Jurgelionis_gludi_liudi Kleopas Jurgelionis (1886–1963) – poetas, kritikas, vertėjas, vienas pomaironinės poezijos reformos iniciatorių. 1903 m. Peterburge baigė progimnaziją. Vaidino šio miesto lietuviškuose mėgėjų spektakliuose, juos režisavo. Įsitraukė į socialdemokratų partijos veiklą. Kalintas už dalyvavimą 1905–1907 m. revoliucijoje. Parvažiavęs Lietuvon, vedė agitacinį darbą Vilniuje, Šiauliuose ir Suvalkijoje. Vilkaviškyje buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą, tačiau jį išvadavo kalėjimą užpuolę draugai. Caro policijos persekiojamas, pasitraukė į Vakarus. 1907–1908 m. Škotijoje redagavo dvisavaitinį Britanijos lietuvių darbininkų laikraštį „Rankpelnis“. 1908 m. Jogailos universitete Krokuvoje studijavo kalbotyrą. Nuo 1909 m. gyveno JAV, 1919 m. baigė teisę Čikagos universitete, šiek tiek vertėsi advokato praktika. 1919–1923 m. redagavo laikraštį „Naujienos“, 1938–1941 m. laikraščio „Tėvynė“ redaktorius. Buvo sumanęs leisti lietuvišką enciklopediją ir tam tikslui kvietė visus Lietuvos žmones, tačiau karas neleido šio sumanymo įgyvendinti.
K. Jurgelionis (lit. slapyvardis – Kalėdų Kaukė) išleido studijų knygas „Panemunėlio tarmės fonetika“ (1911), „Kun. A. Vienožinskis ir jo dainos“ (1911) ir tautosakos rinkinį „Mįslių knyga“ (1913). Eilėraščių rinkinys „Glūdi liūdi“ (1916) parodė ryžtą išsivaduoti iš maironinės tradicijos. Vitalinį erotizmą ir „liūdinčio liūdesio“ patirtį K. Jurgelionis derino su simbolizmo ir ekspresionizmo efektais. Stengėsi išplėsti poezijos motyvų ir formų arsenalą, angažuodamasis pomaironinei žanrų įvairovei (nuo baladės iki filosofinių apmąstymų eilėraščio). Deklaravo poetinę kalbą, kurioje nuotaika įsišaknytų kaip savaiminė būties ekspresija, bylojanti estetinį organiškos formos veržlumą.
MIESTAS
Bėga ratai, ratukai,
Trenkia kūjai, plaktukai,
Didis riksmas
Ir klyksmas,—
Tai milžinas miestas dūsuoja,
Gyvena, alsuoja...
Į nasrus jo patekę,
Savo valios nebtekę,
Kas jam reikia,
Teveikia
Mašinos ir žmonės — jo dalys —
Ir jis visagalis.
Iš jo garo ir dūmų,
Iš jo akmenio, rūmų
Yr įkurtas
Užburtas
Svaiginimo ratas!
Jis dvasią Sulaužė, sutąsė...
Paris, 1907
TRAUKINYS
Dundena ir skrenda, dundena ir skrenda...
Ir paukštis taip greit nepaskris!..
Kažin kur dievai jį ketina nunešti,
Kažin kur jis skridęs nuskris...
Dundena ir skrenda, dundena ir skrenda...
Gal biesas jį sugriebė nešt!..
Regėk! Jis atgal taip jau greitai vėl dumia...
Mat, nieko negavęs gal pešt...
1908
PERSISKYRIMAS
I
Ir didelis garlaivis judėti pradėjo
Palengva... Toks milžinas, bejausmis bemutis...
Per skruostą išbalusį jai ašara riedėjo,
Plaveno jos rūbą vėjukas mažutis...
Vanduo pažaliavęs taškeno,
O garlaivis dantis kaleno...
Plyšys atsivėrė ir didesnis vis darės...
Toli mėlynavo begalinės marės,
Ilgėjimos marės!..
Šviesiam avilyj, kur jausmai mūs' — bitutės,—
Giedroj benaudojant vasarojaus kviečius,
Į korius pripylė medžiagos saldutės,—
Iškilo dabar taip netikėtai spiečius,
Sukilo, sujudo sparnučiai,
Papurę, didi ir mažučiai...
Viduj bitinėlis taip skardžiai aimanavo —
Skaisčios vienatos skyrės ir „mano", ir „tavo",
Ir „mano", ir „tavo"!..
