atsisveikinimas       Tęsinys. Skaityti pradžią

 

       Martynas su Rimantu nuėjo kalbinti merginų. Jonas užsisakė degtinės. Darius atsisveikino ir išskubėjo pas Reginą. Jis jautėsi turįs studentišką ir asmenišką, privatų gyvenimą. Eidamas pas savo dėstytoją pagalvojo: jo kurso draugai šį vakarą praleis kabindami panas nuo cigarečių tvaiko pašvinkusiame bare, o jis šnekučiuosis su ponia iš Vokietijos, gers vokišką kavą ir galiausiai mėgausis dėstytojos, o ne studentės, kūnu. Kita vertus, Dariui taip pat toptelėjo, kad jo pirmoji moteris už jį daug vyresnė, kad jo bendraamžiai miega su bendraamžėmis. O jis?..

Kauno senamiesčio skersgatviai ir arkos. Jis atmintinai žinojo tą namo kampą, už kurio išvys Reginos nuomojamo buto langus.

Temo. Dariaus širdis plakė vis smarkiau.

Rudens lapai čežėjo po kojomis. Širdis daužėsi. Maloniai, labai maloniai.

Gyvenime jis dar nebuvo patyręs tokio intensyvaus rudens. Jam rodės, jog ruduo yra pats nuostabiausias metų laikas.

Jaunuolis išvydo šviesą Reginos languose. Akimirksniu prisiminė jos vakarietiškus kvepalus, provokuojančius aistrą. Vos Reginai pravėrus duris, jis užuos jos kvapą, praris ją savo godžiužvilgsniu...

Netrukus jiedu aistringai mylėjosi prieškambaryje. Pamiršęs savąjį alaus ir pigių rusiškų cigarečių tvaiką, užpuolė ją it laukinis. Ji jam atsidavė. Leido mėgautis paslaptingiausiomis kūno vietomis. Galiausiai abu bejėgiškai išsitiesė ant grindų, tarp išmėtytų moteriškų batelių, šalia nuo pakabos nutraukto palto. Ji glostė trenkiančius alumi ir tabaku plaukus.

Glostė nežymiai šypsodamasi...

Prieš miegą jiedu pasivaikščiojo. Sėdėjo po kaštonais Rotušės aikštėje, žiūrėjo į dangų. Kauno dangų. Darius paklausė jos apie Miuncheno dangų. Regina papasakojo apie Miuncheno Marienplatzę.

Tada jaunuoliui kažkaip netikėtai išsprūdo:

– Aš... jums tikriausiai... tikriausiai nesu pirmas?

Regina delsė. Jos žvilgsnis lėtai klaidžiojo Jėzuitų bažnyčios fasadu, užkliudydamas psichiatrinės kampą, čerpėmis dengtus pasvirusius senamiesčio stogus. Galiausiai prisipažino, jog gimtajame mieste, Miunchene, yra draugavusi su jaunuoliu. Be to, retsykiais eidavo į pasimatymus su kitais dėstytojais, sykį net su savo finansų patarėju. Tačiau tik moteriškai pažaisti. Tų pasimatymų jai reikėjo tarsi kokio patvirtinimo, jog yra geidžiama. Moteris, filosofė, rašytoja ieškojo kažko tikro, neįprasto, išskirtinio. Tie vokiečiai, rėžę aplink ją sparną, be abejo, puikiai derėjo jai į porą išsilavinimu ir amžiumi. Tačiau Frau Reginą, kuri buvo iš tikrųjų turtinga, persekiodavo įkyrios mintys, jog jie į pasimatymus ją kviečia labiau dėl jos MercedesBenz, meno kolekcijos, buto Miuncheno senamiestyje, vilos Alpių papėdėje ir viso jos kapitalo.

Tačiau šito ji Dariui neatskleidė. Nepasakė, kad žiūrėdama vyrams į akis išskaitydavo: „Tu turtinga, išsilavinusi, neišsiskyrusi, neturi vaikų ir esi žavi – ko dar galima norėti iš moters?“ Regina intuityviai jautė vyriško mąstymo pragmatiškumą, tačiau visai nesirengė tapti geros veislės Bavarijos karve, tokia tinkama melžti finansiškai. Ji nesutiko nė vieno gerbėjo, kuris būtų joje matęs tik ją, be jokių priedų, ir kuriam būtų to pakakę įsimylėti. Bendraudama su Dariumi ji jautė, kad jis jos kūną liečia su išskirtine pagarba, tarsi ikoną.

