Antroji jauno poeto Vytauto Stankaus knyga (pirmoji – „Vaikščiojimas kita ledo puse“, išleista 2009 m.). Eilėraščiai balansuoja ant dramatiškos ribos: tarp gražu ir teisinga, tarp žmogaus vienatvės ir atsargių pastangų ją įveikti. Neatsisakoma kiek vyresnių poetų atradimų ir kartu kuriamos savitos įdomios kompozicijos (antras skyrius, knygą vienijančio ciklo vaidmuo). Knygos redaktorius Donaldas Kajokas. Viršeliui panaudota Mindaugo Sabaliausko grafika.    

       „Kūrinių komponavimui gali pasitarnauti skaičiukai. Pirma eilutė, dešimtas dvieilis, septyniolikta pauzė... Taip poetinis kalbėjimas įsigyja netikėtų jungčių ir aidėjimų. Skaitydami, ypač antrą skyrių, matysite. Per visą knygą teka veidrodinis ciklas. Atspindžių, tikrų ir kreivų vaizdų karalystės. Jausmus galima tiesiogiai reikšti, bet galima šią užduotį patikėti pokalbio trupiniui, detalei, prisiminimo ar sapno vaizdiniui. Čia ir eina Vytautas Stankus. Jis žino, ką nori pasakyti, ir kartu tikrinasi sakymo tikrumą, nes jo siekia visais būdais. Keista – abejonė stiprina pasitikėjimą. Švaru – taip nusakyčiau jauno poeto supratimų ir poetinės kalbos vertes. Šioje knygoje susitinkame su naujomis mūsų poezijos prošvaistėmis.“ (Valentinas Sventickas)

 

    

     pokalbiai prieš veidrodį

    

     ir tu, ir aš

    

     tikriausiai esu

     tas pats tu, tikriausiai

     esi tas pats

    

     aš gyvenime kitame, kitame kūne

    

     matau labai aiškiai, kaip

     kaupiasi debesys, dar šiek tiek

     ir pratrūks –

    

     ir nuplaus mus audra.

     jei žinočiau jos tikrąjį vardą –

     leistųs ant rankų,

     būtų galima supti,

     kaip vaiką, ramint,

     kad užmigtų

    

     ir žinau tavo baimę miegoti

     ir žinau tavo augantį nuovargį

     ir žinau, tuoj pratrūks

     griežti smuikas

    

     niekada nemąsčiau, kas nutinka

     lėlėms po spektaklio, tik įtariu –

     pats esu tampomas už virvelių,

     verčiamas šokti, kilnoti rankas

     į ritmą, kurio negirdžiu

    

     ir kol esi – esu

     atspindyje tavam

    

     tasai, kuris tuojau pratrūks

    

    

    

     - - -

    

     lyg skaičiuotėj – taika kaip taika

     lyg žurnaluose – karas kaip karas

     tarsi pienas išlietas staiga

     ant bespalvio teleekrano

    

     dieve dieve kaip tuščia, žiūrėk

     griežia smuikas tarytumei dantys

     nusileidžia apspangęs balandis

     baisiai baltas, o tu vis juokies

    

     sutinku, tai juokinga. spurdės      

     paukštis trupantis rankoj, nes šaltis

     nes dabar, kaip ir ten – po mirties

     ligi skausmo šviesu – noris staugti, draskytis

    

     ir keltis

    

    

    

     sninga

    

     tik miegas tik miegas

     mažoji mirtis

     kada šitoks rugsėjis – –

     nematau, bet girdžiu

     kaip po truputį artinas sniegas

    

     siūlės per naktį,

     per sapną, genamą šuns

     nuo manęs, nuo manęs

     ten kur šviesos

     ir gyvybės daugiau –

    

     viešpats gliaudo už lango giles  

     o mes manom, kad sninga,

     ir šokam, ir šokam, ir juokiamės

     ir pamirštam, kad mirę,

     ir auginam vaikus,

     ir auginam aguonas rūke,

     po to nuo drėgmės trūksta raukšlės

    

     ir dar kažko trūksta

     dabar neįvardinsi, sniegas

    

     nešalta, tik didelis šuo

     atsikandęs ramybės

    

    

    

     prieš atsisveikinant

    

     1

    

     pelės graužias į vidų

     vadinasi baigiasi vasara

     lietaus pirštai užspaudžia skyles

    

     naktimis ola šviečia

     tik niekas neužsuka,

     net kai lyja

    

     anksčiau, tiesa, būdavo sniego

     bet ir tas nebedrįsta

    

     tik mėnulio vidun besigraužiančios pelės

     vis krebžda:

    

     – mama, kas ten per žiburiukas?

