Tave einančią pamatęs,
       aš tariau:
       kokios gražios kojos
       vaikščioti per širdis!
     

       Achmed Rassim

 

       Valerija – jos vardas, vardas mano merginos, nuolatos pas mane ateinančios ir stovinčios priešais, lyg pušis nuterioto skynimo, aukšta, rytų nurausvinta viršūne.

       Graži ji – ta mano mergiotė. Kažkada puikuolė laumė jos jaunystę apdovanojo visų varsų švytėjimu, taip mielu akiai ir pražūtingu širdžiai, bet jos jau nėra – tik atminimas, tas nusileidusios saulės atšvaitas vienų namų lange. Kai jau aplink visa pilkėja – langas keroja rausvu žiedu ir yra kaip kelrodis sambrėškoje.

       Jos nėra. Ji toli. Tai gal todėl ir šis aiškumas, jos vardas, prabėgąs drebuliu kaip kibirkštis?.. Kad ji, kad aš toli?.. Och.

       Miestą, tapusį mano buveine, gula niršulingas vėjas iš vakarų, ir lietus plauna langą, prie kurio prarymau ilgas valandas. Priemiesčio namų margumynas, kaip siūbuojanti prekyvietė, driekiasi žemai ir veda siauromis gatvelėmis į upę – Nemuną. Aukštas miškingas krantas, vanduo, dangus, palšas debesų tvanas tolumoj dingsta juoduose kaip išdegusio miško kriaukluose. Rūksta aukšti kaminai, ir traukinys nueina. O vakaras atsėlina, ir sudega lempas.

       Ruduo.

       Pasitraukiu į kampą, mažas ir nematomas, o vasara akyse išsikeroja į blizgančią dėmę. Kaip iš aukštos bonios savo senos bažnyčios regiu vaizdą gimtojo krašto – brangios šalies, kur praleista jaunystė, ir užsimerkiu – tiek daug šviesos, tiek daug. Ji eina. Ateina. Pažįstu iš toli. Ir bėgu pasitikti.

       Šlaito takučiu ji leidžiasi – mergina, melsva kaip rugiagėlių laukas, greita kaip vėjukas parugėj.

       – Iš kur tu!? Pasveikinta būk, gražioji!..

       – Ieškau tavęs. Prailgo diena, kai mes atskirai – dainuoja ji ir glaudžiasi.

       Nuleidžia šakas gluosniai prie upės. Iš jų pakyla paukščiai, pasinešdami aukštai viršum šlaito, ir sutirpsta regratyje.

       Čia mes vieni – susikibę rankomis. Takas. Šventadienio pavakarė prisnūdo vasarojaus rėžiuose. Tiktai smilgų šluotaitės maldingai linkčioja ir plaka mūsų kojas.

       Upė garuoja ir pranyksta pušyne, jauname kaip mano mergiotė ir tamsiame kaip josios akys. Ten malūnas ir koplyčios kupolas kaštanų guote. Vakaro atodūsiai, varpinės balsas – visa tai mūsų pasaulis, be galo didelis ir gaudžiantis.

       Niekas tegul nesikiša. Užtenka vandens šnarėjimo. Palinksta žolės, ir dangus pradeda telkti žvaigždes, kai mes einame.

       Ir susėdame sumerkdami kojas į drungną vandenį, kalbu ir glostau jos plaukus.

       – Kokie juodi tavo plaukai ir akys. Ar begali būti kas nors gražesnio už tavuosius plaukus?.. Tu matai suodiną audros debesį, kai į jį pažvelgia truputis saulės? Ne, ne. Visi palyginimai blanksta prieš tave. Graži laukinė kriaušė pamiškėje, kada ji žydi. Kartais tu tokia ir esi, ech. Po šimts, kada nors turėčiau tave kaip reikiant apdainuoti. Tačiau tu per daug vaiski ir nepagaunama, kad tai galėčiau padaryti. Mano mieloji. Tavo krūtinė kaip ši lanka. Tu gali suvis nesivaržyti ir mano rankose jaustis laisva. Kai tu nedrąsi ir rausvumas užlieja tavo skruostus, tada tu dvigubai žavingesnė!.. Ir kas išdrįstų tavęs nemylėti?..

