taskauskas tomas         Pagamintas 1986-aisiais. Nakties tamsą išvydo spalio 23-ąją. 2005-aisiais baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją ir paslaptingai persikėlė į Vilnių, kur šiuo metu galima jį, visą tokį stipriai paslaptingą, sutikti viešajame transporte ir kitose įprastose keistiems žmonėms vietose.
         Savybės: poetas, vyras, akylas, ausylas, nekomercinis, superretas. Rašo iš oro į lapus, mėgaujasi popieriaus čežesiu. Pasitaiko, kad parašo šį tą vertingo. Mėgsta postuluoti, pavyzdžiui: „Poetai labai nesavarankiški asmenys; nors poetai nieko nebijo, dažnai jų elgesio motyvai lieka nesuprantami: nei jiems patiems, nei kitiems; poetais truputį gimstama, truputį tampama (o kada save jau gali vadinti poetu... tai čia kaip kada žmogumi gali vadintis [nuomonės šiuo klausimu gana įvairios]); tikri poetai nei skundžias, nei verkia – jie tiesiog rašo.“ (iš pastebėjimų bekalbant su mergina).
         Kūrybos savybės: estetizuoja detales, ieško naujų prasmių, skambumo, bando įspėti (ne)sąmonių struktūras ir visa tai kažkaip bando užrašyti. Tekstai kaupiasi. Laukiama pirmosios knygos.
         Pavieniai eilėraščiai jau publikuoti „Naujosios Romuvos“ žurnale ir rinkinyje „Mokyklos langai“ (2005 m.), „Šiaurietiškuose atsivėrimuose“ (Pasvalio krašto kultūrinis leidinys); taip pat žadėta kūrybą publikuoti „Literatūroje ir mene“, bet pažadas pamirštas.
         Tam kartui tiek.

         2006.05.19, Tomas Taškauskas



Akimirka.mirties.nėra.tik.malonumas

Nėra garsų parodyk kovo dangų
nėra imperatyvo Tau apglėbki
nėra galbūt ir niekad jo nebuvo
nerūkančio kurio vis prašoma pridegti

mirtis iš dūmo perteikiama biobaimės
akimirka mirties nėra tik malonumas
užčiauptos burnos tai užčiauptas laikas
iš nuovargio prisėdusio žodžiu lengvumas

kaip Abrutytės knygoj sėdžiu
žiūriu dangus giliai ir baigias kovas
dejuok tarytum Jobas ėdžios
pavasariu dar nepražydusios eilučių kovos.



Virtualu(s)

Kuria kalba susikalbėsim
rugsėjo ištakos pavėsy
susitikimas

nakties nėra nėra puvėsių kvapo
it begalybės sukakties ir aklo
poeto aš nėra

tik medis tariamas
ir tariamai kalbus
lin.guo.ja.



Kai(p)

O aš sakau gal pažiūrėkim
kai(p) vėjas pučia pro akis
pro šoną teksto paraštę ar klėtį
atomas skaidosi jo branduolys
ne-patvaru(s) kai(p) pučia šitas vėjas
lig miesto centro pakraščių
ne-gryno teksto daug paliejęs
kai(p) pučia vėjas užrašau kuriu.



Jaunutis amžius.pranašauju.

Skaičiau (ne kreipinys čia)
yra laike skylė
jonynas mąstantis ir
nugalintis visą laiką
matyt nereflektuos dali
o pastarasis netapys jonyno
skystų jo laikrodžių
nes mirė(-)mirs jonynas
o Lietuva (ir aš) išplauks
plataus vandens srove
pro XXI amžiaus laiko skylę.



„22:30.pradžia be pabaigos“

Ir viskas iki galo bet be pabaigos žaviai išbūna nauja
paverčiama į gūsį kurs žiauriausiai prievartauja
sulipdomą (iš smėlio?) švelnią bendrą mūsų saują

ir viskas ryškiai tampa sena tik gerai kad nepamiršta
menkutis jungiantis prisilietimas prieš pamilstant
ne-kietas jaunas aš ir dideli spalvoti Tavo norų pirštai

ir viskas iki tol tik milžiniška nespalvota baimė (mirti?)
teorinė abstrakcija gyventi tartum lyti viską girdint
Tave bematant niekam ir visiems geriu už greitą mirtį

