alvydas valenta


***
Aš vaikštau po kambarį
ir klausausi banalių dainų apie meilę.
Už lango žydi rožės
ir pasenusios moterys
prisimena praėjusią savo jaunystę.
Aš vaikštau po kambarį,
pagaliau trenkiu galvą į sieną ir apalpstu.
Tada prasideda viskas iš naujo,
kol vėl imu klausytis banalių
dainų apie meilę,
o už lango susėdusios moterys
ima keikti ir grožį, ir jaunystę

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



***
Išėjom į žalzganą girią. Sukūrėm
didelį laužą. Šokom,
dainavom ir žaidėm lig ryto. Išpuolė
iš laužo meška vienaakė. Sudraskė
visas mylimąsias. Vėl likom
vieni kaip kadaise.

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



***
Kaip iš sutemų atėjom,
taip į sutemas ir grįšim.
– Ar mylėjom?
– Taip, mylėjom.
– Ar paliksim?
– Taip, paliksim.
Pažiūrėk, kaip paukščiai skrenda,
iš saulėtekio pakilę,
kaip sparnais jie skrodžia erdvę,
kaip žydrynę jie pamilę...
Gūdžiai ošia piktas miškas,
pušys verkia kažin ko,
pažemiu šešėliai tįsta,
paukščiai skrenda vakarop.
Kam sparnus į aukštį tiesėm,
kam žvilgsnius į dangų kėlėm?
Kur sustosim, pailsėsim,
kai pajusim šuorus vėjo?
Kas iš sutemų atėjo,
tas į sutemas ir grįžta.
– Ar mylėjom?
– Taip, mylėjom.
– Ar paliksim?
– Taip, paliksim.

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



***
Tokia didžiulė beprasmybė,
lyg metų karščio nukamuota karvė,
visa aptingusi, tik akys
dar žmogišką virpėjimą išduoda.
Aplink išdžiūvę pievos, krūmai,
ištrypti klanai,
aplink beprotiška kaitra
ir nei ūksmės, nei laikino pavėsio,
o iš paskos – ta karvė
nunarintais ištrupėjusiais ragais –
tik akys vis dar žmogišką virpėjimą išduoda.

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



***
Raup–suo–tie–ji gei–džia mo–te–rų
geis–mas de–gi–na kū–ną
nak–ti–mis bu–čiuo–ja pa–klo–des
žaiz–do–tom ap–a–ku–siom ran–kom
glos–to ne–gi–mu–sius kū–di–kius
lyg kup–rą ne–šio–ja kal–tę
raup–suo–tie–ji gei–džia mo–te–rų

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



***
Dabar jau žinau:
esu vos gimęs šunytis –
ir visą gyvenimą šitoks.
Nei pievos, nei miškai, nei avys –
vien būda ir kalės uodega.
Prasiveria durys,
išeinu sotus šeimininkas,
numeta kaulą:
et, tegu sau gyvena!
Mano motina – nuolat besilaižanti kalė,
mano tėvas – senas nuvarytas vilkšunis,
slankiojąs bailiai po kiemą ir bambąs.
O didysis gyvenimo geisme,
užgriūki nors kartą rujos kaukimu,
mūsų būda prie pat tvarto,
prie pat kiaulių migio.
Mano motina greitai ir vėl atsives
mažų pūkuotų šunyčių,
jeigu kas, šeimininkas kalbėjo,
tikrai nuskandins.

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



***
Mūsų rankos kaip žuvys iriasi per jūrą,
susikibę paukščių ir žmonių
pilnam rūke,
mūsų kojos grimzta kranto smėly,
kūnai supasi bangų mūšoj
ir muzikos garsų gausme... ir užmiršom, kad yra pasaulis,
vien tik plaukiam –
taip motinų įsčiose kūdikiai plaukia
ir nieko negirdi,
mūsų rankos lyg dvi mylinčios žuvys
susitiko kranto šešėly
ir siunčia nebylius bučinius,
pilnus dangaus ir vėjo,
vanduo tarsi didžiulė sėkla
saugo nuo žeidžiančio triukšmo –
kranto melsvam šešėly
žaidžia dvi miegančios žuvys.

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



***
Dvi drauges turėjau aš –
karvutę ir kalaitę,
jos abi padėjo man vargelį vargt,
vienai ragana jau kojytes iškraipė,
kitą – ruošiasi paskerst.
Karve karve, tavo austą liną
raganyčios dėvi vietoj marškinių,
jau peilius galanda, ugnį jau kūrina,
lyžtelk veidą drėgnu liežuviu.
...obelis apkibus aukso vaisiais,
šuliny sidabrą semk ir semk!
dvi drauges turėjau aš – karvutę ir kalaitę,
jos abi padėjo man vargelį vargt.

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



***
Kvailas ir tamsus
lyg dirvą knisanti kiaulė
gyvybės instinktas
prašėsi išleidžiamas į viršų.
Pro šalį ėjo žmonės,
viena motina pasislėpusi verkė,
vienas senis, sėdėdamas ant anglių krūvos,
kikeno ir rodė pirštu į minią:
štai, – žiūrėkit! –
šitas geidulio agonijoj
ir vėl išsitepė kūną nuosava sėkla,
jo nemyli ir niekada nemylės moterys –
jos vertina tik tobulus kūnus.
Kriuksėdamas ir tamsus
lyg šilumos ištroškusi kiaulė
gyvybės instinktas
prašėsi išleidžiamas į viršų,
viena motina patvory pasislėpusi verkė.
dienas sūnus
tylėdamas sekė paskui minią –

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



***
Ant vienos katės uodegos
išaugo didelis sodas,
jame vaikščiojo nuogi Adomas su Ieva
ir valgė sultingus obuolius.
Ant kitos uodegos
stovėjo mažutė aplūžus trobelė
ir ragana kūreno
bjauriai dvokiančią ugnį.
Maži piemenėliai
šaltą naktį netyčia užklydo į vidų –
ragana ką tik buvo prakeikusi
savo besilaukiančią dukterį.
Nauja, vos pradėjus daužytis gyvybė
jau žinojo, kad stovės pakelėse
ir laikys drebančioj rankoj kepure, –
ant dviejų katės uodegų
suposi du pasauliai,
tačiau ji pati nežinojo,
ant kurios – kuris,
elgetiškas pieno lašas
dvelkė krosnim, šiluma
ir mažais kačiukais.

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



***
Ant kalvos sėdi laikas
ir ryja šitą pasaulį
su besiganančiom bandom,
sodybom, miestais, uostais.
Pilni aruodai rugių pribyrėjo
iš vasaros derliaus,
rytuos ir vakaruos laužai,
ten sukrauna mirusius,
šitaip jie eina į dangų.
Mes dar žaisim rugiais,
rieškučiom mėtysim vienas kitam,
toli liepsnojantys Vakarai ir Rytai,
pasaulį ryjantis laikas
va, kaip anas pagirys,
kiek kartų ten ėjom vaikystėj grybauti –
klojimo šešėly,
pasislėpę nuo saulės ir nuo žmonių,
į traukiančius keliu žiūrėsim.
Dangus ir ašaros susimaišė rugiuos,
ir visas laikas.

Valenta, Alvydas. Lazdynų žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.