Pirmoji Pulgio Andriušio lyri­nių apsakymų knyga „Anoj pusėj ežero” išėjo 1947 m. Nordlingene. Joje P. Andriušis grįžta į gimtąjį Gaidžių kaimą, kur „jauku ir šilta, kaip Dievo burnoje”. Jis aprašo žilom samanom apkurmėjusius Aušrakalnio beržus, kurių šnarėjimas „ramesnis už nebūtį”, ežero paviršiumi zujančius raudonus vabalėlius ir meldynuose įsipainiojusius laumžirgius, jau­kų dirvonėlį, kur žaliuoja kiškio kanapės, balkšvi katiliukai, dedešvos, ūbaujantį bitiną dryžuota papilve, kuris pasikabina ant mels­vojo varpelio, prilenkdamas jį prie žemės.

       P. Andriušis tirštai užpildo aprašymo erdvę judančia ir ūžaujančia gyvybe. Pavasarinis žydėjimas ir gyvų padarų siautimas jam, kaip ir K. Binkiui, yra žemės galybės atsivėrimas, nepripažįstantis jokių istorijos kataklizmų ir neleidžiantis niekam nuleisti snapo. Jis įsi­klauso į vasaros nakties garsus – žiogų milijonai „kerta lyg plaktu­ku į dalgio ašmenis”, paruge atplaukia šuns amtelėjimas, už beržy­no suklykia paukščiukas, šlumšteli supančiotas arklys, iš anapus ežero ataidi: „Moč, kur palikai maišį-i-i?” Šitaip besiklausydamas žmogus susilieja su kažkuo nematomu ir įstabiu, pamiršdamas sa­ve. (Vytautas Kubilius)

 

 

       Neįleido

       

       Dėdė Mykolą jau buvo išėjęs į pensiją, jeigu taip galima būtų pasakyti apie nevedusį ūkininką, kuris po ilgų, sunkių triūso metų, įsigijęs dusulį ir sugadinęs skilvį, nieko daugiau nepa­jėgia, kaip tik perkelti arklius arba už kamaros kapoti kūlelius. Mykolą sakydavo:

       – A, taigi jau baigiu aštuonias, – kažna, ar įleis dar į devintą, ar jau ne?

       Gražiais rudeniais tūtinėdamas po sodą ir, pavaišinęs svečią pačiu gražiausiu keršiuku, atsidusdavo:

       – Aš tai, matai, kaip tas persirpęs obuolys: dar vienas rasos lašiokas, ir jau žemėj!

       Aišku, kapodamas kūlelius už kamaros skiedryne, kurį nuo pasaulio užstodavo tamsi dilgėlių ir kiečių siena, Mykolą tepa-tirdavo maža naujienų. Kartkartėmis praeidavo tik koks mote­riškas daiktas su naščiais, tempdamas žlugtą į kūdrą, arba į Salaką varydamas gylį žabalį prabėgdavo kaimyno vaikas kiaurapilvis.

       Užtai gi, suvaikščiojus į Didžiolaukius perkelt arklio, Mykolos pirkia būdavo pilna ligi aukštinio šviežios kalbos taip, kad reikėdavo praverti duris, pro kurias atšlaiman lėkdavo ra­mių žodžių skeveldros:

       – Iš versmės gi, misliju sau vienas!

       – Taigi, daboju, čiaukšt ir užsidarė!

       – Pabaiginė, sakau, tu svieto viso!

       Aiškus ženklas, kad Mykolą jau bus grįžęs iš ilgosios kelio­nės ir dabar kaimynui, užėjusiam pasiskolinti bezmėno, jau nuo ryto pasakoja naujienas:

       – Taigi, sakau, už Erškėtyno, prie moliabesčio prisėsiu ant akmenio parūkyti, – ant to gi, žinai, kur su duobele.

       – Sukt galvą, daboju gi, ant Kryžiakalnio beržų užsisvėręs debesiokas. Mykol, Mykol, taigi tu, skaitos, išėjai arklio perkelt ir, nespėjęs nueiti už klojimo, jau lendi po debesiu, misliju sau vienas.

       – Debesiokas tik pasirąžė, viena rankove užsikorė ant Čečergio pirtelės ties Velnialiepčiu, o kitą rankovę tiesiai man už kaklo kiša. Man tai man, netoli paklojimė, bet, sakau, padabosma, ar tu patsai pradėsi lyt, ar iš tavo viso darbo tiktai neiš­eis šnirpštukas?

       – Prie pirtelės, ties Velnialiepčiu sukurkė varlė, skaitos, šau­kia debesį. Nu, tu jau gali šaukt, kol perplyši, misliju sau vie­nas, bet ne dėl tavęs debesiai vaikštinėja po dangų ir ne dėl tavęs skirsto lietų geriems žmonėms katalikams. Turi sau po žilvičiu duobelėj kiek mauruoto vandens papilvei sušlapinti ir valiavokis, – nėra ko čia jau per daug šūkaut debesį, anas jau pats žinos, kur užpilti. Va, kad ir ant mano miežių, – laukia žiobčiodami kaip gavėniniai leščiai ir nesulaukia.

