Sužinojau, kad sergu labai reta liga – alergija dramblių mėšlui. Ši liga atsirado senokai, lankantis pas seną draugą ir apžiūrinėjant jo kelionių egzotiškus eksponatus. Visą laiką man kėlė įtarimą tamsiai pilka masė stikliniame inde, kurią maniau esant mumijumi, tokiais organinės kilmės vaistais. Tai lyg vulkaninės kilmės nuosėdos, aptinkamos kalnų uolienose, lyg mumifikuotos pelių išmatos, – gerai ir nežinau, kas tai yra. Ši medžiaga visą laiką traukė mano dėmesį, kol kartą neištvėręs jos paragavau. Kartą paragavęs, norėjau daugiau, nes negalėjau suprasti, kodėl toks keistas skonis. Užsiplikydavau iš jos arbatos, bet dažniausiai ragaudavau gryną mažyčiu šaukšteliu, kurį nešiodavausi su savim kaip talismaną. Sidabrinis šaukštelis, dramblio kaulo rankenėlė. Brangi seno draugo dovana iš jo tolimų kelionių. Neva turinti nešti laimę.
       Nespėjau išsiaiškinti tos medžiagos kilmės, nes ji baigėsi – visą suvartojau. Galėjau, žinoma, pasiklausti seno draugo, tačiau man – senam gamtininkui – buvo nepatogu klausinėti tokių dalykų. Senas save gerbiantis gamtininkas turi pažinti bet kokį mėšlą, vos tik užmetęs akį. O ką pasakyti apie tokį, kuris kabina šitą masę šaukšteliais ir pats nesuvokia, ką valgo?
       Simptomai pasirodė vėliau, kai visą kūną apėmė pasiutęs niežulys, nuo kurio norėdavosi kaukti, spardytis ir plūstis; pikta buvo ir ant seno draugo, kam parsivežė šito mėšlo į namus, kam padovanojo puikų mažytį šaukštelį, bet šaukštai buvo po pietų. Mane ištyrė ir nustatė, kad sergu alergija dramblių mėšlui, taip pat esu alergiškas sausoms vištų ir kitų naminių paukščių išmatoms. Man buvo uždrausta lankytis vištidėse, nors ir pats žinojau, kad jautriems žmonėms ten ne vieta. Manęs vištidės ir taip niekuomet netraukė, – man labiau patikdavo antynai, mat jie yra arčiau vandens telkinių.
       Nuo vaikystės mėgdavau valandų valandomis pliuškentis pažaliavusiose kūdrose arba basas vaikštinėti po didžiulius antynų kiemus. Vaikštai sau minkštai ir tyliai tarytum milžiniškuose pataluose. Po kojomis švelniai lūžta saulės įkaitintas antinių išmatų luobas, pėdos smenga į minkštą sausą masę. Joje – milijardai gajų kultūrų, apie kurias tuomet neturėjau nė mažiausio supratimo. O priešais akis, už neaukštos tinklinės tvoros, tyvuliuoja saulės nutvieksti melsvi tvenkiniai. Nuo tų pasivaikštinėjimų po antyną mane ir apėmė nenugalimas noras tyrinėti gamtos pasaulį. Vaikystės noras išsipildė – šiandien aš esu senas ir patyręs gamtininkas. Mano kaimynas mėgdavo kapstytis vištidėje, bet iš jo nieko gero neišėjo.
       Alergeną atpažinti buvo sunku, bet pavyko, nes kūno pasiutimo priežastį iš dalies išsiaiškinau ir pats, pastebėjęs, kad man visada pasidaro bloga pavartojus šito neva mumijaus. Susiejau tuos du reiškinius ir atnešiau tyrimams šaukštelį, ant kurio buvo likę šiek tiek nuosėdų. Laboratorijoje jį ilgai tyrinėjo ir po savaitės linksmai kikendami man pranešė, kad tai joks mumijus, o sudžiūvęs dramblio mėšlas. Dar paprašė, ar nebūtų galima tą nepaprastai retą mūsų šalyje įvykį dokumentuoti, kaip nors aprašyti ir nufotografuoti su visais objektais ir mano portretu. Man tuojau pat prasidėjo alergijos priepuolis su visais pasiutimo požymiais ir jie to sumanymo atsisakė.
