Jų troba turėjo tris sieksnius ilgio ir nepilnai du pločio. Suręsta iš netašytų sienojų. dengta egles luoba ir taip didelėmis pastogėmis, kad po jomis galėjo tilpti vežimas šieno kiekvienoje pusėje. Du maži langeliai, užgulti pastogiu ir šešėliu, mažai tepraleido šviesos. Troba gūžėsi aukštumėlėje po eglėmis. Pakilus vėjui, jų šakos plakė ir brazdino stogo luobas, braižė spygliais šonini langą. Tiktai vienu galu ji išėjo į aikšte, kur buvo matyti truputį daugiau, negu galima permesti akmenimi.
Ketvirta žiema jiedu gyveno kirtimuose, vidury miško. Sniegas ir lieknai juos gynė nuo viso pasaulio. Net žiemkelis, ir tasai suko atokiai nuo jų trobos. O nuleidus sniegą ir išėjus pašalui, orą drebino varlės, griaustiniu dundėjo baubliai, ūžčiojo slankos, ir uodai dieną ir naktį spengė ausyse.
Pavasariais jie išeidavo iš miško, suvaryti popiermalkių i upę. O vėliau, iki^ pirmųjų šalnų, krovė ir nužievino sukirstą medžiagą.
Jie buvo labai panašūs. Prieš ketvertą metu tėvas ji atsivedė užvargusi ir mažą. sau tik iki peties. Nuo tada miškakirčiai, sielininkai ir kiti retai sutinkami juos vadino – Didžiuoju ir Mažuoju Girdžiais. Nors sūnus tėvą ir praaugo visu gniaužtu, bet vardas liko. Abiejų krūtinės kaip tiltai, glėbiu neišimami pečiai, sulinkusios nugaros. Jų rankos siekė kelius, pasibaisėtinomis plaštakomis, juodos ir įdiržusios nuo šakų.
Tą rytą sūnus pabudo ir šoko iš sujaukto guolio, nes buvo atėjės įprastas laikas keltis. Eglių šakos rytų pusėje šėmai pilkavo ir iš lėto raudo. Bet krosnis kampe nesikūreno, ir nesigirdėjo senio knarkimo. Tada jis atsiminė, ką jie vakar buvo nutarę: kad šią dieną pasiliks namie. Tai ji nuramino. Netrukus vėl miegojo aukštielninkas, sunėręs rankas viršum susivėlusios galvos.
Smarkiai brėško. Variu sutvisko ledinės gėlės ant suaižėjusio stiklo. Saulė įspindo pro šakas vidun. Ji šokinėjo, ropojo nevienodo dydžio taškais ir lopiais duobėtoje molio asloje, šliaužė pravairiai kampu, užkliudydama stalo koją, įsidegdama kirvio ašmenyse ir, pasiekusi krosnį, lipo ištrupėjusiu ir nurūkusiu moliu aukštyn.
Jis vėl pasijuto pramigęs, kol atsiminė, ką vakar kalbėjo. O senis sakė, jog yra Užgavėnės, ir teeina skradžiai miškas su visais jo žydais, jei negalima kada nori autų prasidžiovinti. Bet tai buvo greičiausia dėl to, kad jie baigė biržę, o naujos dar neturėjo atmatuotos.
Jis rąžėsi, žiovavo, buvo pailsėjęs ir alkanas. Ir galvojo, kur galėtų būti tėvas, jei jo lova tuščia, o troba iššalvėjusi. Kas rytą senis kėlėsi anksčiau, kūrė ir kaitė bulves. Jų troba susidėjo iš dviejų dalių – vienoje gyveno jiedu, o priemenėje šuva. Jis šūktelėjo, bet šuva neatsiliepė. A... juk Užgavėnės. O vakar tėvas sakė, kad reikia valgyti dvylika kartų. Vis su mėsa, vis riebiai. Bet mėsa baigiasi. Senis išėjo mėsos paieškoti. Nagi. O šuva išsekė. Gal ką užvarys? Kad taip šerniuką, paršą nuo trijų pūdų? Oo – neblogai šernelis. Tai ne zuikis, jie dar liesi, kaip juodalksnio skiedra.
Ne tik mėsa, ir tabakas baigiasi. Kurių velniu senis laukia? Griebtų žydą už barzdos – tegul pristato. Ant suolo mėtėsi keletas sutrintų lapų. Jis pasisiekė, prisikimšo pypkę ir prisimerkęs pūtė dūmą. Dūmai sklaidėsi pamažu į visas puses kupliais kamuoliais, ir pasiekę saulės stulpą, staiga pynėsi garankštimis, vyniojosi žalčiais, lyg pasidarę gyvi.
Paskui jis įdėmiai apžiūrėjo visus keturis trobos kampus. Sienojai buvo apvalūs, nedailiai genėti ir bjauriai nusmilkę. Iš pozų kyšojo samanos. Pas duris gulėjo kirviai ir į sieną atremti pjūklai. Paloviuose žlagsojo naginės, o ant kartelės, viršum krosnies, džiūvo autai. Tėvo batai, užsirietusiais snukiais ir kaip armonikos dumplės susiraukšlėjusiais aulais, priklausė prie vidaus apyvokos turtingumo. Jie tiko abiems, ir jų užteko.
