Žirgai neskubėdami kopė įkalnėn. Kanaano slėnis pamažu melsvėjo, saulė šokinėjo tarp apnuogintų medžių šakų tartum koks pamišęs prožektorius, o gal tiesiog žaidė slėpynių su stirnomis, kurias vaikė raitelių palydoje dalyvaujantys šunys. Indėnų vasara plieskė visu smarkumu, naršydama po kalnus, miškų tankmėje, nutekėdama upeliu ir griūdama putojančiu kriokliu. Tvanas šviesos maišėsi su juodžiausiais šešėliais, o žirgai vis kopė ramia ristele aukštyn ir aukštyn, nešini keturiomis raitelėmis. Vedlė draugiškai pasakojo slėnio naujienas, o Atidė, nors ir atidžiai klausėsi, tačiau mintimis vis artėdavo prie šalia jojančios Kristės, kuri buvo beveik ranka pasiekiama, tačiau jas skyrė trys dešimtys metų.
Atidė stebėjo Kristės nugaros išlenkimą, regis, Kristė buvo gimusi jodinėti žirgais, atrodė kaip kokia kentaurė. Jos nenusakomai ilgos kojos taikiai mataravo prie žirgo kojų, ji vis dar vaikiškai kalbino savo nešiką, kuris, pasirodo, ne taip jau seniai buvo Kalifornijoje laukinis mustangas. Apie tai vedlė prasitarė tik įkopus į kalną, tačiau peizažai buvo kvapą gniaužiantys, ir nerimui nebeliko vietos.
Kristės plaukai subangavo, iš kažkur atsiradęs vėjelis nešė rudens kvapą. Jos mėlynos akys be jokio tikslo bėginėjo kažkur toli, toli už kalnų, ir ji nenoriai atsakinėjo į vedlės klausimus. Atidė ir Kristė mėgdavo kartu tylėti. Ar su žirgais, ar vairuodamos automobilį, jos mėgavosi tyla. Tyla buvo jų didžiausia sąjungininkė. Jos abi žiūrėjo į šviesų dangų, kuriame dar tik pernai skraidė mažas, dvivietis lėktuvėlis virš snaudžiančio slėnio, ten Atidė ir Kristė ramią popietę žalioje, pilnoje rausvų gėlių pievoje skaitė knygas. Tą popietę lėktuvėlis sudužo jų poilsiavietės kieme, prie pat privataus kilimo tako. Abu, pilotas ir keleivis, žuvo.
* * *
Kampuoto veido graikė pašėlusia greitakalbe Atidei aiškino politinio prieglobsčio procesą: reikės laukti maždaug septynis mėnesius, surašyti pareiškimus Graikijos valdžios institucijoms, paskui, gavus dokumentus, rašyti pareiškimą į pasirinktos šalies ambasadą ir laukti, laukti, laukti, laukti, ir laukti.
Atidei laiko sąvoka prarado įprastinį apibrėžimą: dvidešimt aštuoneri metai praeities susivijo į siurrealistinę kometos uodegos formą, pakeliui pylėsi žiežirbos, blykčiojo ugnys, veržėsi karštos dujos, žiojosi krateriai; išlipimas iš "Latvija" pavadinto laivo, Pirėjo uoste netikėtai atsiradus laisvam nuo struktūros laikui; laikui, kai turistinės grupės atsakingieji saugumiečiai, pagauti nenumatyto įvykio karštinės, neteko budrumo ir energingai sugarmėjo į elektronikos prekių parduotuvę, o Atidė, sakytum kieno nematomo rankos vedama, liuoktelėjo į šalutinę gatvelę, nežinodama, kad ši išves ją į gražų prospektą, pilną lengvųjų automobilių; makabriška laiko duobė, kurion įkritusi, Atidė atsidūrė viename taksi su smagiu vairuotoju, vaišinančiu ją aromatingiausiu apelsinu planetoje ir kviečiančiu pasidulkinti viešbutyje; Atidė tik šyptelėjo ir liepė važiuoti ne į viešbutį, bet į artimiausią policijos įstaigą; paskui keli pokalbiai policijos nuovadoje; konspiracinis keliavimas su taksistu, apsikabinus ir vaidinant įsimylėjėlius, kurie nežinia kodėl pasuka Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus būstinėn; purvina šviesšešėliuose mirganti raštinė; Atidė rūko cigaretes vieną po kitos; pasisako, kiek turinti su savim pinigų; labai mažai, nutaria biurokratai ir sumoka taksistui už kelionę. Aplink storą, kampuotaveidę graikę spiečiasi itin sumizgę žmogėnai; visur tvyro įtampa, nervai, rūkalai, skuba, rašomųjų mašinėlių tuksenimas; kampe stovi aukštas vyrukas su barzda; Atidės galvoje šmėsteli mintis, kuri šitoje situacijoje visai nedera, – graikai gražūs vyrai; ji nežino, kad vyras nėra joks graikas, bet galų gale kas kam dabar rūpi; Atidei vaidenasi saugumiečiai, tykantys jos prie durų; jai vaidenasi velniai, inkvizicija, kalėjimas, televizija, gulagai, faraonų mašinos, gaisrinės, katafalkai, greitosios, krokodilai, meškos, beždžionės, radijas, moliuskai, laikraščiai. Galiausiai kampuoto veido graikė pristato jai praplikusį pusamžį vyrą, kuris ją nulydės su grupe kitų pabėgėlių į viešbutį. Grupėje atsirado ir Atidei į akį kritęs vyrukas su barzda. Jai net nedingtelėjo, kad jis nieku gyvu negali būti graikas, bet tuo momentu Atidei nebuvo svarbu, ji be galo siaubinosi ilgų mėnesių, kurie jai atrodė kaip septyni užburto laukimo metai į pažadėtąją žemę.
* * *
Viešbutis niūrus ir tamsokas. Atidė buvo palydėta ir palikta vienos lovos kambarėlyje, kuriame buvo prausykla ir dėmėmis nuėjęs veidrodis, langas ir durys į balkoną, o vietoj užuolaidų – medinės vidaus langinės. Dar stalas ir kėdė. Kaip tik, ko reikia žmogui, palikusiam kažkur toli visą savo neilgą gyvenimą ir susiruošusiam į absoliučią nežinią. Atidė iki šiol nepamena, kaip praėjo jos diena, tik kelias nuotrupas iš pasikalbėjimo su Graikijos saugumo darbuotoju, o gal tai buvo kita diena, dabar jau sunku beatpinti, bet ankstų vakarą ji krito į lovą ir miegojo kaip užmušta.
Kitą rytą Atidę pažadino Nikolas, galantiškas viešbučio administratorius, kuris kažkuo buvo panašus į cirkininką, gal
Už valandos į viešbutį atvyko trys civiliais rūbais vilkintys policininkai ir nusivežė Atidę į kažkokią įstaigą. Ten ji pasirašė kalną popierių ir gavo neapibrėžtam laikui asmens apsaugą kiaurą parą, kas visiškai nereiškė, jog Atidės lovoje miegojo Graikijos slaptoji policija, anaiptol. Policininkai, kurie keitėsi kas aštuonias valandas, naktimis snaudė viešbučio vestibiulyje arba ten žiūrėjo televiziją. Dienos metu vaikštinėjo drauge su Atide po Atėnus skersai išilgai ir linksmino jos lėto laukimo dienas. Vienas net parodė užskvernėje paslėptą pistoletą. O kitas labai lakoniškai apibūdino savo šalį: esą Graikijoje tiek daug filosofų todėl, kad niekas nenori dirbti, tik postringauti.
* * *
Atidė nuo pat paauglystės neturėjo įpročio knaisiotis savo ar kitų praeityje, gal todėl nemėgo istorijos pamokų, tiesiog jomis bodėjosi. Juk istorija vis bergždžiai kartojasi, keisdama tik formas ir laiką, o iš tiesų niekas iš esmės nesikeičia, visi mokosi istorijos, niekas nepasimoko, tai kurių galų gaišti laiką. Istorijos mokomi jauni, turintys laiko ir stokojantys patirties, o vyresniesiems istorijos pamokos sukeltų nesuvaldomus juoko priepuolius arba didžiausią, jokiais prozakais nebepataisomą depresiją. Istorija yra žmonijos charakterio dokumentas, pateiktas kaip kam patogiau.