       – A, taigi man šitaipos bemislijant, debesiokas juoda burna tik užsiskersino ant Erškėtyno, prie moliabesčių, per Velnialieptį perbėgo samsonas, jau miežiai tik skečia, tik skečia akuo­tus. Nu, nu, sakau. Aš tai suspėsiu dar paklojimėn, bet, sakau, pažiūrėsma gi, ką dabar darysi tu?

       – Ir taip bežiūrint, kaip šoks vėjas iš Velnialiepčio, kaip mes debesioką už klojimo, – tik susikaušavojo kaip Tilindžioko kailiniai ties pakinkliais! Gerai, kad dar nebėgau paklojimėn.

       – Aš taip ir sakiau, – lis tau čia toks perkaręs debesis, be savęs būdamas! Nors ir su keliais per jį pereitum arba išgręžtum kaip kelnes, bridęs su tinklu per dieną. Jau aš taip ir tuokiau, kai užsliaukė anas ant Čečergio avižų; nu, bet, misliju sau vienas, palūkėsiu kaip žydas laimės, gal užmes bent lašioką ant mano miežių. Pasijuokė ir iš manęs. Et tik, sakau.

       – Taigi, einu paskui tėkmele, mislydamas sau vienas, kaip čia kožnam žingsny pajuokia, o atapentis tuomlaik tik sliūkt ir inlindo žemėn. Pabaiginė, sakau, kas gi mane dabar čia traukia?

       – Grįžt galvą, nugi, daboju, kurmis pečiu kelia mano pievą. Kad tu surūgtum, sakau, negalėjo pasitraukt užu Kryžiakalnio, pūdyman, regis, ne ta pati žemė! Bet ne, matai, anas kadneč įsimetė, lakmarmoras, mano pievon, ir ne kokion, sakyč, vilkaplaukėn ar žliūgėn, bet stačiai dobiliukuos ir rūgštėliuos. Siena-pjūvy taip ir muš dalgį iš rankų; skaitos, eik namo iš naujo per-kalt ant prieklėčio, nes pustyklė nieko jau čia nebepadės, kai ašmuo išvėpęs lyg Čečergio kerinė.

       – Šitaip bemislijant, kurmis lyg rėmuo žarnas kelia tavo dobiliukus, skaitos, tavo, Mykol, akyse dirba tau blėdį, nu, ir ką tu jam? Užminsi su atapenčiu kurmrausą, – o kas gali žinoti, kad iš po nakties vėl nerasi išvartytų dobiliukų? Būtų su protu, tai jam pasakytum: apsimislyk, žmogau, kokį čia darbą tu dirbi, skaitos? Ištrauktum už ausų iš žemės, taigi kitas pribaigs jo darbą ir gal didesnių blėdžių pridarys supykęs, kad giminei nusukei galvą. O prie kožnos kurmrausos galgi pastatysi žmo­gų su kuoka, iš kurgi paimsi tiek šeimynos, kai tokia baisybė darbų aplinkui: ir malūnan važiuoti, ir plūgui palyčią privi­rinti, ir dar kartone laukia?

       – A, taigi einu, skaitos, ežia; daboju, kad dėl to gi Verstakio miežiai (nors ir anundei buvau nupeikęs) atsistojo ant kojų, o jau, sakiau, iš garsvyčių kažna, ar iškiš kada akuotą. Matai, visgi žemė prie smeltai, nesukepė gurvolin kaip molynėj. Žinioj gi, mano miežiai tai jau nepridėt prie Verstakio, seniai alkū­nėmis nustūmė garsvyčias su varpiu; tik matai, jau nuo Petro dairosi lietaus, varpos įdubo kaip džiūsnos burna, išsišovė akuotai lyg starastos Tartilo ūsai, kai jį, dieveduodangų, pagul­dė graban po ilgosios dusulinės.

       – Taigi, skaitos, einu mislydamas sau vienas ežia, – tiktai purrr iš po kojų juodas debesis, – kad tau notra! – ir susimetė panuovaly užu Darymo, tenai aplink griausmo trenktą akmenį su plyšiu, kur po lietaus dar porą dienų vis žliūgso vanduo varnai atsigerti. Tik pasistojo piestu man kepurė ant galvos, kad kiek jau būtų ir nunešę, negi spėsi rankom susikaboriuoti, dievelink, tokioj karštinėj!