Jis galvojo, kad tikrai praverstų ką nors praryti. Dūmai graužė gerklę ir kirpo liežuvį. Jis spjaudė į aslą, keikdamas tabaką. Jau galėjo būti priešpiečiai. Jie neturėjo laikrodžio ir laiką spėjo iš saulės, iš žvaigždžių. Ir apsiniaukusią dieną jie puikiai susivokė iš paukščių skridimo, iš prabėgančios lapės, iš pasisukančio vėjo ir iš debesų ir sniego. Nuovargis ir alkis taip pat labai gerai tam tarnavo.
Jis žiūrėjo pro galinį langą į aikštę. Jis žinojo, kad gali taip žiūrėti iki vakaro ir nieko nepamatys. Balta sniego plotmė atsirėmusi į mėlyną eglių sieną. Keli beržai ir dangaus sukandžiotas sklypas. Lygiai taip buvo pirmąją žiemą ir visas kitas. Jis nejuto, kada užaugo. Jie kirto mišką, ir dienos bėgo pašėlusiai greitai. Jie nešiojo storus pagalius – tėvas visuomet už drūtgalio. O praėjusią žiemą jis pastebėjo, kad vienam yra niekis užsikelti ant peties trijų sieksnių pušinį rastą, kuriuos jie gamino tiltų dilėms. Tėvas patenkintas kriuksėjo pro ūsus, matydamas tai, ir tik taip sau draudė nesitampyti, kad nepatruktų.
– O, tai suaugsi į petį... – gyrė jis.
– Kiek man metų?... – kartą jis paklausė.
– Metų tau?... Nu, palauk?... Kai močia mirė, tu ėjai bene septintus. Tai kiek dabar, kai senoji mirė?... – tėvas lenkė pirštus ir kas kartas vis kitaip išėjo. – Gal jau dvylika nuo Aniuolo Sargo? Tu jau čia pats turėtum žinoti...
Jis atsiminė motinos mirtį. Vieną rudenį jai kažin kas pasidarė. Ir taip mirė.
– E, tai už kokios poros tave pašauks į kareiviją – samprotavo tėvas toliau. – Priseis tau popierius išsiimti. Kaip visi turi. Tavo pirštą pamirkys į degutą ir sakys ant to popieriaus spausti. Paims tave į miestą.
To laiko jis pribojo. Bet kaip tai įvyks, jei jie gyvena miške?
Tuo tarpu lauke sugirgždėjo takelio sniegas. Į priemenę žengė tėvas. Viena ranka jis prilaikė maišą ant peties, o antroje nuleidęs nešė šautuvą. Šuva kojomis braižė duris ir unkštė.
– Ožį? – klausė vaikinas, pašokdamas nuo lovos.
– Matai, kad su ragais, – atvertė senis.
Sūnus atsinešė eglišakių, paskleidė juos priemenėje ir ištraukė iš maišo stirną. Pasigalandęs į slenkstį peilį, ėmėsi darbo. Šuva tupėjo priešais, pakreipęs galvą, stačiomis ausimis, budrus ir išsitempęs, kantriai laukdamas savo dalies. Sniegas jo kudlose tirpo ir lašėjo ant žemės.
Ir valgydami jie tylėjo. Jie laikė rankose po gabalą mėsos ir graižydami peiliais rijo didelius kąsnius. Šuva po stalu traškino kaulus. Jų rankos ir smakrai blizgėjo nuo taukų.
Troboje vėl dūlavo prieblanda. Sniegas šešėliuose buvo melsvas, lyg prisigėręs gailios dangaus spalvos, o toliau medžiuose ir aikštėje saulė geltonai kibirkščiavo. Sūnus avėsi tėvo batus ir, pasiėmęs iš kampo šautuvą, apžiūrinėjo jį iš visų pusių. Tai buvo senobinė, cilindrinė muškieta. Užtaisoma per vamzdžio galą ir padegama iš viršaus atlaužiamu gaiduku.
– Kur parakas? – klausė tėvo.
Išpylęs ant stalo šratus, rinkosi pačius stambiuosius, dėjo dvigubai parako ir tvirtai primušė pakulomis.
– Kam tokį didelį šūvį? – domėjosi senis.
– Ant šernų eisiu...
– Kas eina galu mėnesio? Apžiūrėtum geriau kilpas.
