Accessibility Tools

kavaliauskas atsisveikinimaskavaliauskas atsisveikinimas     Apie „Atsisveikinimą“ ir jo autorių

 

Galbūt mūsų, lietuvių, išskirtinė būsena – nuolatinis, permanentinis, nesibaigiantis atsisveikinimas: su garsia ir didinga senove, iš kurios vis dar „stiprybę semiam“; su bajoriškąja kultūra ir Abiejų Tautų Respublika; su taip sunkiai išsikovota ir taip apmaudžiai prarasta antrąja nepriklausomybe; o dabar tęsiasi skausmingas, trūkčiojantis atsisveikinimas su sovietiniu mentalitetu...

Ir vis ilgesiai, liūdesiai, pasalūniška nostalgija – taip ilgai ir neviltingai kaimiškoji proza gedėjo vienkiemių, natūraliosios gyvensenos etinių vertybių, žmogiškųjų santykių, taip vis lyg kuprą jaučiame savo praeitį – tą sutrikusią, kartais net neįgalią savąją tapatybę veržlios dabarties akivaizdoje. Anot Sauliaus Šaltenio „Duokiškyje“ ironiškai pateikto vaizdinio, – vis žvelgiame į mistiškos ir nerealios šviesos užlietą „mėnulio Lietuvą“...


Visais šiais aspektais neatsitiktinis atrodo ir Tomo Kavaliausko mažojo romano – antrosios „Versus aureus“ debiutų serijos knygos – pavadinimas.

Vis dėlto šiame jauno autoriaus kūrinyje įžvelgiu gana radikalų minėtosios problematikos posūkį – kankinančią, jėgas pakertančią atsisveikinimo negalimybę. Kad galėtum ramiai, tvirtai, net atsainiai pasakyti „sudie“ sau buvusiam ir tave supusiam bei suformavusiam pasauliui, privalai sukurti save naują, kitą, įgyti požiūrio perspektyvą... Kitaip tariant, būtina subręsti autentiškai minčiai ir veiksmui. Deja, mūsų herojų, Kauno universiteto politologijos studentą Darių Purą, geriausiai apibūdintų toksai verdiktas – kone absoliuti dvasinė tuštuma. Niekas iš tikrųjų nėra tapę jo savastimi: nei moksleiviu būnant dėl protesto kultivuota katalikybė, nei studijuojant pasigautos Rytų meditacinės praktikos, nei juo labiau sovietinio režimo ideologija. Net tarsi iš dangaus nukritusi laisvė suvokiama tik kaip galimybė pabėgti nuo pilkos ir slegiančios buities bei kasdienybės – į Vakarus, į tą konceptualųjį ten, kur Darių Purą pribloškia prekybos centrų blizgesys ir materialinė žmonių gerovė. Ir vien tik tai! Ne kokia nors Europos kultūros Geist.

Tad galime suvokti, koks lėtas, koks neryžtingas ir koks klaidus bus šio jaunuolio kelias į save, kokia be pagrindų yra jo savikūra. Tačiau ji neišvengiama, nes tuštuma ir Niekis, jame išsikeroję, sprogdina iš vidaus. Menkumo, niekingumo jausmas inspiruoja ir pirmąjį jo žingsnį, savarankišką valios aktą...

Gali susidaryti iliuzija, jog Dariaus meilė daug vyresnei dėstytojai iš Miuncheno universiteto Reginai Schürer turėtų jį dvasiškai praturtinti. Bet ir čia regime tik negrabų seksą ir tarsi kokį abiejų pusiau dvasinį, pusiau materialų išskaičiavimą. Manau, taupus, racionalus ir 6altokas autoriaus stilius yratinkamas šiam ryšiui atskleisti. Retkarčiais pafilosofuojanti komercinių meilės romanų rašytoja yra supama tokios pat dvasinės dykumos kaip ir Darius. Viskas tvarkinga, šalta, pasverta. Lyg tarp kitko sesers Emmi laiške numesta J. Lacano frazė „Moters nurengti neįmanoma“ visa jos negatyviąja prasme puikiai charakterizuoja šią rašinėjančią poniutę: moters nurengti neįmanoma, nes ji neturi esaties – drabužiai, flirtas, fikcija ir yra jos esmė, t.y. tariamas moteriškumas. Psichoanalizė, kurios nuotrupų gana taikliai pabarstyta, yra tarsi dvasios skalpelis.

