Sofija_Kymantaite_CiurlionieneNežinau, kas tu esi — tačiau juntu tave tyliai ateinant.
Nepažvelgiau dar tau į akis — tačiau semiu jau iš tavęs galybę.
Sapnavau tave tiek kartų — o tikrume neparegėjau nė sykio.
Vyliausi tave matanti — bet tai buvo tik sapno šešėliai.
Nenoriu tau duoti vardo, kurį duoda tau žmonės — kam man tas vardas.
Žinau, kad ateisi — sužibs man saulių daugybė viename akimirksnyje, — o paskui — žinau — nueisi sau tolyn.
Žinau, kas bus — nors nežinau, kaip bus.
Kaip man ramu — tylu ir be galo be krašto liūdna.
Kodėl aš netikiu — kodėl žinau, kad praeis?
Tai gerai — tai labai gerai.
Esu bent liuosa.
Tegu ateina, nebijau — nors taip liūdna — toks ramus liūdnumas lyg juodais sparnais supte tartum apsupo mano galvą.
Taip man liūdna. Taip be galo be krašto liūdna. Nenoriu noriu, esu ir nesu.
Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip
Taip. Taip. Taip.
1908
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Raštai, t. 1: apsakymai, apysakos, eilėraščiai, poemos. V.: Vaga, 1986.