vidmantas tadas

 

 

       Aleksandras lipo į kalną


       Aleksandras lipo į kalną. Jam atrodė, kad viršūnė bėga nuo jo. Kalnas nebuvo itin status, na bent jau už sieną tikrai gulstesnis. „Atsibodo“ – pagalvojo Aleksandras ir, nugriuvęs ant kairio šono, ėmė ridentis. Už poros metrų užkliuvo už mažo dygaus krūmo ir susiplėšė kelnes. Tuo metu jam akyse pasidarė balta, ir vėliau raudona (šviesiai). „Ne“, – pasakė Aleksandras ir vėl ėmė kopti į kalną, kurio viršūnė vis bėgo nuo jo. Aleksandras buvo labai liesas ir kalno vėjai vis perkeldavo jį nuo paviršiaus ir kėsindavosi nunešti kažkur labai toli. Aleksandras į tai atsižvelgė ir į kišenes įsidėjo po kalnų voverę. „Aš jau beveik nebe žmogus“, – pagalvojo Aleksandras, „aš Kalnietis!“ – suriko jis ir iškėlęs rankas kurį laiką pastovėjo. Vėliau pagalvojo, kad taip pasakyti viršūnėje labiau tiktų. Nuleido rankas ir atsigręžė pažiūrėti, kiekgi jis kelio įvekė. Staiga nurimo kalno vėjas ir iš po debesų išlindo saulė. Ji apšvietė didžiulį kalną ir mažą Aleksandrą ant jo. Aleksandras užmigo. Tik prieš tai, žinoma, atsigulė ant šviežiai nupjautos žolės. Jis sapnavo, kad stovi kalno viršūnėje ir bando ten kuo ilgiau išsilaikyti. Į jį ir vėjas pučia, ir vilkai, ir lapės aplink šokinėja... Aleksandras prabudo ir susimąstė apie savo sapną. „Čia kažkoks ženklas“, – pasakė jis sau, – „gal vis tik nereikia.“ – ištarė jis ir atsistojęs pasileido tekinas žemyn. Ūmai Aleksandro galvoje kažkas skambtelėjo, ir jis sustojo. Atsigęžė į viršūnės pusę ir baisiai nustebo – jos nebebuvo! Nebebuvo nei kalno, o jis pats ore stovi ir žemė iš apačios artėja. Štai Aleksandras jau ant žemės ir eina namo. „Visiška nesąmonė, tiesiog absurdas“. Jam iš kišenių iššoko voverės.

 

 

       Aleksandras nebus baltas


       Aleksandras išbėgo iš pastato šaukdamas. Bet tai įvyko priešpiet. Dabar jis sau ramiai guli ir mąsto įvairius dalykus. „Kažin kaip būtų, jei aš būčiau visiškai baltas. Žiemą manęs žmonės nematytų ir sakytų: „Vajetau, kažin kur Aleksandras?“ Šioje vietoje Aleksandras net nusišypsojo. „Bet geriau pagalvojus, mane juk gali partrenkti mašina ar koks autobusas. Juk nematys, kad aš ten einu, arba kad ir stoviu. Juk nematys!“ Aleksandras susinervino ir, bandydamas apsiversti ant šono, nusirito nuo stalo. Atsistojęs jis piktai riktelėjo – „Aš baltas! Tai jau nesulauksit, niekšai!!!“ Aleksandras niekada nebus baltas.

 

 

       Vėjas Aleksandro draugas


       Aleksandras susipyko su Draugu. „Tu šuva!“ – piktai jam tiesą į akis rėžė Draugas. Aleksandras neištvėrė – sugniaužė kumštį ir... apsiverkė. Tuo metu kažkur prie didelio kalno vienuolis piligrimas užsirito ant savęs akmenį. „Taip tu šuva. Ir dar boba, jei verki“. Aleksandras verkdamas žvelgė į tolį. Jam buvo skaudu klausytis Draugo. „Iš kur pas mane tiek valios, tiek stiprybės?“ - stebėjosi jis. Staiga Draugas tapo permatomas ir jam dingo balsas. Jis vis plūdo Aleksandrą, bet tasai jo nebegirdėjo. Permatomą Draugą nunešė vėjas. Tas pats vėjas ir nudžiovino ašaras nuo Aleksandro veido. Pasirodo, kad vėjas buvo draugas, o Draugas buvo priešas...