       Pasirodo, tas dramblio mėšlas mano draugui yra brangus kelionės įspūdžių atminimas. Jo istorija gan keista, įtariu, kad būdamas tuose egzotiškuose kraštuose jis šiek tiek kvaištelėjo.
       Keliaudamas po Indiją, kur tyrinėjo krituolių skaidytojų kultūras, jis pamėgo rūgštų vietinės gamybos vyną, gaminamą iš jam nežinomos rūšies augalų. Gerdavo tą vyną, o prisigėręs slapta duodavo ir drambliui – kaip geram draugui, kad būtų smagiau. Daugiau su niekuo ten negalėjo susikalbėti, – nemokėjo tų žmonių kalbos ir nesuprato jų gyvenimo. Bet jis ir nenorėjo kalbėtis su žmonėmis – jam mieliau buvo matyti aplink save krituolių skaidytojų kultūrą. Ekspedicijoms po apylinkes jam siūlydavo džipą, tačiau džipas brangiai kainavo, o finansavimas anais laikais buvo juokingai menkas, tad savo kelionėms bičiulis dažniausiai rinkdavosi dramblį, kuris čia buvo nemokamas. Be to, jodamas ant to dramblio, kuris buvo patelė, mūsų bičiulis jausdavosi stiprus ir galingas. Plati dramblienės nugara ir krituolių laukas aplinkui – štai kas teikė šiam mokslo vyrui tikrą pasitenkinimą ir galios pojūtį. Ypač išgėrus vietinės gamybos vyno.
       Atvirumo valandėlėmis mums pasakodavo, kad toje šalyje darė viską, ką bijojo daryti namie. Kvailiodavo ten kaip vaikas. Taip kartą prisivaišinęs su savo drambliu ir linksmai nusiteikęs jis keliavo per Kašmyro slėnį pietų kryptimi. Nuo vyno jam susuko vidurius, bet nuotaikos tai nesugadino, nes prie panašių netikėtumų buvo pripratęs. Tik nulipo šiek tiek po krūmeliu, nedaug tokiam tereikėjo. Vėl užsiropštęs ant dramblio ir paraginęs jį judėti pietų kryptimi, išgirdo keistus garsus užpakalyje. Tai tuštinosi rūgštaus vyno prisiragavusi jo dramblienė, nes buvo jauna, nepatyrusi ir niekuomet negėrusi vyno tokiomis didelėmis dozėmis. Susidomėjęs keistais garsais draugas smarkiai atsilošė pažiūrėti atgal ir netyčia nuslydo – tiesiai į karštą dramblio mėšlą. Iš paskos skubėjusi dramblių vora – patelę sekė jaunų patinų govėda – jo nesutrypė tik todėl, kad vengė lipti į bjaurastį – indiškieji drambliai, priešingai nei afrikiniai, pasižymi ypatinga švara, atsargumu ir taikumu. Todėl viskas baigėsi laimingai, o sudžiūvusio mėšlo gabalą, kitą dieną nusikrapštęs nuo savo kūno, parsivežė namo atminimui.
       Parsivežė skatinamas vien mokslinio intereso – dėl mikrofloros tyrinėjimo. Vylėsi mus nustebinti kokiu nors atradimu, gal būtų ir nustebinęs, jei patyliukais nebūčiau suvalgęs jo tiriamosios medžiagos. Galėjo iš karto pasakyti tiesą apie savo nuotykius ir tą medžiagą. Sukvailėjęs toje Indijoje juokaudamas kalbėjo, jog tai neva mumijus, ypatingi vaistai, kurie stiprina organizmą, atmintį, skatina begalinį pasitikėjimą savimi. Kaip tik tai mane ir sugundė. Kvaili juokai, nuo jų ir prasidėjo visos mano nelaimės.
       Taigi nieko apie tai nepasakojo nei man, nei kitiems seniems draugams, nors mes visi jo nekantrai laukėme ir džiaugėmės, žiūrinėdami nuotraukas su drambliais. Visa mūsų grupė buvo labai draugiška, mylėjo gamtą, todėl beveik visi tapome aistringais gamtininkais. Iš pradžių buvome aistringi, paskui – tiesiog seni.
