Su tais, kurie nuo ankstyvos vaikystės būna ypatingi, kurių gabumais neabejojama, visko pasitaiko. Kaip ir su pernelyg ankstyvais debiutais, kurie beveik visada turi ir išvirkštinę pusę.


    Ar šie paabejojimai kuo nors susiję ir su Tomu Venclova? Nebent tuo, kad labai anksti pasireiškė būsimojo profesoriaus, poeto, literatūros tyrinėtojo, eseisto ir publicisto intelektas. Anais laikais nedažnas vaikas pradėdavo skaityti pusketvirtų metų. Vos keliais metais vyresnės Kazio Borutos dukros Eglės dėka pažinęs raides, Tomas netrukus pradėjo naudotis ir tuo, kas buvo sukaupta unikaliojoje tėvo ir senelio bibliotekoje. Ypatinga kultūrinė atmosfera, kurią pajusdavo kiekvienas, peržengęs Venclovų namų slenkstį, gabiam jaunuoliui suteikė daugiau nei studijos universitete.


    Tiesa, ir pirmieji pavykę kūrybiniai bandymai ganėtinai ankstyvi. Būsimojo rašytojo tėvas savo dienoraštyje net buvo užrašęs: „Vaikas turi tiesiog ryškų ir netgi stambų talentą“. Tačiau pripažinimas prasidėjo labai negreit ir toli nuo tėvynės, iš kurios išvykta apskritai nustojus spausdinti.

 

    Atsidūręs Vakaruose turėjote ne tik galimybę ten gyventi, bet ir sovietinį pasą, galiojantį dar kelerius metus. Kada ir kokiomis aplinkybėmis tokia situacija pasikeitė iš esmės? 


   
Iš Lietuvos išvykau 1977 metų sausio mėnesį. Tuometinė Vilniaus valdžia nebūtų manęs išleidusi už jokius pinigus, bet, kadangi buvau Helsinkio grupės narys, mano bylą, kaip ir kitų helsinkiečių bylas, sprendė maskviškis centro komitetas. Pats apie tai, suprantama, nežinojau, tačiau Maskvoje po SSRS kracho buvo rasti ir paskelbti atitinkami dokumentai. Iš jų galima suvokti, jog buvo nutarta kai kuriuos helsinkiečius įkalinti, kai kuriuos išstumti į Vakarus. Į pastarųjų tarpą (su ukrainiečių generolu Grigorenka ir keliais kitais) patekau ir aš. Gavau užsienio pasą, galiojantį penkerius metus, ir išvažiuojamąją vizą (kiek atsimenu, trijų mėnesių “privačiai kelionei”, nors mane kvietė Berkeley universitetas).


    Turbūt Maskvos valdžia – greičiausiai pasitarusi su lietuviškuoju CK ir KGB – nutarė, kad Vakaruose netriukšmausiu, o vizai baigiantis gal net grįšiu, nes “susigriebsiu” ir pamatysiu, jog užsienyje man nėra kas veikti. Šiaip ar taip, slaptame centro komiteto sprendime buvo žodžiai, kad Tomo Venclovos likimas “priklausys nuo jo elgsenos išvykus iš SSRS”.


    Išvykęs, žinoma, elgiausi lygiai taip pat kaip ir Lietuvoje, tai yra, netylėjau – liudijau JAV kongrese ir iš viso atlikinėjau pareigas, kurias prisiėmiau stodamas į Helsinkio grupę. Girdėjau, tai labai nustebino ne tik valdžią, bet ir kai kuriuos Lietuvos pogrindininkus, kurie manė, jog man rūpi tik malonus apsilankymas Amerikoje.ką gi, ir vieni, ir kiti neperprato mano būdo. Berkeley, beje, sutikau žinomą rusų poetę Bellą Achmaduliną, atvykusią į JAV su poezijos vakarais. Ji man papasakojo, kad ją buvo išsikvietęs sovietų konsulas ir baimingai perspėjo: “Tik, susimildama, nesielkite kaip Venclova”. Kas be ko, Achmadulina irgi elgėsi gana nepriklausomai, bet vis dėlto ne tiek.


