vladas_slaitasvladas_slaitas

 


Tęsinys. Skaityti pradžią

 


SENAS PAVASARIS

 

Prieš šimtą metų buvo pavasaris –

lygiai šituo pačiu metu,

lygiai šitoj pačioje žemėje.

Šiandien jis užmirštas kur nors trūnyja

tuščiavidurio skroblo vidury,

senų voratinklių draugystėje –

senas ir užmirštas pavasaris.

 

Išdžiūvęs skroblo vidurys man primena pavasarį;

seni voratinkliai man primena pavasarį;

tavo prigesę akys arba dėmė tavo dantų emalyje

man primena pavasarį,

seną ir užmirštą pavasarį,

mūsų pirmų pasibučiavimų pavasarį.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

NEIŠSAKYTA MEILĖ

 

Eilėraščius, kuriuos aš jums skaičiau, užmirškit.

Eilėraščius, kuriuos aš jums rašiau, sudeginkit.

Tik mano meilę jums,

kurią aš jums norėjau išsakyt eilėraščiuose

ir kuri liks tarp jūsų ir manęs neišsakyta,

tik mano meilę pasilikit sau.

 

Tie, kurie sakė man, kad aš rašau eilėraščius

tiktai dėl to, kad aš eilėraščius rašyčiau, tie neklysta,

nėra pasauly lyriko,

kurio eilėraščiai būtų tik jo eilėraščiai,

nes jo eilėraščius prieš jo gimimą,

gal tik kitoj tautoj ir trupučiuką vietomis gal

perstatytais žodžiais,

dainavo Afrikos smiltims ir vėjams beduinas,

arba dainavo Azijos žvaigždėms ir geltonam Jang–Tse–

Kiango dumblui

tą pačią lyriką siaurų akių kinietis,

arba dainuoju aš tą pačią lyriką

lietuviškiems laukams ir kryžiams

Aukštaičių lygumų sūnus.

 

Eilėraščius, kuriuos skaičiau, užmirškit

ir puslapius, kuriuos rašiau, sudeginkit,

tik mano meilę jums,

kuri paliks tarp jūsų ir manęs neišsakyta,

jūs pasilikit sau.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

LAZDYNŲ KRŪMAI

 

Kas yra mano žodžiai?

arba eilėraščiai?

Lazdynų krūmai lankstesni nei mano žodžiai

mano eilėraščiuose.

 

Kas yra tariamas mano eilėraščių saldumas?

ir tariama poezija?

Ach, aš mąstau apie lanksčius

ir vėjuj skambančius lazdynų krūmus!

Kokia saldi yra pernykščių metų riešuto širdis!

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

SENAM PASAULYJE

 

Senam pasaulyje niekas nepakitėjo:

prieš kuriuos ten metus ant tvoros pakabintus baltinius

tebejudina vėjas,

minkštas ir šiltas,

kuris leidžiasi žemėn kabančiais dangaus tiltais,

taip gerai man pažįstamas vėjas, kurį mylėjau

ten,

šviesios atminties

vaikystėje.

 

Kai rašau apie šitą seną seną pasaulį,

kai rašau apie vėją,

kuris leidžiasi tiltais,

aš mąstau pasunkėjusia

širdimi,

kad seniai nebėr jau

nei to mielo vaikystės tilto,

nei seno gluosnio,

kuris saugojo tiltą,

ir aš baisiai gailiuosi,

kam iš viso ėmiau rašyt.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

ILGESIO KIOSKAI

 

Gegužės mėnesį

vėjai prekiauja kūnų šilima,

slaptais atodūsiais ir vyšniom.

 

Kiekvieno skersgatvio kampe

jie pasistato ilgesio kioskus, kad ramybės

neduotų niekam.

 

Gegužės mėnesį mes pirmąkart

kažkurio skersgatvio kioske pametėm

ramybę.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

VYŠNIŲ KAULIUKAI

 

Apleistam kapinyne

anei vieno sveiko kryžkelio nebėr: kurie buvo iš medžio

tuos seniai jau išvartė laikas, ir jie supuvo;

kurie buvo iš didelių akmenų nutašyti,

tuos sutrupino laikas;

ir kapų žalvarinę tvorelę sulankstė laikas

panašiai kaip šiaudelį.

