Viktorija_VosyliuteViktorija_Vosyliute

Viktorija Vosyliūtė – Riva (g.1990) – poetė, prozininkė, žurnalistė, įvairių respublikinių kūrybos ir skaitovų konkursų dalyvė, laureatė, organizatorė. Prižiūri literatūrinį – kultūrinį blogą jaunimui – www.menlapis.visiems.lt. Kūryba publikuota „Nemune“, „Naujojoje Romuvoje“, almanachuose. Priklauso Jonavos poezijos klubui „Šaltinis“. Jonavoje leidžia literatūrinį puslapį „Žodžiai“. Straipsniai publikuojami „Alio Jonava“, „Naujienos“, „Jonavos kraštas“, „Nemunas“, „lrytas.lt“, „Pašvaistė“. Administravo naujienų portalą, taip pat yra literatūrinio puslapio rasyk.lt administratorė. Nuolat kuria utopijas ir bando jas įgyvendinti. Paprastai viskas baigiasi eilėraščiu arba seilėraščiu. Dažnai nieko protingo nepasako, o jei ir pasako – tai nepamena. „Papildyk mano sąskaita“ – įsakmiai prašo autorė viename savo kūrinių, kitame mini, kad skambučiai iš anapus brangūs ir užsimena, kad dievas kartais  pasikrauna mobilųjį. „Galite žaisti, manipuliuoti, braukyti, įsivaizduoti, kad tai slaptasis kodas 869555966“.

 

 

 

po-Ė-tai

 

mūsų galvose
veisiasi diasporos

viena iš jų poetai -->
puotaujantys poetai
putojantys poetai

ir galbūt poetizuoti tipai
kurie neskraido o važiuoja
ir už viską moka

mano galvoje veisiasi
miniatiūrinė mamutų civilizacija
kuri užgožia
potraukį likeriui
gyvenimui
ir šiaip afišuojasi
tarsi būtų ponas
dominuojantis genas

ne visi poetai rašo
kai kurie poetai seilėjasi

ir ne visi rėkia
bet daugelis garsiai šneka
kad mes arčiausiai dievo
mes arčiausiai
mes

 

 

 

nedavasingai apie rytą

 

dar taip nebuvo
eilutė užmuša eilutę

pabundi
įsikerti į koją
ir negali nustoti
ją aprašinėti

prie upės vyrukas
su alaus buteliu
ne mano tėvas
prie upės butelys
su ne mano tėvu
ne mano upė
prie tėvo su buteliu

pabundi
įsikirtai į save
ir negali mirti kai
tik eilutė užmuša
eilutę

ji šįryt su prijuoste
ji šįryt apsirišo prijuostę taip
kad klubai priminė
suglamžyta palapinę

bet
taip jau buvo

 

 

 

apie drakonus

 

mano drakonas serga
miega ir nesikelia
valandos švilpia pelenuose

mano raudonasis drakonas
prunkščia tiesiai ant pilies sienos
įkrantėse palieka pėdutes ir uodegą

kartais nešinas skraistėmis ir svetimų kūnais
prie vartų įsitaiso drakonas iš kitos karalystės

bet aš žinau
tik mano drakonas
serga
tik mano drakonas neturi vieno pirščiuko
ir danties kurį jam išmušiau už tai kad nemokėjo
gerti iš puskrantės upės
kad nemokėjo priimti tavo drakono

svetimos
karalystės

 

 

 

Skau(/)du (2)

 

argi nebūtų gražu
jei tavo merdėjantį
kūną įdėtų į pripučiamą
valtį ir paleistų
upe

ir paleistų
nes tu visada
skaudėdavai paryčiais
kai raminamųjų veikimas
buvo sustojęs
kai laikrodžiai aikčiodavo
iš pasitenkinimo, kad
alsuoji košmarą

juk būtų gražu
nes aš laisvas
laisvas fazano sparno kritimas
tik paryčiais
o dabar
šitas karvelis rudas
ir nemoka skristi
ir tu primeni jį
toje fotografijoje iš kaleimo

tame alsavime
kuris nebe toks lengvas
kaip užtaisas iš šešiolikos
šaudmenų

 

 

 

skausmų serija 157.

