Accessibility Tools


   

    Palaiminti idiotai, nes
    jie yra laimingiausieji
    žmonės žemėje.

Didžiausioji išmintis lyg
kvailumas; didžiausia
gražbylystė lyg mikčiojimas.

    Laotse

    Lapių vargonininkas mikčiojo
    kalbėdamas, bet giedojo jis
    gražiai.

    Iš žmonių pasakojimų

    ĮVADAS

    B.M.T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių po piet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu. Dvi negrės žaliom sukniom stebi išeinančius. Garšva užtraukia škotiškų marškinių ziperį. Šąla rankų ir kojų pirštai, nors rugpiūčio mėnuo New Yorke. Jis lipa laiptais aukštyn. Blizga išblizginti mokasinai. Ant dešinio mažojo piršto - auksinis žiedas, motinos dovana, senelės prisiminimas. Žiede išgraviruota: 1864 metai, sukilimo metai. Šviesiaplaukis bajoras pagarbiai suklupo prie moters kojų. Gal aš mirsiu, gerbiamoji ponia, jei žūsiu - paskutinieji mano žodžiai bus - aš jus myliu, atleiskite už drąsą, aš myliu tave...

    Garšva eina požeminiu koridoriumi. Į 34-tąją gatvę. Vitrinose stovi manekenai. Kodėl neįrengia panoptikumų šitokiose vitrinose? Sakysim, vaškinis Napoleonas rymo užkišęs ranką už atlapo, o šalia jo - vaškinė mergaitė iš Bronxo. Suknios kaina tik dvidešimt keturi doleriai. Tik tik tik tik. Širdis per greit plaka. Noriu, kad sušiltų rankų ir kojų pirštai. Negerai šalti prieš darbą. Mano kišenėje tabletės. Tvarkoj. Daugelis genijų sirgo. Be glad you're neurotic. Knygą parašė Louis E. Bisch, M.D., .Ph.D. Du daktarai viename. Dvigubas Louis E. Bisch tvirtina: Aleksandras Didysis, Cezaris, Napoleonas, Michelangelo, Pascalis, Pope, Poe, O. Henry, Walt Whitmanas, Moljeras, Stevensonas - neurastenikai. Sąrašas įtikinąs. Pabaigoje: dr. L.E. Bisch ir Antanas Garšva.

    Ir Antanas Garšva pasuka dešinėn. Vėl laiptai. Per daug laiptų, jie kartojasi. Surrealizmas žlunga? Tegul. Aš pastatysiu šventos Onos bažnyčią Washington skvere (tesiunta Napoleonas, norėjęs ją perkelti į Paryžių), ir į vidų įeis dailios vienuolės su geltonom žvakėm nekaltose rankose. Elena matė, kaip iš Vilniaus 1941 metais vienuoles vežė bolševikai. Jas vežė nuvalkiotame sunkvežimukyje, toji gatvė nelygiai išgrįsta, sunkvežimukas kratė, ir stačios vienuolės griuvinėjo, jos nebuvo sportininkės. Kampuose stovėjo sargybiniai ir šautuvų buožėmis stumdė ant jų virstančias vienuoles. Vienai jie praskėlė kaktą, ir vienuolė nenušluostė kraujo, gal ji neturėjo nosinės.

    Antanas Garšva, pro "Gimbels" konfekcijono stiklines duris, išeina į gatvę. Jis prilaiko duris, kol prasmunka šlakuota mergina, krūtys aiškiai dirbtinės, šešiasdešimt septyni centai pora. Jis jos nebematys. Elena - jis jos nebematys. Elena, aš tau padovanosiu karneolio žiedą ir užmirštą tramvajaus vagoną Queens aikštėje. Elena, tu man nulipdysi bajoro galvą, ji namo karnize, Pylimo gatvėje, Vilniuje. Elena... nenorėk, kad verkčiau.

    Antanas Garšva eina trisdešimt ketvirtąja. Į savąjį hotelį. Štai užkandinė. 7 up, coca-cola, sendvičiai su kumpiu, sūriu; itališki su saločiais. Štai krautuvė. Stiprūs batai iš Anglijos, languotos kojinės. Elena, tau padovanosiu kojines. Tu nesi tvarkinga, tu kreivai užmauni kojines, siūlė nusisukusi, numauk jas, numauk. Aš pats užmausiu nupirktąsias. Stangriai. Elena, man patinka kartoti tavo vardą. Prancūziško valso tempe. Ele na Ele na Ele na Ele na Ele na a. Truputėlis graudulio, truputėlis skonio, esprit. Pangloss buvo metaphysicotheologicocosmonigologijos profesorius. Akmenys reikalingi tvirtovėms statyti, skelbė jis. Keliai yra susisiekimo priemonė, skelbė vienas susisiekimo ministeris. Tavo vardas reikalingas tave prisiminti. Viskas išmintinga. Noriu vėl bučiuoti tave. Išmintingai. Tik į lūpas, tik į lūpas. Aš nubrėšiu magiškąja kreida Tristano ir Izoldos kardą ant tavo kaklo. Žemiau kaklo tavęs nebučiuosiu. Tik tik, tik tik. Dėkui Dievui, jau nebešąla rankų ir kojų pirštai. Ele na Ele na Ele na Ele na Ele na a. Štai ir mano hotelis.

    Antanas Garšva įeina pro duris for employees, jis mosteli ranka watchmanui stiklineje būdelėje, jis ištraukia iš juodos lentos balta kortelę. Kortelėje - pavardė, elevator operator, dienos, valandos. Cakt, išpunčiuoja laikrodis metalinėje dėžutėje. Keturios valandos ir viena minutė. Širdis tik, laikrodis cakt. Watchmenai vaikščioja naktimis, pasikabinę ant pilvų laikrodžius odinėse makštyse ir punčiuoja laiką. Hotelio užkampiuose įmontuoti plieniniai stiebeliai. Cakt - išpunčiuota. Laikrodis lyg kekšė vaikščiojanti per namus. Po dviejų valandų watchroanas gali surūkyti dgaretę, ir laikrodis ilsisi ant jo nudribusio pilvo. Mano pilies miręs saulės laikrodis miega ant smėlio - rašo lietuvis poetas.

    Antanas Garšva lipa laiptais žemyn į rūsį. Jis sutinka negrą, kuriam ledams gaminti mašina nutraukė dešiniąją ranką iki alkūnės. Negras klausia. "Kaip gyveni?" Garšva atsako. "Gerai, o tu?"

    Negras neatsako ir lipa į viršų. Vieną kartą jis staiga pajuto karštį, ranka nukrito ant ledo gabalo, tur būt, ranka sušildė ledą. Šis negras - fanatikas. Ledui paaukoti nuosavą ranką? Herojiškas žygis. Negrui moka dolerį ir keturiolika centų į valandą.

    Antanas Garšva eina rūsio koridoriais. Pasieniais išrikiuotos skardinės statinės. Šildomieji vamzdžiai išrangyti lubose. Jie pasiekiami ranka. Nėra reikalo. Pirštai šilti. Kraujo transfūziją atliko pats organizmas. Leonardo da Vinci be reikalo domėjosi anatomija. Geriau jis būty nutapęs dar vieną Paskutinę Vakarienę, ant drobės vakarienė nepelytų. Geriau aš būčiau nenuėjęs į taverną ir nekalbėjęs su simpatingu Elenos vyru.

