Apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorės Giedrės Kazlauskaitės naujų eilėraščių knyga. Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba. Kalba, atsisakiusia žinomų poetizmų. Ši kūrybinė nuostata aiškiai skiriasi nuo literatūros „darymo“. Eilėraščiai turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja. Atsiskleidžia savitos laikysenos asmenybė, kelianti susidomėjimą.
„Už knygos struktūrą esu dėkinga anoniminiam interneto komentatoriui, kadaise pavadinusiam mane infante. Velázquezą toji replika tik pritraukė, o ne atvirkščiai.
Demonstratyvių ryšių su tapyba stengiuosi neturėti, bet cv jų nuotrupų yra (nebaigta nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, nepradėtos studijos dailės akademijoje).
Svarbiu „Meninų“ rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną (tačiau tai daug gėdingesnis CV faktas). Būta kvailo juokelio, kad apsigynusi dėstysiu kursą „Putinas ir aš“. Bijau, galima pavadinti šią knygą savotiškais tokio fantazmo konspektais.
Galimas daiktas, akademinius reikalus bus užnuodiję du sezonai Lietuvos televizijoje. Todėl ir televizorius eilėraščiuose – ne atsitiktinis motyvas, o sapnų intarpai – tragikomiška viešumo pasekmė. Ko negali papasakoti iš ekrano, išduoda sapno metaforos.
Prie kontekstų derėtų paminėti plaukimą Šatėnų tekstais, darbą redakcijoje. Devyniasdešimt šeštųjų „Šiaurės Atėnai“, kuriuos skaitydavau autobuse, važiuodama į mokyklą, man ir liko idealas; kitaip sakant, Prousto kvapų simbolikoje jie man reiškia madeleine.“ (Giedrė Kazlauskaitė)
* * *
Mergaitė balta suknele Europos aikštėj
bėgioja aplink tuos antkapius, ant kurių architektai
turėjo užrašyt Konstituciją ar bent jau simfoniją Nr. 9,
bet paliko vietos grafičiams ir sąmonės riedlentėms.
Stebiu ją iš terasos, aukštai, nors šalta, ir vėjas
kedena jos plaukus, piktokai vartydamas mano lakštus,
lyg norėtų sumerkti Eratos rūbus į atšalusią sriubą.
Skaitau bičiulių (visus juos pažįstu) poeziją, nebesvarbu,
kuris rašo geriau už kurį, ir visos sportinės rungtys
praranda vertes, olimpiadose
šią valandą nustojama lošti, bėgimo takeliai
virsta mirimo takeliais (visi jie rašo geriau
vienas už kitą – oriai ir neskubėdami, laikydamiesi taisyklės
niekuomet nekalbėti, kas ir taip aišku:
juk jau neberūpi nei dangūs, nei tie nelaimingi
moralės dėsniai, vis dar vulgarizuojami sprinterių.
Viskas seniai peraiškinta, suprasta, kas reikia,
dievų vardai išmokti, riedlenčių pamokos paruoštos).
Savo eilėraščiuose jie didžiuodamiesi
virkauja, kad mūsų nedaug, kad nedaug kam
rūpi nukainota Szymborska bei kitos vienišos
knygos, pakeitusios mūsų skurdžias biografijas.
Mergaitė, skaičiuojanti simbolinius antkapius, ropščiasi
ant kiekvieno iš jų – kaip gaila, už rankos ją tempia
moteris senyva, susiruošus išeiti.
Netikėtai (tikresnė už vėją) paglosčius man širdį
Olimpo dievų duktė; jazminas, persų kalba
reiškiantis Dievo dovaną (ji ir iš tikrųjų man reiškia
vėjo nulaužtą jazminą, dėl kurio
užsiverčia knygos ir atšąla sriuba).
Savo eilėraščiuose
jie kelia esminį, patį svarbiausią
mums klausimą, išblukinantį
dangų ir visas morales (kvailų žurnalistų lūpomis
jį postuluoja): kur ta poezija?
Į kurį atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio: čia.
O kur tas prakeiktas džiaugsmas, su kuriuo mes
grįžtame ir grįžtame į vaikystę?
Kaip norėčiau, kad ji
perskaitytų šias eilutes, kai užaugs.
Suknelės, kurios laukia savo valandos
Banalu sveikinti su gimtadieniu.
Kartoti teletabių manieras, pustytis emotikonais.
Pasišlykštėjimą tau kelia pliušiniai žaislai, net krūpčioji
prekybos centre, priversta praeiti
pro tą meilės lavonų skyrių,
vaikystės karstų lentyną.