       Pamiršau paaiškinti, kodėl jis keliavo į tą egzotišką šalį. Jis ten vyko savo mokslinio darbo jubiliejaus proga, kaip pasižymėjęs gamtininkas, – daug metų tyrinėjęs visokių parazitinių vabalų populiacijos ypatybes jis padarė nemažai atradimų. Apsigynė disertaciją apie krituolių skaidytojus ir ta proga išvyko į Kašmyro slėnį, kad ten pamatytų tų skaidytojų dar daugiau. Atsisveikinimo ir išlydėjimo šventė buvo nuostabi – visi ją prisiminsime. Aš pats padovanojau tam senam draugui stambų mokslinį leidinį apie parazitinius augalus ir vabzdžius. Net eilėraštį ta proga sukūriau, nors ir nesu literatas (nemėgstu literatų, o nuo šiol ir dramblių), o mūsų visų mylima kolegė – pusiau dailininkė, pusiau gamtininkė – tituliniame lape įrašė gražiomis bronzinėmis raidėmis:

       Buvo ir trečias tos visai neprastos panegirikos posmas, bet dabar jo nepamenu, atmintis šlubuoja.
       Bet dailininkę prisimenu, visi ją prisimena. Mūsų dailininkės aistra nuo vaikystės buvo žiurkėnai; toji vaikystės meilė uodeguotiems mažyliams pastūmėjo ją tyrinėti smulkiuosius graužikus, – jos mokslinio darbo tema buvo pilkųjų pelėnų populiacija. Ilgainiui ji taip įsigilino į tyrimo objektą, kad susitapatino su juo, pati pasidarė panaši į pelytę, ėmė jausti alergiją žmonėms, nekentė jų kvapo, slėpdavosi nuo visų, gyveno labai uždarai, beveik neišeidama iš urvą primenančios savo laboratorijos. Net ir senų draugų susitikimuose tupėdavo susitraukusi kampelyje, tik dvi akutės tarytum juodi blizgantys karoliukai išduodavo, jog tame kampelyje yra kažkas gyvo. Pamėtėdavome jai kokių nors trupinių.
       Mes jai ir netrukdydavome, apsimesdami, kad jos nėra. Atvirai pasakius, pamiršome net jos vardą, todėl nežinojome, kam rašyti kvietimus į mūsų susitikimus. Bet ji vis tiek pasirodydavo, nepastebimai išlįsdavo iš kokio nors urvelio.
       O mano bičiulis, didis krituolių skaidytojų žinovas, drosophila museles pradėjo tyrinėti labai seniai ir visai netyčia (taip prasideda ne viena mokslinė karjera). Būdamas jaunas labai bijojo gyvenimo. O kartą užėjo toks ūmus ir nepaaiškinamas gyvenimo baimės priepuolis, kad jis norėjo tiesiog į žemę sulįsti. Namuose žemės nebuvo, todėl jis stovėjo prie lango ir žiūrėjo į lauką. Žiūrėdamas gūžėsi, lenkėsi, traukėsi ir pats nepastebėjo, kaip atsidūrė balkone. Ten buvo saulės įkaitinta palangė su gėlių vazonais, daugybė gėlių, – visų pavadinimų net ir dabar nežino, – apie kurias sukosi aibės mažyčių muselių. Jos sutūpusios darė kažką neįtikėtino, jų iracionali elgsena atrodė siaubingai beprasmiška ir kartu absurdiškai tikslinga, metodiška. Kadangi baimės akys yra didelės, tos muselės jo akyse vis didėjo, didėjo, kol tapo iracionaliomis aibėmis, vidinėmis baimėmis, taigi pasiekė jo pasąmonę ir ten pasislėpė. Po ilgoko inkubacijos periodo, jau pasibaigus pubertetui, jaunuolio galvoje ėmė rastis visokiausių minčių mintelių, kurių net pats nesuprasdavo – nes jos ir būdavo nesuprantamos, bet ryškiai matomos kaip akių tinklainėje mirguliuojantis miražas. Net ir didinamojo stiklo nereikėdavo, pakakdavo gerai įsižiūrėti. Ir visos tos mintys buvo apie museles, apie jų be galo keistą pasaulį, kuris pradėjo vis labiau dominti, masinti, kol štai – nutrenkė į Kašmyrą, kad iš ten man atvežtų dramblio mėšlo užkrato!
       Tokia buvo paties draugo papasakota romantinė jo pašaukimo versija. Įspūdingai papasakota, bet gyvenime viskas būna truputį paprasčiau, proziškiau, nei mes kartais piešiame savo jausmingoje vaizduotėje.