Taigi T. Kavaliausko parodyta posovietinio jaunuolio situacija nepavydėtina. Ar turėtume apgailestauti, o gal smerkti? Atrodo, svarbiau būtų atsakyti – ar šis reiškinys turi visuotinumo bruožų? Ar mūsų atsisveikinimas apskritai įmanomas? Tomas Kavaliauskas, gimęs 1971 m. Panevėžyje, dabar eina filosofo keliu: bakalauro studijos 1993–1998 metais Jungtinėse Valstijose, paskui magistratūra Kaune 1998–2000 metais, o nuo 2003 metų doktorantūros malonumai taip pat Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vadovaujant profesoriui Leonidui Donskiui.

Anot paties Tomo, religinę paslaptį pamažu keitė filosofiniai klausimai. Ar filosofinė mintis taps prielaida kurti intelektualią grožinę prozą, tikėkimės, ateityje atsakys autorius. Eseistinio stiliaus „užkratas“, gana ryškus jo apsakymuose, yra šiek tiek prislopintas (gal išlaisvintas?) „Atsisveikinime“.

Apie teksto teikiamą malonumą, šio mažojo romano įtaigą bei estetinę vertę, be abejo, spręs skaitytojas, nelabai klausydamasis šališkų leidėjų ar redaktoriaus nuomonės.

Estetinė žiūra tuo ir žavi, kad yra laisva, nesuinteresuota.
 
Justinas Kubilius
 
 
ATSISVEIKINIKAS
Romano fragmentai
 
Moteris priglaudė prie lupų kavos puoduką – gurkšnis virpančiomis rankomis...
Bemiegės stiklinės akys žvelgė į sodą, atsiveriantį nuo terasos. Dešinioji matė silpnai, o kairiąją po kelių dienų operuos.

Taigi moteris, Regina Schürer, su šilko naktiniais stovėjo antrajame savo namo aukšte, pasirėmusi į terasos baliustradą. Prisimerkusi mėgino įžiūrėti Alpes. Tokias blausias tolumoje.

Klausą pervėrė netikėtas tarp jos sodo ąžuolų ir pušų praskriejančio paukščio klyksmas. Rugpjūčio rytmečio vėjo šuoras taršė ala Kleopatra apkirptus juodus plaukus. Ji nervingai iškvėpė.

Nugrimzdusi savyje, pažvelgė žemyn į kruopščiai nupjautą žolę, baltų plytelių takelius, kurie buvo išsiraizgę tarp raudonų, geltonų ir baltų gėlių plotelių. Vėl gurkštelėjusi kavos, perbėgo akimis gyvatvorės viršų. Žvilgsnis blaškėsi: šokinėjo nuo gyvatvorės prie gėlių, nuo gėlių prie medžių.

Akys vedė vis tolyn. Kažkur nežinioje paskendusių kalnų, kurie tik miglotai brėžėsi horizonte, link.

„Gal turėčiau pasakyti Dariui apie operaciją? – svarstė Regina. – Gal tuomet jis manęs nepaliktų... Galbūt... Gal padėtų man reabilitacijos metu. O tuomet jau niekada manęs nepamestų, ypač jei aš iki galo nebeatgaučiau regėjimo...“

Ji ūmiai pasisuko miegamojo link, žvilgtelėjo per petį. Darius tvarkė baltinius, kelnes, dėliojo į skirtingas krūveles kojines, atsargiai perlenkė kostiumą. Jai rodės, jog su kiekvienu drabužiu į lagaminą jis dėjo dalį savęs.

...o juk viskas nupirkta jos...
...net lagaminas. Kam?

Beprasmybė ar gyvenimo ironija? Paprastas gyvenimo absurdas ar jos naivumas? Prabudęs jaunuolio įžūlumas ar perdegusi aistra? Kaip ji to anksčiau nematė?

Sujauktoje Reginos atmintyje iškilo ta diena, kai Darius atvyko į Vokietiją nublukusiomis rudomis kelnėmis, ta popietė, kada jis pirmą kartą išvydo prekybos centrą. Tądien ji pirko jaunuoliui visus tuos drabužius.

Tądien, rodės, visas gyvenimas jiems buvo prieš akis... Taip, dabar beliko drabužius surūšiuoti.

