Rodos, ir šiandien prieš akis to vakaro svarbiausios akimirkos: po naujojo “Varpų” numerio pristatymo Rašytojų sąjungos klube vaišinamės tenykštėje kavinukėje. Dešimtasis atnaujinto leidinio numeris prieš tai visapusiškai aptartas, įvertintas. Kalbėjo daug almanacho gerbėjų, tarp jų ir Jonas Avyžius.
- Man kiekvienas almanacho numeris primena tuos laikus, kai dar slapstėmės nuo vermachto. Tada ir susipažinau su pirmaisiais “Varpais”. Po eilės dešimtmečių vėl atsigavęs, jis atlaikė sunkų bandymą – laikotarpį, kai mūsų kultūra buvo verčiama griuvėsiais.
Labai gerai, kad redaktorius tolerantiškas. Daug padaryta, suartinant užjūrio literatūrą su okupacijos meto literatūra.
Norėtųsi, kad almanachas išeitų dažniau. Manau, kad jau padėtas pagrindas, yra bazė “Varpams” išaugti į periodinį leidinį, - sakė J.Avyžius.
Tačiau dabar toks įspūdis, kad tikrasis “Varpų” aptarimas tik prasideda. Įdomi mintis iš kairės, iš dešinės, sąmojis liejasi per kraštus. Vis knieti pakalbinti J.Avyžių, nes atvykus iš Šiaulių nebuvo laiko nė žodžiu persimesti. Tačiau rašytojas sėdi tolokai, pačiame stalo gale. Kai po oficialiosios dalies kviečiau draugėn būsimus antrosios vakaro dalies dalyvius, pasirūpinti, kas kur atsisės, nebuvo galimybės, - nusitempė į šoną Vilniaus TV žurnalistai.
Jau ne visai oficialų žodį taria vienas, kitas rašytojas. Paprašau “pasakyti tostą” J.Avyžių. jo kalbos pagrindinė mintis tokia: “Varpų” leidėjai brangūs dar ir todėl, kad atveža į Vilnių tėviškės, kuri pačioje Šiaulių pašonėje, dvelksmą.
Su priešais sėdinčiu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku kalbamės apie šį bei tą. Netikėtai pačiam sau pasisakau, jog šiandien mūsų su Silvija vestuvių diena. Pasakau ir paslaptį, kuri seniai lyg širdperša: prieš daugelį metų turėjome tik civilinę metrikaciją.
- Tačiau labai norėtųsi, kad ateityje įvyktų tikros jungtuvės, - sakau monsinjorui.
- Kodėl kada nors? – nuoširdžiai nustemba monsinjoras. – Šiandien. Tik šiandien. Juk, sakėte, kaip tik balandžio trisdešimtąją toji jūsų svarbiausioji diena.
Pasiūlymas pasirodo toks netikėtas, kad nežinau ką atsakyti. Žinoma, padėkoju ir pasakau, kad reikėtų pasitarti su savo antrąja puse. Gražiai šypsodamasis monsinjoras K.Vasiliauskas, ne taip seniai linkėjęs “Varpams” kelti visuomenę į šviesiųjų vertybių pasaulį ir ilgo gyvenimo, pasako labai aiškiai: “Mielas Leonai, pasirink savo šliūbo liudininkus ir išvykstame”.
Įdomiausia, kad liudininkais su Silvija daug negalvodami pasirenkame tuos pačius “Varpų” bičiulius.
Viktorija Daujotytė padėkoja už prašymą, pasako, kad, kol išvyksim, ji norėtų pabūti viena pati Rašytojų sąjungos klubo salėje. “Reikia susikaupti”, - pasako profesorė. Tai, kad drauge su ja šalia mūsų stovės J.Avyžius, jai pasirodo tarsi savaime suprantama.
Pastebiu, kad J.Avyžius kažko labai sunerimęs. Prieš išvykstant jis paprašo leisti paskambinti telefonu žmonai Irenai. Iš Rašytojų sąjungos pirmininko kabineto sugrįžta dar labiau sutrikęs, tačiau pasako: “Galim važiuoti”.
Kodėl netikėtai išvykstame iš užstalės, kai vakaras net neįpusėjęs, nepasisakome niekam. Net šalia manęs sėdėjusiam Valentinui Sventickui. Viliamės, kad mūsų nepasiges, - greit grįšime.
Tai buvo apie dvidešimtą valandą. Su “Varpų” rėmėjų autobusiuku pajudame monsinjoro K.Vasiliausko namų link. Pylimo gatvė netoli, tačiau netyčia pravažiuojame svarbų posūkį ir, kol patenkame ten, kur reikia, jau ir pusvalandis praėjęs.