    Amerikiečiai pratęsė mano vizą vieneriems metams. Todėl savo statusu iš viso nesirūpinau. Su sovietiniu užsienio pasu, gavęs anglų vizą, nuvažiavau į Londoną. Žinojau, kad sovietai anksčiau ar vėliau reaguos, bet palikau iniciatyvą jiems. Vieną semestrą padėstęs Berkeley, gavau apie dešimt tūkstančių dolerių, o tada man tai atrodė labai dideli pinigai (iš tikrųjų Amerikoje už tokią sumą, net kukliai gyvendamas, išsilaikysi vos kelis mėnesius). Nusipirkau turistinį kelialapį ir aštuonioms dienoms išskridau pasižiūrėti Havajų ugniakalnių.


    Berkeley, San Francisco priemiestyje, gyvenau vasariškame vieno kambario butelyje, kuris priklausė mano bičiuliui, Kalifornijos universiteto profesoriui Algirdui Avižieniui (dabar jį daug kas pažįsta kaip pirmąjį atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto rektorių, bet tokiu jis tapo vėliau). Vieną dieną – jei neklystu, buvo 1977 metų rugpjūtis – į duris pasibeldė du sovietų pareigūnai ir gana nemandagiai kreipėsi į jį rusiškai. Algirdas rusiškai nemoka. Pareigūnai perėjo į anglų kalbą: “Tai jūs ne Venclova?”. “Ne”. “O kur jisai?”. “Laikinai išvykęs”. “Prašom jam perduoti, kad jis atvyktų su savo pasu į SSRS konsulatą, nes pase reikia pažymėti. O jeigu nenori, tegu atsiunčia pasą paštu”. Grįžęs iš Havajų, į konsulatą dėl viso pikto nėjau, bet pasą nusiunčiau ir po poros dienų gavau oficialų laišką (jį tebeturiu archyve), kad pasas anuliuotas, o man “dėl elgesio, nepritinkančio sovietų piliečiui” atimta SSRS pilietybė. Tai buvo padaryta specialiu Maskvos Aukščiausiosios tarybos dekretu dar birželio 14 dieną – į Londoną važiavau su pasu, kuris juridiškai nebegaliojo. Buvau devintas asmuo, kuriam sovietai pritaikė šią procedūrą, po Svetlanos Alilujevos (Stalino dukters), Aleksandro Solženicino ir dar kelių. Vėliau juokais juos lygindavome su kosmonautais: Svetlaną vadinome Laika, Solženiciną – Gagarinu… Šiaip ar taip, patekau į pirmąjį “kosmonautų” dešimtuką – vėliau jų buvo dar apie trisdešimt, pavyzdžiui, Mstislavas Rostropovičius.


    Netekęs dokumentų, kreipiausi į JAV valdžią, prašydamas politinio prieglobsčio – anksčiau to nedariau iš principo. Prieglobstį gavau, po kelerių metų gavau ir Amerikos pilietybę. Stasys Lozoraitis suteikė man (kai dar nebuvau praradęs sovietinio paso) ir nepriklausomos Lietuvos pilietybę, bet tai buvo veikiau simbolinis dalykas.


    Gan netikėtas pranešimas pasiekė Lietuvą iš užatlantės apie kiek anksčiau ir kitokiomis aplinkybėmis iš Sovietų Sąjungos išvykusius Brazinskus. Ar yra tekę su jais susitikti? Matyt, iš pradžių ne kažkiek doro tebūta tų žmonių siekiuose, nors jaunasis Brazinskas, anot žurnalistų, net Vytautą Mačernį cituodavęs? 


    Pranas ir Algirdas Brazinskai paliko SSRS keleriais metais anksčiau negu aš. Tą dieną gerai atsimenu – ji visus Lietuvoje gerokai pritrenkė. Laikraščiai pranešė, kad Brazinskai kilę iš Beižionių kaimo netoli Vievio. Su bičiuliu nedelsdami nuvažiavome į tą kaimą, pataikėme į pamaldas tenykštėje bažnytėlėje ir, atsimenu, paprašėme Dievą, kad turkai jų neišduotų… Paskui buvau Gruzijoje. Ten per vieną gruzinišką puotą buvo keliami tostai už Brazinskus ir A.Solženiciną. išgėriau nesispirdamas. Tiesa, trečias tostas buvo pasiūlytas už Staliną, tą gerti jau atsisakiau.


