ATMINTIES ELEGIJA
Josifo Brodskio atminimui
Lieka pora nebaigtų eilėraščių,
Lieka šūsnis sprogusių, nebaigtų sakinių,
Duonos riekė, trupanti rankoj Orfėjo –
Jau ne lyra, tik duona iš žemės delnų.
Traukiasi metras, rimas, sunkiai lipdytos metaforos.
Traukiasi klaidos, netobulumas, vaikystė.
Raukšlėtuose palimpsestuose, languoto popieriaus lapuose
Pavasarį švenčia vėl jaunas Dionisas.
Bėga mintys iš tuščių kambarių.
Bėga raidės lyg kostiumuoti praeiviai.
Jūs galit netikėt, bet jums pranešt turiu,
Kad Maratono lauke nugalėjo graikai.
Šaukia žvaigždės ir tyli sniegas.
Šaukia parkas ir turgaus aikštė.
Metro vagone snobas skaito John Donne elegiją
Ir radijas gaudžia lyg Eolo arfa.
1996. 1. 29
RAŠANTYS
rašantys istoriją prikelia smurtą ir leidžia įvykti
skriaudai dar kartą, bet baisiausia,
kad kiekvienas ieško tiesos ir randa
vienintelę įmanomą, – kaip įstatymą.
---------------------------------------------
smulkios kaligrafiškos raidės –
stambios grėsmingos runos
rašyta ne savo žodžiais –
rašyta ne savo tiesa
kuo vardu bepašauksit?
kas buvo ir kas praėjo?
dulka ištuštėję vagonai
į pilnutėles dangaus stotis
kuo vardu atsikelsit?
kuriuo medžiu patikėsit?
kokį liežuvį pagarbinsit?
kokia kalba tylėsit?
rašantys meilės laiškus nedalyvauja istorijoj –
papilkėję foliantai kosti
atsisakę kaitraus vėjo gūsio
eikit, vaikai, užritinkit po akmenį
ant savo šviežių kapų - -
1996. 4. 13
AMŽINIEJI MIESTAI
amžinųjų miestų grindiniai yra šalti
prakaituoti šešėliai
negula poilsio po palmių ištiestais delnais
paklydę balandžiai čia nesulaukia išmaldos
praeiviai pernelyg pavargę
ir mąsto tik apie savižudybę
retkarčiais atkulniuoja turistai
bet jie neturi žetonų
telefono automatui nei tiesosakos mašinai
čia savaitgaliais užsuka sargas
ir šeria prijaukintus ryklius bei aštuonkojus
kol pats užsimano paplaukioti atvirame vandenyne
ir yra suėdamas
amžinųjų miestų moterys
visuomet yra laikinos
jos tingiai kramsnoja neprinokusius bananus
ir nesigėdi anksti ištvirkstančių berniukų
susirenkančių vakarais po liepsnojančiu langu
beprasmiškai svaigintis
bet juos išblaško kirviu ginkluotas senas tarnas
kuris kadaise maloniai nusiteikęs
vedžiodavo atklydėlius po dūžtančias bažnyčias
ir akmenį laikė nenumarinamu
amžinųjų miestų sargybos
veja šalin beduinus prašančius vandens
piligrimus ieškančius šventų vietų
amžinųjų gatvių prekeiviai klykia:
mūsų dievai akli!
1996. 6. 25–27
KARALIUS
Pakviesk kiemsargį ir pasakyk:
tegul nešluoja šaligatvių –
aš nebevaikštau basas mėnesienoje.
Miglotos mintys puošia, o šviesios sargdina.
Vos nepamiršau, perduok buhalteriui:
reikia skubiai apskaičiuoti balansą,
kad neužkluptų dosnumo priepuolis,
kaip jaunystėje, beieškant meilės nuotykių,
visur mane surasdavo tamsiaodės gėlių pardavėjos.
Dar neverta suvedinėti sąskaitų, ruoštis naktiniams išpuoliams:
vakarop numėlusios žolės
nekeisiu į mėnulio pjautuvą
virš nulinkusių varpinių.
Raštininke, išversk į protingųjų kalbą:
barzdaskučius nedelsdamas išvarau iš miesto –
man nusibodo vėpsoti į veidrodį,
geriau ištisas valandas gėrėtis dievų įstatymais,
iškaltais samanotoje uoloje
(laimė, aš nemoku skaityti).
Tu sakai, kad kalbu išmintingai?
Bet aš juk ne juokdarys –
kukli kvailybė – mano laisvės ženklas.
Sargybini, užtrenk duris ir langines.