       Anot draugo, muselių pasaulis įsibrovė į jo pasąmonę ir pakreipė jo gyvenimą atitinkama vaga. Bet aš manau, kad iš tiesų jis pats nusileido į šitų gyvių pasaulį. Krituolių skaidytojų ir muselių tyrinėjimai jam buvo tik pretekstas pabėgti nuo žmonių ir nuo savęs. Tai įrodo kad ir jo kvailystės Kašmyre. Jis ten buvo labai – sakytume, pernelyg – atsipalaidavęs.
       Visi dalykai pasaulyje susiję – nuo dramblių iki muselių, nuo sąmonės iki pasąmonės ir nesąmonės, bet paslaptis išlieka – kas iš tiesų išgąsdino mano jaunystės draugą? Tą paslaptį jis kruopščiai slėpė, dangstė savo romantiniais pramanais, bet kartą, kai sėdėjome tvenkinio pakrantėje prie mano gimtojo antyno, apsvaigęs nuo reginių ir kvapų, papasakojo man, kaip ten buvo iš tikrųjų. Pasakojo lyg sapnuodamas, kartais gargaliuodamas ar švogždamas kaip antis, bet šį tą supratau.
       O istorija buvo labai paprasta, kaip ir viskas mūsų gyvenime. Kartą draugas, būdamas dar visai jaunas, prausėsi duše, o besiprausdamas, bestovėdamas po karšta srove, išplovusia smegenis, staiga suvokė, kad jo gyvenimas neturi jokio tikslo ir prasmės, kad jis ne gyvena, bet egzistuoja, stumiamas vien tik instinktų. Negana to – jo egzistencija labai menka, niekinga, nereikšminga. Visa tai, aišku, darėsi dėl karšto vandens su sodos priemaišomis, nuo kurių ne tik kalkės nuo vamzdžių, bet ir protas nuo smegenų atšoka, tačiau kai pakrinka psichika, nėra lengva susigaudyti, kas vyksta, ir nebeįmanoma nustoti kaltinti save dėl pasaulio beprasmybės. Taip įsijautus į būsenas ir iš jų kylančias niūrias mintis, paskambinusi kaimynė, kuriai – tik pamanyk – prireikė žvakių ir žiebtuvėlio. Dar jai reikėjo muzikos plokštelių ir patefono – buvo sumaniusi romantiškai praleisti vakarą pati sau viena, prie žvakių šviesos ir vyno taurės. Skambutis buvo labai garsus, veiksmas vyko prakeiktais sovietiniais laikais. Juk visos mūsų nelaimės ateina tik iš ten – iš tų nelemtų sovietinių laikų. Draugas, be galo susikrimtęs, strimgalviais šoko iš vonios kambario ir plačiai atidarė laukujes duris. Jis nepaprastai apsidžiaugė, kad iš pasaulio kažkas atsišaukė, kad kažkas išgirdo jo mintis.
       Kaimynei jis toks labai nepatiko, sugadino visą jos romantišką nusiteikimą; ji ūmai supyko, išvadino jį iškrypėliu, spjovė jam į akis, spyrė koja į užpakalį ir dar nuėjo atsinešti kokio sunkesnio daikto. Buvo ir pati nemenkos apimties, mėgo tik didelius ir stiprius daiktus, todėl į visus jos standartų neatitinkančius vyrus žiūrėjo taip, kaip mes žiūrime į krituolių skaidytojus. Atvirai pasakius, ta moteriškė buvo teisi – gyvenime ją supo vieni krituoliai ir dar visokie smulkūs parazitai. Kai aplinkui tiek daug smulkmės, meilės jausmai savaime išsenka. Tada smarkiai norisi griebtis kokio plaktuko ar kūjo ir stipriai belstis į visų vadinamųjų vyrų duris, žinant, kad tuo metu jų savisaugos instinktas verčia juos tylėti ir jokiu būdu neišsiduoti.