Regina nusigręžė į sodą. Jai sutvinksėjo smilkinys. Berods tas, kuris buvo prie operuotinos akies. Ji sunkiai rezgė mintis: „Jis pasiryžęs vykti. Vykti. Vykti, vykti ir išvykti. Kam? Kam išvykti? Jei pasakyčiau... va imčiau ir pasakyčiau, kad mano akį operuos? Liktų? Apsidžiaugtų? Nevyktų? Neišvyktų? Bet kam man jo mandagumo kaukė? Jo šypsena ligoninės palatoje būtų netikra.“

Kofeinas jos taip ir nepažadino iš bemiegės nakties nuovargio. Niekas nepasikeitė. Minčių samsara liko ta pati. Staiga aiškiai suvokė: „Mūsų žvilgsniai susitiks. Susitiks ir išsiskirs. Rytoj. Rytoj ryte. Oro uoste. Miunchenas – Berlynas – Vilnius. Jie bus susitikę tik tam, kad išsiskirtų. Velniai rautų, tik tam!“ Regina aiškiai įsivaizdavo oro uostą, keliaujančiųjų nuotaikas: pasų kontrolė, už lango persirikiuojantys lėktuvai, ūžesys; ūžesys, lagaminai, lagaminai, paskutiniai kvietimai registruotis skrydžiui...

Ponia kilstelėjo porcelianinį puoduką. Kažkaip nevykusiai: akimirką ant šono atsispindėjo jos atvaizdas. Staiga puodukas sukdamasis tėškėsi į žemę.

Kavos tirščiai išsipylė. Imk ir burk. Ateitį išburk. Ateitį, ateitį...

Ji – išburta. Dariaus skrydis nulemtas... Tik ne per Atlantą. „Jis– ne didvyris, jis – ne tas Darius. Šis net pilotuoti nemoka. Čia tik skrydis iki Vilniaus, su persėdimu Berlyne...“ – prikandusi lūpą mąstė vilos šeimininkė.

Tvinkstelėjo smilkinys.
Šį sykį aštriau. Burtas mestas.

Ji ėmė apžiūrinėti save. Kodėl ji nepatenkino Dariaus? Regina nešiojo akinius, bet jų auksiniai rėmeliai tik pabrėžė jos akademiškumą, visiškai neiškreipdami moteriškų veido bruožų. Ji puikiai žinojo, jog pečių nesiekiantys karė stiliumi pakirpti plaukai, arkiški tamsūs antakiai, sveikai įdegusi kaštono spalvos oda ir žėrintys balti dantys kūrė klasikinę išvaizdą. Tiesa, Regina turėjo šiek tiek antsvorio. Berods pastaruosius dešimtį metų su kiekvienu gimtadieniu ji priaugdavo po kilogramą. Tačiau vidutinio ūgio moteris, dėvėdama laisvus drabužius, tai puikiai užmaskuodavo. Jai rodės, kad Darius būtų galėjęs su ja būti visiškai laimingas, jei tik ne jos keturiasdešimt ketverių metų amžius. Joks kosmetikos specialistas negalėtų to užmaskuoti, nors Reginos veidas nebuvo nei raukšlėtas, nei pavargęs. Ji paprasčiausiai nebuvo devyniolikmetė – kaip ją paliekąs jaunuolis.

Darius baigė.
Užtraukė lagaminą. Pastatė prie durų.

Parimusi ant terasos baliustrados, visiškai paskendusi savo mintyse, Regina nebūtų Dariaus ir pastebėjusi, jei tasai nebūtų prabilęs.

 
 
*** *** ***

Jie susipažino 1990–aisiais. Regina, Miuncheno universiteto filosofijos lektorė, nesėkmingai mėginusi tapti profesore, atvyko dėstyti į Kauną. Lietuvos universitetai ieškojo įvairovės. Atsigręžta į Vakarus. Sužinojusi apie galimybę padirbėti ir pagyventi politiškai egzotiškame regione, Regina Schürer mielai sutiko metus dirbti už atlyginimą „žvėriukų“ valiuta. Pinigai – nesvarbu. Ji buvo turtinga. Svarbiausia – atsigauti po smūgio Miunchene, kai universiteto kolegos iškoneveikė jos monografiją.

