Jų vardai nėra svarbūs. Ji pasikvietė jį į svečius. Sakė, ateik, ateik, obuoliais pavaišinsiu, turiu razinų pyrago. Jis ir ėjo. Atėjo ryte. Paryčiais. Gal kiek per anksti, gal kiek nesitikėdamas rasti ją jau pabudusią. Tuščias ir bereikšmis buvo durų skambučio garsas. Neprilyginamas niekam ir neįsimintinas. Nieko antgamtiško, nieko skvarbaus. Jokios sumaišties galvoje ir tuo labiau jokio jaudulio jo kūne. „Pojūtis, lyg būtum iš gyvsidabrio, tik įformintas. Griežta yra forma. Griežčiausia...“ Pirmiau, nei jis spėjo apmąstyti savo mintis, priartėjo žingsniai. Minkšti žingsniai. „Ir Dievas sukūrė moterį, kad vyras galėtų klausytis jos pėdų keliamo garso.“ Spontaniški žvilgsniai. Jaukumas. Bežadė susitikimo pradžia. Taigi jokių pažadų.
„Galvoti taip kaip niekas kitas. Andora, Gana, Afganistanas, Laosas, Sirija, Armėnija, Zimbabvė, Kuba, Nigerija, Kambodža, Latvija.“ Daugelio šalių jis neaplankė prieš įžengdamas į jos butą. Į jos šalį. Bet ir vėl nesuspėjo minties išplėsti, išplėšti iš nesibaigiančio tylos srauto, o ir akys sumedžiojo tai, kas tyčia ganėsi jų medžioklės plotuose. Kvadratai, netaisyklingi, ant sienų kabantys. Skoningas spalvų ir formų žaismas. „Mūsų kasdienybė tėra daugiau ar mažiau skoningas spalvų ir formų žaismas“, – atsiminė ji kažkieno tvarkingą mintį. Jis nežinojo tokios minties. Jam užteko, kad šios išdažytos plokštumos primena skydus. O šedevrams (tai galėjo būti šedevrai) jautė nuoširdžią apatiją, nes pats nebuvo toks. Veikiau save laikė veikėju, tinkamu trumpiems gyvenimo pasakojimams. Svetimo gyvenimo. Nežinojo, ar todėl ji jį pasikvietė. Numanydamas, kad tokiomis aplinkybėmis (vieta, metų laikas, amžiaus skirtumas) nieko stipresnio prašyti negalės, buvo lakoniškas: „Arbatos.“ „Tuojau, tik man reikėtų nueiti...“ Atsimindamas, kad svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis kiti žmonės nuo jo nutolsta (tiek fiziškai, tiek dvasiškai tą jautė), patekdami į keistą, gaudžiančią erdvę, neprieštaravo jos rytiniam vizitui į dušą.
Du laikrodžiai ant priešingų svetainės (šis kambarys privalėjo būti svetainė) sienų, lyg įrodinėdami savo prancūzišką kilmę (jie galėjo būti „Made in
Negalėdama sulaukti dėmesio, arbata ataušo ir buvo išgerta, o ji – sugrįžo. Jei jo nebūtų kamavusi sloga, jos kūno kvapas būtų buvęs saldžiai nepakenčiamas. „Ieva tu mano, einanti rasota žole.“ Ji neskaitė šių jo minčių. „Razinų pyrago?“ – pasiūlė. „Girdėti kaip niekas kitas.“ Jam būtų patikę girdėti šalia jos beviltišką alsavimą, nesugebantį įkvėpti gyvybės. „Girdėti kaip niekas kitas.“ Jai būtų patikę girdėti jo beviltiškus žodžius, sugebančius ją įkvėpti. Juodu tylėjo. Ilgai, nes jiems nerūpėjo laikrodžiai, o ir laikrodžiams juodu svarbūs nebuvo. „Girdėti kaip niekas kitas.“ Karalius stovėjo balkone. „Girdėti kaip niekas kitas.“ Karalius stovėjo už durų. Jis švelniai kostelėjo, pažiūrėjo į balkoną. Ji švelniai nusišypsojo. Jis ištiesė ranką ir reikšmingu judesiu padavė obuolį jai, kostelėjo. Buvo atsisveikinta. Ir daugiau nieko neįvyko. Pažadu: daugiau nieko.
2008 m.