venancijus_alisas        Venancijus Ališas (tikr. Aleksandras Arminas, 1908–1975) – poetas, kunigas prelatas. 1927 m. Vilkaviškyje baigė „Žiburio“ gimnaziją, 1931 m. Gižuose – kunigų seminariją. Vikaravo Keturvalakiuose (1931–1936), Alytuje (1936–1937). 1937 m. emigravo į Braziliją, redagavo žurnalą „Šviesa“, kunigavo São Paulo, Joanapolio, Piracajaus, Mauį miestų lietuvių ir brazilų parapijose. Išleido eilėraščių rinkinius „São Bento varpai“ (1938), „Pietų Kryžius“ (1948) ir „Cascata Cristalina“ (1953), 1984 m. išėjo poezijos rinktinė „Anapus marių“. V. Ališo poezijoje lietuviška patirtis susipina su Pietų Amerikos žemyno – „atogrąžų nakties“ patirtimi, minties racionalumas – su slėpiningų pojūčių įtampa. Patriotinius ir individualius išgyvenimus yra paveikusi simbolizmo estetika, kurią paryškina muzikalumo elementai. Gamtinis ir intelektualinis pasaulėvaizdis lydomi į vieningą „gotiškų portalų“ architektoniką, kuri įtvirtino modernaus religinio turinio refleksiją, kartais papildomą bodlerišku laisvos dvasios mostu, filosofiniu meditatyvumu.

 

        „Venancijus Ališas sukūrė du poetinius pasaulius: lietuvišką ir egzotišką. Pirmasis – lyriškas, švelnus, šiltas – yra paremtas lietuviškos gamtos detalėmis ir išreiškia poeto sielos emocinę pusę, o antrasis – paslaptingas, neįprastas, keista šviesa nušviestas – skaitytoją pastato ties atogrąžų krašto vaizdais, didingais kalnais, kaskadomis, bedugnių tyla, saulės nukepintais dykumų plotais. Šis egzotiškas pasaulis, Venancijui Ališui gerai pažįstamos Brazilijos atspindys, užburia savo neįprastu grožiu, didingumu, tropikų krašto garsais ir atmosfera, bet jis taip pat nusidažo nežemiška spalva, atveria antgamtinę perspektyvą, iš tikrųjų simbolizuoja poeto pajustą, už pasaulio ribų egzistuojančią tikrovę.“ (Viktorija Skrupskelytė)

 

 

Venancijus Ališas. Eilėraščiai iš rinktinės „ANAPUS MARIŲ“ (1984)

 

 

UŽ VANDENŲ

 

Nusiginė pulkus šešėlių

Per veidus vakaras — piemuo.

Iš melsvo rūko žvaigždės kėlė —

Ratu sustojo parymot.

 

Iš tolo vandenų paviršium

Atslysta vilnys pamažu

Ir sudejavusios numiršta,

Žuvėdrom kritę po gūžiu.

 

Pakrantėm glūdumos nutįso —

Pakrantėm mirštančių dienų...

Spindėk, spindėk tose akyse,

O saule, ten — už vandenų!

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

Á TÕA

 

Naktis. Atogrąžų rūke beformės lytys

Į jauno mėnesio duknas be garso kniumba...

Pabūk, pabūk čionai dar valandėlę trumpą,

Kol ims aušra sidabro upėse žvalgytis!

 

Pasaulis neregėtas pradeda vaidintis,

Vos miegas merkia žiedą, lizdą susūpuoja.

Taku tada vis noris grįžti mylimuoju,

Nors rankose kraujuoti ima visos mintys.

 

Vienišas medis dunkso prie apleisto kelio...

Ar man, ar man, o juodas pakaruokli, moji?

Toli žmonių, toli minios. — Brangi vietele!

 

Tuojau, tuojau... — Kaip gera čia, o mylimoji,

Slapta krūtinę drebančia ranka praskleisti

Ir pirštais neužgyjančią paliesti žaizdą.

 

1940.IX.27.

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

CASCATA CRISTALINA

 

Iš neramaus kalnų šaltinio —

Iš žemės almančios žaizdos —

Srovena kraujas nuolatos.

Traškiu juoku nusikvatoja

Ir puola po granito kojų

Gelmėn cascata cristalina.

 

Rami ir išdidi žydrynėj

Viršūnė klausos amžinai,

Ką kalba verdantys klanai;

Kaip jaunas spindulys sudūžta

Į minkšto pūko tavo gūžtą

Spektru, cascata cristalina.

 

Ir tu to juoko sidabrinio

Šalia akmens įsiklausai.

Ak, ten pažįstami garsai

Tų marių, kur tave viliojo

Jaunystės metų tolumoje...

