sofija_ciurlioniene S. Čiurlionienė siekė sąlyginio simbolinio apibendrinimo ir nacionalinio folkloro intonacijų sintezės. Originalius šios sintezės pavyzdžius ji sukūrė dramose-poemose „Mūsų jauja“ (1910—1945), „Vaiva“ (1946—1953), o ryškiausiai — M. K. Čiurlioniui skirtoje poemoje „Giria žalioji" (1945). Iš tiesų poemoje „daug kas čiurlioniška: pasaka čia susipina su realybe, vaizduotės polėkiais ir didele filosofine mintimi“ (V. Galinis). Didaktikos ir moralizmo čia nėra nė pėdsako; istoriją apie girios mergelę, jaunikaitį Kernių ir paparčio žiedą S. Čiurlionienė kūrusi tarytum girdėdama vaikystės pasakas, kuriose nieko „pirštu prikišamai nerodoma“, o tik „švyti gėrio laimėjimas“ ir „pagarba išminčiai“. Žmoguje bunda meilės ir tiesos poreikis lyg nematomos jėgos, kurios verčia ieškoti paparčio žiedo kaip vienintelės intuityvios tiesos ir galios, patvirtinančios troškimų kilnumą, pasirinkimo teisingumą. Tačiau sukyla vidaus bei išorės priešai, tragiška kova tampa poemos herojaus kaltės ir nekaltumo odisėja. Herojaus kelius lydi mergelės akys, peraugančios į meilės ilgesio ir paparčio žiedo nežemiškus kuždesius. Lauko berno, „darbo vaiko“ Kerniaus patyrimą, jo meilės svaigulį ilgainiui ima reguliuoti „žalčio žvilgsnio“ gelmė ir trauka, intuityviai įprasminanti paparčio žiedo ieškojimus. „Keliančių sparnų“ estetika, imponavusi S. Čiurlionienei kaip vydūniško bei meterlinkiškojo meninio pasaulėvaizdžio modelis ir dvasinis grynumas, čia prisodrinama realių jutimų klodais, kurie poemos struktūroje išsidėsto kaip minties, pažinimo kančių epas. Jis tampa vitališkų žmogaus prigimties ir jo likimo pradų simboline konfigūracija. (R. Karmalavičius)
GIRIA ŽALIOJI. ANTROJI GIESMĖ
Eina srovės per pušyną,
per eglyną, kadagyną,
baltą mišką. Žvėris žvėriui,
paukštis paukščiui, skruzdė skruzdei,
samanėlė samanėlei kužda tyliai: —
Tai šią naktį...
Tai šią naktį...
Rengiasi giria tai nakčiai
susikaupus ir džiaugsminga:
girių paslaptis didžioji —
jos garbė, jos lobių lobis
giriai tars gyvybės žodį —
prasiskleis paparčio žiedas.
Papartyne tik tas vienas
burtų keras. Pažiūrėti —
pats menkiausias ir težydi
vieną kartą po daug metų.
Ne kas mielą vasarėlę
žydi keistas burtų žiedas.
Daug, be galo daug jam reikia,
kad galėtų prasiskleisti.
Meilės ir aukos jam reikia,
skausmo reikia ir augimo,
nekaltybės ir vėl meilės...
Gal manai tu, mielas broli,
burtai kerpėja raiste kur
ir be saulės lyg pelėsiai,
amžių akmenis apkloję,
moną sėja; vylių skleidžia?..
Mielasai, labai tu klysti.
Burtai gimsta,
kai subrendo tas, kur turi
galią burtus pagimdyti.
Burtai žydi, kai tas myli,
kur savy nešioja jėgą
sielos paslaptis atverti
ir paversti jąsias žygiais.
Tau ir man atskleisti tiesą,
mūsų tiesą, kur mes patys
nežinojom. Tai ne vylius —
tai tiesa pati gilioji.
Burtų kero keistas žiedas —
penkios taurės — penkios liepsnos,
stebuklingos melsvos liepsnos.
Nežinai, kodėl tai šitą
mielą vasaros naktelę
prasiskleis paparčio žiedas?
Iš aukos ir meilės skausmo
gimė giriai girių deivė.
Ak, Papartė jau išaugo,
jau subrendo burtų sargė.
Meile jai širdis pražydo,—
prasiskleis paparčio žiedas,
karaliūnaitės dalis ir
josios kraitis.
Pieva myli sraunią upę,
prie jos tyliai prisiglaudus,
geria atdūsį jos gaivų.