     – vaikeli, sunku bus suprasti:

     jo iš tikro nėra, kaip ir mūsų.

    

     yra tik graužatis

    

     2

    

     aš norėčiau kad mudu nubudę

     viens į kitą alsuotume tyliai

     alsuotume tyliai kol lyja

     tingėtume keltis kol lietūs

     nuplauna sudegusį miestą

     tik ilgesį miesto palieka

    

     kai virš mūsų susiglaudžia sienos

    

     3

    

     dažnai prisimenu mudu

     geriančius kavą po tiltu

     tu laikai žiburiuką tarp pirštų

    

     upė išlenkia stuburą –

     lūžta

    

     4

    

     kai slėpėmės bažnyčioje mačiau

     tau virš galvos praskrido gulbė

     – kas buvo, kas?

     – ne, nieko

     jau šiam mirime nebus gražiau

    

    

    

     pirmasis laiškas iš už veidrodžio

    

     štai dabar jau galiu parašyti

     tik nežinau ar pasieks tave

     tokie dalykai čia trapūs, lengvai dūžta

     nebesurinksi

    

     tavęs labai trūksta, nes šunys

     ėda mėnesio duoną

     ir laižo pirštus, gana skaudžiai,

     bet stengiuosi neišsiduoti

    

     dažnai nueinu prie upės

     žiūriu į ledą godžiai,

     įsitaisau po tiltu, toliau nuo vėjo,

     o tiltas tęsias į rūką...

     kartais girdžiu kaip viršuj

     kažkas vaikšto, –

     užsimerkiu tada į save

     (baugūs man tie garsai)

    

     šiaip baigiu apsiprasti

     rankos prakvipo sniegu,

     kartais kosčiu raudonai

    

     – – – raudonai išspjaunu

    

    

    

     ketvirtasis laiškas iš už veidrodžio

    

     kaip gerai, kad tavęs nėra šioj žiemoj,

     šitam šalty. nežinau ar tokį ištvertum

    

     niekada nemačiau kas man atneša popieriaus,

     bet atneša – todėl turiu rašyti

     tik tiek ir belieka man – rašymas

     ir nuojauta, kad greit pasibaigsiu

    

     vis labiau baisu savęs nesupaisomo

    

     ima užsimiršt veido bruožai,

     antakių linija, auskarai

     tavo kvapo laikaus įsitvėręs

     tavo akių rudeninių...

    

     man rūpi kaip ten tu.

     bijau, kad ir tą sniegas užklos

    

     sniegas tam ir yra – kad prasmegčiau.

    

    

    

     tuštėjimas

    

     trimitams nutilus gali vien iš garso atskirti kalibrą

     kur miręs lietus viršum mirusio miesto ištykšta į dulkes

     nusirita kulkų tūtelės į pusnį prie kojų ir dūsta

     pašautas žaltys arba vienas iš dvylikos brolių, dar vaikas,

    

     nedidelis vaikas rikiuoja garsus į žaizdas lyg dėliotų

     mozaiką iš plunksnų ir sniego, nes nieko daugiau ir nelieka

     raudonu ant balto rašyti buvau nekalbus mėgau lietų

     ir dulkes ant dangiško skliauto palangių pirštu išvedžioti  

    

     čia būta – čia buvo. nereikia, nors gal pakartokim, tik tyliai

     kad nieks negirdėtų kaip veriasi plytos į būtąjį, skyla

     vanduo tiek nebyliai kiek miestas apkurtęs kiek moterys miega

     namų barikadose; dvigulės lovos ištvinsta į debesis

    

     regiu kaip išeina pro raktų skyles, klibinkščiuoja ramentais

     per bėgių voratinklį voros, kartoja sau tyliai štai užmušėm brolį

     užspjaudėm sušaudytą išnarą, rinkomės kaulus švilpynėms –

     tam dilbis tam plaštakos, šonkauliai, o šitam pusė dubenio,

    

     kitam beveik nieko tik pagirios, nors žiūrėta kad būtų po lygiai

     kažkas skundžiasi gavęs tik sąnarius ir tie pasirodo sudilę,

     matyt labai vaikščiojo, gal net per miegus vis murmėdamas

     lyg ateis lyg atleis. ir matau kaip ateina. ir matau kaip apleidžia.

    

     Vytautas Stankus. Iš veidrodžio, už: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.