Gyvenimo šia diena meno Atidė išmoko nesimokydama, nes jos didžiausia aistra buvo stebėti, o kas nori būti profesionalus stebėtojas, tas privalo laikytis atokiai, kiek įmanoma, kiek leidžia aplinkybės.
Atidė mėgo savo asmens sargybinius, beveik visi kalbėjo angliškai, tad bendravimui nebuvo užkardų. Dauguma – gan jauni vyrukai, kurie nevargino Atidės kvailais klausimais apie jos praeitį ir džiaugėsi galimybe rodyti žaviųjų Atėnų įdomybes keistai bėglei iš "už geležinės" uždangos. Kasdieną jos sąmonę gožė vis nauji įspūdžiai: tai įvairiomis šviesomis nutviekstas Akropolis naktį, tai stojiškas jo baltumas dieną; tai automobiliais ir gremėzdiškais rusų gamybos autobusais springstančios siauros miesto gatvės; tai nykūs viešnamiai su liūdnomis prostitutėmis vakarais; tai saulėtas turgus su gausybe mirgančių vaisių ir daržovių ir per siestą miegantys graikai prekeiviai; tai šurmuliuojančios aikštės, pilnos turistų, sėdinčių už staliukų ir vangiai šnekučiuojančių prie vyno taurės; tai įvairių šalių ambasadų pastatai su besiplaikstančiomis įvairiaspalvėmis vėliavomis, palmės ir apelsinmedžiai. Atidę nustebino milžiniškas kalnas padėvėtų rūbų, suverstų tiesiai ant grindų didžiulėje nebeveikiančioje šventovėje, kur ją nusiuntė kampuotaveidė graikė, nes Atidė Atėnuose liko kaip stovi, tik rankinėje turėjo Rabindranato Tagorės lyrikos knygelę. Apatinius ir batus teko pirktis parduotuvėje, kuri savo puošnumu, marmuro grindimis ir gausybe veidrodžių atrodė kaip kokia naujoviška daiktų šventovė. Maisto skyriuje vaišino alyvomis ir sūriu. Atidė buvo alkana, nes už gaunamą pašalpą teišgalėjo valgyti kartą per dieną, todėl vaišinosi be jokių skrupulų. Nei Lietuvoje, nei Latvijoje, nei Estijoje, jau nekalbant apie Rusiją, parduotuvėse pirkėjų niekas nevaišindavo.
Vieną rytą Atidę aplankė policijos viršininkas, su kuriuo ji kalbėjosi pačią pirmąją dieną. Įslinko į varganą viešbučio kambarėlį kaip lapinas, lėtai apsidairė ir nutūpė ant lovos, šalia Atidės. Klausinėjo apie jos šiokiadienius, apie šį bei tą, kol galiausiai ėmė jai glostyti nugarą ir siūlyti, jo manymu, supermainus: Atidė gausianti atskirą kambarį su dušu, o jis jai pademonstruosiąs, kaip moka pamylėti graikų vyrai. Atidė tokių tiesmukų pasiūlymų kaip gyva nebuvo gavusi, akimirką stojo kraupi tyla, tačiau ji greitai pakilo nuo lovos, pradėjo vaikštinėti pirmyn atgal po kambarį ir aiškinti lapinui, jog jos kambarėlis jai patinkąs, nieko blogo nematanti bendrose, koridoriaus gale esančiose dušinėse, nors prausdavosi ten nenusiaudama basučių, tačiau lapinui to nepasakė.
– Juk namie gražiau gyvenai, ar ne? – paklausė lapinas.
– Gražiau, bet esu čia laikinai, ir ši buitis manęs neerzina.
– Niekam nepasakok apie šį pokalbį.
– Nepasakosiu.
Kitą dieną Atidę perkėlė į dvivietį viešbučio kambarėlį, kuriame jau gyveno dar jauna, tačiau gerokai suvargusi lenkaitė. Kambarys su privačiu dušu netrukus atiteko šviesiaplaukei Vengrijos nimfai, kuri pradėjo rengtis naujutėlaičiais, moderniškai rūbais ir avėti aukštakulnius batukus, visur važinėjo su taksi ir švietė suvargusių pasbėgėlių masėje tartum kokia aušrinė žvaigždė.