    Kad įmanyčiau,
    Pusiau dalyčiau
    Žalių raštų žiurstelius.

    Antanas Garšva įeina į nusirengiamąją patalpą. Jis junta pažįstamą smarvę. Pirmame ruime - išeinamoji. Tik pertvarėlėmis atidalytos sėdynės, ir, jei gretimojoje tupi kaimynas, matai jo batus ir nusmukusias kelnes. Čia pat praustuvai ir veidrodžiai. Hotelio instrukcijose pažymėta: tarnautojas privalo būti švarus ir glotniai susišukavęs. Uždrausta nepaklusni poeto garbana. Dar uždrausti geltoni batai ir rūkymas tose patalpose, kuriose sutinkami hotelio lankytojai. Aš prisimenu senelio kapeliono žodžius mums, vaikučiams. "Štai pavyzdys se. Vaikutis se, gražutis se, švarutis se, nusiprausęs se". O, kaip mes neapkentėm pirmojo mokinio!

    "Ko toks liūdnas šiandien, Tony?", klausia keltuvininkas Joe. Jis stambus ir rausvas vaikinas. Jis sėdi ant suolo ir sklaido "Fausto" klavirą. Jis mokosi dainuoti baritonu.

    "Aš turiu apleisti jau ...", sudainuoja Antanas Garšva.

    "Šitaip prasideda lietuviškai Valentino arija."

    "Muzikali kalba", sako Joe.

    "Štai ir esu lietuvių tautos ambasadorius", galvoja Garšva.

    Dešinėje - durų anga ir anapus žalios spintelės drabužiams. Antanas Garšva atrakina savąją ir atitraukia škotiškų marškinių ziperį. Jis nusirengia iš lėto. Valandėlę jis vienas. Jei nebūtų Vilniaus, Elena nepasakotų apie jį. Jei nekybotų sienoje moteris (jos rankoje smuikas lyg maldaknygė, jos plaukai palaidi ir mėlyni), aš nekalbėčiau apie ją. Ir aš neišgirsčiau legendos apie klavesiną ir nebūčiau tardomas teisėjų. Ein alltaglicher Vorgang, A hat mit B aus H ein wichtiges Geschäft abzuschliessen. .. ir taip toliau. Trikampis: žmona, meilužis, vyras. Sulietuvėjęs aktorius mostelėjo rankute ir ištarė "Buridano asile": "Esu meilužis!" Kas man yra šiandien? Vaizdas seka vaizdą. Gal praryti tabletę? Šiandien sekmadienis, šiandien sunki darbo diena.

    Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnes su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais, "auksinėmis" sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės. Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį, įskųsti jį starteriui. "87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau, 87 87 87, aš sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87!" Smagu kolioti skaičių. Smagu operuoti skaičiais. 24035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7038456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu. Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę. Ir man bus smagiau. Antanas Garšva susiranda kelnių kišenaitėje geltoną ir pailgą celiulioido šovinėlį ir praryja jį. Jis sėda ant pamestos dėžės ir laukia. Tik tik, tik tik - mano širdis. Mano smegenyse, mano gyslose, mano svajonėje.

    Lineliai, liniukai,
    Lino žiedas, ai tūto,
    Lino žiedas, ratūto -
    Linoji, linoji, tūto!
    Lino žiedas, ai ratuto!

    Daktaras Ignas mėgsta lietuvių liaudies dainas. Jis cituoja posmus peršviesdamas ligonį, badydamas jį švirkšto adata, rašydamas receptą, spausdamas ranką. "Lino žiedas, ai ratuto, tikėsimės, jūs ateisite sveikesnis ketvirtadienį." Liaudies dainų pamėgimą daktarui Ignui įkvėpė Garšva vokietmečiu Kaune. Daktaras Ignas ir pats sukuria kokį eilėraštį, belaukdamas pacientų. Jis ilgai tariasi su Garšva dėl kiekvienos strofos. Jo apskritas veidelis sušvinta merginos rausvumu, kai jis išgirsta komplimentą. Jo eilėraščiai nepretenzingi, eilėraščiai sau. Daktaras Ignas jų nespausdina. Jis skaito juos Garšvai ir savo tėvui, kuris vos paskaito laikraščius.

    Antanas Garšva aplankė daktarą Igną prieš dvi savaites. Ir vėl šonkauliai rentgene; vėl išsibraižo širdies zigzagai slenkančioje juostoje; ir vėl nuoga ranka apvyniojama guma; ir pakyla gyvojo sidabro stulpelis iki kraujo nuspręsto skaičiaus; ir vėl stebimos akys.

    "Vai tu, rugeli, vai tu siūbuonėli", tarė daktaras Ignas, kai juodu susėdo kabinete, prie rašomojo stalo, vienas priešais antrą. Antanas Garšva laukė sprendimo. Daktaras Ignas tylėjo. Jo angeliška galvutė nusviro, spindėjo geltoni plaukai ant plačios kaukolės, dvi liūdnos raukšlės nubėgo pagal nosį, ir raginių akinių veidrodžiuose atsispindėjo subizantintas Garšvos veidas. Tyloje rūko cigaretės. Supilkėjo spalvoti pieštukai, sukaišioti į beisbolo sviedinėlio imitaciją.

    "Laukiu tavo naujo eilėraščio", tarė Antanas Garšva. Daktaras Ignas nusiėmė raginius akinius ir padėjo juos ant receptų knygutės. Jis mirkčiojo kaip ir daugelis trumparegių.

    "Aš neparašiau", tarė jis liūdnai.

    "Kodėl?"

    "Ar tu galėtumei nedirbti kurį laiką?", paklausė daktaras Ignas.

    "Ar reikalas rimtas?", paklausė Garšva.

    "Nėra tragiškas, bet..."

    „ . .. bet aš pareinu ant dvaro ir sutinku močiutę su dviem šviesiom žvakelėm", garsiai prisiminė Garšva. Ir tyliajame prisiminime grįžo vasaros vakaras, ežeras, geltonos vandens lelijos, tolstąs karvių baubimas, nudegusios Jonės kojos baltuose bateliuose ir daina dar iš toliau. Vakaras Lietuvos užkampyje, kurio turtingiausias gyventojas buvo žydas Milleris, pardavinėjęs sardines iš Kauno.

    "Gali precizuoti ?"

    "Nėra taip tragiška. Ateik poryt, apžiūrėsiu tave dar kartą ir precizuosiu. Jei tavo piniginiai reikalai prasti, aš padėsiu."

    Daktaro Igno galva dar labiau nusviro ant krūtinės. "Norėčiau dirbti iki trečiadienio. Būtų apvalus čekis", tarė Antanas Garšva.

    "Bandyk, bet būtinai ateik poryt." Garšva pakilo ir nuėjo į duris. Prie durų juodu spustelėjo rankas.

    "Ulioj, bite, ulioj, kadijėle!", tarė Garšva.

    "Bičiute, bitele - kadijo! Laukiu tavęs poryt", atsakė daktaras Ignas.