Smarkiai dienojo. Atokaitoje sniegas korėjo ir dideliais plakais krito aptirpęs nuo eglių šakų. Jis ėjo per aikštę. Jo šešėlis dryko į tolį. Iš medžio pakilo kėkštas, o gilumoje miško skardėjo ilgas, metalinis tarškesys, kur meleta snapu kirto į sausą epušės šaką. Medžiai glūdėjo tiesūs ir sustingę. Ir jis girdėjo, kaip šnera sniegas atsikniodamas nuo mažų eglaičių, prilenktų prie žemės, ir nuo paparčių ir kadugių krūmų. Stambūs lašai krito ant jo nugaros, ant jo kepurės. Buvo šilta ir pašėlusiai tylu, lyg miškas ir medžiai su krūmais ir žvėrių įmintomis pėdomis būtų prikandę žadą, pavasario dvelksmą užuodę. Ir pakylančio paukščio nuo šakos nuspirtas sniegas krito be garso į žemę, kad sutirptų ir nusrūtų pakalne į lieknus. Kažkur, gilumoje, suklego varpeliai. Jis klausėsi, ir jo širdis pradėjo dunkčioti. Jis girdėjo tą neramų plakimą ir tilindavimą miške. Jis košėsi per tankumynus, neužkliudydamas nė pernykščio voratinklio sudriskusių siūlų ir virpėdamas tartum toluma vasaros vidudienį. Jo nugara šilo. Jį pagavo neaiški, erzli sumaištis, kaip medinčių, ant kurio eina varovų įbaidyti vilkai ir lapės. Jis alsavo greitai ir sunkiai, išplėstomis šnervėmis. Ir jo krūtinėn sunkėsi gailaus skambėjimo persodrintas pavasaris. Iš toli, iš miško, iš palaukės. Jis buvo dar kažin-kur neįmatomai užslėptas, o tačiau jo kvapas plaukė per šakas ir smelkėsi iki sąnarių.
Jo šautuvas kabojo ant peties. O jis vis klausėsi. Ir jam pasidarė keistai ilgu ir gūdu. Jis galvojo, kad tai tikrai žvangučiai ant juodbėrių kaklų. Tai ne ūkininkai su malkomis ir sienojais, kurie važiuoja ir dingsta. Tik pavažos cypia, ir jų botagai pliaukši. Ir dar gūdžiau pasidarė stovėti vienam ir klausytis, kaip po to, kai pirmą kartą sugavo jų žvangėjimą.
Dvi dienas prieš Kalėdas, pavakaryje, jis buvo išgirdęs šūkaujant ir niuksint. Jis ėjo ant balso ir pamatė liekne įgulusius arklius. Kas juos ten įtraukė? Žmogus keikėsi ir prašėsi padėti. Šimtą kartų jis važiavęs tuo keliu, bet kas galėjęs manyti, kad ledas po sniego danga taip atšu-tęs? Jis gi norėjęs sutrumpinti kelią per mišką.
Įganyti juodbėriai, apsegti odiniais pakinktais, su žvangučiais ant kaklų, krūtinėmis laužė ledo plutą ir markstėsi skystame dumble, traukdami kartu į pelkę ir šlajas. Ant pasostės pasilipusi mergina bandė išvengti vandens. Netardamas nė žodžio, pribrido jisai prie rogių, ir paėmęs mergaitę, kaip mažą vaiką, išnešė ant sausumos. Tada grįžo atgal, atkinkė arklius ir, iki juostos vandenyje, išlaužė ledą ir ištempė arklius, juos stumdamas pečiais, ko nepalįsdamas po jų šonais. Šlajas ištraukti tebuvo patys niekai.
Vyras purtė jo ranką, dėkojo ir stebėjosi jo jėga. Jis sakė: tegul perkūnas jį nuspirsiąs, jei jam nepastatysiąs magaryčių, ir tokių, kad kar-čiamos stogas kilosis. Tegul tik jį nutversiąs. Bet ko čia laukti? Teateinąs šventėms į kaimą, o pas jį alaus – ei kas dar negėrė jo alaus! Ir bendrai visko per akis. Jo pavardę žino visi – Avižonis. O čia jo duktė. Iš miesto atostogoms važiuoja namo.
– Taip, žinoma, būtinai... – tvirtino mergaitė.
Ji buvo apvilkta žemę siekiančiais kailiniais, apauta veltiniais. Ji mūvėjo tamsiai rudą, aksominę kepuraitę, iš po kurios krito juosvi plaukai.
– Kur jūs gyvenate? – klausė ūkininko duktė.
– Ten... – Numojo jis ranka, atgalios į mišką.
– O koks jūsų vardas?
– Endrius.
– Bet jūs nepaprastai stiprus! Ar ne, tėveli? – jos veidai buvo paraudę, ir didelės, tamsios akys juokėsi. – Tiktai neperšalkite, juk visas šlapias.
Endrius nusijuokė. Tolstant rogėms, mergaitė atsisukusi mojavo ranka.
Jis nepersišaldė. Nuo mažens markstėsi vandenyse ir sniege. Kalėdos nesiskyrė nuo kitų dienų. Tik senis iš kažkur ištraukė butelį bjaurios degtinės. Endrius murksojo ant kaladės priešais ugnį ir leido tėvui vienam išsišnekėti.
Artėjant vakarui, ausyse pradėjo spengti varpeliai. Jis nuėjo prie liekno ir matė eketę, užsitraukusią ledo pluta. Jis valkiojosi iki sutemų. Išėjo palaukėn. Atokiau, aukštumose, mirgėjo sodžiaus žiburiai, lojo šunes, dainavo – ir grojo muzika. Šiurpuliai smelkė pagalvojus, kad jis ten nueitų. O ausyse aidėjo žvangučiai. Jis mate mergaitę juokiantis tokiais baltais dantim, kad jam nugara pradėjo perštėti. Tebejuto smulkutę jos ranką apie savo kaklą, kai nešė tada iš vandens. Jos plaukai buvo pakutenę jo kaktą. Och, kad juos kur – Endrius purtėsi, ir vis iš naujo mąstė, kad ten, kur ji nuvažiavo, labai linksma, daug žmonių. Ir ten labai gera. O geriausia tai jau ji.