* * *
Iš socialistinio rojaus ištrūkę pabėgėliai ėjo per svetimšalių skaistyklą dviejuose apspurusiuose viešbutėliuose, raudonųjų žibintų rajone. Daugiausia tai buvo pavieniai asmenys, vyrų daugiau nei moterų, kelios poros, dvi trys šeimos, nesimatė nei labai jaunų, nei vyresnio amžiaus. Atidė be galo apsidžiaugė sutikusi porelę dailininkų iš Rumunijos, kurie pabėgo iš Čiaučesku imperijos, palindę po traukinio vagonu, per Turkiją. Visi gavo Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus piniginę pašalpą, neapmokamą būstą, jiems buvo garantuota sveikatos apsauga, tačiau dauguma pabėgėlių ilgus laukimo mėnesius leido dirbdami įvairiausius, menkai apmokamus darbus nelegaliai, nes neturėjo Graikijos valdžios leidimo dirbti oficialiai. Šia padėtimi buvo patenkinti visi: graikų darbdaviai – pigia darbo jėga, o pigi darbo jėga – papildomais pinigėliais, kurie dažniausiai pavirsdavo alaus ar vyno buteliais, o tai gerino prekybos reikalus. Neliūdėjo ir šiaip jau merdinčių viešbutukų savininkai bei tarnautojai, nes, be migrantų, retas turistas ten išdrįsdavo apsistoti. Biznis puikiai sekėsi.
Atidė į šią bizniuko karuselę negalėjo įsisukti, nes buvo saugoma slaptosios policijos agentų vos ne keturis mėnesius, tačiau ji ir čia pritaikė jau Lietuvoje puoselėtus laisvosios menininkės principus ir piešė policininkų portretus mainais už pietus ar kino filmą. Graikai yra geraširdžiai žmonės, nusprendė, kai jau vėliau, nebeturėdama nuolatinės palydos, įsiprašė į šiuolaikinės dailės galeriją be bilieto. Trumpai paaiškino durininkei, kad neturi pinigų, ir buvo įleista! Žinoma, galerijos salėse žmonių nebuvo, tik viena Atidė, bet užtat kiek įdomaus, puikaus meno! Argi to neužtenka?
Viešbučio kavinukėje, prie pigaus, formaika apklijuoto staliuko Nikolas sėdėjo labai įsitempęs ir stropiai pozavo Atidei. Egiptiečio dar niekas nebuvo piešęs, ir jis negailėjo kavos bei skanių, burnoje tirpstančių graikiškų pyragėlių su ožkos pieno varške ir špinatais.
– Kodėl iš Egipto atvažiavai čia? – paklausė Atidė.
– Buvo bėdos su darbu. Čia geriau.
– Aaaaaaaaaaaa, – nutęsė Atidė su nežinios gaidele, nes bedarbystė jai buvo nepažįstama.
– Tavęs laukia nuostabus gyvenimas Amerikoje! Pamatysi, kai vėl atvažiuosi aplankyti Graikijos, turėsi mašiną, namą, pinigų! – Nikolas atsiduso ir ilgesingai žvilgtelėjo pro stiklo vitriną į siaurą, šešėliais užlietą gatvę, tik virš stogo briaunos pylėsi vidudienio šviesa.
Atidei Nikolo ilgesys pasirodė keistas. Ji visiškai nesvajojo apie mašinas, juolab namus, na, pinigai, rodės, savaime suprantami, nes ji dirbs, o už darbą pinigus privalai gauti, jokia čia kieno malonė, tačiau per kažkokias neaiškias miglas ji matė save kažkur Niujorke, palėpėje piešiančią, rašančią, skaitančią kokias tik panorėjusi knygas, besiklausančią muzikos, galbūt – ir su katinėliu pašonėje.
Į kavinukę įšoko Halina, laibutė ir jau žilų plaukų turinti Atidės kambario draugė. Halina dar neturėjo keturiasdešimties, buvo išsiskyrusi su vyru ir Lenkijoje palikusi paauglę dukrą, kurią svajojo parsigabenti į Kanadą ir apie kurią kalbėjo dieną naktį. Atidė jos dukros portretą nupiešė iš nuotraukos ir gavo už tai kosmetikos bei kuriam laikui padėvėti Halinos dukrai nupirktą švarkelį. Halina nemokėjo angliškai, o Atidė mokėjo rusų, lenkų kalbas, tad bendravimas joms keblumų nekėlė. Halina kvietė Atidę kartu švęsti kažkokios politinės lenkų šventės.