Iš medžiagų, kurių beveik nebebūna,
žiedlapių ir tabako lapų, susiraukšlėjusių
saldainių senų popierėlių, rastų pakelėj,
kuriais aprengdavom akmenukus, nes lėlės buvo banalios
iš velveto, krempleno ir šilko,
iš tikėjimo dvasių garderobu
suknelės vasarnamio spintoje.
Suknelės, iš kartos į kartą keliaujančios kaip kūno formų matuoklė,
švytuojančios metais arba dešimtmečiais,
gėlėmis, taškais ir langeliais.
Tokios gražios, bet laikas joms dar neatėjo.
Dar nesilauki, nepasikeitei pažiūrų, turi kaip
reprezentuoti save ne per rūbus, ne per vaikus
ar naminių augintinių grožį ir šlovę.
Net raudonas korsetas, apsiūtas pūkučiais, iš paauglystės,
dievaižin kur gautas, gal sendaikčių parduotuvėj,
svajoja apie laikus, kai įsigysi bent pudelį
ar kitą rengiamą šunį.
O mylimosios, jūs reikalingos kaip mūzos,
bet mano kabykloje jūsų nėra.
Bėgiojimas parke
Sraigės ant tako: kai kurias sutraiškė mašinos ir dviračiai.
Vis negaliu prabėgti ramiai, atplėšiu jas nuo asfalto
nustumiu kita kryptimi, kišuosi į karmos reikalus. Iš tikrųjų bijau juk
kad nepralenktų manęs. Šilkinė mamos suknelė: ruda,
su baltais žirniukais
į kurią įsikniaubdavau dar nepradėjus gyventi.
Žirniukus skaičiavau, bet nepabaigiau.
Tarsi ievų žiedlapiai žemėje: jie.
Ir atrodo, kad patyriau visus jausmus, nebetrokštu
plojimų nei medaliono su garbana, riterių meilės
atskirties nuo visų ir auksinio
kalbančios papūgos narvelio, kuriame galėčiau čiulbėti;
glostymo (ir prieš plauką), batų Achilo kulnais.
Užuot žirniukus suskaičiavus, raides sau dėlioju
lėtai, senoviniam telefone, ir tai padeda užmušt beprasmybę.
Nebetrokštu patirti daugybės dalykų, kurių taip ilgėjaus –
jūros man nebereikia, šalių svetimų, namų
muzikos kaži kokios – jos iš viso gali nebūti.
Nebetrokštu išmokti kalbų, susipažinti
su įdomiais žmonėmis, gyventi prašmatnų heteros
arba kilnų asketės gyvenimą.
Man nebereikia vaikų, vis tolstu nuo jų ir artėju
link bergždžios interneto vienatvės.
Nebeperku knygų, apie kurias taip svajojau; gardumynų,
kurių neįpirkdavau.
Kraujas iš nosies nebeteka niekad nuo fleitų pūtimo.
Visos didžiosios aistros jau pragyventos, ir nieko didingo
po saule jau nebebus: žinoti arba suprasti
irgi atrodo gviešimasis į nuosavybę.
Nebetrokštu mylėti Dievą visa širdimi, neabejoju jo buvimu,
nesilaikau
jo įsakymų: nesiekiu naujų žvaigždučių savo milinės antpečiuose
nelaukiu, kad drąsiai atjotų pavasaris.
Šokdama į upę nuo tilto, kurį nuolat sapnuoju
dėl simbolinės savo gimties, nirimo į vaisiaus vandenis
grįžimo į įsčias ir krikšto kartojimo –
trokštu tik jausti: esu gyva,
ir vanduo mano sielą aplieja.
* * *
Venecijietiška kaukė, papuošalas,
kurį iš drožlių sidabro dėlioju
tavo antakiui pravertam.
O tos drožlės sidabro iš akmeistų
dūdmaišių ir retežių skrynelių.
Grimo kambaryje, kur vaikystės matronos
vaikščioja gyvos, o tarsi vis vien
būtų iš vaškinių figūrų muziejaus.
Net žvilgsniu bijau jas paliesti,
kvepiančias pudra ir mikrofonais.
Kažkas atbėga į televizorių, minia didelė ir šaukli
su randais nuo retežių, akmenų skrynios po pažastimis:
kol uždeda kaukę man švelniais teptukėliais, girdžiu juos, matau
net užsimerkus prieš veidrodį.
Tai jie, šitie patys barbarai,
jie užsigesino savo cigaretes į akis
poeto, apie kurį dar ilgai veblens
mokykliniuose rašiniuose silpnaminčiai jų palikuonys.