 

Kas aš iš tikrųjų esu? Troškau sutikti vyrą, kuris matytų tik mane, be jokių priedų, be kapitalo. Rašytojos karjera ir pinigai jau seniai buvo mano atributai. Kas aš be jų ? Gal Meilės Riteris matė tik mane?

Jis jautė mano širdį, nes ji buvo mano. Karštomis lūpomis liesdamas dar karštesnes mano šlaunis, jis norėjo manęs, tik manęs. Jo akių atspindy išvydau save. Ką jis matė mano akyse?..

O gal aš gyvenu miglota vizija?..

 

– Kreipkis „Tu“. Ne. Tu nesi pirmas. Esu pasimylėjusi ir su kitų pokomunistinių šalių berniukais: Bulgarijos, Rumunijos, Lenkijos. Nepilnamečių lenkų turėjau dvidešimt. Nori susipažinti?

– Kaip? Jūs?.. Jūs rimtai?
Regina pradėjo kvatotis:

– Žinoma, juokauju. Kreipkis į mane „Tu“.

O aš jau patikėjau... – prisipažino visai suglumęs.

Regina uždėjo ranką ant Dariaus šlaunies:

– Patiklus būsi.
 
 
 
 
*** *** ***

– Aš jau susipakavau, – Regina išgirdo Dariaus balsą. – Mes galime paskutinę dieną praleisti kur nors kalnuose.

Ji tvardėsi. Žvilgtelėjo į jaunuolį, ranka iš įpročio apsivijo jo juosmenį, paklausė:

– Kur norėtum vykti, mano Proletare?

Darius paraudo, nuleido akis, truktelėjo pečiais:

– O kur proletaro ponia norėtų?

– Kad ir į Marsą, – atšovė Regina, įsmeigusi akis į apačioje gulintį puodelį, nejausdama, kaip jos pirštai nervingai barbena į turėklą.

Darius sutriko:

– Gal... na tai gal Hopfensee ežeras tiktų. Kadaise tau ten patiko kartu vaikštinėti.

Frau ironiškai šyptelėjo:

– Ten labai arti Alpės. Tau bus puiki proga atsisveikinti su jų viršūnėmis.

Staiga ji pajuto, jog nebepatiria jokio malonumo jį liesdama. Jaunuolio pakavimasis, jo entuziazmas išvykti pasakė viską. Žvelgdama į tolį, prisimerkusi Regina atsakė:

– Hopfensee ist O.K.
 

Tą šiltą vėlyvo rugpjūčio popietę, Hopfensee miestelis buvo sausakimšas. Regina su Dariumi palengva vaikštinėjo palei ežero krantą, aplenkdami palapines ir kempingo autofurgonus, šalia kurių iškylavo šeimos. Takas buvo nusėtas žaidžiančių vaikų, susikibusių už parankių senučių, ant suoliukų besimeilinančių porų. Priešais stūksančios didingos Alpės, rodės, ranka paliečiamos. Rantytos sniegu apklotos viršūnės žėrėjo akinančioje dienos šviesoje. Reginos papuošalas – auksinis smuiko raktelis – tvinksėjo, atsispindėdamas ant jos juodų tailandiečių moterų rankų darbo šilkinių marškinėlių, taip lygiai prigludusių prie jos kūno, kartu su saulės spinduliais, papuošalas ant iškilios Frau krūtinės sulig kiekvienu žingsniu mažumėlę siūbavo į šonus.

– Aplink Kauną kalnų nėra – pasakė įsistebeilijęs į panoramą Darius, tarsi Regina to nežinotų. Norėjo nutraukti nejaukią jųdviejų tylą. Jaunuolis susibruko rankas į džinsų kišenes, leisdamas nesusagstytam švarkui (žinoma atsmauktomis rankovėmis) plaikstytis.

– Ten ir dvasia ne tokia kaip čia, Pietų Bavarijoje, – nenorom prabilo Regina.

– Kuria prasme? – pasiteiravo Darius, jiems aplenkiant pagyvenusią porą, einančią dar lėčiau nei jiedu.