Bet užvakar jis tikrai girdėjo žvangant. Metė kirvį ir pakniopstomis bėgo už akių. Jis rado šlajų vėžes. Žvangučiai aidėjo toli. Jo ausyse gaudė šimtai balsų. Miškas klegėjo ir ūžčiojo, ir kiekvienas jo krabždesys jam buvo savas. Iš griūvančio medžio garso jis galėjo pasakyti, kokios tai rūšies, kokio storio ir aukščio. Pjūklo zirzimas, kirvio žeksėjimas, skambanti kleimos pentis į pagalius – buvo įprasta ir įvairiabalsė muzika. Jis negalėjo suklysti.
Jau seniai jis buvo aplenkęs vietas, kur iš vakaro spendė kilpas. Jo šautuvas maskatavo ant nugaros. Šuva tankumynuose skalino zuikį. Ir vietos, kur prisilaiko šernai, liko užpakalyje. Kryžmai bėgo galybė pėdsakų. Kitur buvo lapės nubrista. Pro šakas sušvilavo palaukė. Nors toliau dar tęsėsi ganyklos ir krūmai, bet iš čia jau matei sodžių. Jis sustojo. Ilgi šešėliai dryko į laukus. Saulė sviro žemyn.
Jį visą užliejo karšta vilnis. Jis nusigando minties, kad reikia paėjėti sodžiaus link ir pasižiūrėti. Jis ėjo palauke, trypė tai čia, tai ten. Jis buvo jau pasiekęs suartas dirvas ir, grįžęs atgal, paslėpė tankiuose kadugiuose šautuvą. Jis pavijo šunį namo, ir tada dideliais žingsniais kilo slėsnu kauburiu aukštyn.
Juo arčiau sodžiaus, juo didesnis šiurpas jį purtė. Jau aiškiai išsiskyrė trobos. Iš kaminų kilo dūmai, atsišvietė baltos langinės, svirtys ir klėtys su prieklėčiais pro išretėjusius medžius. Jis atsisuko ir matė nueinančias tolyn melsva sniego lyguma savo pėdas. Jis buvo nustebintas reginio, ir valandėlei jo širdis nuščiuvo. Miškas, kaip juodžiausias debesis, kaip užslenkanti naktis, gulėjo toli ir žemai. Jis niekad jo nebuvo matęs iš tos vietos, tokio didelio, gilaus, tokio paslaptingo. Viena akimirka jis norėjo šuoliais pasileisti atgal. Kuo greičiau pasiekti tamsias pa-unksmes, kuo greičiau išbėgti iš baltos ir bekraštės erdvės, kur jis toks mažutis ir lengvas, kad gali būti pagautas vėjo ir sujauktas pusnin.
Jo klausą pagavo neaiškus ūžesys. Iš pradžių viskas liejosi draugėn. Jis artėjo sėlinančiais žingsniais, ir išskyrė kas kartas vis naujus garsus: žvangėjimą, švilpynes, vamzdelių dūzgimą, tošelės spygavimą, šūksmus ir klegesį. Apimtas smalsumo, ištiesęs kaklą, lyg pirštų galais, slinko prie namų. O dar toliau, jo sąnariai sumedėjo. Vienu gribštelėjimu ištraukė statinį iš tvoros. Jis nepagalvojo, kad reikia bėgti atgal – kojos Įsirausė į sniegą ir nutirpo. Priešais, sodžiaus gatve, grūdosi govėda. Juodi ir šlykštūs velniai, atkišę šakes, maskatavo ilgiausiom uodegom, vartė raudonas akis ir kaišiojo liežuvius. Šalia jų pažeme ropojo gauruotos meškos, kraipydamos į šalis snukius. Per jas šokinėjo žydai – ilgiausiom barzdom, užkumpusiom, kaip kirvakočiai, nosim. Suodini ir miklūs, kaip vijurkai, čigonai čaižėsi kančiukais, už pavadžio tampė nuo kojų nuvarytą kuiną. Šlubi ir kreivi ubagai didžiausiom tarbom kabaldavo į šonus, klibikščiavo kriukiais. Garbanoti, riestaragiai aviniai daužė jiems į pakinklius, o styplakojės gervės sieksniniais snapais graibstė į visas puses.
Visų pirma nyrino balta, aukšta ir išdžiūvusi, kaip jaujos ardas, giltinė, iš lėto, nuleisdama nuo pečių dalgį. Apie ją lakstė dvi ypač piktos baidyklės: – viena stora, kaip rugių guba, antra perkorusi, kaip iena. Jos rėkavo ir pliekėsi vėzdais. Viduryje drumstėsi, tartum įsuktas vilkutis, neapsakomai plati pamėklė. Jos išskėstų rankų galuose buvo spragilai, ir jais kūlė, kur pakliuvo.