II
Į krantą krūtim atsimušdamos,
Šnabždena pageltusios bangos
Stiklinės, raminti mėgindamos...
Bet, spausdamas širdį man, rangos
Vienoj bepalikusioj atskaloj
Išskaidyto medžio kentimas...
Ir žaizdas suplėšytas glostyti —
O, koks tai pašėlęs geidimas!
Ten, jūrų tolybėse, ūkana...
Joje lyg suspindo žvaigždutė...
Matau — spindulyj jau begęstančiam
Ak, liūdna, taip liūdna galvutė!..
Ir vėl jos nebėr... Ir kažin kokios
Lyg stygos per jūras ištįso
Iš sielos ir žaidė melodijas
Liūdniausias gyvenimo viso...
1908
FRAGMENTUM
Ateikš, mokiny, čia į krūmų pavėniai
Ateikš, jei apniko juodasis liūdnumas,
ateikš, kad ir džiaugsmo per saiką turėtum!..
Čia, krūmų pavėnioj, šilkinėj žolelėj,
kitoniškas ūpas, kitoki jautimai
apsiaus tavo sielą, ir mintyt galėsi...
Minėjau čia džiaugsmą per saiką...
Ir tai netiesa, mokiny! Apsižvalgę
plačiausiai, gilybių naruosna įėję,
gilybių gilumą mūs sielos gilybėms
saikuot pamėginę ar sielos gilumą
kitokiais gilumais, patirsiva mudu,
kai nėr nei kraštų, kur galėtuva saiką
pridėti, ir saiko įspėt neįstengsiv...
Ag, žinom — gilumas vadinama dugno
tolumas. Būtų tat dugnas ir kraštas.
Bet dugnas ir kraštas, ir saikas, ir mastas —
žmonių, kurie visą būtybę temoka
ant savo trumpai nuregėto kurpalio
matuot, pramanytas yr daiktas...—
Kurpalis žmogaus... Ir jisai, kaip mėlynė
dangaus ir kaip amžinas upių bėgimas,
neturi ribų, jeigu jin pažiūrėtum
taip pat, kaip į augantį rugį, į sriovintį
vėją, į kylantį garsą žiūrėti
išmokom...
Kitoks jau kurpalis — trumpai nuregėtas,
kitoks — nors dailės įvairiai iškaišytas,—
nors daugel svajonių, nors aibė dyglių,
kaip žolė, nurautoji nuo pievos — Tėvynės,
tarp jai svetimųjų dievams svetimiesiems,
kaip ji mirtiniems, laikinai atneštoji,—
toli jis nuo savo tikrosios būtybės,
toli jis nuo pievos — Tėvynės...
1908
VIZIJA
Nušvito kambariai... Plonutėlės plonutės,
kaip miglos lengvutės, lyg archangelų choro
Praamžiaus sėdyboj užžavėtingos gaidos
sujudino plotį nustebusio oro...
Ištryško spinduliai, margesni dar kaip saulės...
Skaistieji vaizdai... Plonumybių verpetas...
O deive... štai deivė, apsupta aureolų,
Nirvanos esybė, lyg vasaros metas,
įėjo stebuklinga... Ir elfai jai gieda...
kaskadomis rieda ties kojom, ties plonu
jos liemeniu... Nuoga... Tu nuogybės dievybe!..
O koks degulys!.. Kaip skaudu ir malonu!..
O deive! O deive!.. O tu, deive gaivinga!..
O tu... spindulinga!.. Netikėtasai svečias!..
Sakų širdingųjų gyvata prakilnioji,
švelnioji, užburtasai sapnas!.. Aš nečias
išreikšti aidams, atsiliepusiems sieloj
akivaizdoj tavęs, malonybe karštoji!..
Aš puolu po kojom... O eik gi, o ženk gi,
o plauk per mane tu, šventybe keistoji...
1908.III.20
TRIOLETAS
Parašysiu trioletą!
Taip, kai nieko nedarai,
Tai sumanęs ir sakai:
Parašysiu trioletą.
Bet, gal būt, ir neblogai
Padaryti nors tatai:
Kuomet nieko nedarai,
Parašyti trioletą!
PAVEIKSLAS
Išsidriekę kasos, kasos
Taip plavena pavėjui,
Šypso šypso lūpos, lūpos,
Meilė skraido apsukui.