 

kai skauda
ji prisidega nuo žvakės
nuo bokšto prisidega aušrą

ir išeina atsidaryti sąskaitos
į liūtį

jei tu miręs – pakelk ragelį
jei čia eilėraštis – tu miręs

kai dilgsi
nebūtinai tai dilgelės
bet būtinai tai peršti
kai peršti
nebūtinai tai peršalimas

gal tiesiog toks vakaras --->
kai tu gyvas
jei tu gyvas – niekada neatsiliepk

pokalbiai
iš anapus
brangūs

 

 

 

stotinis

 

čia tik dangus atsikrenkščia bokštais
tik dievo akys atsimerkia ant viso kūno
ir teka banalia žalėkaita teka
ir teka nes teka
nes neskęsta --> žaidžia
juodais kvadratais laiko panagėse


čia tik dangus tankėja
atsitrenkdamas į Guliverio kepurę
tik dangus plaukia nes plaukia
nes neskęsta
kaip skęsta lūpdažiai moterų rankinėse

---> ir ---> ir -->
po truputį apmiršta
nes - teka - teka
mergelės ir vainikėliai
folkloro seilėse

čia tik dangus pamiršta atsikvėpti
tik dangus tik d tik a
bet ne tak
nes nereikia

 

 

 

ši drobė nesveika


ši drobė nesveika

čia tik naktis įrašyta į kasetę
Kad daugiau niekada
Negalėtum jos paleisti

Ši drobė pamišus
Jei Tu esi mergaitė

Pabeldi į turėklą
Ir per tave prašliaužia
Septyniskart daugiau

psicho oazių

šis rūbas nereikalingas
Jei Tu esi berniukas

Pabeldi į turėklą
Ir sakai

- nėra ko bijoti

 

 

 

tik tarp kitko

 

Jūs žudėte mūsų vaikus ir moteris
Iš tolo


Jūs buvote tik tarp kitko ir kitkas
Buvo tik
            kraujomaišos
Kraujo maišelis kai donarystė
Skambėjo gėdingiau nei kaltos
Moterys

Jūs rišotės mūsų laužais
Drobėmis
Nuo kojų lig kojų
Nuo pamėlusių pirštų
iki pamėlusių pelenų

Kol žodis apvaisina frazę

mes būname tik tarp kitko
Nes niekas kitas negalėtų nukirpti
Virkštelės

Eilėraščiui

 

 

 

aš manau

 

aš manau, kad
praeis laikas ir mes
vienas pas kitą
tyliai sugrįšim
it bruknės lapeliai
pamiršę, kad jie
arbatoje
it šlapios kregždės
sukritusios į lietvamzdį

tau kreivas mėnulis
pro įskilusį stiklą
man nimfa pamiršusi
visus rašytinius šaltinius


tikrai manau, kad praeis
laikas ir kava tyliai pabėgs
nuo kofeino
tyliai nusirengs savo abitą
it vienuolė juodumą

ir aš būsiu rifas
o tu karšta žvaigždė užsigesinusi
į plėšrūnišką mano krūtinę

 

 

 

Coliukei (dd.v.m.)

 

Šitoj aikštėj
Per mažai skausmo
Per mažai skiemenų moteriai
Su salotiniu apsiaustu per mAžai
Moteriai per mažai moteriai tarp
Kurios įtemptų stygų įstrigo kregždutė
Ir kelios aukso monetėlės

Mažytei širdelei
Užrakinamoje dėžutėje kurioje
Slepiasi lapkričio šlepetės lego namelis
Ir moteris per maža moteris kad skaudėtų
Taip kaip rakinami rūsiai ir verkiantis
Vynas ir tik taip kaip priešdėlis glaudžiasi prie
Šaknies taip moteris glaudžiasi prie smulkmenos

Šitoj aikštėj
Per mažai skaudulio
Per daug linksnių damai
Su pasteliniu skėčiu per daug ilgesio
Per daug ilgisi ji tiesiog per daug ilgisi
Dusulio

 

 

 

gyvenk po manim

 

gyvenk po manim
kai mirsiu galėsi nuplėšyti
kojų plaukus ir pasistatyti
pašiūrę

dabar skauda
veneriškai moteriškai

gyvenk po manim
ten sveriami
tik tie kurie nežino
būdvardžio sausrai

gyvenk po manim
čia jau tūkstančiai
žvirblių gyveno

tūkstančius akių užmerkė
kvapius elfus prisijaukino

užsiskaudėjo
Abejingai moteriškai
nusigyveno

po manim

 

 

 

kaip ir

 

nieko nebus
kaip ir nebus nieko

nusileis burtai
ligos kišenėje

ir sirgsi moterimi

už trisdešimt dviejų
kilometrų rytojus moka
gražesnę aritmetiką

vis sirgsi moterimi

ten kur išbandomi
dar nebaigti vaistai
ten užmiega ligos
kitos prijuostėje

ir nebus nieko
kaip ir nieko nebus

vis tiek
pabusi pageltęs

 

