antanas_venclova


Express.


Juodi bėgiai, juodas vėjas ir dangus.
Lempos švilpia išsišiepusiais dantim.
Mes važiuojam. Traukinys per tunelius
skris kaip paukštis klykdamas visa širdim.

Drąsios mintys pro dangaus platybę plyksi.
Naujos dienos aušta už juodų langų.
Ei, praverki langus, atdaryk duris,
ei, sugriebki juodą vėją už sparnų! –

Gimsta širdyje padūkusi pasaulio meilė.
Jąja apkabintum visą plačią žemę,
išmatuotum kraujo pilnus kanalus
ir žinotum, ką rytojus lemia.

Vyrai! Žemėj tūkstančiai bedugnių žybsi,
o pavėju plevėsuoja skraistės dūmų.
Tūkstančiais bedugnių tiesime betono tiltus,
kol nulėksim ligi laisvės rūmų.

Juodi bėgiai, juodas vėjas ir dangus.
Lempos švilpia išsišiepusiais dantim.
Mes važiuojam. Traukinys per tunelius
skris kaip paukštis klykdamas visa širdim.



Ligoninėje

Ligoninė. Pro ausį dūzgia musė.
Atpiovė kojas ir įmetė į lovį.
Ramu. Langai balti per pusę,
ąsotis po palove.

Senukas daktaras, margutis lyg genys,
ant smagenų uždėjo kilogramą vatos,
peiliu pro kiaušą išgręžė smagenis,
peiliu aštriu lyg dratas.

Aortose taip apie 13
ugnies vežimų. Sode gegutė gieda.
„Aš nežinau. Gal ponas daktars pasakytų ką“ –
sesutė kalba: „jis namie da...“

– „Namie? Negali būti!“ 12 ir ½
kalena laikrodžio nariai iširę.
Įbėga daktaras pavargęs ir uždusęs“
„Pilietis ką tik mirė...“

...Durys persigando, net atsidarė.
Išblyškus moteris stovėjo pas langą.
„Gerbiamas daktare, tamsta visagalis...
Susimildamas atpiauk antrą ranką.“



Aistros ir bado poema.

Skaisti kaip džiaugsmas naktis nuslinko
į sutirštėjusius melsvus rūkus.
Kanaluos vyto vos išsprogę žolės: –
gašli mirtis nudraskė žibuoklių vainikus.

O skersgatvy tyli jauna mergaitė,
širdy paslėpusi, jei ten nerimsta kas,
šypsodama vadino į save kiekvieną,
nudažius lūpas ir paleidusi kasas.

Ji laukė, žvalgės ir keistai šypsojos...
Pro rausvą pudrą neramiai drebėjo.
Išalkusi, aistri, jauna ir nuodėminga
ji jautė – gatvėje – pirkėjo.

Ejau drąsus ir padūkimo pilnas.
Pašėliška aistra man uždegė akis.
Virpėjo visos gyslos karštos kaip gyvatės,
ir daužėsi, ir svaigo nerami širdis.

Eime. Aš tavo kūną išbučiuosiu
ir nuodėmėj didžioj šalia tavęs numirsiu.
Aš tavo meile girtas. – Mylima,
juk jaunas aš – ir tu jauna: –
lig dugno laimę, ligi dugno!

Kavinėj džimi dūzgė, java staugė.
Ir tavo kūnas visais virpėjimais mane į save traukė.
Konvulsijose degė mano smilkiniai.
O priemiesčių pritonuose raudoni dūmai,
apygirčiai veidai, pasenę moralumai:
abu mes buvome vienos lemties žyniai.

Kavinėje pro langus staugė muzika,
ir gyslom švilpė kraujas kaip raudonas vėjas,
kaip švilpia sausas ašutas, plienitę stygą palytėjęs;
kaip švilpia traukinys bekraštėj girių platumoj.

...Kavinėj džimi dūzgė...
O tavo skausmo aš nenoriu, man nereik.
Aš šiandien alkanas, ir tu juk alkana.
Aš nieko, miela, tau neduosiu: bus gana...
kančios ir gėdos tavo man nereik, nereik!

Tu pabučiuok kaip sesė mano šaltas lūpas
ir eik namo. Tenai: numirk iš bado.
Rytoj: tegu visi šnekės: negyvą jauną prostitutę
ir nusišovusį studentą rado.

Iš antologijos „Pirmas dešimtmetis“, Kaunas, 1929 m.
Kalba autentiška