       – Va, sakau, tu, Mykol, dirbi, sėji, debesį nuo dangaus pagatavas su rankom nutraukt, o skaitos, tavo naudon jau suskrido žvirbliai, nors dar miežio grūdas tirpsta ant liežuvio. Iš versmės gi toks sutvarkymas svieto! Priklydo arklys sve­timos' avižos', parvedi gurban; įsimetė degloji bulvės', pa­daužei pusiaujį ir tuo žviegimu, dabok, atsiveja verkdama Čečergienė.

       – Betgi, misliju sau vienas, kas gi prisipažins žvirblius, jeigu vienam padauši koją? Skaitos, jiem nėra padėta gaspadoriaus, kad atsivytų verkdamas ir duotų priesaiką šitaip nedaryti.

       – Žinioj gi, reikia ir žvirbliui gyvent, jeigu jau vieną kartą Dievas ir jam įpūtė kvapą gyvasties ir davė girnas pagurklyje; skaitos, niekas jam ir nepavydi vieno kito grūdo, bet, matai, varlėnas, ne tiek sulesa, kiek išbarsto, – va kas nesikenčia! Ja, matai, grūdas, vienąkart jau nukrėstas žemėn, tai kaip čiršku-lys ant ugnies, – neramus. Tai, dabok, peliotė urvan įsitraukė, tai kurapka prilindo, tai, gavęs rasos, ir išpumpo kaip višta, prisilesusi karkvabalių.

       – A, taigi, jau norėjau mest akmeniu panuovalin, bet gerai, kad nemečiau, žvirbliai patys nuurštė į Kailiadirbio kviečius. Zinai gi, kol pakelsi nuo žemės akmenioką, kol užsimosi, tai jau anys ut kur! Gerai, kad nemečiau.

       – Eidamas paskui pro kryžių, sakau, atsisėsiu ant akmenio prie tiltelio susisukt pernykštės geltonosios. Daboju, ant lukštelio vandeninė blusa stovi ilgom ilgom kojom kaip lentapjūvys ant ožių; pamislija, pamislija ir paskui šast peršoka kitan lukštelin. Ė, skaitos, mislyk nemislyk, bet tegu dar savaitė taip padžiovina, tai ir tu pristigsi ant ko šokinėti, neliks nė vardo, kad čia upelio būta!

       – Taigi, va, matai, ir anys šitie raudonom ir geltonom papil­vėm juodi vabalėliai siuva siuva aukštyn, prikiša snukelį prie vandens viršaus ir pamisliję vėl šauna dugnan, net nematai, kad jie spėja pasispardyti. Skaitos, ir anys dirba savo darbą, uždėtą Dievo, o neturi laiko pamislyt, kad viena kita tokia savaitė, ir jų duobėj po alksniokais nebėra nė lašo vandens.

       – Ag, skaitos, ir mes siuvinėjam nuo paties pavasario, me­tam grūdą žemėn, apglostom su akėčiom, renkam gurvolius, krutam, o nežinom, gal ledamušis, gal liūtys, gal sausmetis pa­leis tave ubagais. Betgi žmogus, matai, kaip tas vabalėnas su geltona papilve vis kruti, vis nori aukštyn. O dugnan visada suspėsi.

       – Taigi, einu toliau per Trilapynę takeliu, žvaguliai tik žvaga po kojom kaip budelninko geležinės dūdelės ant marškos Petro atlaiduose. Tau tave žemė, misliju sau vienas, jau kur pievon įsimetė žvagulis, tai dalgiui nėra ką veikt, geriau jau su lenkena grandyt. Žinioj gi, prie žvagulio, daboju, dar kai kur ir dobi­liukas prisišliejęs, kiškio kanapė teliūskuoja, o į panuovalį ir vie­nas kitas gyslonas su smalėku pasismaguriavimui. Betgi, matai, sulig Trilapynės tai jau, skaitos, blogesnių metų negali būti.

       – Ai gi, mano atminime, kas čia dėdavos; būdavo, brendi ir, regis, ne tu brendi, bet tik tavo kepurė plaukia smilgų viršū­nėm, sakytum kimšas ežeru pavasario ledaplėšyje!

       – Skaitos gi, daboju, ir lieptas nuspirtas su koja. Versmei gi reikalingas tas lieptas, kad rave ant sausų samanų gali atsigulti nugara ir dabot, kaip danguj vartosi baltom papilvėm debesiokai lyg narai Silio ežere.

       – Nu taigi, sakau, dar kartą prisėsiu ant juodojo rubežinio akmenio, kur iš vasarių pusės iškalti maro metų ženklai. Skai­tos, pasilsėt ties varteliais, prieš įeinant pūdyman; per ravą šo­kant, matai, brakštelėjo pakinkliai, užsikosėjau, sunkumas toks krito ant krūtinės, – ag, ne juokas gi aštuonias nešiot ant pečių!