    Dabar Garšva žvilgteri į rankinį laikroduką. Penkiolika minučių iki starto. Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šituose metuose. Užsilikusiuose New Yorko teatruose rodomos pjesės ir komedijos. Koturnai rodomi muziejuose. Drabužių spintelėje kybo škotiški marškiniai ir rudos kelnės. Sumodernintas Johann Strauss - ši keltuvininko uniforma. Operetinėje uniformoje gali susirgti žmogus, kurio numeris 87. Aš nenuėjau poryt pas daktarą Igną. Kitą dieną iškviečiau telefonu Elenos vyrą ir mudu susitikome Stevenso tavernoje. Gal man spiauti į darbą, nusivilkti uniformą ir aplankyti daktarą Igna? Man nejauku. Nusilupusių spintelės durų kontūrai lyg milžiniška ausis. Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje? Gal Mažvydas? Kaukus, Žemėpatis ir Lauksargus pameskiet, imkiet mane ir skaitykiet. Negaliu nusivilkti uniformos. Esu lietuvis kaukas iš Johann Strausso operetės. Imkiet mane ir numarinkiet ir tatai marindami permanykiet. Nėra tragedijų šituose metuose. Yra nusilupinėjusios spintelės durys, dėžė nuo coca-cola keliolika minučių iki starto. Tik, tik, tik - mano smilkinyse, mano gyslose, mano svajonėje. Imkiet mane, bičiute, bitele, kadijo! Celiulioido šovinėlis ištirpo, kartūs milteliai apkutojo smegenis. Jau ir ramiau, jau ir smagiau 87-jam. Skaičių apvožė cheminiu gaubtu. Elena, aš nepadovanosiu tau karneolio žiedo ir užmiršto vagono Queens aikštėje. Elena, man vis tiek, tuoj bus visiškai vis tiek.

    [...]

    15

    Ir pelkės būna gražios. Kai ryto saulė supasi ant eglyno keteros. Kai iš balų atošvaistinės strėlės skrenda į gilų dangų, strėles svaido besilinksminančios pelkių vėlės. Kai ant pakraštinių kupstų linguoja asteniškos ramunės, sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį. Kai pempių sparnų mirgėjimas priverčia užšokti ant palangės, tabaluoti kojomis ir švilpauti. Kai manevrinis garvežys ūkauja, lyg vaikas žaidžiąs slapukais, ir bažnyčios varpai kybo čia pat, ant telegrafo stulpų, ir skamba nematomi. Dūžiai krinta į žaliuojančią žemę, ir žemė garuoja.

    Garšva prisiminė tą džiaugsmą, kai naktinį tėvų staliuką pavertė altoriumi. Jis pristūmė staliuką prie lango, uždengė jį švaria staltiese, joje mirguliavo lelijos ir tulpės motinos išsiuvinėtos. Jis susirado baltą žvakę molinėj žvakidėj. Jis apsisiautė vasariniu tėvo apsiaustu, ant kaklo pakabino rankšluostį, jo galuose lingavo raudoni kutai. Ir Garšvukas įžiebė žvakę. Blyški ugnelė virpėjo saulės šviesoje. Jis išskėtė rankas ir, lyg tikras kunigas prie tikro altoriaus, iškėlė galvą. Kristus buvo čia pat, nematomas kaip ir bažnyčios varpai. Keli Kristūs buvo čia pat. Pempių sparnai, varpų dūžiai, garvežio švilpukas, kupstų ramunės, blyški ugnelė.

    Dominus vobiscum, ištarė Garšvukas.

    Et cum spiritu tuo, atsakė.

    Gloria, gloria.
    Deo gratias, amen, amen.
    Sūnau pasaulio Atpirkėjau,
    Asperges me, gloria ir confiteor.

    Jo mišiolas buvo stora knyga "Patarimai virėjai". Jis atmintinai kartojo lotyniškus žodžius, kurie jam buvo svetimi ir todėl paslaptingi ir gražūs.

    Credo gloria,
    asperges gloria,
    Dieve.
    Confiteor gloria,
    et cum spiritu tuo.
    Amen.
    Dominus vobiscum.
    Amen.
    Kyrie eleison.
    Christe eleison,
    Amen.

    Ir, kai Garšvukas nebeatsiminė kitokių lotyniškų žodžių, jis įjungė į maldą.

    Kristau išgirsk mus.
    Kristau. išklausyk mus.
    Tėve, iš Dangaus Dieve,
    Šventoji Dvasia,
    Dieve.
    Credo gloria
    confiteor gloria
    Amen.

    Et cum spiritu tuoooo - - -, pragydo jis. Garšvukui nebeužteko maldos. Jis nusimetė tėvo apsiaustą, užpūtė žvakę, kaklą apvyniojo rankšluosčiu, jis dar aukščiau iškėlė galvą ir uždainavo pilnu balsu.

    Atskrend sakalėeėlis per žalią gireeee - - -

    ------

    Palanga. Rami vasarvietė. Plati, lygi geltono smėlio atkrantė, kuria tebevaikščiojo poetas Maironis. Kreivos pušaitės, tolimos giminaitės tųjų, iš kurių varvėjo geltoni sakai, ir juose sustingdavo amžiams įklimpę vabzdžiai. Nejudanti upė Rąžė. Medinės vilos ir nameliai, pasivadinę vilomis. Žvyru išberti takai. Dirbtinių uolų Liurdas su įamžinančiais fotografais. Dar iš caro laikų likęs Kurhauzas. Jame vakarais šoko, jame rinko sezono karalius, dažniausiai kokį aktorių, šokių mokytoją ar imtynininką. Pajūrio restoranas, kurio laiptelius laižė bangų putos, ir kur prie staliukų rymojo rašytojai, dailininkai, porelės, vienas antras vienišasis. Jau apšiurę grafų Tiškevičių rūmai, išdidūs senatve, raudonomis rožėmis ir rožes laiminančia Kristaus statula. Medinė estrada pušyne, kurioje kariškas dūdų orkestras grojo pot pourri iš "Traviatos", "Persų mugę" arba nepaprastai karingus maršus, juos komponavo raudonskruostis, apskritapilvis dirigentas, mėgstąs juoką, moteris ir degtinę. Koplytėlė ant Birutės kalvos; kelios pušys Švedų kalnelyje. Pažįstamos iki smulkmenų įžymiosios vietos; kiekvieną vasarą tos pačios, kiekvieną vasarą tų pačių vasarotojų su pasiilgimu atrandamos. Ir saulė, ramiais vakarais prapiaunanti akiračio juostą ir visa nudažanti krauju, kas ir dera ramiam saulėleidžiui. Ir mėnulio takas, naktimis, į anapus, į tąją šalį, kurioje kadaise gyveno geltonplaukiai ir barzdoti vikingai. Ir tylus jūros dejavimas, ir niršulingas jūros ošimas. Ir žvaižgdės, savaime suprantama, tos pačios, kurias stebi apsikabinusieji. Ir smėlys. Pakrantėje, kopose, takuose. Iškratomas iš apavo, nupurtomas nuo kūno, sausas ir drėgnas, geltonas ir rudas Palangos smėlys. Milijardai grūdelių, juos norėjosi nusivežti į miestą. Kad neužmirštum ramiausios vasarvietės Šiaurės Europoje. Palangos. Ir - tiltas.