– Ogi ta, – pabrėžtinai ištarė Regina, – kad Alpės yra įkūnijusios europietiškos kultūros dvasią. Čia glūdi kultūrinė Geist. O kokia Kauno dvasia? Kokia jo Geist? Ah, tu gi tikriausiai neskaitęs Hegelio, iš kur tau žinoti, kas yra Geist. Tikrai ne Laisvės alėja.

Kuriam laikui jie nutilo. Darius iš tiesų nebuvo skaitęs Hegelio. Tik vienoje iš Reginos knygų lentynų buvo matęs knygą pavadinimu:

 
Phänomenologie des Geistes
Georg Wilhelm Friedrich Hegel
 

Jaunuolis nebepaklausė, kas toji Hegelio Geist. Jis tik įsistebeilijo į priešais jį stūksančius kalnus. Anapus buvo Tirolis, o kiek į šoną – Šveicarija. Jo dėmesį išblaškė ant suoliuko kaklus sunėrusi jo amžiaus pora. Regina pastebėjo Dariaus drovų, bet ilgesingą žvilgsnį.

– Nesisielok, tavęs laukia mergelės su rūtų vainikėliais. Gausi savo pyrago dalį, – iškošė ji. – Na, nejau Vokietijos autobusų valytojas Lietuvoje neras kokios širdies damos?

Darius išspaudė šypsnį.

– Žinai, galbūt Lietuvos pievose tu sutiksi tikrai gerą, paprastą, drovią lietuvaitę su auksinėmis kasomis, – tęsė Regina.

Darius mėgino nusijuokti, bet veltui. Jis troško atsiplėšti ir pabėgti nuo jos. Pagarba kaustė. Beliko griebtis jos pačios stiliaus:

– O kiek auksaplaukių bavaraičių galėčiau sutikti prie šio ežero?

Šelmiškai prisimerkusi, Regina žengė arčiau Dariaus, kad prasilenktų su artėjančiais dviratininkais:

– Kaip pats puikiai žinai, greta manęs tau tikriausiai nelabai pasisektų. Su manimi eidamas, panos nepakabinsi.

Darius norėjo atsikirsti sąmoju, bet jo mintis supainiojo ant suoliuko besideginanti mergina be liemenuko.

Regina dėjosi to nepastebėjusi. Ji stabtelėjo, pasikeitė akinius – užsidėjo nuo saulės.

– O jei rimtai, – ryžosi intymiam klausimui Darius, – na, žinai, ar tau netrūksta bendraamžio? Nejau tave tenkina tokie mūsų santykiai?

Regina pažvelgė į jį budelio akimis:

– Kai paskaičiuoju, kiek tu, brangusis, man kainavai, tikrai manau, kad bendraamžis geriau. Ir kas būtų galėjęs pasakyti, kad aš išsirinksiu eskortą, neturintį net bakalauro laipsnio?

Jie vėl nutilo. Dabar jaunuolis pirmą kartą pradėjo skaičiuoti, kiek jis Reginai kainavo nuo jų pažinties pradžios. Pirmą sykį jam toptelėjo, jog yra realios sumos, realios sąskaitos, konkretūs skaičiai.

Regina vėl stabtelėjo pasikeisti akinių. Su akiniais nuo saulės ji paprasčiausiai nieko nematė.

– Kai susipažinom, tau buvo aštuoniolika, dabar besueiną devyniolika, – kalbėjo ji užsidegdama, sulig kiekvienu žodžiu vis garsiau. – O man greit keturiasdešimt ketveri. Man jau ir gimdyti per vėlu, o tavęs laukia daugybė moterų...? Turėjai vyresnę, užsimanei jaunesnės? Turėjai bavare, užsimanei aukštaitės? Gal tave ištiko tarpkultūrinio pisiaus priepuolis?

Darius neatlaikė šio sarkazmo. Jis spyrė pakeliui pasitaikiusį akmenuką ežero link, šūktelėjo:

– Gerai! Aš paršas! Patenkinta? Dieve!

Regina tik smerkiamai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

Apėję ežerą, jiedu užsuko į restoraną vakarienės. Padavėja juos pasodino terasoje, iš kurios buvo matyti ežeras ir kalnai. Regina pageidavo staliuko prie pat terasos krašto, kad galėtų matyti gulbes. Atokiau teškenosi krykštaudami vaikai. Ežerą raižė vandens dviračiai. Vanduo blyksėjo nuo saulės. Nuolat atvilnijančios kuklios bangelės droviai skalavo krantą.

