Laiškas atėjo nelauktas ir, rodos, ne laiku. Sausis ar­tėjo į pabaigą, vėjas draskėsi kelias dienas, o po to grie­bė šaltis. Skubi į darbą, ristele bėgi namo, kad tik šaltis visiškai nesustingdytų, o vakarais apsikamšai langus, duris ir lauki, kol ateis laikas lįsti j šiltą lovą. Veronika net ir lovos šiltumu nepasitiki – įsideda dar guminį kar­što vandens butelį. Kai lova šalta, sako ji, išsiblaškai, kol įšyli, ir paskui dingsta miegas. O kai ji nemiegojusi išei­na į darbą, tai dar labiau kabinasi šiurpus šaltis.

Tokiu metu ir atėjo tas laiškas. Verute, girdi, gal jau ir nebeatsimeni Vincės? Vincės Pašukaitės, Švilpienės? Mudvi paskutiniame seminarijos kurse buvome neper­skiriamos draugės, kartu gulėm, kartu kėlėm. Aš dabar iš Kanados su vyru atvažiavau į Londoną, suksime į Pa­ryžių, gal apžiūrėsime Šveicarijos kalnus, kokį mėnesį pasėdėsime Ispanijoje. Būtinai atvažiuok į Londoną, šeštadienį Lietuvių Namuose spaudos balius, noriu pa­simatyti. Pasirašė: Vincentina Martynienė.

– Ką gi man dabar daryti? – susijaudinusi ji klausė Kostą.

– Nieko.

– Sakai, nevažiuoti?

– Jeigu važiavo iš Kanados, jeigu nori pusę pasaulio apsukti, tai gali ir tave aplankyti. Parašyk, tegu atva­žiuoja. Tau ir kaulai sustings nuo šalčio, kol pasieksi Londoną.

Veronikai atrodė, kad parašyti nebėra laiko. Dabar ketvirtadienio vakaras. Ryt išsiusi laišką, o jeigu šešta­dienį Londono paštininkai nedirba, tai Vincentina ir nežinos, kad Veronika rašė. Išvažiuos ir sakys, kad iš­puiko. Matai, ji iš Kanados nepatingėjo atvažiuoti, susi­rado jos adresą, parašė ir pakvietė pasimatyti. Veronikai svarbiausia, kad ją atsiminė.

– Pasiųsk telegramą, – pasiūlė Kostas. – Tikrai gaus. Ne, Veronika nenori telegramos. Laiškas būtų kas kita, jame daugiau šilumos. O telegrama – atpylei keletą žo­džių, lyg kokį įsakymą. Ne, Veronika nenori telegramos.

– Kaipgi tokiam šalty važiuosi? – sako Kostas.