Žalią, sodrią, švelnią veją
vijokliniai vainikuoja,—
jų taurelės rausvos baltos,
kaip drugeliai vietoj plasta
nuo lengvų lengviausio vėjo.
Iš vejos stiebeliai trąšūs,
iš gūžtos savų lapelių,
drąsiai šauna saulės linkui
ir kiekvienas savo žiedą
stengiasi aukščiau iškelti.
Žiedą — meilės brangią taurę,
kvapią, švelnią, trumpametę,
stebuklingą — amžinybę.
Taurės atdaros alsuoja,
spalvomis, kvapu svaigina —
jos vilioja lakų gyvį,
kloja vaišes, duoklę duoda —
saldžią sultį bitei... vabzdžiui,
kad nuneštų meilės žinią
pažadėtai — atskirtajai.
Tartum smilkalai brangiausi
supa žiedus jųjų kvapas.
Spalvos pinasi vainikais,
spalvos gulasi į gretą...
Tos galvytės išdabintos,
melsvos, rausvos, tamsiai rudos,
auksu šviečiančios — geltonos,
violetinės, raudonos...
Spalvos... spalvos lyg tos dainos
susilieja sutartinėn.
Šypsos, juokiasi ir maldą,
džiaugsmo maldą saulei siunčia.
Palei upę, ten, kur skardis
visas mėlynas mažytėm,
smalsiai žiūrinčiom akelėm,
ten, kur karklai upės krantą
apkabinę laiko, glosto...
Ten, kur gluosnis plačiapuokštis
savo grožį upėj stebi,—
pievoj ilsisi Papartė.
Ant pečių puošnioji skraistė,
nuo galvelės lyg kad ugnys
plaukia garbanos varinės,
o ant garbanų vainikas
žibančių melsvai lelijų —
virš kaktos pati didžioji.
Tą vainiką vakar tėvas
jai uždėjo.
Viską žinantį vainiką,—
bet jinai jo nepajuto.
Lūkesy viešnia paskendus.
Ji kankles ant kelių laiko,
nuostabių garsų lobyną.
Ant tų kanklių rankos guli,
baltos, švelnios,— pirštai glosto
vieną kitą burtų stygą,
ir atrodo, kad nuo girios
vėjas eglių ir pušelių
sveikinimą pievai neša.
Pieva giriai savo ūžmą
siunčia, palei žemę sklaido...
Viskas lingių lingėm eina,
plaukia, sklinda...
Ar pažįsti
šitą tylą, svaigią tylą,
kur ant rankų supa...
supa pievos giesmę?
Vakarėja.
Kas dainuoja? Kas ten eina?
Tai bernai iš kaimo urmu
į maudyklę karštą dieną
susibaudę atžygiuoja.
Nuo akmens viešnia pakilo.
Papartinė skraistė plaukia
pagal upę lyg šešėlis,
ir jau gluosny tarp šakelių
įsigūžta mergužėlė.
Ji visa nutirpus žiūri...
Žiūri, mato: jis ateina.
Karaliūnaite mergele,
negi tau nutirpus laukti?
Tau nereikia nė pašaukti,
tau užtenka tiktai — būti.
Nesižinanti atrodai
savo burtų, savo galios...
Nežinai gal, koks vainikas
tau uždėtas ant galvelės?
Kaip vijoklio tu taurelė
nedrąsi, nutilus lauki...
O daina arčiau vis skamba.
Vai buvo, vai buvo
ant šieno gerai —
liūliavo svaigino
čiobreliai saldžiai...
Sakyki, sakyki,
dukrele skaisti,
kodėl tau plaukeliai
šapų prikrėsti?
Motule, širdele,
pati nežinau,
tik tiek pasakysiu —
žaviai sapnavau.
Vai buvo, vai buvo
ant šieno gerai —
liūliavo svaigino
čiobreliai saldžiai.
Mergužėlė gluosny klausos.
Ranką tiesia, gaudo dainą
ir sugavusi ją glaudžia
prie ištroškusios širdies.
Jau bernai čia pat, ant kranto,
meta dangą, ir rungtynių
vyras kimbasi su vyru.
Ant purienų, kur atrodo
lyg patiesalas auksinis,
mestas paupiui gaivinti,—
kūnai ryškiai subolavo.
Kaip lankai jie linksta, tiesias,
rankos lyg žalčiai įmantrūs,—
susiėmę jėgą bando.
Skraido žodžiai, juokas skraido,
bernas berną žemėn sviedžia,—
nugalėtojas vis — Kernius.