Regina, atgnybusi gabalėlį duonos, mestelėjo per baliustradą apačioje lūkuriuojančioms gulbėms.

Ar užsisakysime vyno prie vakarienės? – netikėtai pasiteiravo ji.

Darius truktelėjo pečiais.

– Tai ar norėsi vyno? – pakartojo klausimą, demonstratyviai sunėrusi rankas ant krūtinės.

– Aš galiu susimokėti, jei kalbama apie sąskaitą. Tik, jeigu aš vairuoju atgal, man daugiau kaip vienos taurės nereikia.

– O mane pavaišinti? A–a? Mein lieber Egoist?

Darius nuleido akis:
– Aš tave visada mielai pavaišinsiu...
Ji patapšnojo jam per petį:

– Šaunuolis, tikras šaunuolis. Prieš išvykdamas dar mane ir pavaišinsi. Ačiū iš anksto. Tikiuosi, vynas bus brandus kaip ir paties vyriškumas.

Regina atsilošė pintame krėsle. Žvelgdama į savo apleistą pedikiūrą, tarė:

– Aš gersiu, o tu mane parveši. Kaip, eskorte?

Darius padėjo meniu į šalį:

– Regina, – kreipėsi jis atsiprašomu tonu, – atsisveikinkime gražiai. Kam taip įsakmiai? Aš tavęs pasiilgsiu. Norėčiau, kad liktume kartu, bet...

– Bet? Bet tau reikia laisvės... Ha! – išspjovė ji.

Frau vėl atgnybo duonos gabalėlį ir piktai nusviedė kone eilėje laukiančioms gulbėms.

– Ne taip viskas paprasta... – Darius ieškojo žodžių, – ... matai, aš tave myliu. Myliu kaip motiną. Tik... na, supranti, na, aš labai džiaugiuosi, kad susipažinome. Esu dėkingas, juk be tavęs nebūčiau pamatęs visų šių grožybių, Bavarijos, na Vakarų Vokietijos... bet dalykas tas, kad aš turiu eiti savo gyvenimo keliu. Aš turiu tikrą motiną, tai dvi... na, be to, tu juk daugiau nei motina, – tarė jis su kreiva šypsenėle, – ir, žinoma, man tavęs reikia, bet man atėjo laikas išlipti iš lopšio. Ar supranti, ką aš tuo noriu pasakyti?

Jų pokalbį pertraukė padavėjos balsas:
– Ar jūs pasirengę užsisakyti?

Meniu raidės buvo per mažos, kad Regina jas įskaitytų. Plaukė lyg šešėliai... Laikydama savo silpnėjančią regą paslaptyje, ji akimirką sudvejojo. Staiga, užvertusi meniu, tarė:

– Meniu mums nereikalingas. Mes užsisakysime firminius jūsų restorano žuvies patiekalus, o mane lydintis jaunuolis, tikiuosi, teiksis išrinkti savo poniai butelį Moselio slėnių vyno, nebent jūs... – ji kreipėsi į Darių, – pageidaujate kito regiono vynuogių derliaus?

Jis linktelėjo galva.

– Tuomet prašyčiau sauso baltojo Moselio vyno, – patikslino Regina.

Padavėjai nuėjus, Frau pasilenkė į prieki, rodeniškai pasirėmė alkūne ant stalo ir, žiūrėdama tiesiai Dariui į akis, pradėjo:

– Ar aš suprantu, ką tu tuo nori pasakyti? Tikrai taip, – ji tarė griežtu tonu, – bet pasakyk man, ką aš turiu veikti su savo gyvenimu? Tu, ko gero, būsi toks malonus, kad pasiūlysi man susipakuoti ir vykti į kokią Rumuniją ar kitą pokomunistinę šalį ir ten susirasti dar vieną tokį kaip tu, ką? Tu man patikai, velniai rautų! Mane traukė tavo nekaltumas, naivumas, tyrumas. Tu buvai kitoks, be tų idiotiškų žandenų. Kaune tu ir žvelgei į mane visiškai kitaip. O čia panorai dirbti, dirbti, dirbti. Dabar, užsidirbęs, keli sparnus skrydžiui į Kauną. Lakūnu tapai? Ikaro autobuso nepakanka? Taip tu supranti vyriškumą? Tu galėjai tai pasiekti per išsilavinimą ir erudiciją. Aš būčiau atvėrusi geriausių bibliotekų duris. Tu būtum tapęs ne tik vyru, o visu Herr. Taip, Herr Dariumi.

