Sofija_Kymantaite_Ciurlioniene       Buvo sau vieną kartą didelė didelė Jūra. Tos Jūros viduryje stovėjo didelė didelė uola. Ant tos uolos viršaus augo stiprus stiprus ąžuolas. Prie to ąžuolo kojų susuko sau lizdą balta balta žuvėdra.

       Kuomet atsistojo uola Jūros viduryje — niekas nematė.

       Kodėl baltoji žuvėdra pametė krantą — niekas nežinojo.

       Matė ją lekiančią vienas žvejys, šyptelėjo ir perspėti norėjo:

       — Paukšteli, ką veiksi tarp uolų, ten krantai nežaliuoja, paukščiai nečiauška...

       Bet žuvėdra jo nesuprato ar suprast nenorėjo ir apsigyveno ant uolos kalno, priglaudus savo lizdą prie stipraus ąžuolo šaknų.

 

       — — —

 

       Neapmatomose Jūros platybėse kyšojo vienui viena uola.

       Ant jos viršaus kerėjo vienui vienas ąžuolas.

       Prie jo šaknų glaudėsi vienui viena balta žuvėdra.

       Ar ąžuolas mylėjo uolą?

       Ar žuvėdra mylėjo ąžuolą?

       Kas žino.

       O vieną rytmetį baltosios žuvėdros lizde pradėjo čypti judėti maži maži paukštelyčiai.

       Nusistebėjo žuvėdra, prasijuokė saldžiai.

       Kitokios virto dienos. Paukšteliai augo, o paūgterėję užniko motinos prašytis, kad parodytų jiems žalius krantus ir daug kitų paukščių.

       Tarp Jūrų platybės pasiliko vienui viena uola, o ant jos viršaus vienui vienas ąžuolas...

       Ar uola gailėjos baltosios žuvėdros,

       kas žino?..

       Ar ąžuolas ilgėjosi baltosios žuvėdros,

       kas žino?..

 

       — — —

 

       Pajūryje klaidžiojo kūdikis, mažas kūdikis našlaitis.

       O visame didžiausiame pajūryje nesimatė niekuomet nė vieno žmogaus. Siūbavo vien pušynas, braškėjo žolės, vėjas pustė smiltis ir viešpatavo Jūra.

       Mažas kūdikis našlaitėlis skendo jos galybės bedugnėje ir nei juto, nei suprato, kaip Jinai sužavėjo jam sielą amžinai. Ir nebeieškojo kūdikis našlaitėlis tėvo nei motinos, nei takų žaliajame pušyne į žmones išeiti. Naktimis miegu nebeužmigo, dienomis galvos nebenukreipė į šalį. O Jūra darė stebuklus. Tarp sujudusių bangų pasirodydavo kartais juoda gulbė. Ji žinojo ir pažino kūdikį našlaitėlį ir atnešdavo jam maisto, vargšui pavilgos — iš Jūros širdies stiprybės lašo — tirpinto gintaro. Kūdikis našlaitėlis augo, o diena iš dienos jo akys giliau smigo į vandens erdves.

       — Jūra, Jūra,— kalbėjo tyliai,— noriu į Tave!

       O štai vieną dieną juoda gulbė atplaukusi pratarė jam aiškiai:

       — Atnešiau tau kelionei pilną kiautą tirpinto gintaro, ilgam užteksi,— turi keliauti iš čia.

       — Iš čia?..

       Apalpo kūdikio našlaitėlio širdis.

       —  Jūra skiria tave savo pranašu, o paskum sugrįžęs pavirsi juodu gulbinu ir skraidysi liuosai tarp audringų bangų ir ragausi stiprybės lašo iš pat Jūros širdies.

       Apsalo širdis kūdikiui našlaitėliui.

       Iškeliavo kūdikis našlaitėlis į pasaulį, jau nebe kūdikis, jau pranašas.

       Pranašas našlaitis.

       Ėjo miško tankumynais, ėjo išmintais takais, ėjo vieškeliais ir miesto gatvėmis. Ėjo be poilsio, retkarčiais ragaudamas iš aukso kiauto stiprybės lašų.

       Ir vaikščiojo taip septynerius metus, skelbdamas pranašystės dainas.

       Pirmaisiais metais garbino Jūros neapmatomas erdves.

       Antraisiais metais garbino Jūros veido nemirštančią grožybę.

       Trečiaisiais metais dainas dainavo apie Jūros audras.

       Ketvirtaisiais — sekė pasakas apie Jūros tylą.

       Penktaisiais — džiaugėsi bangomis, saulėje spindančiomis.

       Šeštaisiais — svajojo baisu apie mėnesienos takus, gulančius ant vilnių.

       Septintaisiais metais kalbėjo vien ilgėjimos maldas.