– Gerai, tik užsuksiu dar į Jungtinių Tautų graikų būstinę, nes ten žadėjo, kad galėsiu paskambinti į Lietuvą, namo, – pasakė Atidė ir, atsisveikinusi su savo modeliu iš Egipto, išniro į painias Atėnų gatves.
Jungtinių Tautų įstaigoje Atidei teko lankytis su savo asmens sargybiniu, kai tarybinės ambasados atstovai primygtinai reikalavo jų tarpininkavimo ir susitikimo su Atide. To lemiamo pokalbio Atidė atsisakė. Tarpininkaujantis graikas buvo be galo lipšnus, vaišino cigaretėmis ir pasiūlė Atidei ateiti kurį šeštadienį, kai įstaigoje nėra žmonių, bei pasinaudoti telefonu už dyką.
– Juk nori pakalbėti su mama? – jau pažįstama lapino gaidele užtraukė graikas.
Kuri dukra nenori pakalbėti su mama?
– Galėčiau paskambinti tetai.
– Ne tėvams?
– Neturiu tėvų. Statė namą ir užsimušė statybinių medžiagų pilname sunkvežimyje.
– Tai ateik tada skambtelti tetai.
***
Atidė buvo įsitikinusi, kad saulės šviesa yra pats puikiausias antidepresantas, kad, be perstogės maudantis saulės spinduliuose ir tiesiog tirpstant karštyje, neįmanoma liūdėti, net ir labai stengiantis. Viskas, o viskas, be jokios išimties, atrodo spalvota ir linksma, net gausybė šiukšlių gatvėse. Net dulkės ant gėlių, net benamiai šunys ir katinai, net apdžiūvusios palmės, sausa žolė, pilki akmenys, purvini autobusai, seni ir nauji automobiliai, parduotuvių vitrinos, lauko kavinių lietsargiai, o greičiau – saulėsargiai, net skurdas šalia saulėje besimaudančios prabangos atrodė linksmai.
Minios žmonių plaukė šaligatviais, Atėnuose visada pilna turistų. Atidė yrėsi Jungtinių Tautų graikų skyriaus pastato link, kai netikėtai tarp dviejų namų paralelinėje gatvėje pamatė ta pačia kryptimi lėtai šliuožiantį limuziną. Juodas, saulėje žvilgantis limuzinas it koks ryklys neskubėdamas plaukė įkaitusiu asfaltu. Automobilio priekyje plevėsavo dvi raudonos vėliavėlės. Atidei pakirto kojas. Ji jau nebeturėjo asmens apsaugos, tik pabėgėlės dokumentus, ir per keturis laisvės mėnesius buvo galutinai pamiršusi tykojančius pavojus. Atidė akimoju apsisuko ir pasileido bėgti, keikdama save už prarastą budrumą ir prisiekinėdama sau niekuomet nebesusigundyti įtartinomis privilegijomis.
***
Vyninėje kirbėjo gausybė žmonių, iš milžiniškų medinių statinių kaip upeliai liejosi įvairiausi vynai ir vermutai, o svarbiausia – visa buvo pigu, pigu! Atidė ir Džonatanas prisipildė du galingus butelius ir patraukė Akropolio papėdėn. Amfiteatre kažkas koncertavo, ir maloni muzika liejosi į prikaitintą tamsą taip pat gausiai, kaip ir vynas. Ir taip pat svaiginamai. Regis, Atėnuose vyko nesibaigianti nakties šventė, o Akropolis, kaip koks vaiduoklis laivas, užstrigęs ant kalno, vis keitė spalvas iš raudonos į mėlyną, iš mėlynos į žalią, vėliau baltą, geltoną, purpurinę. Žvaigždžių per smogą nesimatė, bet jų ir nereikėjo, nes siaurutėlaitės, vingiuotos senamiesčio gatvikės tviskėte tviskėjo šviesomis, sklindančiomis iš parduotuvių vitrinų, kavinukių, restoranėlių, užeigų. Visur grojo uždeganti graikiška muzika, ir Atidei visą laiką norėjosi šokti.