– Taigi, – sutinka ir Veronika, – pasiutęs šaltis, – bet ji negali atsitraukti nuo to laiško. Netiesa, kad jos būtų kartu gulusios, kartu kėlusios, kaip Vincė rašo. Pavasarį anais metais ar ne porą kartų abi buvo išėjusios maudy­tis. Tą Vincentina priešpaskutiniam seminarijos kurse prispaudė didelė bėda – ji gavo lietuvių kalbos pataisą. Mokytojo nepatenkino ir jos rašto darbų turinys, ir rašy­ba. Tada atėjo Vincentinos motina pas Veronikos moti­ną, pakalbėjo vienos dvi ir sutarė. Mokestis penki litai kas savaitė, ir Veronika turi kasdien ateiti ir pamokyti pataisininkę. Ir motina, ir Veronika sutiko, kad penki litai jų gyvenime – didelis dalykas. Jos abi apskaičiavo, kiek susidarys savaičių, ir joms išėjo didelis pinigas, di­desnis, negu iš tiesų Veronika gavo. Mat pačiam viduva­sary Vincentina dviem savaitėm su tėvais išvažiavo į Pa­langą. Vincentinos motina tada apsvarstė su Veronika, kad galima surasti išeitį. Kai Vincentina pailsėjusi sugrįš, kas čia atsitiks, jei Veronika kasdien ją truputį ilgiau pa­mokys? Pailgins po pusvalandį ar po valandą kiekvieną pamoką ir pasivys. Kai Veronika dabar prisimena aną vasarą, tai nusišypso. Ką jos su Vincentina turėjo pasivy­ti? Ji turėjo bėgti mokyti net ir sekmadieniais, ir Veroni­kos motina sakė, kad šventą dieną išeina tikras kemeras. Ar Vincentinos motina duos jai valgyti, ar ne? Kartais pa­sikviečia prie stalo, bet ne visuomet. Veronikos motina šventą dieną irgi šį tą geresnio pagamindavo valgyti. Jei­gu Verutei duos svetur, tai po papildomą kąsnį išeis na­muose kitiems. O jeigu ji pareis išalkusi ir namie nieko neras? Be to, išverdi bulves, tai j os atšąla, kurk ugnį ir vėl šildyk. Veronika ir šaltas suvalgytų, kai alkana, bet ir mo­tina turi širdį: mergaitė pareina nevalgiusi ne iš kokio nors išdykumo – ji dirba. Kai pasibaigs vasara, ji atneš li­tų. Sutarta, kad visus išmokės rudenį, nes dabar Vincen­tinos tėvas pakeltas į pulkininkus leitenantus, gaus dau­giau atlyginimo, bet pakėlimui aplaistyti išėjo daug pinigų. Atsigaus jų kišenė tik rudenį.

– O jeigu jų kišenė ir rudenį neatsigaus? – abejojo Vero­nikos motina. – Visą vasarą lakstysi, šitiek laiko sugaiši...

Veronikos motinos abejonės sustiprėjo, kai Vincenti­nos tėvai važiavo į Palangą. Jeigu važiuoja, tai turi pini­gų. Palangoje tikriausiai niekas nelaukia rudens, kol at­sigaus kišenė. Matyt, tų abejonių įtakoj motina ir išsiuntė Veroniką atgal į Vincentinos tėvų namus tą pa­tį vakarą, kai tik ji parnešė žinią, kad jos mokinė išva­žiuoja į Palangą.

– Tegu duoda nors penkis litus, – sakė motina. – Man dabar labai reikia pinigų. Ateis savininkas, už gryčią ne­mokėta.

– Mama tyčia mane varai, – gynėsi Veronika. – Aš tau sakau, kad man reikia pinigų, vaikeli.

– Tai eik pati. Ką gi aš sakysiu?

Bet ji išėjo ir visu keliu svarstė, kaip pradėti kalbą ir ką sakyti. Motina susitarė ir sutiko vienaip, o ji dabar bėga prašyti. Jai palengvėjo, kai nuėjusi susitiko Vincentiną, o ne jos motiną.

– Žinai, Vince... – pradėjo ji.

– Kas čia, kas čia dabar atėjo? – atsišaukė iš virtuvės motina.

– Veronika, – atsakėVincentina. –Aš atėjau pakalbėti.

– Ar iš namų tave išvijo? – atėjus paklausė motina, nes jau temo.

– Aš atėjau pinigų, – stačiai atsakė Veronika. Visi su–sidėstytieji sakiniai dingo. Ji žadėjo pirma pakalbėti su Vincentina. Tegu Vincentina nueina ir paprašo motiną. Net jei ir motina būtų įleidusi, ji ruošėsi vis tiek pinigų prašyti per Vincentina. Bet viskas dabar susimaišė.

– Kokių pinigų? – paklausė Vincentinos motina.

– Mama sako, gal nors penkis litus, – skubėjo Veroni­ka. – Jau už gryčią reikia mokėti. Ateina savininkas, bet ji nesudaro pinigų...

– Mmm, – numykė Vincentinos motina, pastovėjo tylom ir iššlepsėjo iš prieangio, liepusi palaukti. Vincė buvo dingusi.

– Mes su motina buvom kitaip sukalbėjusios, – sugrį­žusi šaltu balsu pasakė Vincentinos motina ir padavė pinigus. – Tavo mama nesilaiko susitarimo.