       Ir buvo tai jo paskutinieji keleivystės pasaulyje metai. Ėjo miesto gatvėmis ir vieškeliais, ėjo išmintais takais ir miško. tankumynais. Pranašas našlaitis grįžo į pajūrį. O jo pėdomis sekė vienui vienas kūdikis našlaitėlis, sekė ilgėjimos maldos pagautas. Pranašas našlaitis, paragavęs paskutinio pavilgos lašo, ėjo šarpiai, nežvelgdamas nei į

       kairę, nei į dešinę. Iš tolo švytravo Jūra. Jis ėjo stačiai, šarpiai.

       Ir štai pirmoji banga apėmė jo pėdas švelniu švelniu glamonėjimu. Ir toje valandoje jis, pranašas našlaitis, pasijuto turįs didelius juodus sparnus ir į Jūros platybę įplaukė juodu gulbinu.

       Pakrantyje stovėjo kūdikis našlaitis ir žiūrėjo į bedugnę.

       O Jūros bangos būrė... būrė...

 

       — — —

 

       Jūros pakrantyje žaliavo Romovė.

       Niekas neatminė ąžuolyno pradžios. Pradžios paslaptį težinojo viena Jūra, bet ji leido tikėti, jog dievai patys įdiegė ir auklėjo sau Romovę.

       Jūros pakrantyje žaliavo Romovė, kerėjo stiprūs ąžuolai šimtašakiai, kurių pradžios niekas neatminė.

       Romovėje gyveno Krivaitis, balas senelis, — Lietuvos viešpačių Viešpatis gyveno Romovėje.

       Baltasis senelis retai žodį tetardavo; vaidilos žinojo kiekvieną jo krivūlės linkterėjimą, vaidilos klausė jos.

       Kiekvieną rytmetį Krivaitis eidavo į Jūros pakrantį ir vienui vienas rymodavo ten valandų valandas.

       Kiekvieną rytmetį vaidilos, išvydę grįžtantį Krivaitį, žiūrėjo jam į akis, norėdami atspėti jo minties takus. O jo mintis vaikščiojo keistais nežinomais takais. Retkarčiais tik Krivaičio veidas nušvisdavo spinduliais, o valandos jo šviesaus nusišypsojimo vaidilos laukė kaip palaiminimo.

       Aušo ir temo, dienos į bedugnę krito, metai slinko, laikas plaukė... plaukė... plaukė...

       Kiekvieną rytmetį Krivaitis vaikščiojo Jūros pakrančiais. Jūra būrė... būrė... Krivaitis klausės. Jo akys bėgo bangų keliais ir skendo bangų rūmuose. O ant Krivaičio veido niekas nebematė šviesaus nusišypsojimo spindulių.

       Aušo ir temo, dienos į bedugnę krito, laikas plaukė... plaukė... plaukė...

       Ir štai vienam rytmečiui išaušus Krivaitis, įėjęs į vaidi­lų būrį, iškėlė krivulę ir padarė šaukimo ženklą saulėteky, paskum atsigrįžo ir padarė tokį pat. ženklą saulėleidy, paskum pietuose ir šiaurėje.

       — Tegul susirenka Lietuvos vaikai, — tarė.

       Vaidilos išsklido po plačiąją šalį — ir pradėjo plaukti Romovės linkon būrių būriai, minių minios Lietuvos vaikų.

       Rinkosi dvylika dienų ir dvylika naktų.

       Tryliktam rytmečiui išaušus pamatė visi Jūros pakrantyje sukrautą aukštą laužą, o ant to laužo baltąjį senelį, Lietuvos viešpačių viešpatį — Krivaitį.

       Apmirė minia.

       Vėjas nešė ant lengvų sparnų Krivaičio balsą:

       —  Ateis svetima galybė ir nužudys jūsų vaidilas, ir iškirs jūsų Romoves, ir pripildys jūsų širdis nuodais, ir sudegins stogą ant galvos, ir sunaikins javus laukuose.

       — Ir paliks tik jums viena Jūra motina motinėlė.

       — Jinai nuplaus nuodus nuo jūsų širdies ir giedos vaidilų balsais, ir ramins, ir laimins Krivaičio akimis.

       — Jūra tėra amžina.

       Ir aukštos raudonos liepsnos apsiautė baltąjį senelį. Lietuvos viešpačių viešpatį — Krivaitį.

 

       — — —

 

       Vieną kartą Krivaičio duktė, skaisčioji Pajautė, atėjus į pajūrį atsisėdo rymoti. Ne tai užmigo, ne tai užsnūdo, tik girdi — Jūra graudžiai graudžiai verkia.

       — Kas tai?

       — Ar nematai? Romovė dega.