Jis pirmasis upėn šoka.
Sūkurys tuoj pasidaro —
vilnys lyg virte užverda,
suputoja, perlais byra
apie jauno berno galvą.
Vandeny žalsvam jis nardo
it dievaitis vandeninis.
Štai aukštielninkas jau guli,
už galvos rankas užmetęs,—
gyvas patalas jį supa,
o jis šūksmą erdvei meta:
Ei... ei... ei!..
vandeny gerai!..
Tie kiti, kur dar ant kranto,—
laksto, vienas kitą gaudo,
šokinėja lyg per ugnį...
Tik staiga sušuko Skiras:
— Vyrai, žiū — antai pas gluosnį!
Ar yra kada kas matęs
tokį rainą, sidabruotą
žaltį pantį! Didumėlis!
Tik žiūrėkit! Ant galvos jam
aukso ženklas! Čia karalius!
Vyrai, gaudyt!
Na ir kadgi
prasidėjo!.. Jau apspito
rainą svečią, kas ką stvėręs,
tie nuogi linksmi vyriokai...
Jis lyg žaibas blikstelėjo,
suvingiavo... sumirgėjo,
nė žolė nesušlamėjo,
nė vanduo nesupliuškėjo,—
pievoj žalčio — lyg nebūta.
— Ei! karalius mums paspruko —
mūsų teismo jis pabūgo...
Nesugausi pievoj žaltį,
nors ir kirstum iš šimtinės!
Ir vėl juokas, jaunas juokas
urduliais pripildo orą,
kyla, sklinda — viską dengia,
net žiogų kariaunos smarkią
,,bruzdu brazdu“ sutartinę,—
nors karklyne kur smalsesnis
žaliaskvernis muzikantas
stebi, kas dabar čia daros.
— Vyrai, plauksime lenktynių! —
šaukia Kernius savo būriui,—
lig milžinkapio nuo gluosnio
ir atgal! Kas bus pirmasis —
pamatysim!
— Kas pirmasis,
tam paparčio žiedą skinti,— t
eigia Skiras.
— Juk paparčio
žiedą skinti — man priklauso,
nors atplaukčiau paskutinis,—
juk ne veltui aš lažybų
su jumis visais kirtau, —
išdidžiai atsako Kernius.
Ir bernai į upę šoko.
Ženklas krito. Sušvytravo
visos dešinės ir kairės,
taką skindamos per srovę,—
jau lenktynės prasidėjo.
Lig milžinkapio — tai galas!
Reikia visą jauną jėgą
įtemptai į žaismą mesti,
žaismą — kovą. Kas pirmesnis —
tas geresnis! Tam garbė bus!
Vienas kitas atsiliko
dar milžinkapio nesiekęs.
Jau jie grįžta!
Kernius! Kernius
pirmas plaukia! Jis laimėjo!
Gluosnio šakos prasiskyrė:
tarp šakų — liepsnos vainikas,
šviečia akys — keistos žvaigždės,
baltuoja kakta mergelės,
vario garbanos ant skraistės
papartinės. Viską miršta —
išsilenkusi ji žiūri,
kaip jis plaukia...
— Jau! — surinka
jaunas bernas, gluosnį rankom
apkabinęs, ir ant kranto
lengvas šoka. Atsikvėpęs
atsišliejo jis į gluosnį,
kaip tiktai po josios kojom.
Upėje dar lenktyniauja
atsilikę bernužėliai...
Kernius žiūri, ir į gelmę
žvilgsnis krinta...
Kas ten?! Kas ten?!
Kas dugne ant sraigių kloto
šviečia... žiba... mirga mainos?
Akys! Akys ir vainikas!
Tiek paparčių!..
Bąla bernas.
Štai kur žydi burtų žiedas!
Gelbėt šaukia burtų mergė...
Man žadėta... man žadėta...
Ir... lyg sąmonės nustojęs
neria upėn į tą vietą,
kur verpetas godžiadvasis
verpia giją vandeninę.
Bernas šoko.
Niro.
Dingo.
Jau visi draugai ant kranto.
— Kerniau! Kerniau! Kilk į viršų!
Jau gana gudrybę rodyt...
Jokio ženklo.
Nejauku kiek...
Jau baugu jiems pasidaro...
Skiras puola upėn gelbėt —
traukia Kernių...
Ne skenduolis!
Nė nesrėbęs! Tai nėrikas!
Tik... jis žiūri lyg paklaikęs:
saujos pilnos keisto grobio —
šaknys, sraigės ir lelijos...