Senyvas graikas su gyvų gėlių puokštele, užkišta už kepurės, į duonos papločius vyniojo keptą mėsą, pylė ant mėsos smulkiai supjaustytus šviežius pomidorus ir svogūnus, paskanindamas agurkų, česnako ir jogurto padažu. Muzika, šviesos, skaniausi kvapai liejosi į nepakartojamą harmoniją, kuri tikriausiai be jokių dvejonių gali būti pavadinta vieno vakaro laime.
Jureką Atidė praminė Džonatanu, nes jis kažkodėl priminė jai Livingstono Džonataną Žuvėdrą, nors, antra vertus, Jurekas buvo visiškai nepanašus į paukštį, veikiau į meškiną, pabėgusį iš Lenkijos girių. Tačiau su dailininkų asociacijomis Jurekas neketino ginčytis ir
Kalnelis priešais Akropolį buvo mėgstama vieta svajoti, gerti vyną ir bučiuotis. Visas miestas matėsi, lyg būtų ant kokio stebukladario delno, apačioj zujo mašinos ir linksmi turistai bei dar linksmesni atėniečiai, gyvenimas virė dieną naktį, ir ateities niekaip negalėjo atrodyti prasčiau negu tai, kas vyko dabar. Atidė klausėsi Džonatano pasakojimų apie Niujorką, kur jam jau teko dirbti ir gyventi, pusiau tikėdama, pusiau ne, apie sunkius naujakurių kelius, gėrė vyną iki išnaktų ir ėjo laikinų namų link nė kiek ne mažiau šurmuliuojančiomis siauromis gatvelėmis, kur restoranėliuose jau gerokai įsismaginę graikai kaip pasiutę kūlė lėkštes į grindis ir šoko ant baltutėlaičių šukių.
***
Atidė gulėjo upėje ant didžiulio plokščio akmens, netoli kranto. Ant gretimo kaitinosi Kristė, o Potomako vandenys vis skubėjo, skubėjo, skubėjo, keldami vos ausimi pagaunamą gaudimą, mat ne taip toli ramūs vandenys susiduria su baisia uolų ir akmenų maišalyne, griūva, verda, šnypščia, rangosi ir į miltus sumala visa, kas į tuos šiurpius verpetus pakliūva, bet jau tolėliau, prie Džordžtauno ir liūdnai pagarsėjusio Votergeito komplekso, apsiramina ir į Aleksandrijos pusę plaukia nutaisę taikingiausios pasaulyje upės veidą.
Ant upės akmenų jiedvi tylėdamos gulėjo gal jau geras tris valandas. Atidė vis pagalvodavo, kad taip ilgai tyloj gali mąstyti vienuolikametė mergaitė, pagalvodavo tik iš smalsumo, bet niekad Kristės nekamantinėjo, jei toji pati neprabildavo. Dažniausiai Kristė parašydavo Atidei laiškelį ir pakišdavo po pagalve vakare, prieš pat miegą. Kai laiškelis būdavo perskaitytas ir eilinė šachmatų partija sulošta, jiedvi atsibučiuodavo ir sumigdavo. Džonatanas ištisom savaitėm nebūdavo namie, tebedirbo tolimųjų reisų sunkvežimio vairuotoju, taigi visi trys susibėgdavo retai, laisvas dienas dažniausiai praleisdama su savo pažįstama dailininkų porele iš Rumunijos.
Nors ir nemažai metų pragyvenus galingosios valstybės sostinės priemiesčiuose, Atidę nepaliaujamai kasmet vis naujai stebindavo agresyvi Virdžinijos žaluma. Žaluma, kuri vasaros metu užgoždavo visas spalvas; augalijos tirštas žalumas buvo toks visa apimantis, kad, regis, dusindavo viską aplinkui, dargi susimokęs su klaikia, nuo Atlanto atšliaužiančia drėgme. Tas drėgnas žalumas stumte stūmė į tingią, lipnią apatiją, ir Atidei verdantis sostinės gyvenimas atrodė bereikšmis, lyginant su kolosalia žalia lapija ir milžiniško aukštumo medžiais. Gausybė bronzinių didvyrių skulptūrų gaivinosi miesto aikštėse daugybės fontanų vėsoje, voromis ropinėjo iš viso pasaulio atvažiavę turistai, o virtinės korespondentų nelyg debesys musių zujo prie valstybinių pastatų ir persekiojo savo aukas tartum kokie viduramžių inkvizitoriai – informacijos laikai.