       Dievų ąžuolynas stovėjo liepsnoje, ir visoje Jūroje vilnis it liepsna siūbavo verkė. Pakilo Pajautė eiti ir sustiro ant vietos.

       Prie aukštojo ąžuolo pririštas baltasis Krivaitis, o aplinkui kiek akys siekia matytis minios ir minios. Sveti­mos, baisios, rūsčios, eina it audros debesis... rankose ak­menis laiko ir eina... O kur praeina, žemė apmirusi lieka. Pajautė rankas pakėlė, aptemo jai akys, miglos apdengė pasaulį; vien bangų verksmas kilo lig debesų.

       Ir per miglų rūkus išvydo Pajautė didžiausią lauką, pilną rainų žalčių, ir vis renkas iš visų pusių išvyti iš namų gerieji sargai. O viduryje stovi vienas aukso vainiku ir žiūri į rinkį galingomis akimis, jo balsas skamba:

       — Paskliskite plačioje šalyje ir aimanomis užnuodykite širdis,

       Susiūbavo žalčių galvos, sužaibavo žalčių akys, apsidžiaugė žalčiai ir apleido plačiąją atkalnę.

       O Jūra verkė raudojo, bangos šaukė... plyšo... kriokė...

       Pajautė juto savo širdyje Jūrą.

       Tik štai pradėjo bangos tyliai skirtis, ir iš gelmės išėjo pilkas Jūros senelis. Pamačius jį Pajautė pravirko:

       —  Sudeginta Romovė.

       Senelis padėjo jai pilką ranką ant kaktos:

       —  Tu miegosi tūkstantį metų.

       —  Krivaitį užmušė akmenimis.

       —  Tu miegosi tūkstantį metų.

       —  2alčiai aimanomis užnuodijo visas širdis.

       —  Tu miegosi tūkstantį metų. Eik su manim.

       Ir paėmęs už rankos įvedė į paslaptingą gelmę. Sukilo bangos lig debesų, krito smarkiai į bedugnę ir nutilo.

 

       — — —

 

       Jūros pakrantyje gyveno galingas Viešpatis. Turėjo jis vienturtę dukterį ir mylėjo ją be galo be krašto.

       Metai bėgo it vanduo nuo kalno.

       Galingas Jūros pakrančio Viešpatis pajuto vieną rytmetį, žiūrėdamas į bangų gelmes, kad suskaitytos jo dienos. Ir tarė tuomet savo numylėtai dukteriai:

       — Nepaliksiu tavęs nė vienam gyvam žmogui pasaulyje, trokštu savo kūdikiui amžinasties!

       Jūroje pakilo audra ir siautė devynias dienas ir devy­nias naktis.

       Galingas Jūros pakrančio Viešpatis liepė pastatyti pa­čiam Jūros pakrantyje bokštą. Aukštą, tiesų pilko akmens bokštą. Dienai gi tikrai išaušus atvedė dukterį prie bokš­to angos ir tarė:

       — Palieku tave Jūrą sergėti.

       Ir įvedė į bokštą savo dukterį, ir uždarė bokštą amžinai.

       Jūros bangos sustojo alsavusios, ir tyla glamonėjo visą šalį devynias dienas ir devynias naktis. Dešimtam gi rytmečiui išaušus galingas Jūros pakrančio Viešpatis įžengė į mažą laivelį vienui vienas, be palydovų būrio, ir pradėjo irtis i vakarus.

       Pakrančio viešpatija rymojo gedulyj.

 

       — — —

 

       Dienos bėgo it vanduo nuo kalno.

       Ant pat Jūros kranto stūkso aukštas, kietas pilko akmens bokštas.

       — Kas ten? — klausia vaikas motinos.

       — Tai mūsų šalies Viešpatis išplaukdamas uždarė ten savo vienturtę dukterį.

 

       — — —

 

       Dienos bėgo it vanduo nuo kalno.

       Ant pat Jūros kranto stūkso aukštas, kietas pilko akmens bokštas.

       — Kas čia? — klausia pakeleivis elgetos.

       — Tai senovėje buvo čia galinga pakrančio viešpatija. Jos Viešpatis užbūrė savo dukterį, ir jinai pavirto bokštu. Taip iš seniausiųjų žmonių girdėjau.

 

       — — —

 

       Dienos bėgo it vanduo nuo kalno.

       Ant pat Jūros kranto stūkso aukštas, kietas pilko akmens bokštas.

       — Kas čia? — klausia vaikinas ateivis savo mylimosios.

       — Dainoj dainuoja: senovėje dievai pastatę šitą bokštą ir įdėję ten gyvos mergelės širdį, ir liepę jai plastėti amžinai su Jūros bangomis drauge.

