Viktorija Vosyliūtė – Riva (g.1990) – poetė, prozininkė, žurnalistė, įvairių respublikinių kūrybos ir skaitovų konkursų dalyvė, laureatė, organizatorė. Prižiūri literatūrinį – kultūrinį blogą jaunimui – www.menlapis.visiems.lt. Kūryba publikuota „Nemune“, „Naujojoje Romuvoje“, almanachuose. Priklauso Jonavos poezijos klubui „Šaltinis“. Jonavoje leidžia literatūrinį puslapį „Žodžiai“. Straipsniai publikuojami „Alio Jonava“, „Naujienos“, „Jonavos kraštas“, „Nemunas“, „lrytas.lt“, „Pašvaistė“. Administravo naujienų portalą, taip pat yra literatūrinio puslapio rasyk.lt administratorė. Nuolat kuria utopijas ir bando jas įgyvendinti. Paprastai viskas baigiasi eilėraščiu arba seilėraščiu. Dažnai nieko protingo nepasako, o jei ir pasako – tai nepamena. „Papildyk mano sąskaita“ – įsakmiai prašo autorė viename savo kūrinių, kitame mini, kad skambučiai iš anapus brangūs ir užsimena, kad dievas kartais pasikrauna mobilųjį. „Galite žaisti, manipuliuoti, braukyti, įsivaizduoti, kad tai slaptasis kodas 869555966“.
Spekuliuojam ryškiais tušinukais
Spekuliuoji net garsą, sirenas laikaisi po gaubtu
O tarp plaštakų spaudi baimingą kudlotą vienuolę
Jos plaukuos net erdvėlaivių nuolaužos kimba
Tik tavernoj šiąnakt mums pritrūks ne alaus, o bokalų.
Mums pritrūks gan slidaus pakilimo iš taško į vietą
Pakilimo takai sudėvės ne asfaltą, bet žmones
Neberasime šykštūs kaip žydai kur kas pasidėta
Nedaigosim savęs, nes šlakų ant šlaunų nepakuojam.
Įtarimas dar kyla ir verčias per greipfrutų saują
Toj krūvelėj ne vaisius ant pagalvės glitūs kauliukai
Iš bedančio likimo atėmus aptemusias sabalu lūpas
Sudėliotume šventę, šventumą ryškiais šratinukais.
Teismodromas
Prasideda teismas skylėtas it duonvagio nerimas
Ilgai nebundi, o vėliau aitvarais užsisiundai
Pro plyšį užželdinsim senojo nebylio esatį
Ant laužo pleškėsiu jei vėją nuo jūros sugundžiau
Palaimos delčia gelia bitėm, beldžias į smilkinius
O teismas nesitęsia, laukia kol imsi kalbėti
Jei liepsną sugundei nemirsi su pliauskų šiurenimu,
Jei virvę nupynei kankinimas virs pakabėjimu.
Tik laikas pakibęs ore į meluojamus vakarus,
Kerštinga sekundė pabus galingiausia imperija
Tu būsi klasta, aš trapecijom spjaudanti ragana
Ryšys vis ilgės lyg troškimas į vandenį prerijoj.
Mano lakūnui (nesugrįžusiam po skrydžio)
Romansų vakaras, o gal godus mūsų pasjansas
Tu išvažiuoji sparną laviruodamas ant smėlio
Kad net žaibų pakelt nuo plikledžio nėr šansų
Gal jau vartojom – bėgti. Bandėm tapti vėle.
Apsukdami save, riešus ir sąnarius tarp pirštų
Suspaudžiant kūną, įtampai nerangiai kylant
Buvai lakūnas, dykviečių ir šiaurės laiko juostų
Buvai šešėlis – kregždžių gūsis mano mylioj.
Pigus svaigimas galvai – kreivas pakilimas
Lapų geldelėse, matai, coliukės tykiai miega
Tai skrisk pas jas, ironiškai brangus, lakūne
Ore tik balansuok, balandžiai ruošias sniegui.
Apie tai man kalbėjo merdintis košmaras
Viena Afroditė ir degamas miegas pro skląstį
Dvi fėjos, šešiolika varstomų nuovargiu durų
Penkiolika lieka, nes vienas pro sklendę užėjo
Penkiolika žūna, nes vienas apsirgo maru.
Hefaistas išduodamas užraktams net nesulūžus
Atrodo, kad žemė aštrokas kartų anekdotas
Pro arfas dažytas, pro miegančią šaltą lagūną
Įdumba net jūra, suglemba kaip priedainis lėtas.
Ėjimus žemėlapiu bandėm– taip greit nesuėjom
Ant kupolų degėm it dega rasoti laužai
Be iešmo pamovę gyvenimą liekame merdint
Prakeikt nusidėjėlius siera, plunksnuot raudonai.
Girtas nevairuok!
Paragaukime cukrų, migdolus bei rūgštųjį lietų
Pramanytam griaustiny lai spanguolės butely riejas
Mes dar turim po taurę, po nemigos kartųjį stiklą
Ir rodyklę nakties, glazūruotą nugirdytą fėją.
Naktį skaudančią, meistriškai draskomą gausmo
Žmogų geidžiantį – linkintį skuduru laimės
Dar religijas, antkaklį, lopytas pėdkelnes, šunį
Laiko juostas ir deglą prašmatnų virėjos.
Žiebtuvėliu uždegsim traumuojančią viską petardą
O savęs neišgydysim, kopėčiom lipsim į nieką
Gal kas liksim be kojų, kas gausim į papilvę vaiką
Čia naujieji šnopavo, čia rytas namolio šlubuoja.