       Ši vasara mūsų, tu mano. Naktis niauri ir ilga be tavęs. Tu – žemės dovana ir papuošimas. Valerija.

       Šį šventą vakarą užmirštu viską, kas buvo ir kas dar turės ateiti. Klausykis, kaip švendrės supasi, švendrės liūliuoja mūsų meilės dainą ir šnibžda, šnabžda mums: laimė jūsų, viskas jūsų, visada.

       Leidžiasi paukščiai į medžius. Aš einu šalia jos ir jaučiu jos šilimą, jos suknelės ploną audinį. Ir tada noriu iškelti aukštai, pagriebęs nusinešti ant rankų ir pasinerti kaip bitei į liumpuojančią medum žiedo taurę.

       Juk mes tokie jauni.

 

       * * *

 

       Rytoj skaitysi mano laišką. Greiti pašto vežimai jį išveš. Tu skaitysi ir verksi, arba tavo lūpos kaip vyno stiklas ir akys, tamsios tarytum audros debesys, juoksis ir siųs man bučinį iš toli.

       Bet pasakyk, kaip išdainuoti tą pasiilgimą?

       Klajoju drėgną naktį. Šiurpus vėjas nuo Nemuno. Einu ir nešuosi šautuvą, durklo ašmenimis žvilgantį. O priešais gatvė, ilgas lempų karolių šniūras, plikų medžių eilės, rūkas, praeiviai, moterys, vežimai ir tu, mieloji, kaip visa pranokstanti kalva vasarojuj, kaip žalumo sala ežere.

       Ilgą naktį aš nemiegosiu. Turiu budėti ir vaikščioti. Nešuosi šautuvą ir tave – po stora miline.

       O, koks nuostabus sapnas tavo meilė!

       Palaimingosios dienos, kodėl išnykote taip greitai, mane palikdamos vieną su savo troškuliu ir alkiu?

       Kada visi miega – menkas šnabždesys smenga į ausis kaip aidas pamiškėje. Kai tavęs nėra – tu lyg vaiduokliškas vaizdas švyti kerėjančiu žaismu.

       Kiek kartų saulė dabino tavo juodus plaukus, ir mėnesiena pynė sidabros gijas. Ir akys užsikurdavo tamsia liepsnele. Tavo antakiai – kregždės sparnai. Blakstienos – gaivus šešėlis kaitroje. Ir lūpos!

       Tavo kamaraitės langas apnarpliotas laukinių vynuogių virkščiomis. Rausvai mėlyna aušra paliesdavo tavo miegančius veidus lovoje.

       Žvyruotas takas, gėlės, sukniubusios po lašais, šešėlis ganykloje žvengiančio arklio, mano kojų palikta šliūžė rasotoje pakluonėje, aistrios ir tvankios naktys – visa tai dabar liūliuoja šiltu vidurnakčio sapnu, kur lova – urzgiantis miestas, tavo alsavimas – rudens vėjas.

       Skaitysi, mieloji, mano laišką, ir žvarbios sargybos valandos praeis kaip tavo bičiulystėje. Aš galiu pakelės medį apsikabinti ir apsiverkti. Praeinančiam žmogui atverti savo nuotartis. Ir jeigu tu, Valerija, čia pasirodytum, aš kaip Don Chose sekčiau įkandin palikęs visa, kas taip šiandien mane pančioja ir mudu skiria.

       Praeitis gyva kaip niekados. Užsimerkiu. Takas nusivingiuoja, švendrės šnabžda, žolė šiurena. Ir žolė tegul būna laiminga, kad ją mindė tavo koja.

       Ar atsimeni, mergiote, mūsų meilės dainą? Jei tu norėsi, saulė užsimerks vidudienį…

       Vidur žiemos miškuose gėlės skleisis.

       Todėl ir vaikščioju, ir dainuoju meilius žodžius tau.

       Tamsa tirštėja. Vielos nukabo lašais. Ir laikrodis atskambina paskutines valandas.

       Praeina vėlyvi žmonės, prabėga jaunos mergaitės su kavalieriais. Praslenka vienišos moterys ir kartais man nusišypso, ir užkalbina, lyg tuo suteikdamos malonę. Miestiečiai kažin kur skuba, kažin kuom jie susirūpinę. Bet viena medžio šešėlyje, kai aš pakrypstu ją praleisti, sustoja.