Tuomet Veronika, bėgdama su saujoj apgniaužtu pi­nigu, irgi kaltino savo motiną. Vienaip sutarė, o dabar Veronika turi akis žibinti. Kol ji parbėgo, užėjo visiška naktis. Kelias tolimas, iš gatvelės į gatvelę suka ji ir bijo. O jeigu kas sustabdytų: duok šen pinigus?

Taip, kelias tolimas, ir Veronika bėgo ir bėgo kasdien visą vasarą. Vincentina išlaikė pataisą. Jos motina ap­mokėjo pinigus, tik Veronika nebeatsimena, kaip jie bu­vo sunaudoti. Turbūt taip ir išėjo – litas šen, litas ten. Giliau atmintyje pasikrapščiusi, Veronika sustojo ties kumpiu. Jai rodos, kad už dalį tų pinigų motina nupir­ko gražų kumpį. Šventės dar buvo toli, ir jie po truputį suvalgė tą kumpį iki advento. O Veronika atsimena tą kumpį, turbūt dėl to, kad tokių dalykų motina nepirk­davo vasarą ar rudenį. Kumpis – per prabangus dalykas, ir tik šventėms jį galėjai valgyti.

Gavusi rudenį tą Veronikos uždarbį, motina neišlai­kė. Susidėjusi kišenėn pinigus, ji čiupo peilį ir išbėgo darželin, o grįžo su glėbiu gvazdikų.

– Nešk Vincės motinai, – paliepė ji.

– Ta Vincės motina turi baisybę gvazdikų, – atsakė Veronika.

– Ar turi?

– Turi, mama, turi. Visa pašalė žydi.

Motina pastovėjo nusivylusi ir pamerkė gvazdikus. Paskui Veronika nė nematė, kai motina sudarė puokštę iš savo raudonųjų pelargonijų. Jos mama mėgo pelar­gonijas, ir visą vasarą trys žydėjo vazonuose ant lango. Ne tik šią vasarą – kasmet žydėdavo, kiek Veronika atsi­mena. O dabar...

– Mama, kam gi tamsta...

Bet ji suprato. Kas jai brangiausia, tai ji ir atiduos, kai širdis suskysta.

– Nunešk.

– Turbūt jie turi ir pelargonijų, – spėliojo Veronika. O gal ir neturi. Veronika niekad neturėjo progos žvilgtelėti j Pašukų saloną – gal ten ir žydi pelargonijos. Jos su Vincentina mokydavosi valgomajame, o iš ten pro lan­gą matyti sodelis su obelimis ir su klombomis. Ji gailė­josi, kad motina nunuogino savo gražybes. Nupjovė vi­sus keturis didžiuosius žiedus! Pati taip moka džiaugtis ir grožėtis, niekada neužmiršta palaistyti, seka prasika­lančius žiedus, o dabar turės laukti, kol tie mažiukai pražydės. Ir už ką? Ar Veronika neatidirbo už tuos pini­gus? Dar ir su kaupu atidirbo! Aišku, nupjautųjų žiedų jau nebeprilipdysi, kad motina ir toliau galėtų jais gro­žėtis, bet Veroniką pakeliui apima pyktis. Numes ji tuos žiedus pievoj prie kalnelio, pavaikščios ir sugrįš namo.

– Nunešei? – paklaus motina.

– Nunešiau, – atsakys ji.

Ji ir numetė puokštę. Bet paskui pagalvojo, ką ji sa­kys, kai motina dar paklaus:

– Ką sakė? Ar padėkojo?

Tada ji sugrįžo, pasiėmė ir nunešė. Vincentinos mo­tina padėkojo, paklausė, kiek jų šeimos yra, ir davė vi­siems parnešti po vieną šokoladinį saldainį!