 

 

       Aleksandras ir obuoliai


       Nusipirko Aleksandras šuns būdą. Ir tik vėliau susimąstė, kad neturi šuns, kurį galėtų toje būdoje laikyti ir ten visaip šerti. „Nieko, laikysiu drabužius ir visus savo puodus“. Tai nebuvo labai patogu, ypač kai reikėdavo pasiimti puodą, bet ypač kai reikėdavo pasiimti megztinį ar pėdkelnes. Būdamas labai nagingas, Aleksandras iš tos būdos pasidirbo valtį. Ir tik išgręžęs paskutinę skylę, prisiminė, kad 154 km spinduliu aplink jo namus nėra jokio vandens telkinio, išskyrus balas ir šulinius. Kitą dieną iš tos valties Aleksandras padirbo keturis pelėkautus ir tik pabaigęs ketvirtąjį, prisiminė, kad jo namuose jau seniai nėra jokių pelių. Pats, dar mažas būdamas, visas išgaudė. Praradęs viltį, Aleksandras užkasė pelėkautus kieme, skirtingose vietose. Po metų dviejuose vietose išdygo obelaitės, kurių vieną Alaksandras nulaužė griūdamas (paslydo ant sraigės). Likusi obelaitė greitai subrandino skanių ir sultingų obuolių. „Gerai, kad aš neturiu jokio šuns“, – valgydamas obuolius galvojo Aleksandras.

 

 

       Nekintantis Aleksandras


       „O geriau pagalvojus, aš esu nekintantis. Na, kartais pykstu, kartais susipykstu, dar net džiaugiuos kartais, bet, geriau pagalvojus, aš – nekintantis“ – žaisdamas su žirklėm mąstė Aleksandras. „Nors gal vis dėlto ir kintantis. Juk kažkada tarp radiatoriaus sekcijų įlįsdavau, o dabar niekaip“. Staiga Aleksandras įsikirpo sau į pirštą. „Va dabar man skauda. Tai juk šioks toks pasikeitimas. Ar ne?“ Žirklės pavirto į drugelį, kuris nuskrido po velnių. „Absurdas!“, – riktelėjo Aleksandras ir Keršto Jausmas užvaldė jį.

 

 

       Grožis – subjektyvus dalykas


       Aleksandras, kaip ir kiekvieną naktį, saugojo sandėlius ir palinkęs prie stalo su balzgana staline lempele, rašė savo biografiją. „Vaikystėje ir apskritai jaunystėje, aš buvau negražus. Nepalyginsi su dabartiniu manimi“. Aleksandras pakėlė galvą ir ėmė mąstyti, kramtydamas tušinuką. „Ir iš tiesų, dabar aš esu velniškai gražus. Gal net gražesnis už kokio Botičelio paveikslą ar, kokio ten Šekspyro dramą. Tik žmonės to nepastebi. Jie vaikšto pirmyn, atgal ir nemato, koks aš įstabiai gražus esu“. Aleksandras prikando apatinę lūpą ir užtai jam kilo puiki mintis: „Ryt nueisiu pas Albertą ir jis mane galės nutapyt“. Taip nusprendęs Aleksandras išsitiesė savo nešiojamoj lovelėj ir kietai įmigo. Kaip tikras sargas...
       Aleksandras atėjo pas savo draugą, tapytoją-poetą, Albertą.
       – Ar tu mane nutapysi? – paklausė.
       – Ne, – atsakė Albertas.
       – O kodėl dabar taip? – vėl paklausė Aleksandras.
       – Nes tu man negražus, – paprastai atsakė Albertas, – man va tas vazonas už tave maždaug dvigubai gražesnis. – Albertas šiek tiek patylėjo žiūrėdamas tai į vazoną, tai į Aleksandrą ir pridūrė:
       – Gal net ir trigubai, sakyčiau.
       Aleksandras net pritūpė ir išsižiojo, tačiau ant draugo nepyko. Eidamas namo jis buvo baisiai liūdnas, bet kartu ir džiaugėsi supratęs vieną svarbią tiesą: grožis yra subjektyvus dalykas. „Va aš sau gražus esu, o Albertui negražus. Na, jis man irgi ne iš gražiausių. O kodėl jam šito nepasakiau?“ Tada Aleksandras grįžo pas draugą Albertą, nors ir tolokai jau nuėjęs buvo.

 

 

       Aleksandras ir statybininkai


       Aleksadras jau visą dieną stovėjo ir žiūrėjo į kitąpus tvoros dirbančius statybininkus. Anie statė namą. „Ką darot?“ – paklausė jų Aleksandras. Darbininkai, kaip visada, nekreipė į Aleksandrą dėmesio. Aleksandras eilinį kartą pasijuto nemaloniai. „Ką ten statot? Namą?“ – vėl paklausė Aleksandras. „Namą!“ – piktai atrėžė vienas statybininkas ir vos susitvardė nesviedęs į Aleksandrą pusę plytos. Aleksandras baisiai apsidžiaugė, kad į jo klausimą buvo atsakyta. Ir dar taip trumpai, lakoniškai, kaip statybininkai tarpusavy šneka. „O ar didelį namą statot?“ – vėl paklausė ir šalia jo, ant žolės bumtelėjo visa plyta. Iš už tvoros pasigirdo trumpas nusivylimo keiksmas. Aleksandras gražiai atsisveikinęs su statybininkais išėjo namo. Jo išėjimą statybininkai linksmai atšventė, dėl ko nebaigė suplanuotų dienos darbų ir visi iki vieno buvo išvyti iš darbo. Ryte vietoj jų atėjo kiti. Po pusvalandžio pasirodė ir Aleksandras...