Atidei atrodė, kad katalikybė pasauliui davė neįkainojamą dovaną – galimybę gyventi su nuodėme, tačiau puritonų įkurtame krašte nuodėmei nei susitaikymui su ja vietos nebuvo, ir linčas, senovinis ar modernus, buvo mėgstamiausias pasismaginimas.
Skamba panašiai: inkvizitoriai – informatoriai
Atidė prisiminė parduotuvę, kurios vitrinoje stovintys visi dvidešimt septyni televizoriai rodė tą patį: televizijos korespondentai su trykšte trykštančiu plebėjišku pasitenkinimu pranešinėjo, jų nuomone, svarbiausias dienos naujienas. Šalis, kaip ir visada, buvo pasidalinusi į dvi stovyklas – smerkiančią ir teisinančią prezidento Klintono nuotykius istoriniuose krašto rūmuose, o Atidei nebuvo jokio noro angažuotis, nes, jos supratimu, atsitiko, kas atsitiko, ir joks lojimas nieko nebepakeis. Prezidento melagystės Atidei neimponavo: nei jis pirmas, nei jis paskutinis. Visi žmonės meluoja, antraip moralinės nuostatos, kurių moko religijos, būtų iš viso nereikalingos. Žinoma, Klintonas, kaip ir dauguma vyrų, pasielgė kiauliškai, tačiau ar tai tokia jau didelė naujiena,
Iš pradžių nuolatiniai ginčai ir ėdimasis žiniasklaidoje Atidę linksmino, tai buvo panašu į makabriškas žaidynes: kas greičiau, kas gudriau, kas baisiau, kas nuogiau, kas kvailiau. Debatininkai niekada neklausydavo savo pašnekovų ir pildavo monologus nežmoniška greitakalbe, kad tik kuo daugiau žodžių pažertų, tarsi nuo žodžių gausumo priklausytų jų nuomonės svarumas, kaip kokiose žodžių žėrimo lenktynėse: pokalbiai tapdavo dviem pakaitomis pristatomais monologais, ir nė viena diskusija nepasibaigdavo kad ir pačia nereikšmingiausia išvada. Išvadas pasidarydavo patys žiūrovai, išjungę televizorius ir nuėję miegoti. Laidų vedėjai, pakloję daugybę pinigų plastinėms operacijoms ir dantų kosmetikai, niekad nesendavo ir papuošdavo apsilojimo seansus žavingiausiomis žurnalinėmis šypsenomis. Kai kurie savo kerinčias šypsenas it puošnias povo uodegas išskleisdavo net pranešinėdami apie žmogžudystes ir išžaginimus bei masines žūtis tolimuose planetos kampeliuose. Ilgainiui tačiau Atidei pabodo turgaus kultūra, ir galiausiai ji persimetė į kanalus, kur buvo rodomas gyvūnijos pasaulis arba namų ūkio darbai: vyrai ir moterys statė naujus namukus, remontavo senus, sodino gėles ir krūmus, puošė, gražino aplinką, virė valgyti ir viso to mokė savo žiūrovus. Atidė nusprendė, kad tai – tikrieji tylieji darbininkai, ant kurių nugarų laikosi šis margaspalvis, turtingas kraštas.
Abu Potomako upės krantai buvo įrėminti galingu, neperžengiamu ir neperžvelgiamu žalumos mūru, ir į akmenis įsigraužusi šiluma kaitino Atidei nugarą, bet ūmai ji žvilgtelėjo į laikrodį ir pašoko.
– Kriste, lekiam, pavėluosim į galeriją.
Abi nušokčiojo upės akmenimis nelyg kalnų ožkos į krantą ir prapuolė majestotiškoje Virdžinijos lapijoje.
Prakaitas žliaugė per Atidės veidą, ji karštligiškai spaudė oro vėsinimo mygtukus, prakaitas užpylė akis, ir buvo sunku susigaudyti šešių juostų greitkelyje aplink Vašingtoną, o vaizdas buvo iš tiesų įspūdingas: mėlyna dangaus juosta rėmėsi į pilką asfalto juostą, padalintą ką tik nudažytomis baltomis perskyromis, priekyje mirgėjo gausybė madingų ir brangių automobilių užpakaliukų, kuriuos kūrė dvi nenuilstančios rasės – baltoji ir geltonoji, tačiau apie tokius šventvagiškus faktus laisvo žodžio kultūroje kalbėti buvo stačiai nepadoru, maža to, galima buvo nuslysti ir iki kriminalinio nusikaltimo statuso už piktžodžiavimą. Atidė labai greitai išmoko naujo politinio korektiškumo ir savo pastebėjimais su niekuo nesidalindavo.