Barbarai tai tie, kurie kalba bar bar
ir jokių gaidų nepažįsta: labai pavydi kalbos
drožlių ir švytėjimo aukso, kurio nuo sidabro neatskiria.
Jų vaikų akyse užmigo dožų rūmų šuniūkščiai.
O aš ir toliau piktybiškai
rašysiu eilėraščius, jie vieninteliai
neapsimoka, nėra naudingi, prieš nieką
nesižemina, išmaldos neprašinėja.
Silentium
Nieko dramatiška neįvyko – tu nepasikeitei statuso,
neatsiliepei į aktualią diskusiją, neišėjai į gatves
su transparantu, nevirtai blizgiųjų viršelių heroje
(nors efektai nesudėtingi; tiesa, nežmoniško vulgarumo).
Tik iš lėto gyvenai tą kitiems nesuvokiamą, iš pažiūros,
matyt, nepakeliamą gyvenimą, kai naktį riksmu
pabundama nuo košmaro: pasileido sarginis šuo,
simbolizuojantis tai, kas nuolat slepiama –
daug kam jis gali perkąsti gerkles.
Ukrainoje vyko revoliucija, socialiniai tinklai ūžė
ir visi bent kiek asmeniški įrašai tuo metu
atrodė juose apgailėtinai. Jie tuokėsi barikadų fone, jie
ėjo su veidrodžiais prieš Berkutą; vaikas vėlavo kalbėti,
ir mes tąsėme ją pas daktarus, kurie negalėdavo
pasakyti nieko, tik tiek, kad reikia turėti vilties.
Užtat ji atpažindavo savo vardo raides
ant televizoriaus ir skalbimo mašinos, džiaugsmingai
jas tardama: kalbėjo kažkaip japoniškai,
tikriausiai buvo išmokus iš animacinių filmukų
youtube. Tačiau buvo aišku – ji nekalba, kad
nepapasakotų kam nors ko nereikia,
ir mes išgyventume.
Buvo šalta žiema, pradinukų neleisdavo į mokyklas,
o mes veždavom ją į darželį: kad galėčiau nueiti
į seminarus, iš kurių prisimenu tiek, jog per langų stogus
matėsi Bernardinų kryžius; atrodė, ištiesus ranką pasiektum,
prisirištum fantazijų arklį. Kankino letargas, lyg būčiau
dešimtmetį niekur nėjus, nemačiusi miesto;
žmonės atrodė kitokie, jau labai progresavę,
o vis dėlto disonuojantys po asimetriškais
klasicizmo skliautais. Vėlavau su disertacija,
net motina jau netikėjo manim, sakydavo:
„Kam tau tie mokslai.“ Sapnuodavau, kad ji suseka,
kaip mes gyvenam – smerkia, reikalauja skyrybų,
rauda, terorizuoja, o mūsų baltas agresyvus
sarginis šuo pasileidžia, jis gali užpulti žmones:
reikia slėptis, kad nepapjautų.
Net jei gyvenom urve (katakombų įvaizdis per taurus),
Maidano šešėlių teatre vis pamatydamos
tikrųjų savo vardų raides, dėl to šuns
nenorėjome prakalbėti.
Gėlių darželiai
Atlapuose senukų, kurie juos atsineša
į bažnyčią per Žolinę.
Bet ne tie: skaičiau jūsų knygas, kai ieškojau jose
patvirtinimo jų nedidelei egzistencijai
(ne darželių, senukų).
Kaip labai mudvi džiaugėmės knygomis –
svetimomis, kruopščiai ravėtomis; be jokio
pavydo jausmo belaukiant piršlių.
O vis dėlto prieblandos reikia mano eilėraščiui.
Nedidelio ploto, darželio.
Ir gėlės, kurią vaikas džiovintų
tarp jo ir manęs, iš neatmenamų laikų, senam vadovėly.
Riebaluotų (neplausi juk rankų, jei įkvėpimas)
pirštų dryželių ant klaviatūros.
Rožės galvos, kurią slapta man įdėjai į rankinę tarp nosinaičių.
Vogdama, jei atsimeni,
persidūrei pirštą.
Beveik reikėjo siūti.
O apgijus randui bandyta
naudoti jį vietoj antspaudo, pamakalavus
į pomidorų padažą,
lyg Irvingo romane.
Viešpatie, kiek knygų jau perskaičiau.
Jeigu prislėgtų man karsto dangtį jos visos –
garbingiausias tai būtų antkapis.
Giedrė Kazlauskaitė. Meninos: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.