Kiekvieną rytą šitaip… dieną naktį
įstatymų raidės byloja vergų balsais.
Budeli, broli mano, apreikšk man,
ar teisingumas – tik pokštas, karališkas žaislas?
Ar aukso skeptras įtikina pasmerktuosius?
Ar triumfo arkos palengvina nusikaltimą?
1996
***
Mane aplanko vis nauji ženklai –
atlapotų lubų fosforu trykštantis sniegas,
nesuprantamos kalbos proveržis,
nesugrįžtantys jūrų purslai.
Traška grafitas, nustoja plėšytis
kerštinga tyla, apgaulingas alsinantis vėjas.
Mane aplanko išvaryti vagys –
jie rausiasi stalčiuose ir spjaudo po kojomis,
ir jie yra teisūs, nes jų yra karalystė.
Į šiukšliadėžę byra sustojęs smėlis,
piramidžių šešėliai ir vėjy tarškantys kaulai.
Mane aplanko pažinimas, bet taip nutinka
labai retai – krauju rašytų papirusų
nebylios arterijos, kliokiančios aortos,
nesveikos, sužadintos mintys
įkvepia ramybe užnuodyto laiko.
Mane aplanko užmarštis –
vaikų akyse išsisklaido stebuklai
ir darosi lengviau – nereikia nešti
nei kryžiaus, nei ugnies –
jau viską išrado sumanūs vaikai…
1996. 8. 11
CUKRUS
nuskamba mieguisti balsai
ir saldžiaspalviai blausūs regėjimai
aptaško susivėlusį dienų raizginį
nuodėmių abėcėlinis sąrašas iš tikrųjų
žmogiškiausia epochos knyga
bet ir ji neverta
cukraus gabalėlio
kodėl nesibaigiančioj pievoj
po žaibo išdžiovinta kriauše
niekas nemiega atokaitoje
sraunių saldžiaspalvių sapnų?
atšlepena susirietęs senukas
paprašo šaukšto uogienės
atseit jam reikia nedelsiant
nes rytoj jau nebus tokio rausvo lipnaus
lyg nuilsęs žemės tuksėjimas
balso iš užsnigtų vasarų
kur atsišlieję į tvorą
trypdami senkantį smėlį savo šešėlį
atkraginę visažines galvas
geria lietų nubalę vaikai
sprangi užmiršimo degtinė
atima saldžiaspalvių nuodėmių išrišimą
arbata ir citrinos gabalėlis
rūgštaus lietaus riedėjimas ratu
kai pasitrauki nebūties pakraštin
ir ieškai dar neiškopinėto avilio
ir ieškai angos į mirguliuojančią šilumą
kur dienos kvepėdavo pienu
kur kalendoriai nerikiuodavo metų
nenoriu baidyti
iš seniai išlaižyto medaus puodynės
saldžių sapnų
skaudžiaspalvių prisilytėjimų
pasilik sau išgeltusio cukraus gabalėlį
druskingoje dykumoje
1996. 11. 17
VROCLAVAS, 1997
(žvilgsnis pro autobuso langą vidurnaktį, jau pasibaigus potvyniui)
Gali stebėtis – upė keičia lytį,
tačiau ne kryptį – punktualiai
kalkuliuodami vertę ir dydį,
sąskaitų čekį muša duobėti keliai.
Gal gerai, kad naktis, kad vanduo, kad sapnai,
kad medžiai skrieja zigzagais, kad grindinys
atsikvėpdamas skelbia pasitraukimą, gal gerai,
kad rasoja stiklai, Dievas kala vinis.
Kad tylu – trinksi rūkas po ratais – gerai,
kad klaida ištaisyta, o kaltų ir nėra;
kaltas akseleratorius, ventiliatorius, pavara,
palengva išsisklaidę pragaištingi garai.
Taip skaidru akyse, kad, rodos, statytum šventyklą
iš gryno stiklo ir vaško, kad tobulai atspindėtų
dangiško žiedo šypsnį, bangžuvės ryklę,
pranašo Jonos abejones ir klaidžią kelionę planetų.
Piktos bitės veja lauk klajoklius tranus,
į korėtas gatves tyška pritvinkęs medus,
nakties harmonija, matyt, suglumins mus,
ir barikados atlaikys – vanduo nuslūgs.
1997. 8.
PALEMONAS IŠPLAUKIA Į ŠIAURĘ
nuo varpinės kyla takas ir upės raudonai žalios
į aukštą vargonų žvakę ištįsta nykus obeliskas
kas obuolius renka nuo žirgo auksinės galvos?