 

 

Neskland(u/ū)mai

 

ir tada tu pasirenki tamsą
perjungi kanalą
ir vėl pasirenki tamsą

kamuolinį žaibą
arba dingimą velniop

rūkymas labai kenkia
greitam jūsų mirties apsisprendimui


ir
tik po to griūva citadelės
nustoja augti citrinmedžiai
ir nieks nenuvalo karaliui kojų
nesusuka cigarilės ar dukart
nesuploja rankutėmis delniukais
įrankiais ašmenimis užrašais
pavadinimais pasiseilėjimais

neužkalba rudens

pasirašyk man ant arterinio kraujo
pasirašyk man arteriniu krauju
rašyk man užkalbėk mano dūmus
užkalbėk mano garvežius po oda


nes jiems sustojus
nutraukiama tamsos transliacija

ir tada nebesvarbu
dėl mirties ar minties
nesklandumų

 

 

 

savižudiškas

 

tik
nekalbėkit apie ilgesį
nesielvartaukit apie ilgesį
nes ilgesys tik mažas lavonėlis
orų kišenėse
mažas krematoriumas
po kurio vėlės netapo
šerkšno paveikslų
ant dangaus langų

čia šalta
kitaip ir būti negali
kitaip ir nesibūna
pačiam kamputyje užu tvoros

tik surūkykit už mane papirosą
sužaiskit manimi pelenų lietų
bet negerkite vyno
nes prisikelsiu
kaip vynuogynai išliksiu
regėjusieji Kristų

sako
jis buvo nuogas

sako šalta
ir kitaip būti negali

nes
niekad
neatsipirksiu liūdnais eilėraščiais
atsipirksiu mirtim

 

 

 

Seilėraštis

 

Jei galėčiau pajuodinčiau tave tarsi šriftą
Tarsi šitą eilutę ir regėčiau reklaminiuose skyduose
Apelsinų etiketėse visuose vakaro brūkšniniuose koduose

Tu maras
Omaro kiaute maras
Lakstantis po giraitę
Džinas plaučių pataluose

Atsiprašau
ši prekė svetimšalis
nupiešęs ūsus savo jaukumui
Paleolitinis žvirblis dar nesuformuotomis
Galūnėmis

amEN

Jei galėčiau perrašyčiau knygas su silkės uodega
Kad neįskaitytum šito šrifto ŠITO pavargusio ilgesio
Pamišusio kiekviename skaitmenyje

Aaa MEN

 

 

 

pabaigai

 

ir aš
išėjau iš juodųjų orchidėjų
sodų

ten šlampančios damų skrybėlės
ten trikampiai su dar neatrastomis
teoremomis
buvau viena jų
paklusni savo begalybei

ir kai naktimis sugesdavo net vyzdžiai
ausis užguldavo besileidžiantys lėktuvai
bandžiau praminti taką
tave praminti riteriu
sau nusivogti skydus nuo neatplėšiamų
vokų
ir
mane laikė juodesne už kaitrą
už alkūnės laikė

ir mane skaičiavo tūkstančiai
išsprendė tik vienas

 

 

 

pabaigai II

 

pamatuok mano greitį

nusileidau žemiau ą nosinės
nusileidau žemiau Do

tik
kaip pakeičiamas vanduo
akvariumų induose
tik taip
aš pasikeisiu ir tada vėl

pamatuok mano greitį

pirmadieniais
antr/treč/ ketv/ ir  po šaknies

pamatuok mano greitį

viršijau
nusileidau žemiau Dantės
žemiau visų pragaro ratų
kur coliukės miega stiklainiuose
ir skaičiuoja

diena po dienos
ir manęs nebus

 

 

 

pabaigai (išsižadėjimas)

išsižadu pabalusios odos
tų slėnių kuriuose ganydavai mano strazdanas
išsižadu širdžių tūzo tėčio vinilinių
plokštelių

tavo mūrų užrauktų ežerų
alkanų durų kurios kasnakt
prarydavo po kelis svetimšalius
ieškodamos kuris ryšulėlyje
iš tiesų neša mirtį

buvau viena tų kurios išsižadėjusios
smegdavo žemiau supurvintų šventraščio puslapių
o atsisveikindamos palikdavo
žemėlapį su klaidingu masteliu

kad keli žingsniai
virstų ištisais šviesmečiais

 

2009 m.