 

Jei man leistų dangus pasirinkt savo kaulams vietą,

aš norėčiau gulėt apleistoj kapinynų žemėj,

idant kartas nuo karto girdėčiau, kaip vėjui girgžda

žalvarinė kapų tvorelė.

 

Niekas į karstą žmonos su savim nepasiima:

karstuose

žmonės miega po vieną.

Tuščiam žemės paviršiuje

pasilieka tik vienos našlės graudžiai raudoti,

pasilieka tik vienas

akmeninis paminklas,

pasilieka tik artimiausio berželio kasos

graudžiai ašarai

nusišluostyti.

 

Grojant rudenio smulkiam lietui aviečių krūmuose,

kai jų saldžiosios uogos

jau nukritusios būna,

kai nunokusių vyšnių

vietoj lieka tik išbarstyti vyšnių kauliukai,

kas tai galėtų būti?

Tai melancholija.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

TAIP TURI BŪT

 

Nunoko jos.

Dabar jos tamsiai mėlynos. Pro vaismedžių

šlapius lapus jos žiūri į mane kaip ašaros. O, slyvos!

Kai vėjai siūbtelės,

jos pasipils kaip ašaros.

Taip turi būt,

jos pasipils kaip ašaros,

nes žemėj viskas turi baigtis ašarom,

kaip mano meilė kažkada, po vaismedžiais pradėta.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

MINKŠTAS LIETUS

 

Klausyk:

aš atėjau tau piršt ramumo filosofijos,

aš atėjau tau piršt gyvenimo, kurį gyvena

supuvęs kelmas.

Klausyk:

jau ima lyt, ir kelmo groblais

toks minkštas vasaros lietaus vanduo sruvena.

 

Klausyk, ar ne vis tiek, ar lyja, ar nelyja?

ar ne vis tiek, ar degina kaitra, ar nebedegina:

supuvęs kelmas lygiai abejingas vasaros lietaus malonei

ir pravažiuojančio botago kirčiams.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

SU PASKUTINIAIS BULVIENOJAIS

 

Su paskutiniais bulvienojais

sudegė paskutinis buvusios vasaros ženklas

ir kartu mano džiaugsmas.

Kartūs

dūmai draikos po orą.

Eisiu,

gulsiu į tuščią vagą ir nesikelsiu,

tik klausysiu, kaip mano seserys – varnos – krankia,

 

nes gi štai:

man ir tavo lūpos buvo nesaldžios,

ir plaukai tavo buvo šiurkštūs tokie, kaip šakos

pernai mirusių medžių.

Gulėjau

tariamam tavo meilės glėby ir galvojau: kuo skirias

tavo rankos nuo karsto?

 

Taip.

Aš ilgus metus vis ieškojau tos laimės,

kurios nėr šitame pasaulyje.

Tuščias pasaulis.

Tik dangus bulvienojų dūmų stulpais nuklotas.

Sako, kad po mirties yra kitas pasaulis.

Daug gražesnis už šitą.

Sako.

Bet aš abejoju, ir nėra niekur

mano širdžiai linksmumo.

 

Dabar tik vėjai ten rašo ant smėlio savo įstatymus.

Arklio tik griaučiai

guli, savo sunkias kanopas dangun užvertę.

Kartas nuo karto praskrenda varnos ir dingsta

negyvam horizonte.

 

Traukia mane tušti negyvenami plotai:

gera

sunkią galvą padėt ant smėlio

ir klausyt, kaip aukštam danguj pasimetusios varnos

dusliai orą sparnais kapoja.

 

Tai vienumos pradžia.