Ne itin jai magėjo ir pati politinė filosofija, kurią turėjo dėstyti – ji jau seniai buvo susitapatinusi su savo komerciniais meilės romanais. Tačiau galimybė patirti pokomunistinės šalies transformaciją – viliojo. Kaip viena iš populiariausių komercinių, namų šeimininkėms skirtų romanų autorė, išversta į dešimt kitų kalbų, ji buvo išsisėmusi. Gal Lietuva žadėjo gerą medžiagą romanui? Politinę pasaką? Sovietmečio svajonę? Geresnio gyvenimo svajonę? Gal Lietuva – tai lakūnų kraštas?.. Rašytoja žinojo Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą istoriją: 1936–ieji... mažas lėktuvėlis... vos pakyla Niujorke... ryžtingas skrydis virš vandenyno bangų... kulkos, šūviai... kritimas Vokietijos žemėse...

Visą savo akademinį gyvenimą paskyrusi politinei filosofijai, bet galiausiai pajuokta – mandagiai kolegų patarta darbo pasiteirauti kitame universitete, Frau Regina Schürer vis daugiau dėmesio skyrė komercinei literatūrai. Rašė tik trečiuoju asmeniu. Pirmasis asmuo būtų išdavęs jos herojės nuotykių netikrumą. Herojės meilės fiktyvumą. Atėjo metas autentiškam romanui. Rašytojos finansinis Olimpas pasiektas, o išpažintis neatlikta... Taip, ji buvo pasirengusi naująjį romaną pradėti įvardžiu „Aš“.

Akademinis gyvenimas – senas jos profesinis įprotis. Lietuvos atveju – pretekstas...
1990–ieji.
Lietuva ir blėstanti Sąjūdžio dvasia.

Vyriausybės formavimasis. Idealistai dalijasi valdžios kėdes. Ekonominė blokada. Karšto vandens stygius. Eilės prie maisto produktų. Eilės prie degalų. Kremliaus paskelbta blokada. Laisvės kaina. Ištvermės testas.

Sovietiniai pastatai. Daugiabučiai. Blokiniai daugiabučiai – pastatyti, pristatyti, užstatyti. Jų gyventojai – ką tik iškovotos nepriklausomybės piliečiai. Piliečiai be valiutos. Piliečiai su tautine vėliava. Vienintelės ryškios spalvos – geltona, žalia ir raudona. Nežinomybė. Jaudulys. Kasdieninė nežinia. Neišvesta Sovietinė armija. Rusų kareiviai saugo Lietuvos sienas. Nepriklausomos Lietuvos pasienis kontroliuojamas rusiškais kalašnikovais.

Laukia pučas. Nerimas dėl rytojaus ir begalinis nuovargis nuo politikos. Laukia Sausio 13–oji. Po Lietuvą važinės tankai. Prieš tai žmones baugins rusų aviacija.

Trispalvės grožybės ir trispalvės kaina. Lietuvių kalbos paskelbimas vienintele valstybine kalba. Nesutarimai tarp Lietuvos rusakalbių ir lietuvių.

Įtampa.

Lietuvos kaimynystėje – trisdešimt aštuonių milijonų Walensos Lenkija. Kiek toliau – 1968–ųjų sukilimu garsi Havelo Čekoslovakija. „Koks regionas!“ – pasakė Regina Miuncheno Filosofijos katedros vedėjui, pranešusi jam apie apsisprendimą metams vykti į Lietuvą, į Kauną. Katedros vedėjo šypsena tarsi sakė, jog ten jai ir vieta, gal ilgiau nei metams. Tą patį Regina pasakė savo redaktorei knygų leidykloje: „Koks regionas!“

Sąjūdžio vaikai – seni ir jauni, vyrai ir moterys. Jų naujų likimų pradžia. Tikras egzistencinis inderWeltsein, būti Pasaulyje be garantijų. Su iššūkiais, likimais. Permainingais likimais.

Lietuvoje per paskaitas dėstytoja blaškėsi. Dvejojo. Kartais ji dėstė be jokio entuziazmo. Paprasčiausiai laukė, kada galės pradėti naująjį romaną. Pirmasis puslapis, pirmosios eilutės... Tai juk ne mokslinis veikalas...

Kartais Reginą apimdavo noras įtikinti, įrodyti, pagrįsti, kuo geriau perteikti paskaitų medžiagą. Tada užsidegdavo. Bet ir Kaune ji nebuvo tikra, ar auditorija nėra kritiška jos atžvilgiu.

