balys_auginas

 

Tęsinys, Skaityti pradžią



BURTAŽODŽIAI PIRMAGIMIUI


EPODAI


I. NEKANTRUMO UGNY

 

Degu nekantrumo ugny,

Kaip išbalęs plienas,

Virstąs į kovos kalaviją – –

 

Mano Pirmagimi –

Į kurį sudėjau

Svajonių šventą viltį –

Kaip medis šarmotą žiemos rytą,

Melsdamas pirmojo pumpuro – –

 

Aure, pavėlavus žvaigždė skuodžia erdvėm

Į žemę – – – Tai Tu, mano laukiamas –

Ateini mistišku tiltu,

Jungiančiu žemę ir dangų.

Tu pabusi kryžgatvėj,

Kur paklydę kelrodžiai dairos

Tarp Realybės ir Nirvanos – –

 

Liejasi mano nekantrumo rašalas

Ant saulės išgeltusio pergamento –

Ir žydinčio papyruso lapuose

Stebuklingu žiedu

Nubunda Tavoji

Autobiografija – –

 

 

II. ATVYKIMO BURĖS

 

Nepažįstama naujos planetos kvaptis!

Horizonto okeane pušų burlaiviai,

Šaknų stipriais inkarais prirakinti

Snaudžiančiam uoste. Ir sakuoti laivų stiebai,

Sapnuodami paklydusias žuvėdras,

Laukia likimo burių – balandžio sparnų,

Ir leidžiasi žydinčion kelionėn – –

 

Raumeningi vėjai, lyg pailsę galerų vergai,

Stumia Tavo pakilusį laivą. Delfinų minia

Pasitinka skambiom vandens giesmėmis.

Ir sraigės nudžiunga savo gondolomis

Gabendamos smiltis

Vienatvės. Nugrimzdę laikrodžiai

Gieda nuobodžią gregorianišką psalmę

Atvykimo procesijai – Agnostoi Theoi,

Agnostoi Theoi, Agnostoi Theoi – –

 

Skruzdė kopia smilgomis į didžiulį dangoraižį,

Žolės pataluos ramiai snaudžia debesys –

Sparnuota giesmė erdvėje.

Smalsios vabalo akys velėnoj – –

 

Saulė – šviesiaplaukis vairininkas

Veda Tavo laivą mėlynom marių smiltim.

Te bangų – vingiuotų gyvačių – nugaros

Išsitiesia, kaip stiklinė dykuma,

Užpustydamos laiką ir erdvę – –

 

Tavo žingsniai man skamba,

Kaip laimingo šienpiovio daina – –

 

 

III. ŽVAIGŽDININKAS DELČIOS KURPĖSE

 

Žiūriu į Tave, o mano Pirmagimi,

Nubudusį mūsų planetos akiraty.

Tavo basom pėdom atbėga

Nematytų amžių saulė.

Dausų soduose Tau buria žvaigždės,

Kiaurais kibirais pilstydamos

Lemties burtažodžius.

Ir per palieta mėnesienos valką

Delčios auksinė kurpė

Brenda Tavo ateities sapnuos – –

 

Ar Tu Vandennešio ženkle

Pilstysi malonumų vandenį? Ar išminties

Šaltiniuose plaukiosi? Ar kaip šaulys

Kilpinį ir kardą valdysi,

Sapnuodamas sentėvių žygio kelius?

Ir užpustytos genties

Senolių miegančia smiltį

Sujudinsi naujo potvynio vilnim?

 

Ir ant Tavo pečių nutūps sakalas

(Tavo protėvių paukštė).

Su dainos šuke snape –

(Iš didelio miško simfonijos:

Mes ją pavadinom Gyvenimu)

 

Ir aš – žvaigždininkas

Delčios deimantinėse kurpėse –

Įdedu Tau į silpnas rankas

Sietyno sidabro inkarą:

Kad žengdamas žvirgždo grūdais,

Mindytais Tavo senolių,

Šviestum, virsdamas amžių

Žvaigžde, o ne trupančiu moliu – – –

 

 

IV. SKORPIJONO ŽENKLE

 

Atomo dūmų kamuoly

Meteoritais miega amžiai.

 

Tu atveri akių vyzdžius –

Zodijako paslaptingus ženklus –

Jose saulės kaitra. Gyvenimo dykuma.