    Tą pačią vasarą, kai Garšva sakė prakalbą, dainavo, šoko, stebėjo medį, - jis plaukė aplinkui tilto iškyšulį. Tai buvo baigminis ratas. Ant tilto mirguliavo chalatai, maudymosi kostiumai, merginų kaspinai plaukuose, guminės kepuraitės, spindinčios akys. Saulė sproginėjo virš susirinkusiųjų galvų. Vakar buvo audra ir, nors vėjas nurimo, stambokos bangos spraudėsi pro išgraužtus tilto stulpus, putodamos dužo pirmąjį kartą ir, pusiau numalšintos, šliuožė skersos į moterų paplūdimį. Garšva žvilgterėjo į atvirą jūrą. Buvo skaudu žiūrėti į putų švytėjimą. Akiratis nuslinko Švedijos pusėn. Pirmutinės, vos matomos bangos nyko danguje. Garšva norėjo apsisukti, bet išgirdo merginų balsus ir liko bežiūrįs į tyškančius vandenis, į atkaklų bangų norą išgraužti medinius tilto stulpus.

    "Garšva nelaimės", tarė aukštas balsas.

    "Jis labai liesas."

    "Jo", sutiko žemas balsas.

    "Laimės Mažeika. Garšva ateis antras arba trečias."

    "Aš manau, Garšva neišlaikys, kai apiplauks iškyšulį ir teks kastis prieš bangas", reziumavo žemas balsas.

    Garšva pasuko galvą. Dvi šviesios merginos, nudegusios ir akiplėšiškos baltų dantų žėrėjimu, stovėjo netoliese. Dvi aukštos merginos, stangrios ir išdidžios savųjų kūnų pažinimu. Garšva išpūtė krūtinę ir praėjo pro šalį.

    "O kaip įsivaizduoja !", išgirdo žemąjį balsą.

    Atsirėmęs į turėklus, laukė Mažeika. Trijų sezonų laimėtojas. Tipingas plaukikas, plačia krūtine, raumenų gniužulais rankose, kojose, nugaroje. Jo rudi plaukai buvo išblukę nuo saulės, ir karingai kyšojo kuprota nosis, antakių šeriai, kvadratinis smakras, juodasis gintaras sidabriniame žiede. Ant grindinio sėdėjo ir masažavo savo kojas trečiasis varžovas. Gražus, tamsiaplaukis vaikinukas. Proporcingas, apskritas, nutekančiais raumenimis, juos dengė jaunų riebalų sluoksnis.

    "Pasiruoškite!", riktelėjo teisėjas.

    Trijulė išsirikiavo. Šūvis, ir jie nušoko į bangas. Garšva panaudojo dar nežinomą jo konkurentams kraulio stilių. Jie plaukė iš jūros pusės, tilto iškyšulys gulėjo lygiagrečiai krantui. Buvo įmanoma plaukti krauliu. Reikėjo pranerti pro eilinę bangą, kad ji nenublokštų į tilto stulpus. Garšvos konkurentai plaukė krūtine, ir jis bematant pasiekė iškyšulio galą, vinktelėjo ir pasisuko priešinga kryptimi. Dabar prasidėjo tikroji kova. Kraulis nebetiko. Reikėjo irtis krūtine prieš bangas, jos negailestingai tempė į paplūdimį.

    Garšva iškėlė galvą. Ant tilto, prie turėklų, stovėjo žiūrovai, įvairiaspalvė juosta akinančios saulės tviskėjime. Garšvai pasirodė, kad šviesiaplaukės merginos stovi greta ir moja rankomis. Garšva plaukė krūtine, giliai ir ritmingai kvėpuodamas, palenkdamas galvą, kai prasiveržusi pro stulpus banga norėjo jį nusinešti į krantą. Jis žvilgterėjo atgal. Mažeika artėjo. Kai Garšva lenkė iškyšulį, jis buvo taip toli ir staiga priartėjo. "Per silpni rankų raumenys", sutvaksėjo mintis. Garšva juto baimę, ta. vaikiškąją ir tą - į medį bežiūrint. Ir jis pamatė, kad žiūrovų juosta sudrisko. Kybojo rudas kūnas. Apskritą vaikinuką tempė virve į viršų. Jis neišlaikė. Garšva vėl atsigrįžo. Užpakaly teplaukė Mažeika.

    Garšva prisimerkė. Jis yrėsi į priekį, į tikslą, į kopėčias, kuriomis užlipama į tiltą. Jis nebejuto savo rankų, kojų, pilvo. Tebuvo galva ir sunkus, lėtėjąs kvėpavimas. Ir noras pralaimėti. Pasisukus dešinėn ir riktelėjus "virvę, virvę!" Bet Garšva tebeplaukė. Kaip toli buvo kopėčios, kuriomis užlipama į viršų? Toli buvo kopėčios. Nepasiekiamos amžiais.

    Staiga jis pajuto dygsnį smegenyse. Kairėje, lygiagrečiai, plaukė Mažeika. Iš vandens ir putų išnirdavo raumenys, ir Garšva ryškiai matė prasižiojusią burną ir akių baltymus. Garšva plūduriavo vietoje, o Mažeika plaukė. Baisiai iš lėto. Nuslinko galva, pažastys ir šonkauliai, ir netrukus oranžinės kelnaitės ir kojos, išsiskečiančios ir susiglaudžiančios žirklėmis. "Jis mane lenkia", suprato Garšva. Jis iškėlė galvą. Čia pat buvo kopėčios. Gal už dešimties metrų.

    Tada Garšva giliai atsikvėpė ir nėrė po vandeniu. Jis juto. Turi rankas ir kojas. Jis žirkliavo greitai, o vanduo slėgė. Tada iškvėpdavo truputėlį oro ir vėl žirkliavo. Vandens klodai sunkėjo, nebebuvo oro plaučiuose, ir Garšva išnėrė. Prieš akis buvo kopėčios. Jis įsikibo į jas, bet nebepajėgė užlipti. Kažkas stumtelėjo jį. Šalimais kybojo Mažeika.

    "Neužlipi?", paklausė jis.

    "Ne", norėjo ištarti Garšva, bet nebegalėjo. Pasaulyje nebebuvo oro, ir krūtinėje trankėsi širdis. Mažeika apkabino Garšvą, ir šitaip juodu užkopė į viršų.

    Ir jau ant tilto lentų Garšva kelis kartus giliai atsikvėpė. Kažkas apdengė jį chalatu. Pasaulis buvo žalias, vertė vemti, ir Garšva norėjo užmigti, norėjo nebūti. Kūnas drebėjo smulkiu virpuliu. Kažkas įbruko jam į rankas sidabrinę moters statulėlę ir ką tai pasakė. Ir tik po kelių minučių Garšva suprato, kad jis laimėtojas ir pralenkė Mažeiką puse kūno.

    Namo jis grįžo su asistentais. Dvi šviesiaplaukės merginos ėjo iš abiejų pusių, ir Garšva joms pasakojo apie kraulį, naujausiąjį plaukimo stilių. Jei jūra būtų ramesnė, jis pralenktų Mažeiką penkiasdešimčia metrų. Kai jo basos kojos įsibedė į šiltą kopų smėlį, jis suprato, kad laimėjimas linksmas dalykas. Jis apkabino abi merginas per pečius, žaviai nusišypsojo ir tarė.

    "Gal norite, kad judvi treniruočiau?"