Studentai geidė konkretumo, daugiau atsakymų nei klausimų. Regina dvejojo, ar verta prabilti apie pilietinę atsakomybę. Mat ji žinojo politinę klasiką; po didžiųjų permainų valdžią perima buvę išverstaskūriai. Ji negalėjo to pasakyti idealizmu alsuojančiam Lietuvos jaunimui. O gal formulė nepasitvirtins? Gal Lietuva kitokia? Ar jai spręsti? Ką ji žino? Ji ką tik atvyko.

Tad verčiau dėstė teoriją, klasiką. Abstrakčiai. Konkretumo tikėjosi iš pažinčių...

Paskaitas skaitė angliškai ir vokiškai. Ramiai išdėstė Habermaso diskurso koncepciją. Dar ramiau svarstė apie konsensuso reikšmingumą politiniame gyvenime. „Vienur vertybės gali būti nuleidžiamos iš viršaus, kitur jos išsupamos pilietinės visuomenės diskurso ir konsensuso būdu įtvirtinamos,“ – ji kalbėjo, retsykiais ant lentos užrašydama autorių pavardes, knygų pavadinimus. „Bet, brangūs kolegos, nepamirškime vieno: kasdienybėje grynas konsensusas neegzistuoja. Taip, taip, neegzistuoja. Tuomet gyvenimas prarastų konfliktą. Ar nebūtų nuobodu? Tai įmanoma, žinot, kur? Tai įmanoma rojuje. Tik ten“, – dėstė staiga pajusdama įkvėpimo kibirkštį. „Konsensusas egzistavo Sąjūdžio metu. Dabar pilka kasdienybė. Konsensusas tapo sulipdytas iš daugybės disensusų. Mieli kolegos, aiškus susitarimas būna tik didžiosios politikos metu, kai vykdomi perversmai, o ne tada, kai prasideda kasdieniškoji Realpolitik – politika be sentimentų!“

Dėstytojai nė motais buvo kreida išteptas juodas sijonas, kai vienas iš studentų paskaitos pabaigoje laužyta anglų kalba nedrąsiai, nudelbęs akis, rausdamas pasiteiravo, ką būtent ji turi omenyje, vartodama terminą „pokomunistinė Lietuva“. Jaunuolis patikslino: „jei iš pat pradžių Lietuvai bus klijuojama tokia etiketė, ji gali prilipti labai ilgam. Koks tuomet esminis skirtumas tarp pokomunistinės ir nepokomunistinės Lietuvos? Kas ir kada nuspręs, kad lietuviai jau nebėra pokomunistinės Lietuvos piliečiai?“ – klausė vaikinas.

Šis studentas akivaizdžiai dvejojo. Nebuvo įsitikinęs, kad paklausė į temą. Jo jaudulys išdavė nepasitikėjimą savimi, o gal atspindėjo ir visą sovietinę tradiciją – polemikos su autoritetu baimė. Tuo tarpu paskaitos pradžioje sausakimša, o dabar jau ištuštėjusi auditorija laukė atsakymo. Regina neskubėjo. Staiga vėl prisiminė dar nepradėtą naujo meilės romano puslapį... Argi meilės istorijų vingiai, personažų jausmai bei troškimai ne įdomiau už logišką, racionalią argumentaciją prie juodos lentos? Beje, net ir finansiškai komercinis sentimentas apsimokėtų labiau nei akademinės valandos... Racionalus žodis, akademinė mintis ją slėgė.

Kurį laiką auditorijoje tvyrojo mirtina tyla. Staiga dėstytojos akys nusišypsojo. Klausimą uždavusio jaunuolio veide ji pamatė potencialų savo naujojo romano personažą. Regina Schürer žengė jaunuolio link:

– Jūs teisus. Visiškai, – pasakė ji šypsodamasi. – Be abejo, etiketės prilimpa greitai, o kas jas nuims? Juk sąvokos irgi sensta, nespėja su gyvenimu. Tikiu, kad ir „pokomunistinės Lietuvos“ etiketė pasens greičiau nei bus išmesta iš politinių tekstų. Ar jūs ne tokie optimistai?

Po šios paskaitos kilo daug diskusijų. O dėstytoja iš Vokietijos panoro susipažinti su klausimo autoriumi. Jai pasirodė, jog jis įkūnijo šalies dvasią – tai, ką Hegelis vadino Geist.

Jaunuolis drovėjosi. Jai tai patiko. Profesionali autorė išsyk pajuto trauką: o kodėl jai nepamėginus su jaunesniu? Juk tai nebūtų pirmas kartas...