       Bet mano bičiulis kaimynę labai gerbė, gal net droviai mylėjo, žavėjosi jos motiniškai jaukiu ir šiltu kūnu, slapta laukė jos viešnagės. Tačiau dabar jis – visas varvantis ir nupiepęs, nepasitikintis savim žmogus – užtrenkė duris, pasuko visus užraktus ir nuėjo prie lango pasižiūrėti: kur ten ta žemė... Išėjo į sovietinį balkoną, lenkėsi, lenkėsi... Tuomet jam ir pasirodė, kad gėlių vazonuose yra kažkas gyva, kažkas juda, kad ten vyksta kažkoks gyvenimas, atsiveria visai kitoks pasaulis, kuriame jis galėtų pasislėpti ir apsisaugoti... Pabėgti nuo brutalios sovietinės tikrovės, nuo brutalių žmonių. Tie baisūs smūgiai į duris... Koks nupiepęs! – girdėjo riksmą. Vis labiau įsižiūrėdamas į muselių takelius gėlių taurelėse, vis labiau kažką suprasdamas, įsitraukdamas ir apsispręsdamas, jis intuityviai bakstelėjo pirštu į vazono žemę ir mikliai ištraukė iš ten pamėlusį sliekelį, graužusį gėlės šaknį. Pažvelgė į jį kaip į brolį. Susimąstė apie savo netikėtai atsiskleidusias įžvalgas, spontaniškus gamtininko gabumus.
       Jo moksliniai darbai buvo žmogiška pastanga atsitiesti... Tarp drozofilų atrado savo reikšmę. Vėliau prasidėjo krituolių skaidytojų etapas. Dar vėliau – kelionės po Indiją ant dramblio patelės. Kai joji ant tokios plačios nugaros, pats jautiesi tarytum dramblys – štai kaip aplinkybės gali išaukštinti žmogų ir pakeisti jo savimonę.
       Jis ir išsitiesė kaip žmogus, įrodė savo dydį. Jei nebūtų įkritęs į dramblio mėšlą, būtų išaugęs ir mano akyse.
       Bet man nuo šiol tam draugui tik vienas jausmas – alergija. Jis man kaip ir nebe draugas. Vos tik jį pamačius, pasiutusiai ima niežėti kūnas, ima noras plūstis ir pan. Gerai žinau, kad jis – nekaltas, kad jis – tik senas gamtininkas, visiškai toks pat kaip ir aš. Bet negaliu jam atleisti jo menkumo, ir viskas. Mes juk visą gyvenimą tyrinėjome tik gamtą ir nematėme, niekada atidžiau neįsižiūrėjome vienas į kitą. Negi nukreipsi mikroskopą į šalia esantį žmogų, kai esi taip susirūpinęs muselių gyvenimu? Negi klausinėsi kuklios pelytės, kaip ji ten, urvelyje, gyvena? Mums atrodydavo, kad viso to ir nereikia, kad mus visus ir taip jungia gamta. Ir štai tau – nepastebi žmogus, kaip įkrenti į mėšlą, kuris toks senas ir sudžiūvęs, ir viskas staiga ima kelti begalinį susierzinimą, nuovargį ir nieko daugiau. Ir joks talismanas mūsų nebeišgelbės, joks šaukštelis nuo nieko nebeapsaugos, nes jau nebėra ko saugoti.
       Ir kuo toliau, tuo sunkiau. Nereikia nė pamatyti to seno draugo, užtenka apie jį pagalvoti – iš karto kūną apima niežulys ir pasiutimas. Ir visi žmonės darosi vis panašesni į tą seną draugą, ypač seni žmonės. Kuo senesni, tuo nelabesni. Nebegaliu dėl jų iš namų išeiti...
       Tai ir yra liūdniausia, – dėl tos prakeiktos alergijos turiu tupėti aklinai užsidaręs namuose. Aš nebematau žmonių, nebenoriu su niekuo bendrauti, visur pilna užkrato. Visos dienos liūdnos, pilkos, vienodos...
       Man labai gaila šiandien, kad visa mano vaikystė prabėgo sovietiniame antyne, – šitos išperos suluošino mano sąmonę; dabar man labai liūdna, kad neišmokau žiūrėti į pasaulį tiesiai ir atvirai, be jokio prietaiso. Kažkaip pražiūrėjau žmones. Nerūpėjo man, kaip jie gyvena, mylisi, kenčia, verkia...
       Aš tyrinėjau gyvenimo išmatas nesidomėdamas, iš kur jos atsiranda.
       Aš pasitenkinau tik pasekmėmis, visokiomis atliekomis ir nieko nenutuokiau apie priežastis.
       Aš sužinojau tik tiek, kad iš bjauraus ančiuko išauga dar bjauresnė antis.
       Aš išmečiau savo talismaną dramblio kaulo rankenėle...

       2001 m. liepa

       Šiaurės Atėnai 2004-11-06 nr. 723