Monsinjoras iškart pasakė, kad bažnyčion vykti nereikės. Jis turįs teisę tokias svarbias apeigas atlikti tiesiog namuose.
Kol monsinjoras pasiruoš apeigoms, visi keturi tebesame tylūs kaip ir atvažiuojant. Tylą nutraukia susidomėjimas Santarvės medžiu – originalųjį apdovanojimą pamatome ant monsinjoro darbo stalo. Jį Lietuvoje turi tik kelios iškilios asmenybės. Mūsų būsimų jungtuvių liudininkai pasako keletą gražių žodžių, skirtų monsinjorui.
K.Vasiliauskas pasirodo neatpažįstamai pasikeitęs. Ant darbastalio su Santarvės medžiu ir kitokiomis įdomybėmis uždegama žvakė, kambaryje gesinama šviesa.
V.Daujotytė ir J.Avyžius stovi už mūsų.
Lyg stebuklas veikia monsinjoro tariami žodžiai, iš kurių bene labiausiai įstringa keli – esame laiminami, pripažįstama ir ligšiolinė civilinė santuoka. Drauge maldos žodžius kartoja V.Daujotytė ir J.Avyžius. viskas lyg sapne.
Kai baigiama oficialioji ceremonija ir monsinjoras bei liudininkai pasveikina mus, taip netikėtai vėl tapusius jaunaisiais, akivaizdžiu vėl tampa J.Avyžiaus nerimas. Kol monsinjoras ieško, kuo pavaišinti netikėtus svečius, rašytojas tyliai paprašo: “Neužtrukim. Atleiskit man. Į namus labai reikia”.
Kai J.Avyžių išleidžiame prie namų, rašytoją tenka palydėti per gatvę. Tik praėjus metams supratau, kad dėl jo savijautos buvo kalta ne tik ponios Irenos, bet ir paties rašytojo sveikata, apie kurios problemas jis niekada nė žodžiu neužsiminė.
Tąvakar viskas pasirodė kiek kitaip – tarsi J.Avyžius nuo kažko bėgtų. Tik niekas iš mūsų nepagalvojo, kad nuo didelio skausmo.
O kad to skubėjimo priežastis buvo didelė meilė, tai buvo taip akivaizdu.
*
Mūsų artimesnė pažintis su J.Avyžium tęsėsi neilgai, vos puspenktų metų. O pirmasis rašytojo autografas primena ganėtinai senus laikus: ant romano “Į stiklo kalną” pasirašyta 1962 m. gegužės 17 d. Tąkart Šiauliuose J.Avyžius lankėsi vakarykščiai pažymėjęs savo 40-metį.
Kaip šiandien menu, pasirašant knygoje šalia autoriaus stovėjusi moteris su šypsena pasakė: “Šir romanas tik suaugusiems, dar per anksti skaityt”. Šiek tiek įžeistą šešiolikmečio savimeilę paglostė pats rašytojas: “Na jau, na jau, matot gi, kad tikras vyras”.
Šį autografą J.Avyžiui priminiau, pakviesdamas tapti “Varpų” autoriumi. Žinoma, visų pirma todėl, kad tai buvo viena iš mėgstamiausių mano jaunystės knygų.
Atrodo, iš pradžių būta pokalbio telefonu. Rašytojų sąjungos sekretoriate palikęs laišką su keliomis knygomis, ilgokai nesulaukiau atsakymo. O kai sulaukiau, turėjau daug džiaugsmo: beveik penkių puslapių laiške – ir požiūris į šiandieninę Lietuvą, ir tėviškės prisiminimas, ir, žinoma, knygoms skirtos eilutės.
Rašytojas prisipažino, kad neatsakęs tol, kol neperskaitęs visos tame ryšulėlyje įdėtos lektūros. Bene labiausiai jį sujaudino knyga “Namuose ant Pasadnos ulyčios”. J.Avyžius prisipažino, jog ir pats šį tą žinojęs apie Stanislavą Venclauskienę, tačiau, perskaičius kūrinį, ši Moteris Motina nušvitusi dar didingesnėje šviesoje. “Krikščioniškasis pasaulis didžiuojasi motina Terese, o ar šalia jos ne vieta ir Mamai S.Venclauskienei? Taigi Lietuva ne vien reketininkų, žmogžudžių ir korumpuotų valdininkų žemė, kaip kartais ir ne be pagrindo teigiame. Dėkui Jums už tyro oro gurkšnį”, - rašė savo laiške J.Avyžius.