Gali būti, kad tos gėlės ir suartino Vincentina su Ve­ronika. Visą vasarą jų santykiai buvo kaip mokytojos ir mokinės. Veronika, būdavo, aiškina, taiso klaidas, rei­kalauja išmokti, ir su pamokos pabaiga nutrūksta visas ryšys. Net jei Vincentinos motina pakviečia Veroniką pietų ar atneša po riekę duonos abiems su medum ar su uogiene, ar su sūriu, sėdi jos ir valgo kartu, bet neky­la bendras juokas, nepasikeičia jos šiltu žvilgsniu. Vis­kas prasidėjo nuo rudens. Kai Veronika, apdovanota saldainiais, jau ruošėsi namo, Pašukienė pasakė:

– Pakviesk, Vincute, savo draugę sekmadienį pietų.

Vincutė pakvietė. Argi ji draugė? Matyt, motinos ra­ginama, pakvietė ir kitam kartui. Kelias tolimas, bet Ve­ronika kartą ir kitą užbėgo paskui ir nekviesta, kai užeidavo noras dingti iš namų. Su lietuvių kalba Vincentina visą laiką stūmėsi iš paskos, ir Veronika padėdavo jai parašyti namų darbus. Net ir klasėje jos susėdo vienan suolan. Kad jau draugės, tai kartu ir sėdėti tinka. Taip sakė Vincentina, o Veronika jai pritarė. Apie vidurį mokslo metų Vincentina išdavė jai didelę paslaptį – ją įsimylėjo leitenantas Švilpa. Tuomet Veronikai jau per jėgą teko versti savo draugę mokytis. Tačiau ir jėga ma­ža tepadėjo. Kai seminarija paleido egzaminams, tada Veronika iš tiesų kasdien ir gulė, ir kėlė su Vincentina. Matyt, Vincentina dabar ir prisimena anas dienas. Abi iki vėlumos sėdėdavo, ir nuvargusi Veronika kartais ne­beištverdavo ir pasakydavo:

– Aš gi šitą dalyką aiškinau tau jau kelis kartus.

– Negali būti, – gindavosi Vincentina. Tik egzami­nams ruošiantis Veronikai paaiškėja kad jos draugės ži­nios visur šlubuoja, bet ji šiaip taip pralindo, tą pat va­sarą ištekėjo ir išvažiavo mėnesiui į Palangą.

– Važiuok su mumis, – dar pakvietė ir Veronika.

Veronika tuomet pyktelėjo. Važiuok! Ar Vincentina nori iš jos pasijuokti? O kai ji pyktelėjo, tai jau ir anuo­met pagalvojo, kad visa draugystė turbūt kilo iš reikalo. Lakstė, padėjo Veronika, ir dėl to jos draugė gavo ates­tatą. O kai išvažiavo Palangon, tai niekad anei žodžio daugiau jau visą gyvenimą. Bet ir Veronika niekad ne­ieškojo Vincentinos. Kita vertus, jei draugystė net ir tu­rėjo praktiškų sumetimų, tai Veronika vis tiek nejaučia didelės skriaudos. Pamokydama Vincentina, ji ir pati daugiau gilinosi. Tiesa, jeigu draugystė buvo paremta išskaičiavimais, tai Veronika turėtų gailėtis, kad ji mokė tą merginą už dyką. Niekas jai nemokėjo už pagalbą Vincei, o jeigu retkarčiais soti pareidavo iš Pašukų na­mų ar kuo nors pasmaližiaudavo, tai ir tada jautė, ir da­bar prisiminusi jaučia pažeminimą. Ar ji elgeta? Tegu ji ten sės su visais, pavalgys, o vakarais vėl arbata su ska­numynais. Dar ir tais tarpais tarp valgymų, jei Veronika ilgiau užsibūdavo, pravers duris Vincentinos motina ir pakiš obuolį, saldainį ar bananą. Ji ir dabar atsimena, kad pirmuosius du valakinius riešutus savo gyvenime ji gavo iš Vincentinos motinos. Vieną jų pati suvalgė, o ki­tą parnešė motinai. Jai ir šiandien grįžta ta mintis, kad draugystė galėjo būti netikra, iš reikalo.

– Kurgi jos vyras? – dabar klausia Veronika Kostą.

