***
Nemylėsiu tavęs aš kaip savo širdies,
Nes ir mano širdis jau manęs nebegirdi,
Kaip lizde svetimam užlipdytos kregždės,
Kaip ištroškusio – šulinio svirtis.

Gal plaukų, o gal gailių, o gal tik salsvokos
Užmaršties kvaitulys ten smilgynuos
                                             karštuos...
Kas tave palydės ligi gervių raudos
Ir gandrų vestuvinio šokio?

Užsikloti migla, pasikloti rasa –
Ar gimtinės kąsniautojui daug čia bereikia.
Tau prie šono žydės obelėlė sausa,
Vai žydėk, sužiedėjusi lūpų rieke...

Tavo balso irimas, liemens tavo ritmas,
Lyg lietus vėl suošia išauštantis rytas...
Aš tave palikau, aš tave išvargau
Tarsi žvaigždę ant tėviškės juodo dangaus.

Verba, Algirdas. Ugnies ūgis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



***
Asfalto smegenys minkštės. Nedrįsk
Begrįžt pro svyrantį, pro juodą sodą.
Užguls užguls ausis tau vyturys,
Užkris ligi gyvos galvos akuotas.

Ten karšty paukščio, sklendžiančio aukštai,
Šešėlis ašarą nušluostys skaudžią,
Ten jūroj maudysis vaikų vaikai,
Toj jūroj, kur viršūnėm medžių griaudžia.

Fanatikų ar debesų minia?
Tai taip, tai taip be peilių skerdžia...
Rugiai, iš baimės bąlantys. Balne
Lyg vėtrungė gręžiojas kerdžius.

Mes – broliai usnyje ir lietuje,
O rugiapjūtės dulkės žygio broliai,
Ką bepridurt prie balso kalvoje,
Kai ašmenis bučiuoja kvaišos žolės

Už tai, kad plienas suteikė sparnus?..
Lėtai, apžergęs ir tvoras, ir pievas,
Palaimina jus horizonto dievas,
Menkiausiam jūsų žingsniui paklusnus...

Verba, Algirdas. Ugnies ūgis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



***
Iš tolo žvėrys uodžia savo irštvą,
Keleivis regi žiburį, namų,
Tave aš įstengiu tada pamiršti,
Kada galvot apie tave imu.

Ak, ausyla ir akyla – atklys
Ta atmintis – ir seks tarsi seklys.
Lyg išgirsta svetur tartis gimtoji
Esi tu man. O siela, tu vaitoji?

O lūpos, o karščiuojančios, suskirdę –
Lyg neštų tėviškės smėlynų mirtį,
Saldžiai taip gėlė viksvos virpulys,
Lyg žaibas perrėžė balta pusnis.

Bevaisės moterys, išsekę šuliniai,
Mes buvom, buvome jų kaliniai...
Tos dilgėlės, plaukai taip aitriai švelnūs,
Sunkus kaip kalnas mylimosios delnas.

Cementas – tarsi pirmas sakramentas,
Ir debesys juodi darželin krenta,
Vandens vaidensis šventės. Kals duris
Ir iš barakų miestas išsiris...

Gebėjus versti akmenį į duoną,
Vest šunkeliais tarsi dangaus erdve,
Sau viską pasiimk. Palik tik dovaną –
Galvojimą apie tave...

Verba, Algirdas. Ugnies ūgis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



***
Ten, prie vartelių senų,
Šuo su grandinės sparnu...
Nebeištversiu sapnų –
Eit vėl egzaminų.
Ant dalgio šviesių ašmenų
Tavo vardą iškaltą menu.
Šventoj šviesoj pelenų
Viltį prisaikdinu.
Nuo grindinio akmenų
Kraujo šermukšni skinu.
Šalnos, galva tarp delnų,
Ašaros telefonu.
Tarsi klounas einu.
Aidas anų dienų
Lyg nuo aukštųjų kalnų
Balsas Nojaus sūnų...

Erelis prie kepenų.
Šitaip ir gyvenu.

Verba, Algirdas. Ugnies ūgis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



Balandžių senė

         Vidai

Vytimo kvapai, aromatas puvėsių,
Gaiviajam dvelksme lyg pavėsy ilsiesi...
Kiek amžių, kiek amžių aikštės vidury
Iš savo prikyštės paukščius tu šeri?

Ją aptupia minios balandžių godžių,
Žvelk, lesa jie trupinius tavo minčių.
Tik rauzganos lapų karūnos. Nuo šuorų
Kaip kūnas besvoris jos karstosi kuorais.

Pasmėlusios akys nusilpo, apžlibo,
Mainai tarp šviesos ir tamsos. O koks slibinas
Mūs moterims siurbia krūtinę? Plokščia
Ji lyg kultuvė gailiai skamba nakčia.

Aukštai virš galvos jai – siūbuoja namai.
O meilės šventasis vanduo – ten žemai.
Bespalvis mūs meilės vanduo, kad jame
Spindėtų menkystė dangaus ir gelmė...

Verba, Algirdas. Ugnies ūgis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



Tiek tos bėdos

Aš nežinau, nuo ko vis labiau tunku –
Kad netenku namų, mylimų, pinigų?

Sėdi šalikelėj kretančia galva kvailys,
Žerdamas degantį smėlį man į akis.