Įdomus rašytojo pastebėjimas, perskaičius knygą “Laimingas atsitiktinumas: dialogai Amerikos žemėje”. Jis ją pavadina dokumentu, kuriame užfiksuotas tas metas, kai po pusės šimtmečio pagaliau išvystame priartėjant lietuviškos emigracijos krantą. “Ne savo noru atskilusį nuo Tėvynės, bet nemanau, kad turintį teisę smerkti tuos, kurie likimo valia liko gimtoje žemėje po okupanto padu. Pirmiesiems nėra ko bravūruoti savo “nesutepta sąžine”, o antriesiems jaustis nusikaltusiais; visi mes vienos motinos Lietuvos vaikai, turintys daug ko pasimokyti iš istorijos, kuri galėjo kitaip susiklostyti mūsų tautai, jeigu būtume turėję daugiau tautinio išdidumo ir susiklausymo”.
“Varpus” J.Avyžius pavadina almanachu, teikiančiu garbę ne tik Šiauliams, bet ir visam Šiaurės kraštui, tvirtina, jog jis neturi sau lygių visoje Lietuvoje. Atskirai apsistoja ties dviem “Varpų” herojais – Viktoru Katilium ir Marium Katiliškiu. Papasakoja, kad vien maištingojo Katiliaus pavardę paminėjus jam sušyla širdis. “Didi asmenybė ir reto dorumo žmogus. Buvau viską perskaitęs, ką jis sukūrė prieš karą. Kai buvo statoma Kauno HES, jis parašė apie šio objekto (šlovinto peršlovinto) statybą satyrinę apysaką ir atsiuntė “Pergalės” žurnalui, - prisiminė J.Avyžius. – Kadangi tuo laiku priklausiau šio žurnalo redkolegijai, tai vyr. redaktorius Vladas Mozūriūnas pasiūlė V.Katiliaus kūrinį paskaityti. Aš prarijau apysaką vienu ypu kaip uogą ir buvau sužavėtas. Sužavėtas paties kūrinio ir priblokštas jo autoriaus, nepripažįstančio mažiausio kompromiso, drąsumo. Supratau: šita puiki satyra prie tarybų valdžios niekada neišvys pasaulio šviesos, tačiau sąžinė neleido pasmerkti kūrinio. Kiek sugebėjau, parašiau teigiamą recenziją. Ir, žinoma, buvau išjuoktas (tik išjuoktas, nes su Vl.Mozūriūnu buvome geri draugai), mano recenzija drauge su V.Katiliaus apysaka nukišta kuo giliausiai, kad nepasiektų garsas KGB. O kaip iš tikrųjų buvo, ar man žinoti?”.
J.Avyžius rašė nežinąs, ar pačiam V.Katiliui buvo ne paslaptis ši istorija, bet susitikus apie jo kūrybą, ypač “Degimus” ir “Sodybų tuštėjimo metą” V.Katilius visada labai palankiai atsiliepdavo, pabrėždamas, kad, kas tikra, laikas prikels.
O “Varpuose” susitikęs su kitu savo kūrybinei prigimčiai artimu rašytoju M.Katiliškiu, J.Avyžius prisiminė viešnagę JAV su kultūros darbuotojų turistine grupe, kuomet trumpo epizodinio susitikimo pakako, kad visam laikui tarp judviejų užsimegztų dvasinis ryšys. “Jungė tas pats kūrybos šaltinis – kaimas, o be to abu išaugome po Šiaurės Lietuvos dangumi”, - pastebėjo J.Avyžius.
“Baigdamas noriu grįžti prie Jūsų pasiūlymo pasirodyti “Varpuose”. Po viso to, ką esu pasakęs, ar bereikia abejoti, kad tokia galimybė man daugiau negu maloni”, - reziumavo literatūros klasikas, šiek tiek abejodamas, ar “verta rodytis” su dar nebaigto romano ištrauka.
Atrodo, buvau ganėtinai įkyrus, nes už pusantro mėnesio, 1994 m. gruodžio 15 d. visgi sulaukiau ištraukos iš 1988 metais pradėto rašyti ir atidėto romano, kurį rašytojas tikisi užbaigti, jei “likimas nepakiš kojos”.
Dar po gero mėnesio, 1995 m. sausio 30 d. rašytame laiške J.Avyžius abejoja dėl paskubom sugalvoto pavadinimo. Iš keturių pasiūlytų pasirenku “Įpėdinį”.