Visas jis mauruotas, dreba,
lyg be sąmonės kartoja,
sau beprasmiškai kartoja:
— Kur pradingo?.. Kur pradingo?..
Ir, į gluosnį atsirėmęs,
vandenin akis gramzdina.
Bet jau gluosnio smulkios šakos
susiglaudusios nurimo,
ir tik gluosnį bernas mato,
kaip vandens stikle tas virpa.
Dangą vilkdamas jaunimas
erzinti pradėjo Kernių:
— Pasakyk tu, meldžiamasis,
ką dugne norėjai rasti?
Aukso maišą? Gal paparčio
skaistų žiedą? O gal mergė
vandeninė pamiegoti
meiliai kvietė?
Juokas skamba...
Kernius tyli.
Ką jis matęs — prasitarti,
jiems sakyti ir paduoti
juokui tokį didį daiktą?..
Niekad! Niekad!
Kernius matė.
Matė! — kaip tą gluosnį mato.
Akyse dar tebestovi
akys... veidas nuostabusis...
ir paparčiai... ir vainikas...
Tyli bernas.
— Pastatysi
statinaitę midaus, broli,
kad iš giltinės išrovėm? —
Pastatysiu statinaitę —
pasigerkit! Į sveikatą!
Pats negersiu — aš jau girtas...
Juokas! Juokas! Kas smagesnio,
kaip tas jaunas sveikas juokas!
Saulė leidžiasi už girios —
dingo už tamsiosios juostos,
vakarus rausvai nudažius.
Ant tylios ramios mėlynės
rausvos, gelsvos, žalsvos spalvos,
susiglaudę, susilieję,
iš aukštybių savo himną
gieda žemei.
Kaiman grįžta
bernužėliai ir dainuoja.
Tu pažįsti juk tą kraštą,
garsų ne tiktai sparnuotais
giesmininkais ulbuonėliais?
Lenktyniauja su paukšteliais
dirvą ardamas artojas,
staklėse pakoją mina
ir dainuoja mergužėlė.
Girnas suka ir dainuoja!
Upėje vėlėj ant žlugtą,
kultuvėlės sutartinę
linksmą tauška.
Šaltą žiemą
ankstų rytą — kūlės... mynės...
spragilai, mintuvai savo
sutartinę jaujai skelbia...
Toks jaunimas apsigimęs —
jeigu lūpos nedainuoja,
tai svyruoja visas kūnas,
lyg dainos sparnų pagautas,
ir sunkiausią vilkdams naštą.
Su daina pasaulin skrenda
darbo žygis, meilė, skausmas...
Dainos, žmogų įsiūbavę,
jo sapnus diena saldžiąja
verčia. Lig tik gaidos ima
plaukti — saulėje pražysta,
kas krūtinėje glūdėjo.
Ir prabyla jam aplinkui
žemė, medžiai, vėjai, bangos...
Per akimirką jį neša
šimtą mylių juodbėrėlis
žirgas, pasegtas sidabrais...
Tai vėl grįžta jis į gūžtą
ir, dalios nuskynęs žiedą,
kai likimas kietą jungą
žiauriai užmeta ant sprando,—
savo vargą graudžiai skundžia.
Raudos ašaromis srūva.
Išraudotas skausmas guodžia,—
neša viltį skambios bangos
ir širdies nuplauna rudį.
Paukščiais skraido svajonėlės,
atitrūkusios nuo vargo,—
buria sau laimingą rytą...
Tu pažįsti juk tą kraštą,
kur mintis giesmėm siūbuoja,—
viltys ašarose spindi,
viltys laumės juosta mirga
lyg rasos laše didžioji
saulė, nešanti gyvybę.
Plaukia giesmės, dainos skamba —
visą širdį jos pasako.
Ten gimei tu, augai, brendai,—
juk pažįsti...
Kaimas glūdi tarp vyšnynų.
Iš maudynės bernužėliai
grįžta, rykauja, dainuoja:
Kad aš būčiau ešerys,
O-o-o...
Susigaučiau ešerėlę,
vandenėlių narūnėlę,
O-o o-o...
Kad aš būčiau sakalas,
O-o-o...
Susigaučiau sakalėlę,
debesėlių skrajūnėlę,
O-o o-o...
Aš bernužis artojas,
O-o-o...
Tai man reikia verpėjėlės,
verpėjėlės audėjėlės,
O-o o-o...
Vyšnių sodą ir sodybą,
liepą, beržą — visą kiemą
ir daržely rūtų lysvę,
diemedžio didžiulį krūmą
apipylė žalsvas tvanas.