    Trejus metus dėsčiau Los Angeles mieste. Į vieną mano paskaitą buvo atėjęs A.Brazinskas, kuris tuomet bandė studijuoti teisę (rodos, iš to nieko neišėjo). Pr.Brazinsko nemačiau niekad. Kiek žinau, Los Angeles jie buvo vieniši, tenykštė lietuvių bendruomenė nelabai norėjo jų priimti į savo tarpą. Turtų, rodos, irgi nesusikrovė, dirbo kažkokius primityvius darbus. Laikraščiai rašo, kad abu gyveno Santa Monicoje dviejų miegamųjų bute. Tame Los Angeles priemiestyje esu gyvenęs pats ir žinau, kad dviejų miegamųjų butus ten turi tik varguoliai, kiti turi vilas.


    Nepažinodamas Brazinskų, nesiimu spręsti, kiek doro būta jų siekiuose. Taip pat nežinau visų įvykių, susijusių su jų pabėgimu. Bet, manau, jie priklausė tam žmonių tipui, kuris dabartinėje Lietuvoje išėjo į neaiškaus plauko verslininkus ir šiaip jau “baksų darytojus”. Tiesą sakant, jų ir likimas panašus. Amerikoje to tipo žmonėms prasimušti žymiai sunkiau, nes ten vis dėlto veikia šiokie tokie įstatymai. Ko gero, jei Brazinskai būtų likę Lietuvoje, per pastarąjį dešimtmetį būtų sėkmingiau pasiekę savo tikslą. Antra vertus, ir dabar džiaugiuosi, kad Turkija jų neišdavė, net jeigu jie nužudė lėktuvo palydovę, nes esu nusistatęs prieš mirties bausmę, o ji Brazinskams, be abejo, grėsė.


    Gyvendamas sovietinėje Lietuvoje nebijojote garsiai pasakyti tai, ką galvojate. Na, o Vakaruose, kur, ilgiau pagyvenus, negali nepajusti pakankamai akivaizdaus blogio, ar taip pat esate atvirai pasisakęs? 


   
Sovietinėje Lietuvoje ir SSRS labai retas garsiai sakė tai, ką galvoja. Padoresniam žmogui ten nuolat iškildavo klasikinis klausimas: “Jei ne aš, tai kas? Jei ne dabar, tai kada?”. Vakaruose (beje, ir dabartinėje Lietuvoje, ir Rusijoje, ir visame posovietiniame pasaulyje) kiekvienas gali be didelės rizikos sakyti, ką galvoja, ir labai dažnas tai daro. Todėl taip elgtis ne visada yra būtina – vis vien, jei ne tu, kas nors pasakys. Bet jei kartais pastebiu, kad niekas negina pozicijos, kurią laikau teisinga, imuosi ir dabar ją ginti; tiksliau, jei tokių gynėjų nedaug, laikau savo pareiga prie jų prisijungti. Kas domisi mano publicistine veikla, tikriausiai tai pastebėjo. Vakaruose tikrai esama akivaizdžių blogybių, bet laisvoji spauda ir visuomenės nuomonė jas vis dėlto kontroliuoja ar bent švelnina. Lietuvos žiniasklaida gal ne visada moka tai daryti. Bet jei reikalausime cenzūros žiniasklaidai, ji niekad to neišmoks.


    Daugiau kaip prieš porą dešimtmečių mūsų bendra pažįstama advokatė Gražbylė Venclauskaitė yra apibūdinusi situaciją, kurioje pasirodėte žmogumi, šventai vertinančiu pasakytą žodį, ištartą pažadą. Regis, per tai, kad buvusią “antrąją pusę” įvertinote tam tikra prasme originaliai – “betgi ji intelektualė”, tuomet likote be buto. Ar toks pasitikėjimas žmogumi Jumyse likęs iki šiol? Kas jį suformavo? Gal panašiai buvo elgiamasi Jūsų tėvų, senelių šeimose? 


   
Atsimenu tą situaciją. Beje, be buto tada nelikau. Situacija buvo nesmagi, ir anaiptol nesu tikras, kad tuomet laikiausi prideramai. Bet tai jau labai tolimos praeities dalykai.