Romano “Įpėdinis” ištrauka pasirodė “Varpai-96” numeryje. Kaip įžangoje pažymėjo pats autorius, tai turėtų būti plati epinė drobė, su visais ekskursais į praeitį apimanti daugiau kaip šimtmetį. Per turtingo ūkininko Napalio Rūtenio šeimą rašytojas bando įgyvendinti seną savo svajonę – bent jau punktyru nužymėti mūsų tautos kelią, klotą erškėčiais, iki nepriklausomybės praradimo 1940 metais.
Ši publikacija J.Avyžiui pelnė literatūrinės “Varpų” premijos laureato vardą.
*
Tarp J.Avyžiaus laiškų yra ir 1995 m. gruodžio 4 d. rašytasis, kuris verčia atitaisyti vieną rašytojui nemažai nesmagumo sukėlusią spaustuvės klaidą. Perskaitęs knygą “Baltas lapas – lyg altorius”, J.Avyžius įvertina ją kaip “tikrai vertą gero žodžio”, tačiau apgailestauja dėl nelemtos klaidos: mudviejų pasikalbėjime vietoj rašytojo mėgiamo Klodo Simono, knygos “Flandrijos kelias”, apdovanotos Nobelio premija, autoriaus pavardės netikėtai abiems atsirado K.Simonovas…
O šis atvirukas, datuotas 1996 m. gruodžio 8 d., užrašytas netrukus po to, kai J.Avyžius tapo LR Seimo nariu.
“Nuoširdžiausiai dėkoju už malonius sveikinimus ir gerus linkėjimus. Būtinai pasinaudosiu Jūsų racionaliais patarimais, gerinant mūsų kultūros būklę. Nemanau ten sėdėdamas kažkokius kalnus nuversti, bent jau stengsiuos būti sąžiningas. Be to, aplink matau nemaža padorių (ir dorų) žmonių. O tai drąsina ir įkvepia viltį”, - rašė J.Avyžius.
*
Ne visi asmeniniame archyve saugomi literatūros klasiko laiškai dar cituotini, yra labai asmeniškų eilučių, už kurių J.Avyžius kaip niekas kitas jautrus ir dėmesingas, žmogiškas ir tėviškas.
Per tą paskutinįjį J.Avyžiaus gyvenimo penkmetį būta ir ne vieno susitikimo, pokalbio telefonu.
Giliau širdin įstrigęs pokalbis V.Sventicko kabinete, kai Rašytojų sąjungos pirmininkas nustebo, J.Avyžiui netyčia prasitarus, jog praėjo dešimt metų po paskutinės jo išleistos knygos. Ir tąkart rašytojas nieko nei siūlė, nei prašė, tik, matės, kiek pasigailėjo išsprūdusio prisipažinimo.
Itin žavinti savybė buvo J.Avyžiaus savotiškas uždarumas, už kurio slypėjo atviras romantiškas žmogus. Neįsivaizduoju, kad šitas didelis žmogus, kuriame nebuvo nė lašo puikybės, būtų galėjęs ką nors nuskriausti. Užtat ne iš vieno esu girdėjęs – kai reikėdavo ką ginti, tapdavo neatpažįstamu. Tam tikra prasme tuo ir pačiam teko įsitikinti.
Paskutinįsyk telefonu kalbėjomės gal mėnesį prieš mirtį, turėjau klausimų rašytojui kaip “Varpų” redakcijos kolegijos nariui. Rašytojo balsas pasirodė šiek tiek keistas, tačiau jis nė vienu žodžiu neužsiminė apie sveikatą. Netgi pajuokavo. Pažadėjo atsiųsti mano itin vertinamus “Degimus”, kurių nuosavų nebuvo pavykę įsigyti, apie tai kažkada netyčia prasitariau. Nebesuspėjo…
Linkėdamas šviesių 1999 metų ir prisimindamas praėjusius, J.Avyžius rašė: “Jums asmeniškai jie buvo įsimintini (kaip ir mums su p. Viktorija), dalyvaujant pas monsinjorą Vasiliauską Jūsų su ištikima gyvenimo drauge vedybinių ryšių sustiprinime. Tegu Jums asmeniškai ir visai Jūsų šeimai ilgai šviečia laimės žiburys”.
Ačiū.
Skaitykite:
Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Pirmoji vasara. 2002 metų rugpjūtis
Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Antroji vasara. 2003 metų rugpjūtis
Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Trečioji vasara. 2004 metų rugpjūtis
Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Ketvirtoji vasara. 2005 metų rugpjūtis
L. PELECKIS-KAKTAVIČIUS. ŽODI, KURIS ESI. – Esė, pokalbiai, studijos. – Šiauliai: Varpai, 2007.