    "Norim, norim!", sušuko aukštas balsas.

    "Ryt susitiksime pirmą ant tilto. Gerai?", nusprendė žemesnysis ir paėmė iš Garšvos statulėlę, nes jam buvo nepatogu ją nešti.

    "Tvarkoj", sutiko Garšva seno meisterio tonu.

    Trys šviesios galvos plaukė Palanga. Ramia vasarviete.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Būdavo ramios naktys ir Kaune, birželio mėnesį, kai vos pora valandų skiria sutemas nuo aušros. Tokią naktį Antanas Garšva, palydėjęs Jonę, grįžo namo Laisvės Alėja. Jau užgeso vitrinų šviesos; aureoles skleidė bulvaro žibintai; senstelėjusios liepos sušvito lyg nusidažiusios moterys; ir nubluko spalvingos policininkų uniformos; ir balti dešrelių pardavėjai rideno savo dėžutes; ir Soboras dengė jau švintantį dangų. Kaukšėjo Garšvos batai. Nenupirktos prostitutės liūdnos dairėsi skersgatviuose. Į "Rambyną" beviltiškai kopė du girtuokliai, juos stūmė žemyn petingas restorano tarnautojas. Tamsioje gėlių krautuvės vitrinoje laukė ryto rožės, ir žibintų šviesa, kaip alchemiko rankos, pavertė rožes stiklinėmis statulėlėmis, ir žieduose galima buvo įžiūrėti mirusiųjų moterų veidus. Prie Mickevičiaus gatvės solidus ponas, šviesiu kostiumu, rūkė papirosą Ir laukė autobuso.

    Soboras artėjo. Danguje geso vos spėjusios įsižiebti žvaigždės. Antanas Garšva nepasuko į Mickevičiaus gatvę. Jis nutarė įkopti į Vytauto kalną ir pasižiūrėti į brėkštantį Kauno rytą. Jis aplenkė Soborą. Akmens masė prisiplojo prie žemės. Šioje nerealioje nakty, baltųjų šiaurės naktų giminaitėje, bizantiškoji jėga, mongoliškųjų kardų lenktumas, rusiškųjų vienuolynų snaudulys buvo sunkus ir susiskaldęs Dievas, kuris savo pavaldiniuose tematė sąmokslą. Laisvės Alėjos kilimas vedė į Soborą, ir lengvi Kauno nameliūkščiai jam nešė nuolatines dovanas. Lyg Auksinės Ordos chanui, kuris priėmė krikščionybę. Granitiniai laiptai, sunkios durys, kolonos, kupolas, kryžius. Gelsvas ketvirtainis. Jame meldėsi ir Maskva, ir Roma.

    Antanas Garšva ėjo bulvaru, ir priešais laukė Vytauto kalnas. Tamsus, vasara kvepiąs. Šmėkštelėdavo tušti suoliukai. Dviaukščiai namai lygiavo šalimais. Už prospekto Alėja virto puošnios vasarvietės gatve. Garšva išgirdo verksmą. Jis ne tuoj pat susivokė, kur verkiama. Tokią naktį galėjo pravirkti ir vaiduoklis. Garšva buvo jaunas, ir jo vaizduotė lengvai nugalėdavo logiškąsias proto žnyples. Aukšti tonai, ritmingi ir skardūs, rėžė tylumą kalno papėdėje. Senas vaiduoklis pūtė į karklo dūdelę, išlaikydamas pauzes, ir jo dūdelė dejavo. Garšva sustojo. "Tai tema", pagalvojo jis. "Man nesvarbu, kas verkia. Kuriame nors name atdaras langas, ir lovutėje pabudo vaikas. Man jis senas vaiduoklis, dar iš tų laikų, kai Nemuno ir Neries santakoje stovėjo sveikutėlė pilis. Jau išmirė vaiduoklio artimieji. Nusiskandino jo mylimoji laumė, nes nušiuro ir praretėjo jos auksinės kasos. Pasikorė pilies griuvėsiuose Lauksargis, jam atėmė laukus, jis mylėjo šį derlingą trikampį. Pasismaugė šilkine skarele narsaus ir žiauraus kunigaikščio dvasia, jo plieniniai šarvai sutirpo, ir jis nebepajėgė deginti ant laužo kryžiuočių sielų. Ir išprotėjo kunigaikštytės vėlė; ta pati, kurią mylėjo jaunas Šarūno karys. Ji nuklydo prie Raudonės pilies, apsisiautė balta drobule, ji vaikščiojo liepų parke ir dainavo tą pačią dainą.

    "Vai žydėk, žydėk,
    Balta obelėle, -
    Vai žydėk, žydėk,
    Sausa be lapelių!
    Vai kaip man žydėt,
    Baltai obelėlei, -
    Vai kaip man žydėt,
    Sausai be lapelių?"

    Verksmas sklido čia pat. Antanas Garšva žvilgterėjo į paskutinį Alėjos suoliuką. Ant jo gulėjo kažkas balto. Tai buvo kūdikis. Žmogėnuką įvyniojo į purviną, kartūninį žiurstą. Žvaigždžių šviesoje raukšlėjosi gelsvas veidelis. "Gudri kombinacija. Vaikas paliktas turtingųjų kvartale." Garšva paėmė jį ant rankų. Artėjančio ryto vėsumoje Garšva juto, kaip šyla jo rankos. Pamestinukas nutilo. "Atrodo, jį neseniai maitino, ir jam tetrūko motiniškos šilumos. Kur aš jį dabar dėsiu? Senas vaiduoklis įbruko man vaikelį? Nesąmonė. Čia reikalas rimtas." Garšva prisiminė, kad netoliese, Gedimino gatvėje, - policijos nuovada. Jis grįžo, atsargiai laikydamas ramiai alsuojantį žmogėnuką. "Šitokį turėsiu, kai vesiu Jonę. Kai būsiu žinomas poetas ir gausiu valstybinę premiją. Kai imsiu jį ant rankų, jis nebeverks. Tai nėra miesčioniška. Tai misteriška. Daug laiko praėjo, kol susiformavo žemė, žolės, įvairūs dinozaurai, Laisvės Alėja. Tai neišaiškinamas ir tikras reikalas. Aš mylėsiu Jonę ir girdėsiu verksmą, ir girdėsiu juoką. Ir matysiu išmintingą savo vaiko veidą. Išmintingą, nes jis dar nieko neišmano. Tokį burbulą, kurį bestebint parašomas optimistinis eilėraštis. Galimas daiktas, aš tapsiu originalus ir išgarsėsiu. Kad išgarsėtum šiame amžiuje, reikia rašyti optimistinius eilėraščius."

    Antanas Garšva įėjo į nuovadą. Dežuruojąs policininkas kažką rašė.

    "Radau", tarė Garšva, laikydamas žmogėnuką prie pat veido, lyg suskilusią porceliano vazą.

    "Ant suoliuko, prie Vytauto kalno."

    "Kad ji kur velniai griebtų!", tėškė policininkas.

    "Jau antras šiąnakt. Vėl kokią žydo tarnaitę užpiovė kareivis. Padėkite jį ten, ant stalo. Surašysime protokolą."