Mylių mylios troškimo smilčių – –

Atspindžių raudonojoj dulkėj

Rausias nerimstantis

Sukilimų žmogus,

Nuo degančių laužų dangaus

Kibirkščiuoja žarija įkaitusiam smėly –

(Nejau tai Tu – ropojantis, nuodingas

Skorpijonas!)

 

Žvaigždininko knygoje žvaigždėta dėmė

Kaip besikalanti spurgana,

Baltas pavasario ižas –

(Žila migla ar pieno tekanti upė?)

Grįžulo Ratų vežėčiose

Rieda Centauras auksinėm kanopom – –

(O už kalnų, vandenų ir pustynių –

Mažam šviečiančiam grumste,

Apleisto vienkiemio kūdros

Bedžiūstanti akis atspindi

Vaiskią būties omegą:)

 

– – – Kaip nebyliai, susėdę prie oazės,

Mano anūkai tyliai žvelgia į smiltis

Ir svetimais poteriais, lyg aštriom

Akmenų nuolaužom, duria Motinai širdin – –

Vėsi ir tolima žvaigždė

Juos šauks, kaip motina mirties sapne –

Sugrįžt ir išsitiest

Mūs protėvių dangaus marškoj – –

 

O likimas – kaip gudrus žaltys –

žvilga žolėj žalia nežinomybe – –

 

 

V. NEŽINOMOS SALOS ATRADĖJAS


Kai gimsta žmogus –

Saulė siunčia spindulį, kaip gulbiną,

Kuris išskrenda pro langą su šviesia žinia.

Namai nušvinta ir nusišypso.

Langai tampa šviesūs ir spindi džiaugsmu.

Kambariuose vaikšto nauja žvaigždė – –

 

Tu gimei!

Tu įkėlei koją į nežinomą salą!

Tu gimei;

Tai dangus pienės dulkę

Prikala prie žemės grumsto – –

Tu gimei:

Apyniai putoja naujom spurganom – –

 

– – – Pirmieji oro lašai – lengvi ir gaivūs

Ištroškusio besaikis gėrimas!

Tai Tavo gyvenimo alfa.

Alsavimo ritmas – gervės sparnų brūkšniai

Virpančiam zefyre – – –

 

Ašaros – – – (Tuščios padūmavę lygumos

Nežinomybės migloje – –)

Ašaros – – (Pabudimas iš bekraščio sapno – –)

Nusivylimas akmeniu.

Uola. Ir sausu

Medžio stagaru,

Baugiai girgždančiu

Vėjo nervinguose pirštuose,

(Tai – Realybė.) Ašaros – – –

(Nepasitikėjimas, ar dėkingumo rasa?)

Akių rūtėse – lietus – lietus – lietus –

(Argi nesame lietaus žmonės,

Iš lietaus Krašto?)

 

Tai drungna, gyvastinga dulksna.

Dvi didelės mėlynos planetos

Išvysta pirmąjį kartą

Žėruojančias saulės vinis – –

 

Dar žodžio Tu neatrandi

Išsakyti tą didįjį jausmą,

Kurį jaučia Atradėjas,

Įkėlęs koją Nežinomon Salon – –

Ak, mano kūdiki, Tu atnešei

Naują genties siūlą, naują dienos šviesą;

Laikai sužysta nauja Viltim,

Ir gyvenimas taria naują žodį!

 

Mano Pirmagimi –

Nušvisk Sietyno inkaru

Amžinybės naktų angoje: –

Laikas ima rašyti Tavo knygos

Pirmąjį puslapį – – –

 

Auginas, Balys. Giesmės žydėjimo metas, lyrika. – Clevelend, Ohio: 1979.

 

 

 

PROPROTĖVIS

 

Kai laukinis žvėris

Pratarė

Pirmąjį žodį –

Gimė žmogus.

 

Jis skaldė uolas

Ir statė šventyklas,

Kad žodžiai skardėtų,

Kaip vario vamzdis,

Kad žodžiai sujudintų

Debesis ir sietynus –

Kaip gimdyvės brandos

Valanda –

 

Kad žodžiai sprogdintų

Vienatvę – –

 

Jis degino medį,

Balandį ir avinėlį

Nežinomajam,

Stebinčiam jo dienas

Saulėje ir mėnesio

Pilnatyje –

Ir jo malda –

(Baimės vynas

Kasdienybės taurėje) –

Rašydavo dūmų raidėm

Nedrąsius troškimus

Tekančiam

Dangaus vandeny – –

 