Prisimerkę akys, akys,
Tiek švelnumo žvilgesyj,
Tartum pereis jis krūtinę
Ir užmirs giliai širdyj.
Lyg šilkinė oda, oda
Šviečia tyliais spinduliais,
Standrios standrios krūtys, krūtys,
Meilė veržias kamuoliais.
Išsitiesę rankos, rankos,
Lyg viliodamos glėbin,
Tartum kviesdamos apjakus
Pulti meilės užmarštin.
1911
JŪRA IR MERGOS
Kai mergelės grėbė šieną,
Aš stovėjau pajūryj.
Puiki jūra, puikios mergos,
Neramu širdyj.
Kilo jūros baltos bangos,
Tėškė šviesiu sidabru.
Išsidraikė gelsvos kasos,
Žibo gintaru.
Pūtė vėjas pietvakaris,
Ūžė jūra vis smarkiau.
Vėjo sučiuptas grėbėjas
Prie savęs šaukiau.
Ir kai jūra įsiūžus
Svaidė lig manęs putas,
Aš čia pat turėjau sykiu
Jūrą ir mergas!
1911
PAVASARIS
Pavasaris tai jauna mergelė.
Medelių šakelės pilnos sakų,
Susprogę lapeliai skaisčiai žaliuoja,
Tik nėr apskritybės
Atkištųjų šakų,—
Pas pilną gyvybės
Jaunutę mergelę — krūtų.
1911
TARP PRAGARYNO IR DANGAUS
(Nepabaigto veikalo fragmentas)
I
Ir išplėšė man dūšią
Atėjęs angelas, ne piktas ir ne geras...
Ir kitas svietas pasirodė
Akim nustebusiom...
Su smako baisia uodega,
Mirgėjusia kaip milijonai
Odų gyvačių nuodingųjų,
Ir kartų kartais baisesniu snapu,
Ir viduriais kaip larvos,
Kokių čia žemėj nesti,
Atapūkštė velnioniška mašina...
Akimirkoj, lyg vėjo pūstas,
Pasijutau ant tos mašinos kupros.
Papūkšt! — ir skradžiai mėsas,
Ar kažką panašaus į mėsas,
Omai prastumtas aš tapau.
Ir čia jau nebebuvo nei šviesos,
Ir neigi tamsu buvo.
Nebuvo nei malonu,
Ir gailystų taipjau nebuvo.
O vietoj žemiškojo oro
Kažin kokia pilkoka tirštuma
Aplink, viršuj ir apačioj
Judėjo, plaukė, mainės,
Per gerklę lyg krekenas garmėjo
Į plaučius, jau nustojusius dūsuoti —
Bent taip, kaip žemėj, mes dūsuojam.
Ir į akis, ir per akis
Srioveno ir putojo
Tas oras ir neoras,—
Ir akys matė, ir nematė nieko.
Ir tik ūmai kažin kas pasirodė,
Kažin koks garsas pasigirdo,
Ne toks, kokius mes žemėj gird'm
Kažin koks ūžmas, suirutė,
Kad ir aplink ramybė tebebuvo
Ir tirštuma taip pat srioveno.
Plačiai išsiplėtė man akys,
Nors aš nesistengiau jų plėsti.
Sujudo smegenys pakaušyj,
Sujudo ties kakta, ausim,
Ties momeniu ir viduryj...
Ir aš pradėjau smegenim regėt.
Ir raukšlės smegenų
Išvydo raukšles smegenų raukšlių.
Ir matė, kaip jos sklido tirštumoj
Ir lyg smailučiais kalavijais,
Žybčiodamos lyg šviesūs vabalėliai,
Mėgino tirštumą kaip nors
Pradurt, praskriet ir išsikelt viršun,
Kad kokią nors apyregę pamačius.
Bet veltuo mirguliavimas jų ėjo.
Ne žemėj ir ne ore aš stovėjau,
Stovėjau, bet ar buvo tai stovėjims,
Suprast to neįstengiau...
Jutau margumą pilkumoje,
Jutau, kad smegenys nenori rimti.
Apmiręs pats, regėjau darbą smegenų,
Visom jėgom plasnojusių galvoj,
Ir praeitin, ir dabartin, ir ateitin
Mėginusių raukšles pakreipti...
Bet tuščios buvo jų pastangos,
Menkutės liekanos žemiškos puikybės.
Ir nieko nesimatė...