Išrėžusi tai, Frau atsilošė krėsle, nervingai nusuko galvą ežero link. Jos krūtinė aritmiškai kilnojosi. Jaunuolis tylėjo, lyg nugrimzdęs į smegduobę. Regina mąstė apie savo naivumą – naivumą patikėti, kad gali rasti laimę su dvidešimt penkeriais metais už save jaunesniu žmogumi.

Jaunuolis ketino kažką pasakyti, bet tik dar tvirčiau suspaudė lūpas.

– Iš tikrųjų, – tęsė ji, pasitaisydama į šoną tarp krūtų nusvirusį vėrinį, – aš nežinau, ką tu turi omenyje, Dariuk, – parodijuodama lietuvišką malonybinį jo motinos balsą, – nepatikėsiu, jog pirmą kartą ant manęs užlipai kaip ant motinos. Nemanau, kad ir paskutinį kartą taip būtum nulipęs. Maža to, tu su savo motina nemiegotum! O štai šiandien, paskutinį vakarą kartu, tu man aiškini apie mano motiniškumą. Aš tavo die Mutter?

Padavėja ant stalo padėjo dvi vyno taures, atkimšo butelį, įpylė Reginai patikrinti kokybę, o šiai linktelėjus, pasišalino.

Frau burna buvo išdžiūvusi, tad ji nedelsdama nugėrė pusę taurės.

Darius, iki šiol nežinojęs, ką veikti su rankomis, dabar taip pat įsitvėrė taurės. Nurijęs gaivinančio vyno gurkšnį, ištarė:

– Neketinau tavęs suklaidinti.

Regina pasipildė taurę, dar išgėrė vyno.

– Dariau, mano Dariau, paklausyk manęs. Ar mane palieki todėl, kad tau kitų, visuomenės akyse gėda su vyresne moterim, ar kad manęs nebemyli? Esmė kur? Filosofė klausia esmės. Kur tavo problemos esmė?

Jaunuolis tylėjo, nusisukęs į šoną. Regina baigė taurę. Svaigdama pridūrė:

– Tu negali visuomet visų patenkinti. Fuck, ką kiti galvoja!

Šalia sėdinti pagyvenusi pora atsigręžė į Reginą, akylai dėbtelėjo į jos pašnekovą. Darius susigūžė. Pripylė taures iki kraštų. Tylėjo žvelgdamas į ant kranto stovinčius tėvus, kurie jau šaukė vaikus lipti iš vandens.

Regina šiek tiek ramesniu tonu pridūrė:

– Jei tikrai būtum vertas manęs kaip moters, tu, Meilės Riteri, kovotum už mūsų santykius. Bet tau labiau rūpi tu pats, o ne mes.

Kritikos maratonas jau buvo beveik uždusinęs jaunuolį. Jis visaip stengėsi sušvelninti pokalbį.

– Čia gražu, – pasakė jis.

– Taip. Iš tiesų, – pritarė Regina. – Šiandien labai gražus vakaras. Ačiū tau. Tai tavo dėka. Ačiū!

Saulė pamažu nyko už Alpių. Paskutiniai ryškūs šviesos lopiniai kalnų tarpekliuose. Kiekviena viršūnė, suformuota neprognozuojamų orų ir metų laikų kaitos, saulėlydžio raudonyje pasakojo savo istoriją.

Trumpam Regina prisiminė Gustavo Mahlerio simfoniją Žemės daina. Paskutinę jos dalį – Atsisveikinimas:

Saulė skęsta už kalnų...
Pasaulis eina miegoti...
Aš, mano drauge, ilgiuosi šalia tavęs
Mėgautis šio vakaro grožiu.

Kur tu esi? Tu palieki mane vieną ilgam!

 

Staiga įsižiebė terasos šviesos, jiedu pažvelgė giliai vienas kitam į akis, tarsi naujai išvysdami vienas kitą. Drėgnas Reginos žvilgsnis bejėgiškai nusileido ant Dariaus rankų, kurios dabar švelniai, bet baikščiai ją palietė.

– Atsiprašau, – pasakė jis tyliai, tarsi pats sau.

Ji neatsakė.