žydi blyškus švyturys praeiviai pasitraukia
nuo raupsuoto obelyno atominėje erčioje
skaudi šviesa kometos viduriuose
bet dar skaudesnis šviesmečių tinklas
lėktuvo juodojoje dėžėje išsaugota atgaila
be atlaidų teisingą žodį mėgęs Apolonas
apvilktas pilku santechniko kombinezonu
klasika simetrija tvarka ir apvalainas obuolys
sukiršina išminčius nuo šiol stokojantys erdvės
politiniai pabėgėliai valgo arklieną ir aprauda
nerimastingą laisvę
kartojasi siužetai:
Apolono vaikai žaidžia kamuoliu Pompėjos gimnazijume
ir baigiasi rafinuoti dialogai apie šviesos metafiziką
išdraskytos vynuogių kekės melas teroras paklydimai
neaiškių gaivalų sudrumstam Sarmatijos okeane
neblaivus kapitonas iš naujo nustatinėja kursą
Grigo ratų žvakidėn alpinistai giedodami įneša
sentėvio sniegžmogio insignijas
trumpą hegzametro skiemenį
ir ilgą ašutinę virvę su mazgeliais
žyminčiais neišvengiamai užmirštą Lietuvos likimą
prikalkite išdaviką orakulą prie žydinčio švyturio
prikelkite jūreivius ir tarnus –
Palemonas išplaukia į šiaurę
1997. 8. 26.
TRIUMFAI IR TRAGEDIJOS
ak, viskas praeina, ne vien šio pasaulio garbė,
antai išėję prasiblaškyti žodžiai
nebenori lįsti į sklandų surambėjusį sakinį,
linguojantys troleibusai ištiesia kuprą, nutrūksta nuo laido,
perdegusiom lempom atsikrato šviestuvai
ir įsiutina saulę, o ši atsisako
rikiuoti laiko atodūsius, širdies ritmą, hormonų audras,
ką ir kalbėti apie menkus žemiškus reikalus –
futbolo statistiką, eilėraščių rinkinio turinį,
šlovinamosios kantatos natų raizgalynę,
banko balansą, tavo saldžius prisipažinimus –
neapsikentęs pareigingas tarnautojas griebia peilį,
ištatuiruoja troleibuso atlošą, verkia apsikabinęs
atšiaurų metalinį šviestuvą: alkotesteris
ir dvasios ligų ekspertai jam palankūs –
ne pamišėlis, tiesiog bjaurybė, ir tiek;
mintantys riebia laikraštiena gauna progą nusižiovauti,
gatvėm besišlaistantys žodžiai
grįžta kasnakt vis vėliau…
gal imtis neatidėliotinų priemonių?
vilkas į mišką žiūri, tai tik gėdingas įprotis,
kurio padeda išvengti šaltas dušas, rytinė mankšta,
saugūs santykiai su gamta ir įtaigi reklama;
nereikia karščiuotis, rašyti blevyzgų ant sienų –
nė viena raidė neišpirks šio širdžiai malonaus pasaulio…
čia disponuojama indėliais ir kreditais,
kaip ir anksčiau apsukruolis, išlindęs iš urvo,
eidavo mainyti pagaląstus akmenis, aštrias nuolaužas
į krauju varvantį mėsgalį – viskas buvo tik vakar…
žlega pažaboti troleibusai ir keiksnoja viens kitą,
neturėdami galios prasilenkti; šviestuvas palinksta
prie žliumbiančio visiškai sutrikusio klerko,
užuot paguodęs, trenkia per veidą staiga įsižiebusio
blyksnio agonija – koks šiurkštus praregėjimas,
brutalus apreiškimas – vyko, tęsiasi, baigsis,
saulė nuobodžiaudama pamojuoja ir naiviai
palinki ramios, poilsingos nakties;
girgžda pamažu įsibėgėjanti sunkiasvorė kantata,
orkestrantai užsimerkia iš suvaidintos kančios
bei neslepiamo nešvankaus pasitenkinimo;
kodai prapuolę, pranešimas pasklido po žiūrovų tribūnas,
ir tam, kuris jį surinks, suklijuos ir grąžins
į jam deramą vietą,
pažadėta spengsmo palaima…
tegul šėlsta ženklų pjautynės,
netylėkit, dar ilgai nenutilkit,
viskas buvo tik vakar – po vieną atsėlinę žodžiai
sulipo į sakinio celę ir sustingo eilutėje.
2000. 05. 24.