Pradingo praeitis — trumputė valandėlė,—
Ir nei jausmų, nei geidulių, minčių,
Svajonių, atliktų ir užmanytų veikalų,
Nei meilės, nei draugų, ir nieko, nieko
Vaizdu gyvuoju apsireikšt nebegalėjo.
Kaip dulkė, už visas menkiausias dulkes
Pranykstamiausia dulkė praeitis tebuvo.
O plotai ateities... Klaiku tenlink pažvelgti...
Ir begalybių begalybėj alpni dūšia,
Skraitelį menką teaprėpus,
Tik mirksi ir kugždena,
Neišgali nė sau plačiau pašviest,
Ir dabartyj pilkybė...
Ir smegenys, pašiurusios baisingai,
Visom dalim sujusti bandė.
Tarytum rėkė aštriais mažučiais liežuvėliais.
Aštrioms mažutėmis raukšlelėms,
Ir gerklės jų tarytum smaugęs,
Tarytum spiegė begalybėj
Litanijas gailingas amžinatvės jausmo,
Bet akys išverstos baltai dėbsojo...
Ir skriejo tik pilkybė...
II
Nors laiko skaitliaus nebebuvo,
Tur būt, ilgai aš taip tūnojau.
Aprimo šiurpis smegenyne,
Ir vėl aš tūlą garsą
Sriovėm kažin kokio dvelkimo
Ties savim ar toli kur išgirdau...
Tylus, kaip lapas,— dar tylesnis,
Dar šimtą kartų nežymesnis
Jaučiau bepaliekąs tarp begalybių,
Gyvuojančių ir nesančių tuštybių...
Ir prieš nemirksinčias akis,
Ir prieš pranykusią esybę mano
Ūmai sušvito.
Atėjo angelo širdis liepsninga
Ir mano sąmonėj
Sukūrė žiburį bekūnį...
Tapau į dvasios širdį panašus,
Nebe žmogus ir nebe siela,
Ir ne vėlė, ir ne dvasia...
Ir jau anos pasaulės pajautimais
Jutau judėjimą,
Jutau kelionę atliekąs
Tarytum erdvėj, paslapčių buityj,
Buityj ir nebuityj...
1912
NORĖTŲS
Norėtųs,
Kad angelas iš švenčiausio dangaus
Sparnais patyloms atplaventų
Pateikti ramumo skaistaus.
Norėtųs,
Kad viskas kaip užmirštoj šventykloj
Glūdėtų be garso mažiausio
Ir didintų tylą tyloj.
Stotųsi bekūniai paveikslai,
r siela, kaip vaidilutė skaisti,
Kiltų užžavėta prie jųjų,
Ir melstus, mažutė pati.
Norėtųs,
Kad vakaras purpurinėms spalvoms
Padanges užlietų ir skliausmą
Ir aidai kiltų patyloms.
Norėtųs,
Kad švelnūs, kaip prietelybė, spinduliai
Mirgėtų, globtų ir bučiuotų
Ir perskrostų kūną giliai.
Kad miglos kiltų stebuklingos,
Apsiaustų, kaip mėnulį drignis,
Ir himnus giestų iškilmingus
Šventybėj pakilus širdis.
Norėtųs,
Kad Ragana pašiauštais plaukais
Akim geidulingom dėbsotų
Ir gąsdintų sielą smakais.
Norėtųs,
Kad baimė įsiskverbtų širdin,
Nerimastyj siela virpėtų,
Įsmeigus akis paslaptin.
Pagunda suaitrintų protą,
Kovotų kaip padūkę jausmai,
Ir plėšriosios kančios ugninės
Prilenktų gyvatą žemai.
Norėtųs,
Kad viskas kaip pragare degtų,
Tviskėtų, žėrėtų, liepsnotų,
Ugnies uraganais eitų.
Norėtųs,
Kad viskas, kaip paskutinėj dienoj,
Irtų ir griūtų, ir garmėtų
Betirpstančios žemės liepsnoj.
Važiuotų kaip bokštai vežimai
Su tūkstančiais liuciferių viršuj,
Ir, kalnams iš vietų iškylant,
Kvatotų velniai apsukui!
1911
MERGYTĖ
Mergytė lelijėlė,
Paukštytė čiulbutė,
Lanksti smilgužėlė,
Žibutė blaivutė!
Akytės — jūružės,
Veidelis — saulutė
Ir tokia švelnutė
Šnekėlė širdužės.