geriu kad myliu kad rašau eilėraštį kad jaunas kad poetas
kad nei sapne nei siūlų kamuoly (nei Tavyje?) nerasiu vietos
kad vėjas mėlynas saldus beprasmis tyloje esu bet superretas

yra kalbėjimas stiprus vandens išgėrus aqua vitae
kartojimas kad tai yra cukrinis diabetas lėmė šitai(p)
rašyt eilėraštį grynai tai į Tave žiūrėti ir bandyti

cituoti nes dažnai išties nelieka šilko žodžiams vietos
tik Tau Tave su Tavimi apie Tave ir nieko kito nieko
nejausiu nematysiu nes šįvakar mums ne-buvo liepta

nes pusė dešimtos

tai laikas pranašauti lietų smarkiai mums įsimylėti
gyvenimą išprievartavimą galbūt nevykusį eilėraštį
nei siūlų kamuolį spalvotą švelnų naują ir be pabaigos.



„Vienintelė tiesa“

Rašyt(i) taip saldžiai tar(y)tum šiktum
nebūtumei tarytum banalus be galo
nebūtumei nei impotentas nei poezijos-politikos reliktas
naujai pamatantis užrašantis naujai ką mato

vienintelė tiesa: visiems kasdien ir viską nuodugniausiai užrašyti
akimirką gyvenant mėgautis buities-būties poezija užrašius
pakeist tikėjimą ir odos spalvą beigi savo
išpuikusią ir baigiančią išmirti rūšį-lytį.



Rūtos Liutkevičiūtės žydėjimas

Pavasaris į galvą susitinkam
troleibuse ir žydi veidas
tikrai jauni fontanas minčiai
sukurti dainą ir mylėti reikia

nereikia nieko jaunas žalsvas vėjas
ir kūno senas kūno malonumas (keikti(s)(?))
kvėpavimas (savi)analizė a(r)tėjom
žiūrėjome ir klausėmės ir veidas

pražydo tapo bendras kūnas
neteko svorio žodžiai oras
kvėpavimas (savi)analizė nutrūko
tai(p) mus Čiurlionio voras.



Religinis

Klausytis (per atstumą) to
Kaip kvepia gaiviai
kvepia prieky einanti

kas veda mus į priekį(?)

jų šypsenos jų rūbai
nuotaikos minčių
spalvų ir sintaksės koliažai

dėl ko Jis prisikėlė iš mirties:
dėl jos
dėl moters
(dėl Bažnyčios)
viskas.



Ji(s)

Ji(s) stovi po
tiltu teka neris
praslysta kiras
policijos mašina ji(s)
mojuoja kryžiaus deda
ženklą juodais rūbais
ji(s) elgiasi dievaži
kaip iš kinijos žmonės
eina teka neris
užsidega aš rašau
žalia šviesa ji(s)
tebestovi tai(p)rašau
benueidamas.



(be pavadinimo)

Indukcija dedukcija brendimas
kalbėjimas rimuojant staigiai
beldimas į dangaus vartus nežinant
ar atsilieps šįvakar mūzos sraigės
įšliaužia į medžius kai miegas
sukausto asocialiai rankas per mintį
įšliaužia Žodis sapno raidės bėga
neužrašytos neužrašomos už šimtą
akimirkų tylos parduotos autorinės teisės
tyla žalios vejos švelniu lietum apglosto
kada pabundama rašyti(-)laiko teismas neina.



Tar(n)ybinis.arba trigubas o.

O mūsų
fakulteto dekanas
ponas Z.
moterų mačiau
pirma savęs
pro duris
nepraleidžia (o
per paskaitas
apie viduramžius
kalba akim
vištaites studentes
šaudo) o
kur čia menas
kad jau paklausėt
tai tokis čia ir menas:
tar(n)ybinis.



22:22


„– Galim greit parašyti.
– Ką?
– Eilėraštį.“

Kaip ilgai užtrunka
viena vienintelė
laikrodžių minutė

laikas išties
nedalijamas ir
neįsisavinamas:

kaip erdvė kaip
žmogus kaip mira
ar eukaliptas

koalų snukučiai
penkios kengūros Australijos
aborigenai čiabuviai ir (buvę-ne-buvę)
prasigėrę Lietuvos miestai

visa tat yra
integralu
(šįvakar?)

nes parašyta per
pusę ilgiausios minutės
kuri kaip ir aš
(vis nežada baigtis).

2006 m.