Dainuok, cascata cristalina!

 

Mane kažkas apsikabino

Ir glaudžia mylinčia ranka.

Pakyla metų uždanga!

Matau klonius ir pilką dangų...

Užgautas medžio medis žvanga —

Tai tu, cascata cristalina.

 

Joks paukštis siekti nemėgino

Skaisčiosios laiko kateros.

Aš grįšiu ten! Rausvos žaros

Jau akys kupinos, jau širdį

Iš tolo ta daina nugirdė...

Dainuok, cascata cristalina!

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

VAKARAS

 

Vaitoja drėgnas vakaras ant mano rankų.

Keliu sunkias akis į tolumas pro langą.

Atsimenu tave — ir visos mintys klysta

Šešėlių grauduly į šviesią viešpatystę.

 

Matau skaidrius prūdus. Ajaruos lizdą. Gulbę.

Dūzgendamos aplink, bitutės medų čiulpia.

Į žiedo ugnį saulė įbėrė kodylo —

Kvepėjimas nuo smilgų lig žvaigždžių pakyla.

 

Į kranto akmenis lengva bangelė šnara

Be žodžių pasaką... Klausytis jos taip gera!

Staiga kažkas prisilietė lediniais pirštais —

Tai drėgnas vakaras ant mano rankų miršta.

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

KRISTALINĖ TAURĖ

 

Šito vakaro lūpos ir šaltos ir tylios,

Ir jo pirštai šalti.

Ipirangoj prie palmių sumigo jau vilos

Kaip vaikai apleisti.

 

Svetimų akmenų atsrovena ramybė

Ir liūliuoja mintis.

Kristalinėj taurėj blankaus mėnesio žiba

Nedrąsi pilnatis.

 

Ko drebi? Ko bijai? Ko glaudiesi man kojų,

Brangi viešnia naktų?

Kai kalbu — tu klausai; kai tyliu — tu vaitoji,

Bet neprakalbi tu.

 

Pasakyk: ar tai visa ne sapnas tik buvo?

Šito aš nežinau.

Kristalinė taurė gėlių vandeniu srūva —

Ji įskilusi jau.

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

GUARUJÁ

 

Į temstančias marias anapus Guarujá

Atėjus išbaidei bežaidžiančias bangas.

Skenduolis tiesia ten išblyškusias rankas...

Tai valtis tolumoj — tokia maža maža.

 

Į ją įsodinau padrėkusias akis,

Kad plauktų lig anos pas vandenis žvaigždės.

Sapnuosiu žiūromis: jos bluosto nesudės,

Nors vėjai priešais pūs, nors putomis taškys.

 

Tolyn tolyn... Aplink jau plečiasi erdvė!

Tik marios ir dangus, tik marios ir dangus...

Pakilo iš vilnių žuvėdra palydėt — — —

 

Paukšteli, rasiu aš per vandenis takus —

Tu marių lik lizde. Kol bus gyva širdis,

Drėkinamos bangų nė akys nepaklys.

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

LUAR

 

Šešėlių paukščiai sėda ant plikų viršūnių,

Nykiais sparnais dausas ir žemę globdami.

Suvirpa keteros dantytu savo kūnu,

Kad šaltas debesis po nuoga krūtimi.

 

Išeina vakaras — toks liūdnas ir nusilpęs —

Tik jam vienam kalnų težinomu keliu.

Atogrąžų naktis jau spendžia savo kilpas,

Aplinkui sėdama juodų mirties gėlių.

 

O tylios žvaigždės — gal prieš milijoną metų —

Viršum galvos dangaus gilybėse spindės.

Pro aukso ašaras jos nieko neįmato

Ir niekad žemės skundo negirdės...

 

Iš palmių miško štai pasikelia mėnulis,

Dantyto lapo dailiai nukirptas pusiau;

Ir jaguaras, šuoliui kruvinam prigulęs,

Aukas akių žaibais apipila baisiau.

 

Tylu. Bambu nedrįsta pasijudint ūgis

Nė pertraukti sapnų gležniem žolių laiškam.

Lagartas mėnesin žvairas akis atsukęs —

Nenusibos lig ryto tysant paslikam?

 

Įkaitus žemė varva prakaitu ir šunta,

O vagalume jai ugnies marias dagstys...

Kas tai? Judėjimas vangioj tyloj jau bunda

Ir nešasi dangum didžioji maišatis.

 

Staiga nudunda audros žingsniai pirmutiniai;

Nušvinta debesų ugninė karūna.

Kalnai vaitoja. Po jų širdį akmeninę

Jau trankosi krioklių su griaustiniu daina.

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

PARKE RUDENS RYTĄ

 

Parkas. Medžių pilkuojančios eilės,

Darganos pelenais pabarstytos.