– Kieno vyras? – Vincentinos. – Turbūt mirė.

Aišku, Kostas nieko nežino apie Vincentiną. Matyt, mirė vyras, jei ji už kito ištekėjo. Ji pati ieško atmintyje pėdsakų apie Vincentinos vyrą. Gal jis mirė, o gal Sibire atsidūrė. Gal po karo padėjo galvą Lietuvoje. Ne, taip negalėjo būti, nes kartu būtų išvažiavęs su Vincentiną. O gal ir išvažiavo, ir svetur mirė.

– Kažin kas tas Martinėnas? – klausia Veronika Kostą.

– Koks Martinėnas?

– Vincentinos vyras.

Ji dar tikrina laišką ir rodo Kostui.

– Martynas, ne Martinėnas, Verute. Jos vyras turi bū­ti Martynas, jeigu ji Martynienė.

– Gal ir Martynas, – sutinka Veronika. – Martinėnas buvo mūsų stovykloj Vokietijoj, bet jau senas žmogus. Atsimeni? O jei Martynas, tai gal bankininkas. Matai, čia yra Martyno bankų Anglijoj. Gal sutiko Vincentiną bankininką, kaip ta Paulekiūtė Rockeffellerį.

– Gal ir sutiko, – pritarė Kostas.

– Bet jeigu būtų bankininkas, tai ji manęs nekviestų į pasimatymą. Matyt, paprastas žmogus, kaip ir mes.

Nei laiškas nebuvo parašytas, nei telegrama išsiųsta. Atėjo laikas gulti. Veronika nutilo, bet ji galvojo. Jeigu Vincentiną kviečia, tai, matyt, geru žodžiu prisimena ir nori pasimatyti. Iš tiesų ji atvažiavo iš Kanados, kelias to­limas. Kelias tolimesnis, negu Veronikai būdavo nubėgti į jos tėvų namus. Kelias tolimas ir dabar – šešios valan­dos praeis, kol Veronika pasieks Londoną. Bet vis tiek Londonas tai ne Kanada. Kas ten bus, kas nebus, o susi­tiks ir prisimins senus laikus. Kiek čia tų pramonėlių turi Veronika? Nieko. Seniai matytą žmogų gera bus susitikti.

– Žinai, važiuosiu į Londoną, – jau penktadienio va­kare ji tarė Kostui. – Gal nesušalsiu.

– Sušalsi, Verute.

– Reikia nuvažiuoti.

Ji parsinešė ir dovaną viešniai – auksinę apyrankę su gyvačiuke. Begalvodama apie Vincentiną, ji prisiminė tą atsitikimą, kai jos motina padovanojo savo draugei puošnią skarelę. Tą vieną gerą daiktą ir teturėjo Veroni­kos motina. Gerai nusiteikusi šventą dieną pasiversda­vo skrynioje, išsitraukdavo puošniom gėlėm šviečian­čią skarelę, pati gėrėdavosi ir dukterim rodydavo. O kai atvažiavo jaunystės dienų draugė iš Rygos laikų, abi kalbėjosi susikišusios ištisas dvi dienas, o viešniai išva­žiavus, tada motina prisipažino:

– Atidaviau skarelę.

Veronika žinojo, kokią skarelę motina atidavė. Aišku, kad tą gražiąją su gėlėm. Kasdieninės ji neduos.

– Mama, ar tu... – pradėjo Veronika ir nepabaigė. Ar yra kokios nors prasmės pradėti jai berti priekaištus? Neišlai­kė ir atidavė. Ar ne taip atsitiko ir su tom pelargonijom?

Gerai, motina vienai atidavė pelargonijas, o kitai pa­tį gražiausią savo turtą. Veronika irgi eis motinos pėdo­mis ir nuveš apyrankę. Ji parduotuvėje ilgai čiupinėjosi, nes vis svyravo. Ta gyvačiukė jai patiko – vis kitoks daik­tas. Kitos apyrankės su gėlytėmis ar raižytiniais pagra­žinimais. Visur tų kitokių gausi. O su gyvačiuke Kanadoje, žiūrėk, gal ir nėra. Bet gyvačiukė gali sukelti vieš­niai įtarimą, kad Veronika atneša jai dovanėlę tyčia su tokiu piktu šliužu, lyg kokį simbolį.