LIUBCIKAS
Buvo patiestas stalas,
Mes valgėm gardžiai,
Ir juokės mergaitės
(Jos visos buvo sesutės),
Ir liubčiką tu pagalios pritaisei,
Visiems po bliūdelį davei,
Ir liubčiką tavo aš visą suvalgiau,
Suvalgęs norėjau daugiau,
Ir tu tą žinojai,
Ir tu tą matei...
Ach, kam tu man to liubčiko davei?
Ir kam tau dievulis abipus kakton įdėjo
Po gilią jūružę?
1915
GLŪDI LIŪDI
Kurgi vėjai, kurgi žiaurūs,
Kurgi audros pragarinės?
Kurgi norai, kur troškimai,
Kur skausmai jaunos krūtinės?
Tylu tylu girių plynioj, plynių plynioj tarp kelmų,
Nesučirba sausas medis, glūdi liūdi be jausmų.
Bodžią snaudžią pasakėlę seka plepa ten tupįs
Senas velnias, samanotas, šleivas kreivas neregys.
Nėra vėjų — nėr plaukimo,
Nėr audrų — ir nėr gyvatos,
Nėra norų skaudulingų —
Ir mirtis tik vilčiai matos.
Glūdi liūdi jausmas plynioj, plynių plynioj užkeiktoj,
Nesukyla karštas kraujas, šąla bąla vaizdykloj.
Senas protas skraidžią mintį kiša riša tarp grandžių,
Ir sunku sunku išskrieti iš kalėjimų sklandžių.
Glūdi liūdi jausmas plynioj, plynių plynioj užkeiktoj,
Nesukyla karštas kraujas, šąla bąla vaizdykloj.
1911
TAIP TIK SAPNAVAU
Štai stojos prieš akim didi platybė,
Suspindo saulė daug karščiau,
Pripildė širdį malonybė,
Ir giedrų ilgesį jaučiau...
Bet gal giliam miege aš taip tik sapnavau...
Pakvipo oras kvepalais rožiniais,
Godžiai rožėm aš kvėpavau
Ir atdūsiais tyliais šilkiniais
Širdyj leliją meilavau...
Bet gal giliam miege aš taip tik sapnavau...
Manęsp prislinko angelas širdingas,
Širdim jo širdį bučiavau
Ir uždegtas, augąs, galingas
Iš džiaugsmo aš balsu rėkiau...
Ach ne, giliam miege aš taip tik sapnavau...
1913.XII.9
ŠEŠĖLIS
Miglotoj gatvėj, miglomis aptūlotas, tai mano buvo šešėlis,
Tai mano šešėlis gatvėj miglose tavaravo naktį,
Kad jo negamino nei saulė, nei mėnuo, nei žvaigždės, nei žibintuvai,
Tai slankiojo mano šešėlis naktį.
Ir žemėj, ir ore tarp miglų pratįsęs vis augo mano šešėlis,
Vis aiškiai mačiau jį aš savo akim, gatvėn išėjusiom naktį,—
Nors jo negamino nei saulė, nei mėnuo, nei žvaigždės, nei žibintuvai,
Vis slankiojo mano šešėlis naktį.
Tai brėško iš miglų apmirusiai širdžiai meilės aušrinė,
Tai meilės aušrinė gatvėje šešėlį atspindo naktį...
Ir jo negamino nei saulė, nei mėnuo, nei žvaigždės, nei žibintuvai,
Ir slankiojo mano šešėlis naktį.
1914.1.1
DARŽE
Daržas platus
ir pilnas alėjų ir paunksnės,
ir pilnas saulės.
Man malonios paunksnės,
ir aš myliu saulę.
O ar ne tokiam darže
klajojo šimtmetį atgal
nelaiminga karalienė
Džozefina?
Tam darže aš kitąsyk buvau
ir jo slaptingose alėjose jaučiau:
Taip, tikrai čia vaikščiota jos,
išdidžios ir puikios,
nelaimingos karalienės
Džozefinos.
O vakarop, kad saulė užsiklojo medžiais,
netoli Versalio rūmų
aš regėjau dvasią,
baltą ir išdidžią,
dvasią Džozefinos...
Ach! Bet kam dabar menu Versalį
ir karalienę Džozefiną
šitam darže,
kur negyveno Džozefiną
ir neklajojo jos dvasia?
Eikim toliau daržu!
Čia man patinka paunksnės,
ir aš myliu saulę.