       – Vieną minutėlę, – sako ji, ir man rodos, kad ji bijo, jog aš nepabėgčiau.

       – Taip, man reikėjo jus pasveikinti, – kapojo ji. – Bet štai kas. Jūs neatsisakysite man uždegti cigaretės?

       Moteris pasisuka į šviesą, du žingsniai atstu. O aš matau, kaip aukštą jos stovylą gobia brangūs kailiniai, mažos kojos, mažos pirštinėtos rankos. Iš po keistos išvaizdos skrybėlaitės driekiasi įmantrios juodos garbanos. Mane nukrečia šiurpas, vienok neatitraukiu akių, ir kurį laiką mes taip tylim.

       – Gerai, – sakau, – čia aš galiu tamstai padėti, – sakau lyg valandą pavėlavęs. – Ir kas?

       – Iš tikro?.. – atsidaro siaurutės jos lūpos ir balčiausi dantys. Kas gi čia per štukos! Aš tartum pradedu visai nebepykti, kad mane prikėlė iš praeities. Tačiau prisiekiu, kaip puikiai ji moka laikytis ir juoktis lūpomis ir akimis iš po juodų antakių.

       Mes rūkome. Pučiu lengvutį dūmą ir einu penkis žingsnius ten ir atgal. Aš lyg ir pabūgstu tos keistos damos, burtiškos gražuolės, sumaniusios kareivio paslauga pasinaudoti. Ūmai ji meta rūkiusi. Ji priartėja taip, jog svaigulingas jos kvapsnis užima man žadą. Jos plaukų šilką pajuntu ties savo veidu. Tada krūtinę užlieja velniška vilnis. Ne, ką gi pagaliau ji mano iš tikrųjų? Pasigėrusi, ar kokių galų?

       – Palydėsite mane?.. Jūs, šaunus jaunuoli?..

       – Palydėti?..

       Po velnių, kas per kalbos! Ką susigalvojusi šitoji, šitoji?..

       – Žinoma!.. Kodėl jūs negalėtumėte palydėti.

       – Na. Ar jūs manote esant tai paprasta?.. Ho, mergyt, tamsta, tik pagalvok.

       Ji tokia jauna man rodosi. Ir aš nebežinau, kas bedaryti, kai ji taip negirdėtai kalba.

       – Argi?.. Kareivėli...

       Ar tik nesugriebti ir piktai pastumti? Ji gundanti. Moteris tokia, kad...

       Dama vis dar šypso ir neatitraukia akių. Karšta, ir kakta rasoja. Mano atsiminimų piešinys sumirgo, lūžo, krito, pasipylė ir dunkstelėjo sausu kirčiu.

       Dama šypso. Jos žvilgsnis mane suvis sužlugdys. Vienok išsitiesiu ir klausiu. Aš noriu parodyti, kad nesu toks mažas ir nieko nežinantis, toks sau vaikiukas. Na, palauk, mergužėl! Kas gi tamsta tokia, noriu žinoti. Po šimts, na, koks gi tamstos vardas ir ką veiki gatvėje vidurnaktį? Aš tiek daug turiu klausimų ir taip narsiai nešuosi, kaip ir pritinka kareiviui. Bet jos skambus juokas iš naujo:

       – Tai viską jūs norite žinoti?..

       – Noriu, – sakau ir aš bijau, kad ji nepasakytų ko nors baisaus.

       – Gerai. Juk aš neslepiu. Ar patinka Valerija?..

       – Valerija, – antrinu tą vardą, lyg būčiau jį užmiršęs. Tiesūs lempų karolių šniūrai pertrūko ir pabiro.

       Užtenka. Suspaudžiu šautuvą, ramiai, lyg prieš pulko vadą.

       – Sudiev tau, gražioji Valerija!

       Ir apsisuku, ir dideliais žingsniais maunu tolyn. Kuo toliau, kuo toliau. Batai kaukši. Rūkas. Naktis? Ašarojančios vielos. Ir aš – sargybinis kareivis.

 

       Marius Katiliškis. Seno kareivio sugrįžimas. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2003.