Jiems įkandin sekė pusbernių ir vaikėzų valkšna. Vieni jų daužė pagaliais pečdangtes, kiti pūtė i butelių kaklus, klekeno barškalais, dūmė ragais, plerpė birbynėmis, švilpė susikišę pirštus i burną. Ir plojo delnais, rėkė ir spiegė. Vaikai bėgo paknopstomis, pamesdami klumpes ir prilaikydami smunkančias kelnipalaikes. Suneš dūmė pabrukę uodegas ir kaukė sutūpę pakluonėse ant spalių krūvų. Kurie buvo pririšti, daužė grandines, o negalėdami jų nutraukti, drebėdami lindo gilyn i būdas. Katinai, išrietė kupras, movė skersai gatvės, kabinosi nagais ant vartų ir stulpų, o žvirbliai čirškėdami spraudėsi į pastoges arba į žabų krūvas.
Govėda artėjo. Tarpuvartėse stovėjo ūkininkai su pypkėmis dantyse, jų žmonos pasikaišiusios priekyštes. Kai kurios merginos sėmėsi prie šulinių vandenį ir taikstėsi perlieti niekadėjus.
Gatvė buvo juoda kaip arimas ir marga tartum kermošiaus aikštė. Ji visa judėjo, vartėsi, krutėjo kaip amaras, raičiojosi ir kunkuliavo. Ir visas sodžius, pagautas bendro nerimo, atsiliepė ir jungėsi į alasą. Arkliai žvengė stainėse, ir avys bliovė, ir baubė prie sietu karvės, gageno žąsys, o sutūpusios ant laktų vištos vėl pabudo ir kudakeno.
Endrius gniaužė letenose vėzdą. Jo burna buvo pražiota, tartum sustingdžiusi nuostabos šūksni, ir išplėsti akių vyzdžiai nemirksėjo. Irštva grūdosi pro šalį. Pro jį bėgo patys mažieji ir atsilikę vaikigaliai. Tada įvyko kažkas netikėto ir nesuprantamo. Jis išmetė pagalį, ir jo rankos nukrito. Ir bėgti pasirodė per vėlu. Keliai sulinko ir drebėjo kojos. Jis suprato, kad jį pastebėjo.
O tai buvo balsas, pažįstamas ir vienintelis iš viso klegesio ir iš visu žmonių balsų, bet kada jo girdėtų. Jo lūpos tirtėjo ir krūtinę sukalė šaltis. Prie jo bėgo mergaitė, šaukdama:
– O, kaip gerai, kad pas mus atėjote!..
Endrius ir dabar negalėjo pajudėti. Mergaitė griebė jo ranką ir tempė į gatvę. Ji vilkėjo trumpus kailinaičius, tą pačią aksominę kepuraitę, o tamsios ir storos kasos krito per baltą ėriuko apykaklę ant nugaros. Ji skubėjo pasivyti eiseną ir visą laiką kalbėjo:
– Mes laukėme per Kalėdas. Tėvukas vis negali užmiršti, kiek daug mums padėjote. Jis ketino siųsti jūsų ieškoti. Bet kur surasti?..
Endrius juokėsi. Jis gyvena miške. Kas jo galėtų ieškoti? Aikštėje prie mokyklos jie įsijungė į būrį. Juos apspito vaikai. Mažiukai pamainomis žiūrėjo į baidykles ir į naujai pasirodžiusį, o pusberniai, laidydamiesi sniego gniūžtėmis, rodė jį pirštais:
– Tai Girdžius Mažasis!
– Mažasis!... Cha cha... Šešios pėdos be kaklo!..
– Ar tas, kur su tėvu gyvena ir kerta žydams mišką, ten už skynimų?
– Tas pats! Aš jį esu matęs. Miškinis! – garsiausiai rėkė pirmasis pusbernis.
– O kodėl jis mažasis? – klausė mergaitė.
– Kad jo vardo niekas nežino. – atsiliepė du ar trys kartu.
– O aš žinau. Jis Endrius. Juk taip? – pažiūrėjo mergaitė į viršų, į jo akis.
Endrius linktelėjo galvą.
– O mano vardas Gina. Vadink mane taip. Gerai?
– Gina... – tarė Endrius.
Jos dantys blizgėjo, lūpos buvo raudonos ir skruostai ko neplyšo, kai juokėsi pasvirdama ant jo rankos.
– Užvakar mane parvežė iš miesto tuo pačiu pelkių keliu. Ir aš galvojau ir viską puikiausiai prisiminiau, kaip tu mane išnešei. Tu toks didelis ir stiprus.
Jo nekirpti, tamsiai geltoni plaukai rietėsi apie ausis, lipo ant sprando. Jo veidas buvo tamsus ir apstagaravęs baltais ūseliais ir barzda.
Jau brėško. Aikštėje, priešais mokyklos duris, apie darželį, ėjo uruliais, dainavo ir šoko. Endrius užmiršo bet kokią baimę. Jis juokėsi kartu su kitais, graibstė meškoms už paslėpsnių. Jis žinojo, kad tai išversti kailiniai ir kad giltinės dalgis netikras, ir jos kaukolė išpjauta iš sėtinio. O žydai užsidėję medines kaukes, jų barzdos iš vilnų ir linų, o velnių uodegos iš virvių.