Tartum skelbimų stulpas draskomais
                                                     apdarais
Gatvės vienutėj į spindinčius langus dairais.

Kur jie prieš naktį traukia manų smegenų
                                               dugnu –
Kirbinės utėlėtų, padegėlių, alkanų?

Žolinių margos mergaitės, berniukai žydri,
Padai jau atmušti, ašaka gomury.

Nedovanosiu už ilgesį – krenkštimą rūku –
Tą karalienės prisakymą mist pyragu.

Įbestas kryžkelėj dalgis. Kai surūdys, –
Eikit manęs ieškoti – sprogo širdis.

Tik ant vandentiekio bokšto garnys
                                               kleketuos –
Tiek tos bėdos, bičiuliai, tiek tos bėdos...

Verba, Algirdas. Ugnies ūgis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



***
Danguj net mums kilpos paspęstos –
Antenų tinklai, raizginiai.
O siela, tavasis, žvelk, pasas
Jau nebegalioja seniai.

Našlaitis, našlė ir kareivis...
Kaip ankšta, kaip ankšta labai,
Tarytum dangoraižių kreivės
Ant kapo užlipę kapai.

Gal mes nuo godumo saldumo
Išaugame apsukresni?
Akis manekenų nėštumas
Vilioja reklamų ugny.

Mes esame protėvių urvo,
Žvėries ir akmens omeny.
Ar buvome artimesni,
Nei šaukšto kelionėj į burną?

Tik murzinos sienos palėpės
Krūtinę prispaus prie krūties,
O delnas, delne pasislėpęs,
Tai meilė, tai meilė, – kuždės...

Verba, Algirdas. Ugnies ūgis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



Gruodžio sodas

Ką tos dumplės šiferio įpūs?
Plinkanti stogų skarda – lyg vagos.
Keliais jom ropotumei kaip vaikas,
Kol surastumei tėvų kapus.

Riksmas – tik sapne. O juokas – tik šiene.
Kaip gyventi burna užgipsuota?
Nuo aušros lig sutemos mane
Guodžia gruodžio sodas, gruodžio sodas.

Tie balandžių šlamantys karai
Kiemuose, tas beržas lyg apsvilęs.
Vai prieš ką taip gailiai pumpurai
Alkani čirpsėjo – mano zylės?

Saulės kiužis. Per nebylią pūgą
Ne viena vienatvės paslapty
Savo skruosto akmenį glaudi
Prie sintetinio meškiuko pūko...

Rūškanoj rankas grąžys. Pražys
Tvoros. Nukrebždės rasos ežys.
Pleiskanos sparnų pabyra žemėn,
Katinai. Tik kaminai. Tik amen...

Verba, Algirdas. Ugnies ūgis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



Tylos paliaubos

Nutilo ir trandis,
Tiek amžių graužus mano siją gimtą.
Be garso plaks širdis, be garso plaks širdis,
Šią naktį netgi moterys negimdo.

Nepūkši nė tešla
Mediniam kubile. Nešvokščia krateris.
Kurčnebylių brolybė ir tyla.
Nebegadina oro provokatorius.

Nė šnabždesio žvaigždės,
Ore sustingo antvožas virš karsto.
Mintis nesuspurdės, keliai nesudundės.
Nuščiuvo tavo astma. Vynas nebekarsta.

Ir šautuvo kulka,
Širdin nutaikyta, į vamzdį grįžta. Kaino
Prieš Abelį pakilusi ranka
Erdvėj skrajoja. Nebeauga kainos.

Žemelėje sieroj
Padėję kardą tarp savęs, sumigo priešai.
Ir toj tylos giedroj, nurimusioj aistroj
Dvi galvos ilsis, nuo retežių – riešai...

Begarsėje nakty
Atodūsis tik kažkieno krūtinėj:
Esi tu ta pati, esi tu ta pati,
Pirmoji meile, meile paskutine...

Verba, Algirdas. Ugnies ūgis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



***
Mes gyvenam seniai nugyventus metus,
Mes gyvename vieną išsiskyrimą.
Gal manei, jog vis varstai naujus vartus,
Kad po šiekštu vanduo nurimo?

Vėlei – rankšluostis, vėlei – molinė pirkia,
Ir eglišakės, kvapas svilėsių, skerdienos.
Taip pro odą mūs rankų, kur plušo varge,
Prasišviečia skausmingos venos.

Pakartok man kareivišką brolio kepurę,
Turgaus aikštę, piemens bulvę karštą,
Parugėj nuplazdėjusią veido burę,
Vieną žodį, vienai mergaitei neštą.

Tas neištartas žodis šiandien limpa ir tau
Prie veido – lyg klounui kokiam kepuraitė...
Mes gyvename vieną vienintelę raidę
Ir kastuvo džeržgesį ant kalno stataus...

Vientuly po medžiu, aš tave suprantu –
Ne miškais, o sprandais mūsų lietūs tursena.
Nebenoriu veidų, nebenoriu vardų –
Man tas pats, ką mylėt – ar mergaitę, ar
                                                      senę...

Mes gyvenam seniai nugyventus metus
Ir tą vieną rūdijantį durų raktą...
Vien tik lašas skaudus, vien tik lašas
                                              skaudus –
Tas atrado, kas pamestą rado...

Verba, Algirdas. Ugnies ūgis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.