Metai biro

Patyrimo kriaušėm –

Ir panūdo žmogus,

Kad šventyklų akmenys

Giedotų, it paukščiai – –

Kad svajonei

Išaugtų sparnai,

Ir vaisingas

Saulės moliūgas

Amžinom gyvybės sėklom

Brandintų

Ainių dirvonus – –

Jis spaudė vynuogę –

Saldžią dievų paguodą –

Užsimiršime

Džiaugdamasis nuodėme – –

 

O geismų

Karštam troškuly,

Palinkęs verdenėn

Apstulbo žmogus:

 

Nubalusioj

Žvaigždžių tyloj

Vandeny atsispindi

Košmariškos

Kirmino

Akys – – –

 

Auginas, Balys. Giesmės žydėjimo metas, lyrika. – Clevelend, Ohio: 1979.

 

 

 

PŪGOS VITRAŽAS

 

Už lango vaiduokliu

Vaidenas žiema. Kaip žydintis sielvartas – –

Dainuoju. Sušalusi daina vienatvėje

Siūbuoja, lyg žibintas

Pamėkliškam, tuščiam laive.

Padebesiais putoja baltos vynuogės.

Ir dulka žemėn sumaltas vynas.

Paniuręs rūkas – šiurkštus, kaip jūreivis –

Iš prieblandų pypkutės rūko –

Ir dūmuose matau aš vėją,

Pamišusį, begiedantį vienuolį,

Kursai ekstazėj drasko mano krikšto

Baltutelaičius marškinėlius –

Ir skraido danguje

Manosios kūdikystės žarijų

Atvėsę pelenai – –

 

Aštrioj vaiduoklio ašutinėj

Žiemužė žilagalvė žėri,

Užmigus ant pusnyno

Nebaigtos baladės –

 

Ir aš kalbuos

Su vakaro varpų baltaisiais dūžiais,

Ir piešinį pūgos rašau į lango

Tamsųjį kristalą – –

 

Auginas, Balys. Giesmės žydėjimo metas, lyrika. – Clevelend, Ohio: 1979.

 

 

 

IŠNYKIMO PELENUOS

 

Pabundu

Juodžiausią vidunakti:

Akla, šiurpulinga gelmė –

Gūdu –

Jaučiu gyvybės dvelksmą dūlantį

– Širdie!.. (Ir tu drebi

Tamsiajam kosmoso glėby) –

 

Sustingę laikrodžiai stovi –

Išseko vanduo ir smėlis –

Sausupių dulkiną lovį

Dengia tylos užuolaida –

Ant apkurtusio skliauto,

Laiko rankų pasmaugta,

Lakštingalos

Nutrūkusi gaida –

 

Ir pievoj išsigandusi viksva

Sukrinta negyva

Prie žemės mirusios krūtų –

Prajoja makabriški raiteliai –

Pasagų šiurpas kurtus

Širdy sudundena papaikėlėj –

 

Ir tu, širdie, meldi dienos

Artėdama prie pagynos,

Baimingai

Virpančiu žingsniu –

 

Vidunakčio bedugnėje – derva,

Kaip sąžinė motinžudžio – Baugu –

Baugu – Baugu –

Lyg dilgė vėjuj – mano svyranti galva

(Siaubo voratinkliai apraizgo

širdį) – Ir išnykimo panikoj degu –

 

Juodoj ugny

Apokalipsiškojo žaizdro – –

 

Auginas, Balys. Giesmės žydėjimo metas, lyrika. – Clevelend, Ohio: 1979.

 

 

 

GIESMĖS ŽYDĖJIMO METAS

 

Kai paukštis,

Nešdamas

Medžių kopėčiomis

Giesmę,

Pasiekia

Saulės lizdą –

Prasikala pavasaris

 

Kai žolė

Šokėjos grakštumu

Ištiesia

Virpantį liemenį

Ir gundo

Šiurkštų akmenį –

Yra pavasaris –

 

Kai tavo

Degantys delnai,

Kaip įkaitę

Vidudienio debesys,

Dunda

Mano rankose,

Ir akys

Žvilga

Pumpuru amžinumu –

Yra mūsų žydėjimo metas –

 

Ak, tai nuostabus laikas,

Kai burtai tampa tikrovė,

Kai iš kiaušinio lukšto

Išsirita simfonija,

Kai akmuo,

Kankinamas nemigos,

Tampa lunatikas –

Ir mes,

Lyg neramios pievų

žaltvykslės,

Keliaujame

Su ramunių būriais –

 

Auginas, Balys. Giesmės žydėjimo metas, lyrika. – Clevelend, Ohio: 1979.