       – Sukdamas pernykštę, daboju, va, kad ir Meldaikio žirniai. Ankštis ir mislija sau viena, ar da čia pridėt vieną žirnį, ar jau gana bus? Ir taip bemislijant, saulė čiaukšt ir uždarė ankštį. Gana bus – sako!

       Taip kalbėdavo Mykolą, grįžęs iš savo didžiosios kelionės, perkėlęs arklį galilaukėje. Toji kelionė užtrukdavo gerą pusdie­nį, nes dusulio ir skilvio priepuolių kamuojamas, dažnai turė­davo prisėsti ant akmens ar kimšo, paežerėje atsigerti sodos, parūkyti geros pernykštės geltonosios.

       Kas metai jo kelionės retėjo, jėgų vos pakakdavo kūleliams kapoti, o kartą, betuntuodamas darže apie taboką, užvirto tarpežyje, ir jį nešte parnešė vos bealsuojantį.

       – Aš, matai, kaip tas pūgžlys, išmestas ant panuovalio: žiobčioju, gaudydamas orą, – sakydavo Mykolą. – Nebemisliju, kad dar įžiobčiočiau devinton!

       Vieną pavasarį Mykolos reikalai pasitaisė. Patsai pasodino taboką, apgenėjo keršiukę, iš Pabrūžakalnio prisinešė vantoms beržašakių, nes labai mėgo vanotis, ypač per pirmuosius tris garus.

       Po Sekminių, pačiame laukų gražume, gegužės rakteliams žydint, Mykolą visai drąsus išėjo į Didžiolaukius, prie Silio ežero.

       Ir tai buvo jo paskutinė kelionė. Rado jį sukritusį prie ak­mens, taboka buvo išsibarsčiusi. Kai brolėnas spaudė jam negy­vas akis, tai Mykolos lėliukėse dar blizgėjo Silio ežero pa­veikslas.

       – A, taigi einu panuovaliu pro Degimus, o pempės strapalioja nuo kimšo ant kimšo ir vis: gyvi, gyvi! Skaitos, dar gyvas, misliju sau vienas, bet ar ilgam? Gerai, kad manęs nepamirštat, kuoduotosios, išvargę žiemos bėdas; man taipgi buvo nelengva ant pečiaus pado dilint šeivakaulius. Gerai, gerai, kad atskridot mūsų šonan!

       – O vėjas kaip iš burnos šiurena tiktai pakinkliuose, net iš po juostos paleidau kailinius, sakau, tegu išpūs žiemos raugą iš po jerkų. Perlipau lieptą tėkmelėje, pilna pupurienų kaip trynio, muša vienan balsan varlės, ūkuriuoja upelis, skaitos, neša Silin žiemos darbus.

       – Kreipdamas iš pievos pro laukinių obelaičių krūmelį, dar įsinorėjau susisukti geltonosios, sakau, užlipęs kalnelin sėsterėsiu ant to gysloto akmenio, iš kur Silys kaip ant delno.

       – Betgi, matai, įpusėjus kalnelį, – kad tau versmiotė! – ant akių ėmė kristi toks lyg ir tamsumas. Regis, tik tik čia buvo pilnas dangus saulės, aplinkui, sakytum, žaliais čerkesais nu­klota žemė, o dabar viskas lyg pro aprūkytą stiklą. Ir tada gir­džiu po širdžia tiktai užsiskersino dieglys, tiktai sugnybo kva­pą gerklėje. Ė, misliju sau vienas, šitą kartą kažna ar jau tau, Mykol, dovanos?

       – Prie akmenio, kur su mėlynom gyslom, dar prisiakėju, bet geltonosios jau sukt nebereikėjo, iš rankos iškrito tabokinė ir išsipylė geltonoji pernykštė. Taip minkštai susmegau ant akme­nio, akyse sublizgėjo pro juodalksnius Silys, ausyse buvo prikurmėję Didžiolaukių lakštingalų. Tau čionai! Ežeras tik tie­siasi, tiesiasi, išnyko prieupis, ir paskui viskas ėmė virsti ant manęs. Siekiu, skaitos, rankom prie akmens, o ir jo jau nebe­pasiekiu. Pabaiginė svieto! Krentu į duobę, siekdamas akme­nio, lakštingalų balsai virsta vargonais, dar pempės, regis, vis šaukia į Degimus, nuo meldyno pakyla laukinės antys ir mane uždengia juodais sparnais.

       – O paskui, daboju, vėl šviesu, pupurienos blizga tėkmelėje, lengva taip po širdžia, groja muzika...

       Taip greičiausiai Mykolą danguje kalbėjo šventiesiems, grį­žęs iš didžiosios kelionės į amžinuosius namus, į kuriuos jį įleido, nebaigus aštuonių.

       

       1947

       

       Pulgis Andriušis. Anoj pusėj ežero: apysakos. V: Baltos lankos, 1997.