MELODRAMA
paukščių kalba mes kalbėjome vakare,
bet iš ryto tušti stiklai ir vynu aptaškytas mėnulis,
pavėlavęs pakilti, pilotas atideda skrydį;
atsipeikėk – visur ta pati velniava –
grįžk į viešbutį, apkabink džiugiai ūžiantį šaldytuvą
ir prisiek jam akimirksnio ištikimybę
paukščių kalba maloni, kaip žinia,
tačiau tenka užmiršti kitą veidrodžio pusę –
toks negeras buvai ir suirzęs, lyg vynas rūgštus…
atsipeikėk, brangioji, šiandien kortas sumaišė lietus,
teko slėptis, bet potvynis pasiekė rūsį…
štai, prisiek, kad linksmai nuskandinsi mane
paukščių kalba mėlynai suliepsnojusiam ekrane:
švelniai girgžda balkono sija, dreba lubos ir lango rėmas
ir vienatinis rauda dangus – anuomet
Euridikę išdavęs į šalis nežvairavo Orfėjas;
apsieisim be priesaikų, – autostrados gale
tavęs laukia stiklai sklidini, ištuštėję alėjos
2000. 06. 15.
NARCIZAS
melsvo molio sambrėška plūsta
pamažėle raukšlėjasi plokštumos pilkšvos
pamėkliškas Narcize nesižvalgyk žemyn
asfalto veidrody ne tau sušvyti blykštanti ranka
ir citata iš medy išrantyto paiko pareiškimo
kad aš esu kad tu ir amžinai atminsim
sudyla sklandūs rūpestingai sutepti padargai
o lūpos ištaria čia nesančiojo vardą
ir išvaryti jambai prisuka iš naujo muzikėlę kiek nerimtą
vėl vakaras pusiaunakčio pulsavimą numaldo lošdamas
šachmatais ant šaligatvio plytelių – tiršta apčiuopiama dvasia
įgyja tūrį ir pro žalią butelio kaklelį
išsiveržia keisti žiedai išblizgintoj vazelėj: prakalbos
užgaulūs tostai – po nejaukios tylos rūstusis šeimininkas
gesina švietalus ir paukštis raudantis vardu Narcizas
įsistebeilija į savo seserį–mergaitę
skvarbiaakę pusnuogę sireną
sliuogiančią žemyn turėklais
vėl priartėja glamonėjanti ranka dvynių dviprasmis bučinys
aš tau sakiau kad jie per daug toli nueis
tuoj patekės tamsioji valanda ir karštas dusulys
juos vėl atskirs
nuo siūlo nutraukti karoliai birs – raudoni rutuliai
ir dygs daigai viduržiemy –
pikta atžagareiviška gentis
melsvas molis pridengia kraštelį dangaus
ir vanduo ima stingti
spiegia dar neatakęs ajeras paežerėj
pamažu išsitiesia galūnės
pernokusių obuolių bumsėjimas
antrina juodai apsigobusių kranklių serenadoms
patyliukais atropoja prie aukuro
vikrūs vorai iš slapčiausių pakampių plyšelių prorėžų
išrieda į plentą vilkikas
vairą laikantys gniaužtai atlyžta – viskas lekia velniop
kas bebūtum verčiau paskubėk:
neriant gilyn nuslopsta pilki spinduliai
meilės giesmės ir psalmės ir nuvaikščiotų batų pėdos
žmogystos išsinešančios drobulėn suvyniotą veidrodį
2000. 10. 18
KAIP ELGTIS PRIE STALO
Žaislus atneša ant padėklų,
paslaugiai nutaiso kuklią grimasą,
santūriai sublyksi akinių rėmeliais
ir užmerkia limpančius vokus.
Sproginėja vaikų pripūsti balionėliai,
kažkas pagaliau pripažįsta,
jog kūnai pripildyti oro, –
sudirgintas nepadoraus skylėtumo,
griebiasi nosinės ir droviai nuleidžia šakutę.
Iš dosnios, dar neprakiurusios kišenės
ritasi kortų karaliukai, karamelė…
Atsargos lakūnas ima mikčioti:
be galo keisti nūdienos polėkiai,
polinkiai paišyti ant sugertukų, –
ponai, bet juk tai išgydoma
akupunktūra, povandeninio masažo srove
bei poezija.
Šit kaip? Po pietų eisim miegoti,
šiltai apsivynioję akis vilnoniais rankšluosčiais.
Paskaitykite mums Horacijų.
Jau nebelaikome kanarėlės.
Apgailestauju.
Priimkite jums ištikimo kapelmeisterio užuojautą.
Kiekvienąkart vis kitoniškas pokalbis,
tik Horacijus nesensta…
O taip, ponia!
Jis dar stebėtinai jaunai atrodo.
1997. 11. 2.