 

 

       Ateitis svarbiau


       Pūsdamas balioną, Aleksandras visada galvoja ne apie balioną, bet apie Ateitį. Ateitis jam yra svarbiau už kažkokį balioną. Tačiau skusdamas bulves jis niekada negalvoja apie Praeitį. Vadinasi bulvės jam svarbiau už Praeitį... Taip jis darė ir dabar: skuto bulves ir apie Praeitį negalvojo.

 

 

       Minties galia


       Kartą eidamas gatve į metalo supirktuvę, Aleksandras pasijuto baisiai alkanas. „Labai norėčiau kokios nors dešros“, – svajojo jis. Nuo šios minties jis net sustojo ir ėmė taip įnirtingai galvoti apie dešrą, kad aplink jį susirinko gal kokių trylika šunų. Jis tuos šunis mikliais judesiais išvaikė ir, nubėgęs į metalo supirktuvę, iškeitė savo dantračius į dešrą. Grįždamas Aleksandras pametė dešrą prie elektros pastotės, ir dėl to kaltino tik šunis ir nieko daugiau.

 

 

       Keistenybės Aleksandro darbe


       Aleksandras, kaip ir kiekvieną penktadienį, budėjo sandėliuose ir drybsodamas savo nešiojamoj lovytėj rašė autobiografiją. Staiga, iš nežinia kur, nukrito raudonai dažytas akmuo, kuris savo forma priminė Aleksandro močiutės draugę Stefaniją. Aleksandras į akmenį nekreipė jokio dėmesio, nes jam dažnai tokie dalykai prisisapnuoja. Tai ir dabar jis ramiai atsikelia ir išspiria akmenį, kuris priminė Aleksandro močiutės draugę Stefaniją, pro langą. Akmuo pavirtęs bjauria žąsimi grįžta ir pridergia ant budėjimo stalo. Aleksandras iš nuostabos net pritūpia ir išsižioja. „Po velnių! Kas čia per nesąmonės?“ – pagalvoja Aleksandras. Negana to, žąsis nuo stalo nusirita į šiukšlių dėžę ir savaime užsidega. Aleksandras virš ugnies pasišildo du zefyrus ir nueina miegoti. Kokių tik keistenybių neatsitinka Aleksandrui saugant sandėlius...

 

 

       Garvežys


       Atėjęs į degalinę, Aleksandras pamatė, kad čia galima nusipirkti ir maišelį anglių ar ryšulėlį malkų. „Gaila, kad neturiu garvežio, arba bent jau garlaivio“, – pagalvojo Aleksandras, čiupinėdamas maišelį su anglim. Vėliau jį iš degalinės išvijo piktasis sargas, mojuodamas dujų balionu.

 

 

       Aleksandro dailės dirbiniai


       Kartą Aleksandras sumanė nueiti į dailės dirbinių galeriją. Ilgai jis stovėjo tai prie vieno, tai prie kito paveikslo bandydamas suprasti, kodėl tie darbai verti parodos. „Aš irgi tokių pritepliočiau. Gal net ir gražiau“, – pagalvojo jis. Ir tada prisiminė, kad namie po lova guli keletas jo darbų. Viename jis kažkada nutapė gaidį, o kitame juodą kvadratą su visokiais spalvotais burbulais. Aleksandras nuėjo namo ir atnešė tuos darbus. Pakabino juos greta kitų ir po jais dar pakabino kortelę su užrašu: „Nežinomo autoriaus Aleksandro“. Vėliau jis vis ateidavo į tą galeriją pažiūrėt, kaip žmonės žiūri į jo paveikslus ir neskiria jų nuo garsių dailininkų kūrinių. Jam buvo malonu.

 

 

       Pirštinės


       Aleksandras sėdėjo ant aukšto pastato stogo ir spjaudė taikiems piliečiams ant galvų. Taip jis darė jau nuo pietų. Tačiau ne apie spjaudymą jis galvojo. Jam labiau rūpėjo tai, iš kur reikės žiemą gaut žiemines pirštines. Jam reikėjo patogių, bet ne pirštuotų ir šiltų, bet ne kumštinių. Visgi geriau jau būtų mąstęs apie spjaudymą...

 
       Daugiau tekstų rasite: http://aleksandro.blogas.lt/