Padavėja atnešė žuvies patiekalą. Darius išsyk atitraukė rankas.

Kurį laiką valgė tylėdami. Buvo girdėti guvūs pokalbiai prie kitų staliukų.

– Tu, mano mielas, turbūt prisimeni mūsų pokalbį apie Hegelį. Tąsyk taip ir neišdrįsai paklausti... Matai, mąstymas gali mąstyti pats save. Refleksijos refleksija, ar ne? Mąstymas, mąstydamas pats save, randa savo tiesą, save pagrindžia. Net juslinis patyrimas yra sąlygotas, nes patyrimas suvokiamas, suprantamas, o supratimas kyla iš dvasios – Geist. Kaip tu gali suvokti?– ogi mąstydamas, Dariau. Taigi. Tavo sąmonė tampa savimone. Istorija, kurią tu suvoki, tampa tavyje. Tu turi istoriją ir pasaulis turi istoriją. Ją reikia suvokti. O Geist juda, keliauja per istoriją ir atkeliauja į sąmonę, nes yra, kas istorijos dvasią suvokia. Jei sąmonė neturi savimonės, ji Geist neužčiuops. Taigi kokia Geist reiškiasi šioje epochoje, tarkime, šioje Bavarijos vietoje? – Ogi europietiška pačia savo esme Vokietijos dvasia. Bet tam reikia savimonės, refleksijos ir savirefleksijos. Tavo savirefleksiją turėtų pažadinti aukštas sąmoningumas. Pasiekęs jį, suvoktum, kaip fenomenaliai skleidžiasi čionykštė Geist.

Nesulaukusi Dariaus atsako, dėstytoja nepastebimai kone viena ištuštino tą vyno butelį. Po to desertui užsisakė šokoladinio torto, o prie jo – ir konjako taurelę.

Kai atėjo metas pakilti, Regina jau buvo girta.

Atkeliavo sąskaita. Darius oriai išsitraukė piniginę sumokėti.

Ant stalo jis iškilmingai padėjo lygiai du šimtus dvidešimt markių. Kone pusė sumos – konjakas, kurį Regina pakartojo net kelis kartus. Ji šyptelėjo.

– Man reikia tavo pagalbos, – pareiškė Regina pakelta galva. – Tavo ponia nepajėgia pati atsistoti. Ha, ha! Yra žliba ir girta. Padėk!

– Ką?

– Man reikia, kad padėtum atsistoti, – pakartojo Regina, žiūrėdama į jaunuolį stiklinėmis akimis. – Ar nematai, tavo die Mutter girta. Ji turi tik sąmonę be savimonės.

Darius pakilo, prisiartino prie Reginos ir, apsižvalgęs aplink, paėmė jos alkūnę. Tyliai pasakė:

– Gerai, galime eiti.

– Ne! – sušuko ji. – Riteri, apsikabink mane per juosmenį. Nagi!

Darius vėl apsižvalgė. Jo akys susidūrė su visų ten vakarieniaujančiųjų akimis. Jis dvejojo paklusti.

Regina netekusi kantrybės visa gerkle susuko:

– Nagi, Dariau! Prieš tai tu mane dulkinai be jokių problemų!

Visi, ir padavėja, atsigręžė į šią porą. Darius sustingo. Regina pasikėlė pati ir pradėjo it antinas krypuoti pro kitus staliukus. Antru žingsniu ji nuvertė pirmą pasitaikiusį krėslą.

– Viskas gerai, ponios ir ponai. Alles in Ordnung, – kreipėsi ji į visus. Viena ranka prilaikydama akinius, kita buvo bepasilenkianti pakelti krėslą. Šį sykį Darius suskubo pirmas. Regina kvatodamasi pakartojo:

– Alles normal. Mano vaikinas manimi pasirūpins. Ar šis jaunuolis jums neatrodo paslaugus? Er ist aus Litauen.

Darius tvirtai apsikabino ją per liemenį, mėgindamas kuo greičiau išvesti iš restorano. Bet terasoje Regina dar spėjo išrėžti:

– Tu esi šiknius, Riteri. Tu mane krušai, o dabar gėdijiesi laikyti už juosmens. Kur tavo ietis, Meilės Riteri? Girdi?!

 

Kavaliauskas, Tomas. Atsisveikinimas:[mažasis romanas]. – Vilnius: Versus aureus, 2007

 

Skaityti toliau