    Esti bendros padorumo taisyklės, į kurias įeina savo žodžio gerbimas bei pasitikėjimas kitu asmeniu (beje, ar tas asmuo intelektualas, ar ne, čia neturi esminės reikšmės). Senųjų laikų žmonės, taip pat mano tėvai ir seneliai, tų taisyklių išmokdavo vaikystėje ir paprastai jų gan griežtai laikydavosi, nors šiaip galėjo daryti didelių klaidų. Pramokau jų ir aš, ir stengiuosi laikytis ligi šiol (nors, kaip sakiau, tai man ne visada pavyksta).


    Į tai dažnas pasakys: na, dabartiniais laikais, jei žiūrėsi padorumo taisyklių, pražūsi kaip kiškelis. Ką gi, nepražuvau. Manau, kad žmonės, gyvenantys “be garbės kodekso”, laimi labai trumpam ir pražūva dažniau už tuos, kuriems “garbės kodeksas” tebegalioja.


    Gyvendamas Šiauliuose gan artimai bendravote su Ona Lukauskaite, Smetonos laikais šiek tiek žinoma poete. Būti Helsinkio grupės nariu tuomet buvo ne tik didelė atsakomybė, bet ir rizika. Ar žinojote, kad Lukauskaitė kažkada labai keistai paaukojo sovietiniam kalėjimui Kazį Borutą (vėliau, tiesa, tai aiškino kaip jo reputacijos išsaugojimą ateičiai)? Kas iš tų metų labiausiai įsiminė? 


   
Oną (arba Hanę) Lukauskaitę mylėjau ir iki šiol didžiai vertinu. Ji buvo bene vienintelė anų laikų inteligentė, kuri nebijojo rizikos ir nebandė prisitaikyti prie aplinkybių. O.Lukauskaitės įstojimas į Helsinkio grupę, manding, svaresnis, negu dešimtys vadinamosios “tyliosios rezistencijos” veiksmų. Taip pat manau, kad ji paliko reikšmingą, nors ir nepakankamai įvertintą knygą – “Lagerio pasakas”.


    Žinojau, kad O.Lukauskaitė bičiuliavosi su K.Boruta, kurį nuo vaikystės gerai pažinojau ir aš. Girdėjau apie 1946 metų bylą, į kurią jie abudu buvo įsipainioję, bet apie Jūsų minimas detales nei K.Boruta, nei O.Lukauskaitė man nepasakojo. Neseniai perskaičiau knygą apie tą “Lietuvos Tautinės Tarybos” arba “generolo Vėtros” bylą, ir mane stačiai pritrenkė kaltinamųjų naivumas: atrodo, jie planavo, kad Kazys Inčiūra ginklu užims Vilniaus radijo stotį, o Kazys Jakubėnas, nelyginant Brazinskas, pagrobs lėktuvą ir išskris į Vakarus, kur kreipsis į demokratinių šalių vyriausybes. Pakanka įsivaizduoti tuos inteligentus jiems skiriamuose vaidmenyse, kad suprastum, jog tai - vaikų žaidimas. O.Lukauskaitė taip pat bandė įtraukti į panašius planus Valeriją Valsiūnienę – iš to, suprantama, nieko gero negalėjo išeiti. Manau, kad bylos dalyviai dar ne visai orientavosi, kas yra Stalino režimas: galvojo, kad su juo galima grumtis tokiais būdais, kokiais, sakysime, eserai (jiems ir K.Boruta, ir O.Lukauskaitė kitados priklausė) grūmėsi su Smetonos režimu. Turbūt daugiausia dėl to nesiorientavimo kai kurie tardomieji laikėsi ne visai idealiai. Bet K.Boruta, anų laikų supratimu, mažai nukentėjo: kalėjo tik trejus metus, ir net ne Rusijoje, o Vilniuje. Kiek žinau, jam visomis išgalėmis stengėsi padėti mano tėvas (juodu buvo seni bičiuliai) – gal todėl ir toks trumpas kalėjimo terminas. O.Lukauskaitė yra man sakiusi, kad tėvas buvo iškviestas liudyti ir jos reikalu, ir kad jo liudijimams ji nieko negalinti prikišti.


    Šiaip ar taip esu tikras, kad O.Lukauskaitė, jei per aną tardymą ir padarė klaidų, vėliau jas su kaupu išpirko. Iš viso nedera kaltinti žmonių, kurių patirtis mūsų, laimingesniųjų, neištiko ir kuri mums netgi ne visai suvokiama.