Vienas velnias, iš pačių didžiųjų, ypatingai šlykštus ir susisukęs, nuolat skverbėsi prie Endriaus. Jo liežuvis dryko žemiau smakro, o akys vartėsi kaip vagonės. Savo šakėmis jis nukabino jo kepurę ir numetė už tvoros. Jo uodega, su įrištu akmeniu ant galo, lankstėsi ir vinguriavo, tartum gyvatė, ir jąja vis taikstėsi skaudžiai uždrožti. Pritūpęs ant kreivų ožio kojų, begėdiškai žviegė, arba kriuksėjo, kaip baksnojama kiaulė.
– Eikim dabar mokyklon. Aš tau parodysiu viską, ir pamatysi, kaip linksminasi pas mus. Pas jus nėra Užgavėnių? – staiga ji paklausė atsisukusi.
Endrius niekad nieko panašaus neprisiminė. Sodžiuje, kuriame jis augo, to nebuvo. Paskui jie su tėvu atsikėlė į šį kraštą. Su tėvu šnekėjo kita tarme, kitaip ištardami kai kuriuos žodžius. Žmonės dėl to iš jų šaipėsi.
Bet Ginos šypsena jį nuteikė priešingai. Ir jis klusniai sekė, tartum kumeliukas motiną. Ir tokiame dideliame ir šviesiame kambaryje jis niekad nebuvo. Ant sienų kabėjo daugybė paveikslų, palubiais sukosi ilgi kaspinai, ir vainikai, ir vėliavėlės, ir ištiestais sparnais balandžiai, padaryti iš šiaudų.
Muzikantai grojo. Žydai ir čigonai grobstė pakampėse mergaites, trynė barzdomis, išsuodindami jų veidus, ir tempė šokti. Kiti tvojo šalin savo kailius, ragus, čia pat pasienin, arba išbėgę grįžo persirengę.
– Ar tu nešoki, Endriau? – klausė ji. Endrius purtė galvą.
Ji buvo smulki, jam tik iki krūtinės. Jis lengvai galėjo ją pasiimti, kaip šapelį, ir praskyręs minią, išeiti pro duris. Netrukus prie jų prisistatė dailus jaunikaitis, blizgančiais, sušukuotais plaukais. Nė nepažiūrėjęs į Endrių, jis klausė Ginos:
– Kur tu tokį pavyzdingą kavalierių nutvėrei?
– Žinoma, pavyzdingą. Bet prašau mandagiau, meldžiamasis Jurgi.
– Žiūrėk, žiūrėk... – kraipėsi Jurgiu pavadintas.
Jis paėmė Giną po ranka ir, išsivedęs salės vidurin, pasileido šokti. Endrius žinojo, kad tai tas patsai įžūlusis velnias. Jis galėjo kriuksėti visokių kiaulių balsais – jam užteko išgirsti jo pora žodžiu. O jisai sukosi apglėbęs mergaitės liemenį ir šnibždėjo pasilenkęs prie ausies.
Endrius gniaužė kumštis. Ir jie braškėjo, lyg jo prakaituotame delne būtų pakliuvę trapūs, mediniai žaislai.
Nutilus muzikai, mergaitė vėl atsirado šalia.
– Žiūrėk, kokios jo rankos! Ocho-cho,... Ir burnelė, kaip sėtuvė!.. – šnekėjo išsipustęs jaunuolis.
Endrius kaito. Tikrai, kokios jo rankos? O burna? Bet jis neturėjo veidrodėlio. Niekad jų troboj nebuvo veidrodžio. Ir tėvas, kai skusdavo retkarčiais barzdą, ją gremždavo patamsyje, apčiupinėdamas pirštais. Jis pasižiūrėjo į savo batus, ir jam pasidarė nei šiaip nei taip. Jis stengėsi nejudėti, bijodamas užminti mergaitei ant kojų. Paskui ji vėl šoko. Vis daugiau jaunuomenės virto iš lauko pro duris. Visus pasienius nusėdo merginos. O ji šoko ir šoko. Ir ji juokėsi galvą atlošusi, ir Jurgis vis kiečiau spaudė ją prie krūtinės. Jai buvo gera, ji buvo linksma ir, turbūt, užmiršo Endrių. Jis pametė jos pėdas. Jis ieškojo mergaitės šokančiųjų tankmėje ir žiūrėjo į duris. Bet prie jo ėjo Jurgis. Jis laikė rankas užpakalyje. Jos buvo išteptos taukais ir ištrintos suodžiais.
– Nenusimink tamstyte. Mes tau pripiršime atsakančią paną, – šnekėjo Jurgis, sliuogdamas artyn. – Dumčiaus Marcelę. Ar gerai, vyrai?
– Marce, Marce! Antai pas duris varvina seilę! – spiegė riesdamiesi iš džiaugsmo padaigsliai ir sumitę piemenys, kurie nešoko, o šmirinėjo viduryje, kurie stumdėsi priemenėje ir visur buvo vienu metu ir viską žinojo.
Keli jų sukibę traukė Dumčiaus Marcelę, bet ši nepasidavė ir, droždama jiems per galvas, traukėsi atbula. Jurgis apėjo Endrių iš užpakalio ir, ištiesęs rankas per jo pečius, pradėjo glostyti jo veidą delnais.
– Vyrai!..Išpelenuoti! – sušuko staiga atšokdamas.