 

       — — —

 

       Dienos bėgo it vanduo nuo kalno.

       Ant pat Jūros kranto stūkso aukštas pilko akmens bokštas. Pusiaunaktis. Jūros pakrančių skuba namo jaunutis piemenėlis. Visur tylu. Tik vilnys lengvai šlama, siūbuoja. Iš bedugnės kyla neaiškus aidas, plaukia vėjo keliais ir remiasi į bokšto sienas.

       — Ar esi?., ar esi?..

       — Esu!..— atliepia pilkos akmens gelmės.

       Piemenėlis klausos. Širdelė baimėje plasta. Iš Jūros be­dugnių skrenda aiškiai:

       — Ar esi?..

       — Esu!..— atliepia iš bokšto viršūnės.

       Sustojo, apmirė. Bangos veržiasi, kyla, gaudžia.

       — Ar esi?..

       — Esu... esu...— dejuoja bokštas.

 

 

       — Dievulėli, vaidinas!..— sušuko ne savo balsu piemenėlis ir bėga greitai greitai.

       — Ar esi?., ar esi?..

       — Esu!..

 

       — — —

 

       Tėvas vadino ją Danute, o visi stebėjos jos skaistumu ir sakė tarp savęs:

       — Danutė — gražioji mergelė.

       Jos tėvas buvo žvejas ir turėjo šešis sūnus žvejus ir daug laivų, ir daug tinklų. Danutė buvo vienturtė ir savo motinos neatminė.

       Mylėjo tėvas Danutę, mylėjo broliai, gėrėjos kaimynai ir dūsavo ne vienas vaikinas, bet vaikinų Danutė tarytum matyt nematė.

       — Dukrele, — klausė tėvas,— ar tau neilgu troboj vienai?

       Duktė šypsojo ir sakė:

       — Ne.

       — Sesele, — teiravosi broliai, — ar nepamesi mūsų dėl kurio bernelio?

       — Ne.

       Ir žygiavos namie, ir pusryčius broliams virė, ir pietus nešė, ir vakarienes tiekė, ir baltas drobes audė, ir tinklus mezgant gelbėjo. O poilsio dienomis vilkėjo puikiausiais marginiais ir vos pakeliamai rišo gintarų po kaklu, ir ėjo su broliais Jūros pakrančiais, ir dainavo senas dainas apie karalienę Jūratę ir grakštų žveją, ir rūstų Perkūną.

       O visi klausės iš tolo ir gėrėjos.

       Pavasaris pavasarį vijo.

       Danutė vis puikiau klestėjo, jaunieji žvejai kaimynai vis liūdniau dūsavo, o ji tarytum jų nepažino.

       Pavasaris pavasarį vijo.

       O štai vieną saulėtą poilsio dieną išėjus į pajūrį Danutė pamatė vieną bangą iš kitų tarpo išsiskyrusią ir stačiai prie jos kojų bėgančią, pribėgo ir baltomis putomis tarytum vainiku apipynė. Tarp baltų putų Danutė pamatė žibantį žiedą, pasilenkė, paėmė, prie širdies paslėpė ir toj valandoj pajuto nežinomą, nepažįstamą galingą ilgėjimos, deginantį troškimą eiti ten, kur siaučia bangos bedugnės takais ir ūžia vilnys, ir šlama putos.

       — Sesele, jau metas grįžti,— vadino vyresnysis brolis. Sugrįžo Danutė, sėdo ant slenksnio ir įsižiūrėjo į Jūrą.

       — Dukrele, vakarieniauti jau metas,— pažadino tėvas. Pakilo Danutė ir ėjo į trobą ruoštis. O žygius apėjus

       saldžiuoju miegu nebužmigo. Nakties tylumoje dar aiškiau ir stipriau šlamėjo viliojantys balsai, dar suprantamiau masino ūžiančios bangų dainos, o karštasis ilgėjimos tarytum aidas dejavo širdyje.

       — Sesele, ar kelsi pusryčius duoti? — klausė jauniausias brolis,— jau rytmetis.

       Kėlės Danutė ir ėjo broliams pavilgos ieškoti, o išleidus juos, sėdo į stakles. Siūlai trūko, šautuvas iš rankų slydo, nytys painiojos. Išėjo Danutė ir sėdo ant slenksnio. Sėdi, rymoja ir žiūri į Jūrą.

       Valanda valandą veja ir saulė jau leidžiasi, o štai tiesiai mirga aukso takas.

       Aukso takas...

       Pakilo Danutė ir eina. Laivas prie krašto plūduruoja. Įžengė Danutė į laivą ir irias aukso taku.

 

       1908

 

       Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Raštai, t. 1: apsakymai, apysakos, eilėraščiai, poemos. V.: Vaga, 1986.