Keliavimo košmaras nesibaigė pasitraukus iš greitkelio, vienas mašinų tvanas pavirto kitu, tik siauresnėse Džordžtauno gatvėse. Atidė vėlavo į susitikimą galerijoje, Kristė dairėsi į vitrinas, nes automobilis vilkosi lėčiau, nei ėjo pėstieji šaligatviu. Amerikiečiai žavėjosi senąją Europą primenančiu Džordžtaunu, tačiau Atidę mašinos pastatymo kankynė siutino, ir europietiškoms nostalgijoms vietos jos širdyje nebuvo, nes ten, kur nusitaikė įgrūsti savo automobilį, miegojo kažkoks apšepęs benamis, ir moderniškos, erdvios automobilių aikštelės, nepaisant jų antiestetiškos išvaizdos, regėjosi kaip tikras automobilio rojus.
Galiausiai pavyko įsisprausti tarp dviejų itin brangių automobilių. Keli laipteliai žemyn į uždarą žavų kiemelį, kuriame buvo įsikūręs būrys nedidukių meno galerijų. Su viena iš jų Atidė dirbo, nors ir nevaisingai, tačiau į kolegų parodų atidarymus buvo privalu lankytis.
Aplinkui vaišių stalą sukiojosi daugiau žmonių nei prie paveikslų, tačiau reikiamas šurmuliukas galerijoje buvo, ir visi be galo maloniai vieni kitiems šypsojosi. Miki buvo gera šeimininkė, negalima sakyti, kad bloga vien dėl to, jog ji nebuvo baigusi jokių meno studijų, jog tapė ryškiaspalvius, palaiminta šviesa ir labai mėlyna jūra užlietus vaizdelius, dažniausiai su pravertais, tarsi kažkur išeiti kviečiančiais varteliais, su gausybe gėlių, trumpai tariant, ji tapė rojų žemėje. Tokius darbus buvo lengva parduoti, nes žmonėms visada reikia laimės ir grožio, ypač jei visa tai dar dera prie kilimo ar sofos, kas, antra vertus, vėl nėra bloga, juk turi kambaryje būti nors kiek harmonijos. Miki savo potencialius pirkėjus traktavo labai pagarbiai ir rimtai: kiekvieną, nupirkusį jos darbą, pakviesdavo pietų į restoraną, pirkėjo nuotrauka su pavarde įdėdavo į savo interneto svetainės puslapius. Miki jiems leido pajusti, kad pirkėjas yra ponas, o ji – viso labo tik laiminga vargo pelytė, kuriai labai labai pasisekė parduoti savo kūrinėlį. Miki mokėjo daryti biznį, o
Atidė įdėmiai stebėjo, kaip daromas biznis, neužmiršdama pasivaišinti skanėstais ir vynu. Kristė įsisuko į galerijos užkulisius ir vartė brošiūras. Galerijos savininkė buvo gan originaliai atrodanti moteris, ilgus žilus plaukus susipynusi į vieną kasą, juodom kelnėm ir juoda palaidinuke, vaikštinėjo tarp susirinkusių žiūrovų ir stengėsi kiekvieną užkalbinti. Lauke grojo džiazo grupė, į vakarą karštis buvo atslūgęs, ir virš Džordžtauno senamiesčio pakibo švelnios vasaros sutemos.
Parodos atidarymui artėjant į pabaigą, Atidė pasiėmė iš galerijos savo pačios per visus metus neparduotus natiurmortus ir išniro į aksominę, juodą, paauksuotą naktį. Vašingtono greitkeliai irgi skendėjo juodoje ir švelnioje vasaros nakties šilumoje, greitkelio juostų jau nebuvo matyti, priešaky sruvo tik dvi nei galo, nei pradžios neturinčios upės raudonų ir baltų šviesų.
Literatūra ir menas, 2005 m., Nr. 3055-3058