Marija Stankus-Saulaitytė (g. 1941) – Lenkijoje gimusi poetė. 1959 m. JAV gavusi vidurinį išsilavinimą, įstojo į Nekaltai Pradėtos Marijos seserų kongregaciją. 1965 m. Anbursto kolegijoje baigė anglų literatūros studijas. Išstojusi iš kongregacijos, dėstė Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, dirbo Putname bendrabučio vedėja. Išleido laisvos ritmikos, fragmentiško vaizdo, lakoniško stiliaus eilėraščių rinkinius „Kai mes nutylam“ (1967), „Viena saulė danguje“ (1971), „Šeštoji diena“ (1974). Anot Vytauto Kubiliaus, trumpučiame M. Saulaitytės eilėraštyje brėžiamos dvi nesusikertančios vaizdų tiesės, o jų tarpusavio ryšys slypi tylos pauzėje, kuri verčia medituoti. Kuriamos bendrų žmogiškos egzistencijos būsenų – vilties, nerimo, ramybės, skausmo, maldos, laisvės – objektyvizuotos metaforos ar net parabolės, grindžiamos nesiliaujančios kaitos daiktavardiniu įvardijimu, kaip japonų haiku. Pasak Rimvydo Šilbajorio,  M. Saulaitytės poezija nepasižymi nei kalbos puošnumu, nei jausmingomis retoriškomis intonacijomis, nei metaforų pilnu, skaitytojo vaizduotę pagaunančiu iš­vystymu. Tai „neišsakyta“ poezija; jos komplikuotumas ir gelmė palengva atsidengia skaitytojui jau jo paties mintyse, kurioms eilėraščio tekstas duoda tik paskatinimą ir bendrą kryptį. Poetė yra išleidusi ir anglų kalba rašytų eilėraščių rinkinį „And You“ (1972).