1915
BALADĖ
Buvo raitelis garsingas
Tarp senovės padermių,
Kūnu ir dvasia galingas
Milžinas iš milžinų.
Tvirto būdo, greito veiksmo,
Savo žygiuose šaunus,
Neišleidęs priešui keiksmo,
Geraširdis prakilnus.
Savo širdžiai karalaite
Apsirinko jis merginą,
Prakilnios graznos dievaitę,
Meilingiausią Džozefiną.
Jai pagerbt suplėšė žiuobrį,
Lokių užmušė šimtais,
Išvertė tvirčiausią stuobrį
Kalnuose ties debesiais.
Ietim pervėrė kiekvieną,
Kas jai neteikė garbės,
Jospi meldės jis kasdieną,
Kokį darbą tik pradės.
Ir kur kovės ar puotavo,
Su puikybe vis vadinos
Apgynėju damos savo,
Apgynėju Džozefinos!
Mūšyj niekas nesulaužė
Ginklo raitelio stipraus,
Betgi širdį jo sugraužė
Liepsna ilgesio aitraus.
Nors visi prieš jį drebėjo,
Gerbė damą jo giliai,
Pats atsiekt jos negalėjo
Ir tik dūsavo tyliai.
Pasišventęs ją mylėti,
Prietaruos senuos kankinos —
Negalėjo jis norėti
Savo damos Džozefinos.
Teturėjo viltį labą,
Kad po gyvasties paskui
Jis, įžengdamas į grabą,
Susitiks su ja danguj.
Ir mirtis kaip čia jau buvus...
Bet, kad žengė jis graban,
Velnija, visa sugriuvus,
Jį nutraukė pragaran.
O dangus jo damai teko...
Neįvyko, kaip vaidinos...
Pragare jis jau apjako,
Nesulaukęs Džozefinos.
1913
JAUNOS DIENOS
I
Kai vėjas draiko pasigavęs tavo plaukus
Ir meilė džiaugiasi, tavęs sulaukus,
Ir kai sujudus prie manęs šiltai tu prisišlieji,
Ir greit žaliais, rusvais ir mirgančiais dažais,
Pradžiugusiais gyvenimo srovių lašais,
Po visą žemę auštantį pavasarį palieji,—
Jaunėju aš dvasia ir kūnu tavo šilumoj,
Žvaigždžių ir saulės teikiamoj,
Jaunėja ir širdis, ir mano senosios svajonės,
Šviesioj bangoj mane apsupusios malonės.
II
Kai miškas pasigenda medžių, nukirstų sienojams,
Pamiršti liūdesį —tai sveikinti aušras rytojams,
Pamiršti liūdesį — tai pastebėti,
Kaip pievos džiaugiasi rytų rasa,
Kaip geltonėja auksu tavo supinta kasa,
Ir tavo mergišką gražumą pamylėti...
Jaunėju aš, kai tu esi man mėnuo ir saulutė,
Kai tu esi man jūroje bangutė,
Kai tu mane sapne liūliuoji
Ir savo rūteles man apdainuoji...
III
Taip matomai šios mūsų dienos eina ir praeina,
Ir amžiais vėl ir vėl pasikartoja jų kaleina...
Ar galima pasenus vėl norėti,
Kad dienos vis kartotus nuo nežinomos pradžios,
Iš naujo austų protarpiais be pabaigos
Ir protarpiais viliotų mus iš naujo atjaunėti?
Ar sutarimas tarp mėnulio ir saulutės,
Ar spinduliai akių mergelės, amžinai jaunutės,
Mane galėtų perspėti, kur baigias, kur sueina
Jaunų ir senstančių dienų man skiriama kaleina?
IV
Po ilgesio ilgų naktų — ar tai ne ji ateina?
Ar tai ne mano meilė į mane vėl eina
Ramiomis sritimis dangaus plačios giedros
Ir apsupa mane be vėjo, be skaudžios audros,
Meilingai mano kūną patalais apklosto
Ir mano veido raukšleles pūkais išglosto?
Ir vėl išaušta dienos — kitos ar tos pačios,
Žiedeliais po žiedelių vasarėja pievos plačios,
Su milijonais pumpurėlių laukas geltonėja,
Jaunų spalvų ramybėj mano dienos vėl jaunėja.
Kleopas Jurgelionis. Glūdi liūdi. Poezijos rinktinė. V.: Vaga, 1971.