Kai suvimdo gegutės ar šiaip elektroniniai laikrodžiai
Kai suvimdo gegutės ar šiaip elektroniniai laikrodžiai
Nuo suskirdusių lūpų ilgai savo kelto nepakeli
Kas galėtų nustumti tave taip toli uolomis neatidžiai
Sužaloti laivus kaip susmegusį rąstgalį upėje.
Mano piano kartu ir minoras mažore ir ritmas
Gilūs virksniai už taurę, už liepsną, už mirtį
Nuo suskirdusių lūpų kantriai kito kelto nenupūti
Kito laivą palieki, mane inkarais susigirdai.
Plyšta kūnas sunkus kaip betono kaladės susideda
Skauda raudos už jūrą, už garsą, už skerdžiamą mirtį
Aš galėčiau nustumti tave it supuvusį rąstgalį upėje
Nes jau vimdė gegutės, o laikrodžių net nesigirdi.
Princui
Aš turiu savo princą ir sakalą juodą
lietingai grūmojantį žirgui
Prarajos gylį verčiantį princą ant savo
Peties
Dar du tūkstančius mylių per stepes
Ir vieną šimtosios per tiltą
Aš turiu savo princą galbūt ties šaknim
platesnėm dykumoj
Tris ąsočius ir šaltkrėtį naktį ar uolą
Nurimti
Sumedžiojamą grobį ir princą tarp
Smėlio kupros
Šiam lošime kauliukai senokai nekrinta
Jis keliautojas dykuma
Linijos blunka delnuos.
Čia užstringa tikriausiai užstringa
Maži smėlio kubeliai gyvybės trasoj.
Ji buvo
Ji buvo moteris arba Karaliaus duktė
Išalsuodama po skiemenį
Dalino šizofreniją dalimis.
Ji buvo skėrys turėjęs vyzdžio
Plonumo sparnelius.
Žaisdavo su begale vyrų, o kulminacijoj
Jie užmušdavo vienas kitą.
Varškės baltumo mergelė
Įgijusi melsvos šėlionės atspindį
Būdama Marijos metų, kuomet ji
Išgimdė Jėzų.
Augino rugius
Tokius geltonus kaip jos tėvo oda
Tokius geltonus kaip motinos plaukai geriant jaunystę
Tokius geltonus kokie rugiai net nebūna.
Imdavo po du kaštonus ir trindavo į save
Tikėdama, kad taps kaštonplaukė.
Basa suvaikščiojo pėdas į lazdyno
Riešutus, vieno jų kevale atradusi mažą
Raštelį, tokį kaip coliukės skraistė
Ji buvo moteris ir Karaliaus duktė
aš nemirštu
Pabąlus nuo vartotojiškos negandos
Supjaustytų moterų vaginų
Išlepusių nudegintų randų
Įvirtau į vonią
Atrodo čia prausė gvardiją po karo
Gal skalavo lavonmaišius ar nusunkė
Būrį moterų menstruacijų dieną
Isteriškai liko muturiuoti tik rankos
Išduodančios baimę, nelygios
Kaip pasaulio pabaiga
Prie veneros krašto
Ketvirtis plūdo skystyje, o visą
Kitą tebuvo sodrios ganyklos
Išleidžiančios mus į save
Grindiniui suplojus per kelius
Migla pasitraukė nuo vaizdinio
ir pasąmonė regėjo šaką
Apraizgytą mano kapiliarais
plaukiančią Venecijos kanalu
Sakykim kad tu piktybinis navikas
Sakykim kad tu piktybinis navikas
O aš indiškos kilmės storulis sukryžiavęs
Kojas
Negyvas storulis
Tai reiškia kad mes abu vienos lyties
Esi keramikinis dramblys ant stručių
Plunksnų pagalvės
Negerai nes tada negalėsim tavęs išoperuoti
Gruzdintas javainis pamirkomas į vyną
Prieš romantišką atodūsį
Bet kur čia esu aš?
Gėdingas apendiksas
Glitus poltergeistas
Neužtildomas bambeklis
Geriau manykim kad tu vis dar piktybinis navikas
Tarp mano smegenų vingių
Ir
Pašalins tave o ne poeziją
Arba tiesiog jeigu
sako
Kuo pasibaigia anoreksija?
Jeigu tai pradžia pasaulio
Pabaigos tai tikriausiai paliaubomis
plagijuoju ir jeigu visi
Esam vienas kito plagiatoriai
esu kūrėjas su kvarciniu
Laikrodžiu kitokio neįperku
Nebent kvarco į kokią angą
Bet nuo to negeriau
Išvis kodėl visi sako
Kad anoreksija pasibaigia žmogum
Tai yra žmoguje miegapelės
Paros kaita ji miega miega
MIG ai juos irgi plagijavau
Dar vogiau mineralinį sporto
Spintelėje ir jūros vandenį
Nuplagijavau nuo tokio Mykolo
Iš Čiurlys
Paliaubos nes jums jau bloga
Ten tarp smilgų kotų žiūrėti
Kaip vienas psichas bando
Po šonkaulį surinkti savo
Anoreksiją
Plagiatas
Tikrovė (ją įmanoma imituoti)
Tam mums reikės masės žmonių
Jie turi būti aktoriai
Tai bus konvulsijų fonas
Tu eisi nuokalne matydamas kančią.
Medaus grūdeliai kiekvienam
Jeigu perlipai per besikratantį
Sumynei ranką perskrostam saviraiškos
Skausmo.
Kad aš tave palikčiau ramybėj, tu turi
būti mano vergas
Ir čia nutrūksta sąmonė sekos siūlelyje.
Šįkart mums nereikės žmonių
Nebūtini aktoriniai sugebėjimai
Tai bus konvulsijų fonas
Žmonės gyvens kaip gyvatės išnaros.
2007 m.