Regina svarstė, ar šis jaunuolis ją gerbia?

Jaunuolio drovumo šydas, ji įtarė, slėpė aistrą... „Ar jis drovisi užgniaužtos aistros? – svarstė Regina. – Jei taip, tai jis mano!“

Drovusis studentas pasirodė savaip patrauklus pilkoje, tačiau romantiškoje 1990–ųjų Lietuvoje – be jokių švytinčių reklamų, su purvinomis gatvėmis, be verslininkų, skubančių į firmas, be japonų turistų, bet su burzgiančiais rusiškais automobiliais VAZ ir Volga bei Moskvič, su besisteigiančiais video kasečių nuomos punktais, kur žmonės graibstė antrarūšę Holivudo produkciją, kad bent televizoriaus įstrižainės apimtimi išvystų, kaip yra ten, tuose Vakaruose, konceptualiame ten.

Drovusis studentas net neįtarė, ką jis turėtų, jei... Ir tai šią damą intrigavo.

Niūrūs veidai Lietuvoje, Reginos manymu, po kelerių metų pragiedrės, pilka ir sunki ilgų eilių kasdienybė – pasipuoš reklamomis. Piktos kasininkės ir pirkėjų barniai virs ramiu shoppingu prekybos centruose. Regina neabejojo, jog ekonominė ir politinė suirutė tėra pereinamasis laikotarpis, jog atsiras prekių pagal paklausą, gatvėse pasirodys vokiškų automobilių, o vaikai ir paaugliai nebekaišios nosių prie jos kuklaus Volkswageno stiklų jai sustojus miesto centre ar kur kitur.

Reginai buvo akivaizdu, jog lietuviai 1990–aisiais savo ateities nematė. Vartotojišku progresu abejojo, o gal to savo krašte paprasčiausiai neįsivaizdavo. Čia visada buvo pilka. Iš kur tas blizgesys, kai užduotis – išlikti šiandien? Bet po tokių minčių ji pati sudvejodavo: „koks procentas žmonių ateityje galės mėgautis vartodamas?“ Dėstytoja paprasčiausiai žinojo klasiką – po didelių permainų yra ir pasipelniusieji, ir nukentėjusieji. Staiga vėl prisiminė, kaip Miuncheno profesūra taršė jos monografiją dėl lėkštos progreso, vartotojiškumo ir kapitalizmo sampratos.

Bet ji greitai pastebėjo, kad vieni lietuviai pasinaudojo it iš dangaus nukritusia galimybe parodyti savo verslumą, kažką kažkur nuperkant ir kažką kažkur kaip nors perparduodant; kiti, tarkim, pensininkai, nebegalintys prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų, pasijuto antrarūšiai. Regina įtikėjo, jog vartotojiškumas ne tik plebėjų svajonė, bet ir turtingųjų. Ir toje monografijoje tvirtino, jog vartotojiška Vakarų visuomenė pasiekė aukščiausią išsivystymo stadiją...

Dėstytojai į akį kritęs studentas nepraleisdavo jos paskaitų. Iš paskutinio suolo jis pamažu slinko vis arčiau – sulig kiekviena paskaita daugėjo laisvų vietų...

Jaunuolis priėjo prie dėstytojos jai po paskaitos į krepšį kraunantis knygas. Ji nusišypsojo. Jis ieškojo žodžių. Bet nerado.

Regina klausiamai kilstelėjo antakius. Jaunuolis atsiprašė. Buvo benueinąs nusisukęs į šoną. Viešnia neištvėrė: ji net nepajuto kaip išsprūdo pasiūlymas pasivaikščioti. Paprasčiausiai pasivaikščioti. Dviese. Po Santaką.

Jos nuostabai, jaunuolis išsyk sutiko, akimis tarsi kažko ieškodamas čia ant lentos, čia ant grindų...
– Mėgstu rytmetinius pasivaikščiojimus, – dviprasmiškai šypsodamasi pasakė dėstytoja.
– Man taip pat patinka, – atsakė jis tyliai. Staiga dar pridūrė, – Rytais darau Tai Chi gimnastiką. Tai kiniečių... – studentas numykė, nežinodamas, ar turėtų dėstytojai aiškinti, kas yra Tai Chi.
– Puiku. Galėsite parodyti... – toliau šypsojosi viešnia iš Vokietijos.
„Tai Chi Lietuvoje?“ – nustebusi pagalvojo Regina.