    Kai Antanas Garšva išėjo į gatvę, jau švito. Jis pasirinko tiesiausiąjį kelią į namus. Jis kopė Aušros Taku. Apačioje gulėjo Kaunas. Iš melsvos prieblandos dygo Katedra, Tilmanso fabrikų kaminai, Nemuno vingiai, Linksmadvario pakriaušės, rausvas dangaus prisikėlimas. Traškėjo papuvę laiptai. Baltai nutinkuoti nameliai tūnojo medžių apgaubime. Vis labiau švito. Garšva stabtelėjo viršutinėje Aušros Tako aikštelėje. Jis atsirėmė į vos besilaikantį turėklą. "Noriu vesti Jonę. Noriu vaiko. Noriu eilėraščių. Noriu pinigų. Noriu garbės. Noriu būti laimingas. Gyventi noriu", galvojo Garšva, tarytum jis būtų paleidęs iš tinklo auksinę žuvelę, ir ši nusprendė tučtuojau įkūnyti jo norus.

    PABAIGA

    Kai Antanas Garšva atidaro duris ir išleidžia merginą skaudžiai raudonoje suknioje, jis mato Eleną. Ji apsivilkusi pažįstamu, pilku kostiumėliu, tinklas nuo pilkos beretės užleistas ant veido, ir jos kojinės tvarkingai užmautos. Ji kalbasi su O'Casey.

    "Elena!", sušunka Garšva. Juodu išgirsta ir eina į keltuvą. O'Casey klausia šypsodamasis.

    "Juk ne per daug keleivių, Tony?"

    "Ne per daug", lūpomis atsako Garšva.

    "Aš laikinai išimu devintąjį. Eikite į septintąjį ir pasikalbėkite. Kai bus darbo - šūktelsiu."

    "Dėkui, O'Casey", prašnabžda Garšva..

    "Dėkui, mister O'Casey", sako Elena.

    "Visada pasiruošęs Jums patarnauti, madam", ir jis atidaro septintąjį.

    "Vis dėlto važinėk, Tony. Supranti, jei menedžierius - - -"

    "Suprantu. Dėkui."

    Garšva spusteli rankeną, ir juodu kyla.

    "Gražus keltuvas", sako Elena.

    "Taip. Nes ir hotelis gražus."

    "Man truputėlį zvimbia ausyse."

    "Šitie keltuvai greiti", sako Garšva ir sustabdo keltuvą septynioliktajame. Jis neatidaro durų. Jis žiūri į Eleną.

    "Tu atėjai. Gerai. Tu atėjai. Pakelk tinklelį."

    Ir Elena pakelia tinklelį, ir jis atgula ant beretės viršaus. Garšva stebi artimą veidą.

    "Tu atėjai", kartoja jis.

    Juodu nejuda.

    "Kodėl neįleidai manęs?", klausia Elena. Garšva tebežiūri į mylimą veidą. Tos pačios akys, lūpų vingiai, tas pats lūpų dažas, lengvas pudros sluoksnis. Matinės lemputės šviesoje ji stovi atėjusi iš prarastojo pasaulio. Baldovinetti madona. Laikas apsisuko, praeitis grįžta. Nebereikia klausytis kumščių dūžių į uždaras duris. Žingsniai tolsta laiptuose, pilka moteriškaitė eina gatve ir išnyksta už posūkio. Praeitis tebegrįžta. Garšva kaire ranka apkabina Eleną, priglaudžia ją ir bučiuoja į lūpas. Iš lėto, minkštai, lyg motiną. Stebuklas įvyko. Ir stebuklas švelnus, kaip Elenos lūpos, veidas, kūnas, alsavimas. Ir tuo pačiu metu, nežiūrėdamas į lentą, Garšva perjungia mygtukus. Juodu leidžiasi žemyn ir sustoja dvyliktame.

    "Atleisk", sako Garšva. "Neįleidau tavęs. Tu pati žinai, ką jutau, kai neįleidau. Tu žinai, kodėl. Bijojau savo ligos. Atleisk man. Aš myliu tave. Labai. Aš persistengiau, Elena. Bet dabar esu tikras. Aš pasveiksiu. Tikiu, aš pasveiksiu. Ir būsiu su tavim. Žinau, apgavau tavo vyrą, dar kartą kalbėsiuos su juo. Galutinai. Ir tu būsi mano, aš tikiu, tu būsi mano, jei atėjai čia, į keltuvą."

    "Būsiu tavo", sako Elena, ir juodu vėl kyla į viršų. Iki septynioliktojo.

    "Kai susitiksime, išpasakosiu viską. Per daug minčių. Per daug skeveldrų. Per mažai laimės."

    Pilka moteriškaitė ir 87-asis uniformoje. Blizga tuščios, išpoliruotos keltuvo sienos. Praeitis tebegrįžta. Visos moterys sugrįžta. Visos vienoje.

    "Tu nežinai, kaip bijojau. Tu sergi, tu nemyli, tave išvežė į ligoninę, tave pervažiavo mašina, tu susiradai kitą moterį."

    "Aš prašau tavęs, ateik, vėl ateik į mano kambarį", sako Garšva ir spusteli rankeną. Juodu sminga žemyn ir sustoja šeštame.

    "Ryt aplankysiu daktarą. Poryt mano laisva diena. Ateik poryt. Anksti. Labai lauksiu. Tu ir nežinai, koks esu laimingas. Poryt mudu išgersime, o ne, nebijok, truputėlį, ir mylėsimės daug. Ir, jei mudviem nepakaks, aš gausiu keletą dienų atostogų. Ir - - - aš manau, atleisk, tau laikas eiti. O'Casey geras starteris, bet nenorėčiau per daug išnaudoti jo gerumo. Šiandien jau antrą kartą jis man padeda."

    Kai juodu nusileidžia žemyn, Elena klausia.

    "Tu nebuvai pas daktarą?"

    "Kartą. Ir nenuėjau antrąjį, nors jis liepė."

    "Nueik rytoj. Gerai?"

    "Jau sakiau, nueisiu", ir Garšva atidaro duris.

    Kai O'Casey priartėja, Elena ištiesia jam ranką.

    "Aš žinau, Amerikoje neatsisveikinama rankų paspaudimu. Bet aš jums labai dėkinga. Šiandien - - -", ji nebaigia ir nusišypso. O'Casey ima jos ranką ir bučiuoja.

    "Aš kilimo airis, madam. Aš gerbiu europejinius papročius. Ir geriausios sėkmės." Ir O'Casey diskretiškai pasitraukia.

    "Tu nuostabi šiandien", sako Garšva.

    "Ir tavo kojinės tvarkingai užmautos."

    "Galvojau apie tave. Sudiev. Būsiu poryt."

    "Sudiev."

    Ir Elena eina. Tamsiai raudonu kilimu. Išbaigta smulkiu proporcingumu, lyg ją sutvėrė moteriškas dievas. Ir ji išnyksta už kampo, ir jos nebėra.

    O'Casey prieina ir klausia.

    "Kas ji?"

    "Mano sužadėtinė."

    "Maloni moteris. Ir žavi."

    "Dėkui, O'Casey."

    Ir O'Casey pliaukšteri delnu Garšvai per petį.

    "Grįžk į devintąjį, Tony. Ir nusišluostyk lūpas. Ji nudažė tave."