Jis movė lauk plautis rankų. Pusberniai suklego. Prunkštė ir mergos, sėdinčios arčiau. Endrius nesusivokė. Ir jis nedrąsiai prasišiepė, lyg užkrėstas visuotinio juoko. Ir tuo metu atskrido pelenų pripilta kojinė, ir atsitrenkė Endriui į veidą. Jis užsidengė ranka akis. Pelenų debesis pakilo aplink jo galvą. Mergos kvykė. Vaikėzai žvengė šokdami į viršų ir susiriesdami lig žemės. Aplink jį pasidarė tuščias ratas. Jis nieko nematė. Ranka trynė akis, o antrąją ištiesęs grabinėjo priešais. Kažin kas prie jo nugaros prisegė kanapinę velnio uodegą, o ant galvos užvožė rėtį su maišu. Pelenai graužė akis. Salė plyšo nuo juoko.
– Begėdžiai! Nutilkit! Kas tai padarė? Kas? Aš jums tuojau parodysiu!..
Jis atskyrė Ginos balsą. Ir juto, kaip paėmė jį už rankos. Jį vedėsi mokyklos virtuvėn, pripylė šilto vandens ir pati, trindama muilu, plovė suodis ir pelenus nuo jo didelio ir šiurkštaus veido. Mergaitė širdo. Ir kai jis pramerkė akis, ji buvo išraudusi ir atrodė pikta. Bet Endrius jos nebijojo.
– Gina... – pusbalsiu tarė Endrius.
– Ką? Ką tu sakai?..
– Gina... – visai tyliai pakartojo jis. Atėjo Jurgis. Žvitrus ir nieko nedėtas. Jis
vėl kvietė mergaitę šokti.
– Neisiu, jeigu tu toks... – šnairavo ji.
– Ocho, tai kas čia tokio?... – visai nesivaržydamas jis žaidė jos kasom, knebeno galuose surištus kaspinus ir jais braukė sau per nosį.
Ji sakė, kad bus šokama iki dvyliktos, ir vadino vidun. Paskui jie eisią namo. Tėvas būtinai jį norįs matyt. Endrius apsisuko. Vaikai sklido į Šalis, duodami jam kelią.
Buvo tamsu. Kilo vėjas, – juodas ir tirštas. Jis lyžtelėjo jo kaktą, užlindo už nugaros. Endrius išpūtė krūtinę ir stengėsi priprasti patamsyje. Ant suminto sniego krito pailgi šviesos lopai. Ir aikštės viduryje dar gerokai buvo šviesu. Jis atsigręžė ir matė judančias galvas. Viršum jų skraidė šiaudiniai balandžiai. Margi kaspinai lėtai judėjo nuo šokančiųjų sūkurio. Ir iš čia jis atskyrė Ginos galvą. Ant jos svėrėsi Jurgis. Ir jie abu juokėsi susiglausdami ir truputį prasiskirdami sukiniuose. Nejučiomis jis slinko atgal. Išilgai namo susodinta eglaičių eilė jį slėpė nuo išeinančių. Bet jis žiūrėjo į šviesą, į vidų, kur sukosi ir sukosi Gina. Jo rankos buvo sugrubusios. Vėjas ėjo stipryn, plonai cypdamas eglaičių šakose. Jis nekrutėjo. Akys ašarojo ir perštėjo. Gaudžiantis, klegantis ir šviesus jaunųjų pasaulis mirgėjo kaip saulės įžiebta atkalnės versmė ir žvarbo srūdama per akmenaičius. Dvi beržo šakos dryko viršum jo galvos. Šviesa pro langus jas buvo ištraukusi iš juodos gelmės. Daugiau nieko nesimatė, nei liemens nei kitų šakų. Jos keistai blaškėsi vėjuje, lyg paukščiai negalėdami nutūpti. Ir Endrius juto, kad jis, kaip tos šakos, sumerktos juodose ir išmirusiose atklanėse. Ir nieko, ir suvis nieko nebėra aplink. Ta vienatvė naktų glūdumose jį sutirpdė, suliejo į sunkų švino gabalą. Jis tarėsi netekęs rankų ir kojų. Ir tik liemuo, kaip nulaužta kerplėša, styrojo įkasta įšalusioje velėnoje.
Bet ilso šokėjai. Muzikantai padėjo armonikas ir smuikus. Jiems atsigaivinti nešė alaus ąsoti. Gina ir Jurgis ėjo į duris. Jie buvo jau lauke. Endrius pasipurtė. Vėjas nuliežė karščiu, lyg pirties garais. Jis sukišo pirštus i burną ir juos sukando. Jis bijojo, kad nesugrikšėtų jo dantys. Tik eglaitė, už kurios jis slėpėsi, teskyrė ji nuo išėjusių. Jie stovėjo šešėlyje. Vaikinas ją bučiavo ir kalbėjo taip tyliai į pat ausi, kad jo žodžiai tebuvo uždusęs šlamesys, kimus ir nerimą keliantis, kaip lapės sėlinimas. Jis nesuprato paniekinimo, bet į jo širdį tiško sūrūs lašai ir ją griaužė baisiau negu druska. Jiems atsitolinus keletą žingsnių, jis metėsi iš vietos laukiniu šuoliu, ir pasileido per tvoras ir daržus.