Iš dangaus byra ašaros gailios —

Ir vis taip visus rudenio rytus.

 

Tu prastovi parimęs ilgokai,

Kažin ko taip giliai susimąstęs,

Bet jausmų suvaikyt nebemoki,

Nė jiems tinkamo vaizdo surasti.

 

Jokio vaizdo. Pilkuojantis plotas.

Rodos, širdį į rašalą merktų...

Tik staiga ima lūpos šypsotis,

Kad pasruvusios akys neverktų.

 

Tu norėtum dabar prisiglausti

Į sustingusią marmuro pozą —

Gal taip žiauriai rudens nebejaustum

Kaip tas ašarom rašantis Kossu.

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

SIESTA

 

Į miegūstą kaitros susnūdimą

Nusiyrė vėsus debesėlis,

Ir žilpinančios saulės šešėlis

Ant įkaitusių smilčių parimo...

 

O ramybe! Aplink mane plazda

Tavo žingsniai. Per dieną tu giedi

Margaspalviam atogrąžų žiede

Ant bedugnės siūbuojančio krašto.

 

Baltas saulės ganyklų ėrelis

Ant auksinių kalnų pasilieka,

Susitikęs ten pokaičio miegą.

Tu plauki, debesėli išbalęs!

 

Pro švelnių tuščio sodo pavėsių

Susimąstymą — graudų ir gilų —

Iš dienovidžio degančių vilų

Aš tave dangumi palydėsiu.

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

PLATYBĖSE LAUKŲ

 

Liko ūkanoj kalnų vingiuotas kelias,

Liko viskas ten anapus — debesy —

Ir tu, mielas akiai žydintis kampeli,

Ir tu tolimas, toks tolimas esi!

 

Vienų vienas bevilioja širdį žygis —

Sau pačiai išdrįsti tarti atvirai:

Viskas žuvo, ir sapnų auksinės vygės

Surūdijo geležiniai pakarai...

 

Pučia veidan vakarų švininis vėjas,

Drebindamas vynuogių rausvas kekes;

Be tvarkos galvoj kryžiuojasi idėjos,

Mindamos gimtųjų pievų plaštakes.

 

Kas priraišiojo po baltą debesėlį

Prie nudžiugusių pavasario šakų?

Žydi medžiai, žydi krūmai, žydi gėlės — — —

Žydi ašara platybėse laukų.

 

Joanopolis, 1942.XII.22.

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

PASAKA

 

Kas tarp laurų ir akacijų šešėlių

Kas ugnies į tavo ašaras priskėlė?

 

Kas žvaigždžių į tavo plaukus prisegiojo,

Ištrėmimą kas tau pavertė j rojų?

 

Dviejų skliautų iškilmingai vainikuota,

Tu lyg nuotaka šviesioj vestuvių puotoj;

 

Lyg dievaitė tų žarų auksiniam rūme,

Kupinam atogrąžų nakties svaigumo.

 

Ateini tarytum vizija žvaigždėta

Ir vis gundai mane pasaka tikėti.

 

Medžių drungname šešėly mėnuo kloja

Tau visų žvaigždžių spindėjimą po kojų.

 

Sidabrinės point-à-jour kurpaitės mina

Paukščių Kelią, Pietų Kryžių ir Sietyną.

 

Vis artyn artyn... Dar žingsnis — būsi mano!

Ko staiga tas vėjas lapuose šiurena?

 

Ko mėnulis debesų pagalvin sminga,

Kur kerėjimas, kur pasaka ta dingo?

 

Rūsčiame išsižadėjimo pavėsy

Veltui laukdamas čia naktį prasėdėsi — — —

 

Kai grįžti į vienumos kampelį ramų,

Tau iš naujo palmės pasaką tą šlama.

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.

 

 

 

VAGALUME

 

Gyvenimas — naktis. Ir jo mes nepažįstam,

Nes niekados širdies netyrėme gelmių.

Nešiojamės savy žvaigždes ir dangų visą,

O einam šešėliuotu ūkanų keliu.

 

Manding, kas niekados bekraščio vandenyno

Saikuoti mažyte kūrybos druožele

Svaiginančioj vienatvės puotoj nemėgino,

Tas niekad nežinos, kokia žmogaus dalia.

 

Kalvarijų keliu per kalnus saulė žengia,

Nubraukia prakaitą jai debesų skara.

Ant delno ašara. Pažįsti joje dangų!

 

O menasi jaunystės pasaka gera...

Staiga nusigąsti savo širdies gilumo —

Užtenka tau šviesos mažyčio vagalume.

 

Ališas, Venancijus. Anapus marių: poezijos rinktinė. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1984.