    Devintasis kyla, devintasis sminga. Ekspresas nuo dešimto iki aštuoniolikto. Jūsų aukštas, prašau, dėkui, mygtuką, dėkui, prašau. Įsižiebia žalia strėlė, Antanas Garšva ištiesia ranką baltoje pirštinėje, baigta, mes kylame. Ranka rankena. Viršuje mirga aukštai. 1,2,3,4,5,6,7,8,9,10,11.

    Puikus up ir down. Šitaip skrajoja susitikusieji anapus. Vaikiškieji aitvarai, vasarinės plaštakės, planetos, pienių pūkai. Šitaip skrajoja pasaka, rimčiausioji nesąmonė, kuri tik žmogui priklauso.

    Prašau, dėkui, svečias išeina, ranka rankena, kylame, kažkas sustabdė keltuvą, durys atsidaro, svečias įeina, kylame. Kylame, kylame. Aštuonioliktasis, prašau. Visi išeina.

    Blizga tuščios, išpoliruotos keltuvo sienos. Adomas ir Ieva sugrįžo į rojų. Nėra jame fantastiškų gėlių, taikių panterų, dviprasmiško žalčio. Suspaustoje erdvėje, tarp plastikinių sienų, matinei lemputei ir aukštų skaičiams šviečiant, du pirmieji žmonės stovi susiglaudę.

    Laukiame raudono kvadrato ir žalios strėlės. Ir leidžiamės. Leidžiamės, leidžiamės. Tas pats ritualas. Up ir down, up ir down.

    Esu keltuvinis angelas operetinėje uniformoje. Šitokios rūšies angelai linksmai nusiteikę. Jų užpakaliukai rausvi. Jie išdrįsta patį Dievą timptelti už skverno, kai Jis sprendžia tragiškąsias visatos problemas. Ir Dievas atlaidžiai nusišypso. "Ė, jūs vaikinukai, marš pas Švenčiausiąją Panelę, tegul Ji išduoda jums po riestainį Mano Vardu." Ir angelai skrenda būriu, žnaibydami vienas antrą, ir danguje sklinda neapsakomas triukšmas, ir net šventas Tomas Akvinietis pakelia galvą nuo rašomo laiško Jacques Maritain, kuriame jis aiškina, kad Exodo Dievas nėra būtis (kiekviena būtis gali egzistuoti arba neegzistuoti), bet Jis yra Būtis.

    Esu persodintas akacijos krūmas. Mano šaknys čiulpia naujos žemės syvus, ir, nors kelios šakos nuvyto, mano viršūnė sužaliavo lipniais lapais, ir ant jos nutūpė grakštus paukštis. Jis kilnoja kojytes pilkose kojinėse ir patenkintas cypia dainelę.

    Oh, Susan Van Dusan,
    The goal of my choosin'
    She sticks to my bosom
    Like glue - - -

    Esu kvalifikuotas atsiskyrėlis, kuriam mirtinai įgriso dykuma, ašutinė, rykštės, meditacijos, samanų guolis. Atsiskyrėlis, kuris nueina į didelį miestą ir prisimena, kad jo namų rūsy tebeužkasti auksiniai pinigai. Ir jis užkalbina jauną merginą.

    Esu lietuvis kaukas, susiradęs sau draugą moteriškos giminės. Ir mudu susirasime šeimininką, kuris už nudirbtus darbus padovanos mudviem linines kelnytes.

    Esu 87-asis žmogėnukas aštuoniamilijoniniame New Yorke.

    Esu laimingas.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Penkios minutės po pirmos. Garšva palieka hotelį. Naktis šilta. Užgeso reklaminės šviesos. Žingsniai kaukši lyg Kaune. Ta pati vėsuma, žvaigždės, reti praeiviai. Kaunas pasistiebė iki debesų. Siūbuoja dangorėžių bokštai, nutilo bažnyčios varpai pelkių miestelyje, senas vaiduoklis įsikišo užantin karklo dūdelę ir nuėjo miegoti į Third Avenue. Nebeošia nurimęs okeanas. Vilkikai ir laivai prigludo prie atkrančių. Jūreiviai miega apsikabinę pigias mylimąsias. Ryt dvi šviesiaplaukės merginos nušoks į mėlyną Baltiją. Tamsios stiklinės "Gimbels" konfekciono durys. Laiptai, laiptai, laiptai. Miega stovėdami, lyg arkliai, manekenai, ir aidi požeminiai. Prie "Men" durų svirduliuoja girtutėlis vyras ir šnekasi su savimi. "Aš gudrus. Ryt aš jam parodysiu, kalės vaikui!" Perone laukia traukinio naktiniai darbininkai, pastatų valytojos, jaunuoliai, grįžtą iš pasimatymų, Antanas Garšva. Triukšmas ryškėja, iš posūkio išnyra traukinys. Dvi žalios akys, dvi raudonos, baltas langas. Girgžda stabdžiai, atsiveria durys. Už jų pinti suolai, mieguisti veidai, sugrįžimas. Namo, namo. B.M.T., Broadway Line. Ryt. Poryt. Ryt ir poryt - magiški žodžiai.

    Antanas Garšva atsikelia devintą valandą. Jis nusiskuta, išsiprausia, suvalgo du kiaušinius, išgeria kavos puodelį. Tada nueina į krautuvę ir skambina daktarui Ignui.

    "Labas. Norėčiau patį matyti."

    "Seniai reikėjo. Kaip savijauta?", priekaištingai atsako daktaras Ignas.

    "Puikiausia. Vakar viskas apsivertė aukštyn kojomis. O, atleisk. Viskas atsistojo ant kojų. Vis dėlto norėčiau patį matyti."

    "Jei tavo savijauta gera, atvyk apie antrą. Dabar važiuoju lankyti pacientų."

    "Tvarkoj. Būsiu antrą. Iš tavęs keliausiu į darbą. Iki pasimatymo."

    "Iki."

    Garšva grįžta namo. Sėda prie stalo. Susiranda popieriaus lakštą. Ima plunksnakotį.

    Šį rytą jauku Garšvos kambaryje. Saulės spindulys, įsmukęs pro langą, apšviečia Chagallio moters debesinius plaukus. Kyla knyginės dulkės ir susijungia su cigaretės dūmais. Skaidri mėlyna kambario spalva. Girgžda krėslas, čerška plunksna. Ritmingas rašančiojo alsavimas.

    Pagaliau tikroji ramybė aplankė mane. Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas, lyg senobinis japonų tapytojas. Seksiu pėdomis didžiųjų meistrų. Ir aš dėkoju savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikiškas mišias, rungtynes, pamestinuką. Dėkoju už ruselį. Buvau tikras, kai meldžiausi, plaukiau, svajojau apie vaiką, užmušiau žmogų. Buvau kūno ir dvasios sintezė. Esu Chin Shengt'an, kuris po ilgo lietaus, skaidrų rytą, vėl girdi paukščių balsus, praskleidžia užuolaidas ir mato išsimaudžiusią saulę, ji šviečia virš miško.

    Mano retortos suvirino mano gyvenimą, mano stebėjimą, mano galvojimus. Keletas grūdelių. Keletas eilėraščių. Vienintelė, apčiuopiama tiesa.

    Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną, kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko. Nors - - - life begins at forty, paskelbė tūlas amerikietis. Vyras susiformuoja keturiasdešimties metų, tvirtino romėnai. Man keturiasdešimt metų, ir aš pradėsiu gyventi. Ir kai atsilankys mirtis, ramiai ją pasveikinsiu: Ave Caesar, vivans te salutat!

    Lioj, ridij, augo, lepo, leputeli - suokia lakštingala. Klampios pelkės. Švilpia ore aitvarai. Išgaubtomis akimis stebi visatą rupūžės. Lietuviškų šventyklų bokštai, trikampės eglės, kyla į žvaigždes. Gimti, gyventi, mirti. Susėsti aukštuose suoleliuose. Du apdriskę kaukai atveda Kristų. "Padovanok mudviem kelnytes, paversk pelkių vandenis raudonu vynu." Medaus koriuose, rugių varpose, rūtose ir lelijose, gumbuotų stuobrių susikabinimuose, šakų raizgynėje, vandenų tekėjime 
- Tu.

    Lioj. Ridij. Augo.

    Aš supratau save. Skeveldros susidėstė. Vaikas stebi peizažą. Kelias, upelis, kalnai, stirna. Žaltys, prie žemės prisiglaudęs. Laumės, kasas šukuojančios. Slidinėja ūkanos. Dumbluoja dienelė, dumbluoja giedrioji. Pempių sparnai, varpų dūžiai, dominus vobiscum.

    Antanas Garšva užsidega kelintąją cigaretę. Jis pajunta skausmą viršugalvyje. "Aš persirūkiau", galvoja jis. Garšva suglamžo cigaretę peleninėje. Jis neryžtingai sukinėja plunksnakotį. Skausmas neįkyrus. Jis dings. Kaip ir niūri praeitis. Antrą valandą daktaras Ignas. Ryt Elena. Poryt? Prašysiu atostogų poryt. Ir, galimas daiktas, keisiu hotelį. Viskas atsinaujins. Meilė, poezija, žmonės, gatvės.

    Nebereikės - Mano Keltuve, išgirsk mane. Mano Vaikyste, išgirsk mane. Mano Mirtie, išgirsk mane, credo gloria ir confiteor gloria. Nebereikės - Mano Nuodėme, Mano Beprotybe, išgirsk mane. Dumbluoja dienelė, dumbluoja giedrioji. Kaukų, Žemėpačių, Lauksargių choras. Lioj.

    Aš spėsiu. Aš prižadu. Aš padovanosiu tau. Karneolio žiedą. Vagoną Queens aikštėje. Savo meilę.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Elena maudosi vonioje. Baltos putos čiuožia jos kojomis, ir sprogsta vaivorykštiniai burbulai. "Jis bučiuos mano kojas. Iš lėto. Kai jis bučiuoja riešus, aš tikiu savo laime. Aš neužkankinsiu jo. Būsiu santūresnė."

    Ji atsikelia, pilkoji Afroditė skardinėje vonioje, įjungia švirkštą, ir drungnos vandens čiurkšlės nuplauna putas.

    "Aš spustelsiu skambutį, ir durys atsidarys. Greičiau, nei atitrauksiu pirštus. Ryt."

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Skausmas įkyrus. Viršugalvis dega. Nėra baimės. Bet ir ramybė nyksta. Skausmas ir abuojumas. Staigūs dūriai ir vėliau kurtus kamuolio ridenimasis. Kamuolys auga, tuoj , jis išsiverš. Plunksna nebečirška. Aš nebeturiu tablečių. Garšva atsikelia, eina į virtuvę ir grįžta su stikline. Jis išgeria "White Horse." Vėl sėda. Vėl ima plunksnakotį.

    Balta moteris skambina. O felix culpa quae talem ac tantum meruit habere redemptorem. Dvi vėlės ir klavesinas. Bėga paauksuotos statulos granitiniais laiptais. Užgeso deglai jų rankose. Ir džiaugiasi skulptūrinės bajorų galvos. Ė, ridij augo! Ė, felix culpa! Aš myliu melsvas gysleles tavo kojose. Sudrėkusius blakstienus. Tristano ir Izoldos kardą, apgamą tavo kakle. Lioj.

    Šliaužia smėliu gintariniai vabzdžiai. Į mėlyną Baltiją. "Vai žydėk, žydėk, balta obelėle", dainuoja vėlė, balta drobule apsisiautusi. O felix culpa! Mano vaikyste, gyvenime, mirtie. Lioj.

    Skausmo nėra. O kamuolys didžiulis. Jis nebetelpa smegenyse ir jis negali išsiveržti pro galvos kaulus. "Reikia važiuoti pas daktarą Igną", švysteli kovojanti mintis. Garšva skubiai velkasi kostiumu. Pirštai neklauso. Užspringo kelnių ziperis, bet jį pasiseka išlaisvinti. Kaklaraištis? Nereikalingas. Pinigai? Ant stalo aštuoni doleriai. Užteks taksiui.

    Rudas žmogus keltuve. Staiga jį prisiminiau. Jis - mirtis? Jis - Dievo įspėjimas?

    Dieve, Tu matai, koks aš nelaimingas.

    Aš žinau, aš per vėlai, bet gelbėk mane.

    Aš prižadu.

    Aš sudraskysiu savo užrašus, eilėraščius.

    Aš nebegalvosiu, kaip Tu nenori.

    Aš melsiuos.

    Aš eisiu į vienuolyną.

    Dieve, nors mirštant padėk man.

    Aš tikiu, Tu atleidi paskutiniąją minutę.

    Už visą gyvenimą.

    Dieve, Dieve, į Tavo rankas - - -

    O ne, aš žmogėnukas, žmogėnukas, Dieve.

    Dieevee! - - -

    "Zoori, zoori", šnabžda Garšva.

    Kur yra zoori? Kas yra zoori? Kodėl yra zoori? Aš pamečiau zoori. Padėkite man jį surasti! Gal jis išskrido? Gelbėkit! Antanas Garšva unkščia. Jis rėkia. Ir kumščiais daužo sienas. Iššoksta smeigtukai. Chagallio reprodukcija. apsiverčia ir pakimba atvirkščia.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Tiltu eina Stanley. Jis kiek svyruoja, Seagram's butelį jis įmetė į East River. Stanley baigia rūkyti cigaretę, nusviedžia ją ir apsidairo. Tiltas tuščias. Pačiame jo gale tolsta žmogus. Stanley atsiremia į turėklus ir stebi Didįjį New Yorką. Ant uolų pastatė uolas. Dangorėžius. Plaukia laivai ir vilkikai. Tolumoje kyšo kaminai. Atidunda traukinys, drebindamas bėgius. Greit artėja triukšmas.

    Stanley atsargiai perkelia kojas per turėklus. Jis nežiūri į vandenį.. "Idź srać", sako jis ir smunka žemyn tylėdamas.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

    Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant. gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. Mirusios moters veidas. Jos lapeliai minkšti kaip užuolaidos. Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo.

    Tebekyla į viršų knygynės dulkės. Saulės spindulys apšviečia nuogą sieną, nes reprodukcija karo šešėlyje. Skaidri mėlyna spalva. Jauku.


    1952-1954 metai

    Pirmas leidimas:
    Škėma Antanas. Balta drobulė: romanas. - London: Nida, 1958.

    Visas knygos tekstas: anthology.lms.lt