Tai Chi? Argi kiniečių gimnastika pokomunistinėje Lietuvoje nėra loginis, kultūrinis, politinis prieštaravimas? Akimirksniu ji prisiminė Davido Hume'o teoriją: iš to, kas yra, negalima išvesti to, kas turi būti. Mintyse paklausė savęs, ar tokia mintis tiktų pradėti jos naujo romano pirmąjį puslapį. „Ne“, – atmetė ji šią versiją, – „pernelyg filosofiška. Kas gi žino šį teiginį – iš to, kas yra, negalima išvesti to, kas turi būti?“

Nemuno ir Neries santakos pusiasalyje Frau iš Miuncheno vaikščiojo ne pirmą kartą, mat ji buvo išsinuomavusi butą Kauno senamiestyje. Bet pirmą kartą – ne viena.

Tačiau it pirmą sykį Santakoje jos žvilgsnį vėl patraukė Kauno pilis. Apgriuvusi, kiauru stogu, sudūlėjusia tvirtovės siena. Kadaise ji saugojusi Lietuvą nuo germanų. Čia susibėga dvi didžiausios Lietuvos ir baltų genčių upės: amžina Nemuno ir Neries santuoka... Iš čia buvo matyti Jėzuitų, Rotušės, Vytauto bažnyčios, Šv. Jurgio ir Šv. Trejybės architektūrinio ansamblio bokštai. Žvelgiant iš perspektyvos, bokštai tarsi kopė vienas ant kito. Kitoje Nemuno pusėje driekėsi Aleksoto kalva. Jos vešlūs medžiai – sukeroję, sulipę – dengė šlaitus.

Rašytoja iš Vokietijos aiškiai jautė, kokia kukli ši vieta, ramiai, mintyse lygino su Wagnerio muzikoje hiperbolizuotų Reino slėnių didybe ar Alpių tarpekliuose aidinčia germaniškos Europos dvasia. Tačiau šis mažas, kuklus, savaip drovus kampelis – kunigų seminarija senamiesčio–Santakos užsklandoje, vieniša pilis be istorinio dramatizmo senamiesčio pakraštyje, sovietmečiu nusiaubta Šv. Jurgio bažnyčia – dvelkė keista ramybe. O sugriuvus hidroelektrinės užtvankai ir Nemunui paskandinus Santaką, liktų kyšoti tik elegantiški bokštai ir pušų viršūnės, visuomet tokios žalios žvelgiant nuo Aleksoto kalvos. Prisiminė garsius seno himno žodžius: „Aus Nemen nach Rein...“

Vėjuotą, bet saulėtą rudens semestro rytą Regina dairėsi savo studento. Tasai stovėjo po nukarusiomis uosio šakomis. Nušvitęs dėstytojos akivaizdoje, jis pademonstravo Tai Chi gimnastikos judesius. Pradėjęs viename taške, po keturiasdešimt aštuonių judesių vėl atsidūrė tame pačiame taške... Jis suko menamus debesis, šovė menamą strėlę, traukė menamą adatą iš jūros dugno, galynėjosi su menama audra, atskleidė menamą gėlę, jos žiedą...

Žmonės dažnai atsiduria tame pačiame taške... – pašmaikštavo Regina. – Ypač po to, kai visa, ką jie daro rankomis, yra tik menama.

Dėstytoja iš Vokietijos, retsykiais po stipresnio vėjo šuoro pasitaisydama savo kleopatrišką šukuoseną, akylai stebėjo neįprastą reginį. Kažkas tolėliau vedžiojo šunis. Sportuojanti pora prabėgo smalsiai nužvelgdama medituojantį jaunuolį. Frau Reginos nugara nuvilnijo malonaus susijaudinimo banga, kai jaunuolis, baigęs „pasirodymą“ – lietuviškosios Tai Chi šou – priėjo, droviai paėmė jos ranką, ištiesė delnu į dangų, o savąjį delną iškėlė virš josios ir paklausė:

– Ar jaučiate?
Dėstytojos delną varstė nematomos adatėlės, riešą veržė malonios vytelės. Menamos?
Regina į klausimą atsakė plačia vakarietiška šypsena. Tuomet jiedu lėtai nuėjo Santakos taku šnekučiuodamiesi.
– Ar tavo Chi lietuviška, ar kinietiška? – paklausė Regina šypsodamasi.
Darius nusijuokė, parausdamas linktelėjo galva. Tada Regina patapšnojo jam per petį:
Nesvarbu, man patiko tavoji Chi.
Jaunuolis dar labiau susigėdo.
Po to jie susitikdavo kavinėse. Vėliau Regina pasikvietė jį pas save. Jaunuolio vardas buvo Darius.