Tai mėnulis, ant patyčių
savo pačiai saulužėlei,
daro tiems, kur meilės ieško,
tamsią naktį,— tiems takus jis
sidabru žalsvu iškloja.
Mėnesiena išviliojo
Kernių. Jis ant slenksčio sėdi,
be miegų keistai sapnuoja.
Mintyse vėl tas matytas
vandeny mergelės veidas,
tas liepsnojantis vainikas.
Prasti ima: pasakingą
nuostabių žiedų vainiką
nuostabi mergelė valdo.
Vandeny j a m pasirodė,
jam vaidenosi... j į šaukė.
Sekė pasaką kadaise
jam senelis apie vieną
gudrų žmogų, kurs paparčio
burtų žiedą iškovojęs
(jis labai turtingas buvęs).
Kai tą skynęs burtų naktį,—
jį bauginusios baidyklės,
tokios baisios!
Šypsos bernas:
— Neteisybė... Tai pavydas
liepia skleisti bjaurų melą,
šlykščią baimę, kad nedrįstų
niekas eiti...
O gal baidė jį baidyklės,
nes paparčio žiedą rasti
jis dėl turto tenorėjo.
Žemė, sako, kaip stiklinė
tam, kur šitą žiedą turi.
O juk žemėje kiek aukso!
Ten vadai senovėj slėpė,
kasė žemėn savo auksą,
jį baidyklėmis užkeikė.
Ką tas auksas...
Jeigu... jeigu šitas žiedas
galią turi į užburtą
rūmą vesti, kur mergelė
miega, laukia, kad ateitų
išvaduoti jos drąsuolis...
Jos gražumas — nesudėtas...
Tokią gavus...
Malonioji
Milda! Deive, tu padėki!
Ji ateinanti per sapną
išvaduojama prašytis...
Sekė pasakas senelis
jam kadaise... Kyla... kyla...
atminty ir vis keistesnės
veržiasi kita pro kitą —
pilnos akys ir krūtinė,
ausyse dainuoja kalbos
pasakingos. Gyvos... judrios
pasakos ratu apstojo.
Kalba, šoka ir dainuoja.
Nori stverti — jos išslysta.
Kaip pasiekti?..
Sakė... sakė
jam senelis žodį ginklą,
galios žodį...
Ak, seneli,
jei iš kapo tu pakiltum,
ir patsai neužgesintum,
pasakomis ką įkūręs.
— Vandeny man pasirodė...
Eisiu, rasiu,— šnibžda Kernius,--
ir turėsiu... ir žinosiu,
ko nežino nieks pasauly.
Tvaksi gyslos — būgnus muša,
žalsvuma aplinkui mirga,
lūpos džiūsta...
Lyg sušlamo
diemedžio didžiulis krūmas..
Ji... mergelė...
Mėnesienoj
iš akių išskrido žvilgsnis —
pasitiko stebuklingą,
neregėtą niekad žvilgsnį.
Tylai tai lygios nerasi
ir suprasi jos palaimą,
kai bus dingus amžinai.
Valanda sustoja. Laukia.
Valanda — kaip žaibas skrenda.
Sielai sielą klaust nereikia —
klausia lūpos:
— Kas esi tu?
— Karaliūnaitė Papartė.
Stovi taip arti tarp rūtų,
taip arti, kad tik ištieski
ranką — ir už rankų
ją paimsi, o jam rankos
lyg skruzdyne. Tiktai akys
geria grožį stebuklingą.
Šypsos mergė. Palengvėle
kyla lyg migla naktinė,
girios linkui slenka, plaukia,
tolsta... tolsta...
Kaip tas lapas epušinis
dreba bernas...
Baimė?
Niekad!
Jam krūtinė tartum skyla,
galios milžino pilna.
— Ko tu lauki?..
Kerniau!
Kerniau!
— lyg kas šnibžda jam į ausį.
Šoko bernas ir kad leisis —
kaip tas žirgas vaiduoklinis.
Skrieja... skrieja ir jis jaučia —
neša jį sparnai virš pievos,
girion neša.
Kas tą žalsvą tylą skaldo?
Kaukia Margis prie vartelių,
Bėris žvingtelėjo kluone —
gailiai, šiurpiai, išgąstingai.
Taip baigiasi antroji giesmė
1915–1945
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Raštai, t. 1: apsakymai, apysakos, eilėraščiai, poemos. V.: Vaga, 1986.