Jis bėgo, kiek išgali, lauždamas apledėjusią sniego plutą, sukrisdamas iki pažastų į griovius. Vėjas plėšė sermėgos skvernus ir tėškė plaukus i akis. Vėjas žviegė pažeme, spygavo pagriovių karkluose. Vėjas ėjo stipryn ir nešė smulkias ledo kruopelytes. Jis brido susikūprinęs, panarinęs galvą. Jo milžiniški kumščiai gniaužėsi taip baisiai, jog nagai lindo i delnus. Bet jis tylėjo. Sukasti dantys lipo vieni per kitus. Jis tylėjo atkakliai, kaip naktis, kaip nukirstas ir nugenėtas medis. Už jo žvangėjo ir dainavo. Jis užsikimšo ausis, bet ir tada girdėjo dūkstanti šnabždėsi, bučinius ir gilų jos krūtinės atsikvėpimą. O tos rankos, kurios gniaužė jos liemenį, kurios atlošė jos galvą! Tos rankos buvo raudonos, plonais pirštais ir ilgais, užsirietusiais nagais, tos rankos, kurios trūkčiodamos spaudė jos krūtinę, kurios taršė jos kasas! Ir jis juto, kad tie patys nagai sudrasko jo marškinius, smeigiasi krūtinėn ir, apkabinę širdį, ją plėšia, lyg vanago koja drebančią slanką iš gūžtos.
Vientisai, tartum pavasario šniokštimas upėje, dūsavo miškas. Vėjas laužė medžių šakas, poškėjo ir ūžė, kaip upė, laužianti ledus.
Miškas kilo juodas ir aukštas. Jo viršūnės įsikirto dangun ir draskė palšus debesis. Jie bėgo galvotrūkčiais, gramzdindami vieni kitus.
Jis krito kniūbsčias ant žemės, įrausė galvą į sniegą ir dejavo. Nugara kilojosi, rankos plėšė krūmų šakas. Galva kvaito. Jis grūdo ją vis giliau, kol pasiekė velėną. O krūtinėje švankštė, lyg i ją susikraustė visa vakaro velnių ir pamėklių šutvė. Visi prajovai, su ragais, su barzdom ir iltimis. Jis juto sukrekant kraują, kažkur viduje. Jo buvo tiek daug išsilieję. Ir jis, nebetilpdamas, galėjo uždusinti.
Pakilo niūrus. Jo akys žibėjo. Jos švaistėsi, kaip vilko, ieškodamos pėdsakų. Jo paties pėdos vedė prie kadugių krūmo, kur dieną, išeidamas į laukus, buvo paslėpęs šautuvą.
Jis pasižiūrėjo į dangų. Juk ji sakė pati, kad šoks iki dvyliktos. Dar dvi valandos laiko. Jis patikrino vamzdį, ar nėra užsikimšę sniego. Ir pagalvojo, kad kapsulė gali būti sudrėkusi. Pasirausęs kišenėje, rado naują ir ją atsargiai padėjo po skiltuvu.
Grįžo savo paties pėdsakų šliūže, pasviręs į priekį, pabrukęs šautuvo buožę po pažastim.
Vėjas ėjo vis smarkyn. Jis krito į žemę, kėlė sniego saujas ir jomis žarstėsi, ūžčiojo ir kriokė. Ir pro tą kriokimą tarpais girdėjo iš sodžiaus atklystančius balsus. Žiburiai blankiai sagstėsi tarp išretėjusių medžių. O ten, kur šoko, buvo užvis šviesiau, ir iš ten ėjo muzika ir šūksmai.
Jis vėl stovėjo eglaičių priedangoje. Salėje šoko. Šoko ir ji. Ir su ja šoko tasai, kurs ją glaudė, ją bučiavo. Šokėjų jau buvo likę mažiau. Jie sukosi laisvai ir žiūrėdami vienas į kitą.
Jis apskaičiavo žingsniais, koks atstumas jį skyrė. Tai nedaug. Iš dvigubo nuotolio mirtinai krito šernas ar ožys. Jis laukė, kada jie truputį prasiskirs. Jis nenuleido akių nuo jo baltos skepetaitės krūtinės kišenėlėje. Iš tokio nuotolio mažai skleidžia. Šratai stambūs. Jie visi sutilps ton balton skarelėn. Jis gerai pažino seną savo tėvo muškietą.
Muzikantai užlaužė paskutinį melodijos taktą. Šokėjai skirstėsi. Ji nuėjo ir atsisėdo ant suolo. Jis dar stovėjo. Už jo ir jo šonuose nieko nebuvo. Tada jis nuleido gaiduką.
Trenksmo jis beveik negirdėjo. Tik parako dūmai ir smulkutės užtaiso pačaižos drikstelėjo nosį. Žmogus viduje išmetė rankas ir griuvo.
Neskubėdamas užsikabino šautuvą per petį, ir pasuko į mišką. Jo šnerves kuteno parako tvaikas. Ir petyje jautė lengvą buožės stuktelėjimą.
Vėjas buvo juodas ir lipniai tirštas, kaip Užgavėnių naktis. Pakilęs nuo žemės kirto piktai į akis, bloškė suledėjusio sniego kruopelėmis ir žviegė ir kaukė.
Aidai, 1950 m. vasaris