– Va, ir dovaną nupirkau, – rodo ji Kostui apyrankę. Nupirko ji vis tiek gyvačiukę. Ir tas dovanos parodymas, rodos, buvo galutinis sprendimas dėl kelionės. Ji dar bėgo į stotį susižinoti, kada šeštadienį išeina traukiniai. Jeigu išvažiuos vidudienį, tai suspės.

– Ar tu mane palydėsi, Kostai? – šeštadienio rytą pa­klausė Veronika vyrą.

– Aš?

– Dviem bus smagiau.

Ir jie išvažiavo abu. Kostas vis skundėsi, kad tokiam šaltyje reikia judėti iš namų. Dėl ko? Ogi dėl kažkokios Vincentinos. Jis buvo pažadėjęs ateiti į fabriką ir iki pie­tų dirbti. Davė žodį, o dabar nesilaiko pažado. Pirma­dienį prievaizdas prisistatys rūstus, kad Kostas netesė­jo. Bet traukinys smagiai lėkė, ir, rodos, nejučiom artėjo Londonas. Didesnės bėdos jie turėjo Londone, kol pa­siekė Lietuvių Namus: abu pirmą kartą pateko į šį did­miestį. O tuomet dar tuščiuose Lietuvių Namuose ji skubėjo išklausti, ar yra apsistoję tokie Martynai.

– Iki pietų buvo, o paskui miestan išėjo, – atsakė jai pareigūnas.

– Miestan? – nusistebėjo Veronika.

– Vakare grįš.

Martynai grįžo, kai salėje jau griežė spaudos baliui pasamdytasis orkestras. Veronika su Kostu iš pradžių laukė ir dairėsi pirmajame aukšte. Tirštėjo žmonių, ir darėsi sunku dairytis. Kostas siurbė alų.

–Tu nepasigerk, – įspėjo Veronika.

Jie stovėjo šokių salės pasienyje, kai įėjo Martynai. Taip, Vincentina. Veidas tas pats, tik plaukai neatpažįs­tami, ir ties jais sustoja Veronikos akys. Kaip juodvarnio plunksnos žvilga jie iš tolo, ir papurę tokie, ir užtektų, rodos, to jų kiekio dviem moterims. Argi ne Vincentina anais seminarijos metais, atsidūrusi prie veidrodžio, griebdavo Veronikos plaukų kuokštą ir dėdavosi sau prie veido pasižiūrėti, kaip jai tiktų? Taip, aišku, Vincentina, kurios plaukai buvo aptriušę ir spalvą turėjo juodbėre.

– Ponia Martynienė, ar ne? – tiesdama ranką tarė Ve­ronika.

– Sveika, sveika, ponia, – tarė Vincentina. – Aš irgi at­pažinau. O čia mano Jurgis, Džiordžas, – parodė ji į vy­rą. – Ar viena esi?

– Ne, su vyru.

– Matai, gavom adresą, sakau, parašysiu, pažiūrėsiu, kaip dabar atrodai. Ar turit staliuką?

– Ne.

– Mes einam prie savo staliuko. Atsiprašau, vedu vy­rą prie staliuko. Dar susitiksim.

– Palauk, aš atvesiu savo Kostą, – šūktelėjo Veronika, bet jos balsą, matyt, sugėrė orkestro trenksmas, ir Vin­centina neatsigrįžo.

Veronika atsistūmė į pasienį, prie Kosto. Ji matė, kad Martynų stalas apsėstas iš visų pusių. Jie ten gyvai šne­kasi. Matyt, atvažiavo jie ne vieni. Jai prie sienos nusibo­do stovėti. Vis stumteldavo sukdamiesi pro šalį šokėjai.

– Eikim į pirmąjį aukštą, – tarė ji Kostui. – Čia mus sumindžios.

– O tavo Vincentina?