    Literatūrinės dalies vedėju Šiaulių dramos teatre dirbo ir dar vienas rašytojas – Bronys Raila, direktoriumi – poetas Faustas Kirša. Šie kūrėjai tą savo gyvenimo laikotarpį yra pakankamai nušvietę. Jūsiškių panašių įspūdžių viešai lyg ir nebūta, bent jau nepastebėjau. Ar po Maskvos, Leningrado, o ir Vilniaus tuometiniai Šiauliai Pačiam buvo nors kiek pastebimesne dvasine priebėga? Nebent tai atpirko meilė?

    Darbą Šiaulių teatre prisimenu gražiuoju, nors tas laikotarpis mano gyvenime susijęs su krize ir sprendimu emigruoti. Nemažai bendravau su aktoriais – Kaziu Tumkevičium, Pranu Piauloku, Kristina Andrejauskaite ir kitais. Kai kurie teatro žmonės net virto mano bičiuliais. Gaila, kad dabar, lankydamasis Lietuvoje ir Šiauliuose, retą jų tepamatau, bet tikriausiai pats esu dėl to kaltas. Visai neblogai bendradarbiavome su Aurelija Ragauskaite. Galiu pasigirti, kad pasiūliau jai Balio Sruogos “Pajūrio kurortą” – nebaigtą ir užmirštą pjesę, kurios pastatymas anais laikais gana plačiai nuskambėjo (Hanė Lukauskaitė tada sakė, kad “Pajūrio kurorto” žiūrovai galvoja ne tik apie nacių, bet ir apie sovietų lagerius – tiesą sakant, taip ir buvo sumanyta). Lašelytį prisidėjau ir prie Jono Vaitkaus pirmojo pastatymo – “Lopšinės”. Rašiau programas (kai kada humoristines), eiliuotus intarpus vienai kitai pjesei, skaičiau paskaitas aktoriams, kartkartėmis ir publikai. Išverčiau dvi Šiauliuose pastatytas pjeses – K.Goldonio “Kivirčus Kjodžoje” ir F.G.Lorcos “Donją Rositą”. Sykį, atsimenu, buvome surengę neviešą poezijos vakarą, kuriame Pranas Piaulokas skaitė netgi anuomet draudžiamą Kazį Bradūną, o aš – Charles Baudelaire'o vertimus.

    Teatras yra labai savotiškas pasaulis: sovietmečiu, nepaisant nieko, ten buvo lengviau rasti užuovėją nuo režimo negu kitur. Anksčiau apie tą pasaulį neturėjau jokio supratimo, o Šiauliuose pradėjau suvokti įvairias teatro profesines paslaptis – taigi savo andainykštę patirtį laikau reikšminga. Be to, Šiauliuose auginau dukrą Marytę (tada dvejų trejų metų mergaičiukę, dabar jau suaugusią moterį, gyvenančią ir dirbančią Atlantos mieste). To vieno gana, kad Šiauliai man būtų miela vietovė.

    Galgi jau galėtumėte atskleisti vardą to, kuris kažkada, parašius pareiškimą dėl priėmimo į Rašytojų sąjungą, pasakė: “Kandidatas neatitinka Rašytojų sąjungos statuto pirmojo paragrafo”?


   
Eduardas Mieželaitis.

    Beje, kodėl ir šiuo metu nesate Rašytojų sąjungos narys?

    Į Rašytojų sąjungą norėjau įstoti, kad valdžia neturėtų pagrindo kaltinti mane “veltėdžiavimu”, kaip buvo atsitikę Josifui Brodskiui. Dabar tokie sumetimai nebeturi reikšmės. O priklausyti įvairioms sąjungoms ir draugijoms iš viso vengiu – nelyginant anas “katinas, kuris mėgsta vaikštinėti vienas” iš Rudyardo Kiplingo pasakos. Tiesa, esu PEN klubo narys, dalyvavau keliuose jo kongresuose, bet, prisipažinsiu, traktavau tai pirmiausia kaip progą pamatyti daugiau pasaulio – Australiją, Japoniją, Pietų Korėją, Venesuelą, Senegalą. Dabar ir nuo PEN klubo veiklos esu atitolęs.

 


    2002


    Skaitykite straipsnio tęsinį.

 

    L. PELECKIS-KAKTAVIČIUS. ŽODI, KURIS ESI. – Esė, pokalbiai, studijos. – Šiauliai: Varpai, 2007.