Pamažu pasipasakojo apie save. Laužyta anglų kalba. Kartais netaisyklinga vokiečių kalba. Iki aštuntos klasės mokęsis mokykloje, kurioje buvusi sustiprinta vokiečių, jis dar nebuvo pamiršęs nei pagrindinių žodžių, nei elementarios gramatikos, tačiau nepajėgė sukurpti ilgesnių sakinių. Nuo aštuntos klasės pervestas į mokyklą su sustiprinta anglų (dėl jo tėvų nuovokumo), angliškai jis kalbėjo gana neblogai, bet ne taip, kad galėtų suregzti kalambūrą bendraudamas su dėstytoja. Antra vertus, Regina vieną kitą sakinį suprato ir lietuviškai, mat nepatingėjo savarankiškai pasimokyti šios baltų kalbos pas Miuncheno išeivijos lietuvius prieš išvykdama į jų kraštą. Tad pokalbiuose nuolat pasigirsdavo svetimos kalbos nuotrupos, netinkamai parinkti žodžiai. Bet visa tai tik gyvino jųdviejų pašnekesius – abu mokėsi vienas kito kalbos.

Kalbėdamasi ji jautėsi tarsi atliekanti kažkokią funkciją. Jaunuolis daug pasakojo, o ji klausėsi. „Kokia tai funkcija? Terapeutės?“ – svarstė. „Gal motinos?“ – dvejojo, nujausdama, kad jos studentas tikriausiai turi tikrą motiną. Bet ji leido jam suprasti, kad gali jai pasakyti viską – it motinai. Kaip jai buvo gera ant jaunuolio kelių uždėti motiniškai rūpestingą ranką, kurios delnu dar ne taip seniai tekėjo šio jaunuolio sukaupta energija. Tebus tai energija Chi. Kad ir menama Chi.

Dariaus kalba sukosi ratais. Dėstytoja klausėsi. Išsunkta intensyvių paskaitų. Vis dar neparašiusi pirmojo romano puslapio.

Regina mėgino atidžiau įsiklausyti į jo žodžius. Jų buvo tiek daug. Jie prieštaravo vienas kitam. Bet juo chaotiškesnė darydavosi jo šneka, tuo labiau jai magėjo suprasti, kodėl jiedu išvis kalbasi.

Jis papasakojo apie savo trumpalaikį katalikišką tikėjimą, apie tai, kaip pusę metų lankė bažnyčią. Manė radęs save. Manė, jog siekia dvasinio tobulumo. Tarėsi tikįs tobulėjimu. Tikėjo sielos pasikeitimu. Siekė vidinės permainos. Juokėsi iš jo ir mokytojai, ir draugai, o jis buvo laimingas su savo tikėjimu. Tuomet jo gyvenime buvo vien maldos, maldos... Tikros? Menamos?

Maldos naktimis. Tikėjimas tauta ir Dievu.
Maldos už tautą ir jos laisvę.
Daug „Tėve mūsų“. Menamų?
Dar daugiau „Sveika Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“, „Tikiu Dievą Tėvą“. Po to – lūžis. Tikras?

Visai dar šviežias. Jis sutapo su Sąjūdžiu. Jaunuoliui buvo gera eiti į bažnyčią, kai tai buvo draudžiama, kai mokykloje galėjo susilaukti pašaipų bei patyčių. Tačiau su Perestroika ir Sąjūdžiu ateizmui niekas nebesipriešino. Tikėjimas tapo parankus tiems, kurie persekiojo kitus už religinius įsitikinimus. Dariui teko melstis kartu su tuo mokytoju, kuris jam mažino pažymius vien todėl, kad nestojo į komjaunimą. Sykį tas mokytojas šventoriuje kalbėjosi su kunigais apie šalies nepriklausomybę. Tariamą? Tikrą?

 
Kavaliauskas, Tomas. Atsisveikinimas:[mažasis romanas]. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

 

Skaityti toliau