– Suras, jeigu norės.

Apačioje jie gavo atsisėsti ir dairėsi. Veronika nekan­travo. Ji pamatė porą pažįstamų, bet visi buvo užimti. Laikrodis sukosi lėtai. Bet vidurnaktis vis tiek artėjo.

– Aš dar pasižiūrėsiu, – ir ji pakilo ir nuskubėjo į vir­šų. Martynienė su savo vyru šoko. Veronika laukė, kol baigs ir nueis prie staliuko.

– Aš atėjau atsisveikinti, – prisigrūdusi pro žmones prie staliuko, tarė ji Vincentinai. – Važiuojam namo.

– Ar jau?

– Sėskis, ponia, – parodė jai kėdę prie staliuko nepa­žįstamas vyriškis.

– Ačiū, mes jau važiuojam, – atsakė Veronika.

– Gaila, kad nėra kada pasikalbėti, – tarė Vincentina.

– Gaila, – pratarė Veronika ir tuomet staiga atidarė savo rankinuką ir ištraukė dėžutę su dovana. – Atvežiau dovanėlę, – padavė ir ištiesė ranką atsisveikinti.

Po to ji visą kelią gailėjosi, kad jai užėjo tas staigus noras atiduoti Vincentinai apyrankę. Iš pradžių ji va­žiuodama negalėjo nei kalbėti, nei galvoti, tokia suirzu­si jautėsi. Argi važiavo šešias valandas šaltyje, kad pa­matytų Vincentina? Ne. Argi ji važiavo, kad Vincentina pamatytų ją? Turbūt. Vincentina švilptelėjo: būtinai, būtinai, o Veronika, matai, ir atbėgo.

– Atleisk man, – aprimusi traukinyje ji tarė Kostui. –Atsitiko ne taip, kaip aš galvojau.

Ji kaltino save ir kitus ligi pat namų. Jei tai Vincenti­nai niekas nebūtų davęs adreso, tai ketvirtadienį laiškas nebūtų sujudinęs Veronikos. Vincentina, matyt, atsisė­do, brūkšt, brūkšt ir parašė tik dėl to, kad turėjo adresą. Ji turbūt nė nesitikėjo, kad Veronika susiruoš ir atva­žiuos. Bet jei nesitikėjo, tai neturėjo rašyti. O jei tikėjo­si, tai turėjo palikti tą staliuką salėje ir savo Martyną ir susėsti su Veronika pakalbėti apie senus laikus. Kai ji dabar galvoja, tai ir tie seni laikai tokie pat netikri, kaip pati Vincentina. Draugystė? Matyt, Vincentinos tėvai sumezgė tą tariamąją draugystę, kad galėtų įkinkytiVeroniką padėti jų dukteriai. Ar ta Vincentina buvo kada nors įžengusi į Veronikos tėvų vienalangę gryčią? Nie­kada. Veronika nekvietė jos ir nenorėjo, bet draugystė nereikalinga kvietimų.

– Atleisk man, – dar kartą ji pratarė Kostui. – Užėjo toks akimirksnio kvailumas, tai atsisveikindama dar ir apyrankę padaviau. Gerai, kad nors su gyvačiuke. Gal supras, – sakė Veronika ir šiuo metu tuo tikėjo. Tikėjo, nes dabar norėjo, kad Vincentina tą gyvačiukę apyran­kėje išsiaiškintų kaip jos pykčio ir nusivylimo ženklą.

Tik dabar, traukiniui dunksint, Veronika sąmoningai apsvarsto ir tas Vincentinos laiško vietas, kur rašoma apie būsimąsias keliones. Paryžius, Šveicarija, Ispani­ja... Lygiai tokia pat kvailystė, kaip anais jaunystės me­tais. Jeigu tu esi... Taip, jeigu tu esi skurdžius, tai Martynienė net ir po daugelio metų pasirūpins tau parodyti, ką gali pinigas ir turtas!

 

Kazimieras Barėnas. Dvidešimt viena Veronika: novelių romanas. – London: Nida, 1971.