Rudeniop ir tos varnos

vis rečiau beužskris viršum smėlio apsukti ratą,

tiktai kartas nuo karto

atsišauks danguje,

tartum peiliui širdy užlūžus,

tamsiai mėlynos paukščių pėdos.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

SAULĖS ŠEŠĖLIS

 

Akmeniniam laiko delne

viskas sutrupa taip, kad tiek mūsų kūnų,

tiek mūsų svajonių vietoje lieka tik dulkės,

kurios draikosi ilgą laiką ore atminimų pavidalu.

Šviečiant

oriento mėnuliui,

laikas pilsto seniai užpustytos Ninevijos smėlį,

pilsto mirusių kaulus,

sumaišytus su rožėmis,

ir naktis

oriento mėnulio šviesoj pakvimpa

užpustyto pasaulio sodais.

 

Jeigu jisai turėtų žmogaus pavidalą,

viską žudantis laikas,

arba kriokiančio liūto,

mes išeitumėm prieš jį ir kovotumėm;

bet kad jisai neturi jokio pavidalo:

mėlynas laikrodis tiksi jo smegeninėj,

saulės šešėlis žaidžia jo karalystėj

virš siūbuojančio smėlio,

kuris dvelkia seniai užpustyto pasaulio rožėmis.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

 

 

 

ANT SAULEGRĄŽOS VAMZDŽIO

 

Ir saulė šypsosi man,

ir vejai žaidžia mano plaukuose,

kai aš vaikštau po miestą,

bet man nelinksma:

kur tik aš benueičiau,

aš visur vis turiu atsimušti į šaltą ir šiurkščią sieną:

rožės

ir peteliškių sparnai

yra iš akmens nutašyti;

žmonių akys ir lūpos žmonių yra iš akmens nutašytos

nuo to laiko, kai Dievas mane apleido.

 

Tuščias esu kaip saulėgrąžos tuščias grūdas.

Reprezentuoju gyvenimą

be gyvenimo su žmonėmis ir be meilės.

Grūdas be grūdo,

meilė be meilės,

gyvenimas

be gyvenimo.

Grosiu

rudenėjant laukams ant sulyto saulėgrąžos vamzdžio,

grosiu sau tik vienam,

grosiu savo tik vienišai širdžiai,

rudenėjant laukams ir nuo stogo rudeniui lašant.

 

Jei aš turėčiau aguonos grūdelį meilės,

aš šiandieną kitaip rašyčiau;

šiaip gi nieko daugiau nelieka, nebent į sieną

atsirėmus svajot ir groti.

Groti sau tik vienam,

groti savo tik vienišai širdžiai,

kaip esu jau minėjęs.

 

Neviltis tai yra akmuo,

kurio upės srovė nepaneša;

taip jisai,

tas akmuo,

ir palieka širdy gulėti;

laikui bėgant jį dumblas apneša ir vandens

gedulinga žolė užkloja, ir tiktai vienas

Dievas žino nebent,

kaip man širdį vienamui skauda,

kaip man širdį vienamui skauda.

 

Žiūriu, kaip temsta,

žiūriu, kaip medžiai aukštielninki griūna į tamsą.

Taip.

Tai nakties pradžia.

Tai šikšnosparnių laikas.

Greitai visai sutems, ir daugiau nematysiu

šito liūdno pasaulio,

tik klausysiu, kaip upei tekant vandenį plaka

senas ratas vandens malūno.

 

Perkeisk mane, naktie,

panašiai kaip perkeiti daiktus:

nusineški sunkumą

ir palik man tik lengvą ir graudų beržų4 siluetą;

sušukuok mano plaukus

pagal graudžią beržų šukuoseną,

kad mėnuliui patikčiau,

tam didžiajam kerėtojui,

kurs vartoja tik anglį,

kreidą

ir švelnų liūdesį,

kad širdies neužgautų;

kurs nepaiso veidų kitaip, kaip tiktai iš profilio,

nes mėnulis supranta

mūsų baisią būties tragediją,

nes jis žino, kad žemėj

pilno veido mes niekad nematėm ir nematysim;

taigi perkeisk mane, naktie,

nusineški sunkumą

ir palik man tik lengvą ir graudų beržų siluetą.

 

Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.