sinkariukas       Kaune gyvenantis dramaturgas ir prozininkas Tomas Šinkariukas (g. 1971) – turbūt pati paslaptingiausia figūra šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jis neduoda interviu, nesifotografuoja, nedalyvauja literatūriniame gyvenime, nerengia savo kūrybos skaitymų. Ramioje vienatvėje jis kuria tamsius ir keistus tekstus apie buities pragarą ir iš jo išvaduojančią fatališką kelionę į mirtį.

       Peiliu nudurtas kafkiškas personažas džiaugiasi, kad niekada neturėjo mobiliojo telefono. Miręs sargas, kurio neįsileidžia žmona, susipainioja, ar gerti pro burną, ar pro žaizdą gerklėje. Vonioje į gabalus sukapota prostitutė lyg niekur nieko atsikelia ir išeina...

       „Mėnulio vaivorykštė“, sudaryta iš dviejų apysakų ir penkių dramų, – turbūt pati mįslingiausia T. Šinkariuko knyga, kupina siurrealistinių sapnų, keistų vizijų ir painių kultūrinių kodų. Sapnai ir regėjimai laužo linijinio siužeto logiką, o vyksmas grindžiamas minties žaismu ir subtiliomis asociacijomis, kurias įžvelgs tik akylas, atidus ir jautrus skaitytojas.

       T. Šinkariuko tekstai itin niūrūs, tragiški ir fatališki – tarytum specialiai sukurti tam, kad šokiruotų šiuolaikinius skaitytojus, kurių gyvenime per daug tariamos prasmės ir per mažai egzistencinio nerimo. Tačiau niūrios buities ir būties pragarmės šioje knygoje nėra išgalvotos, jas autorius mato mus supančiame pasaulyje.

       „Naujiesiems žmonėms naujajame pasaulyje gal ir linksma gyventi. Bet aš jame jaučiuosi kaip košmare, kaip pragare. Žmogus, kuris nebenori žinoti, kas yra laisvė, kuris nebesvajoja apie laisvę, kuris iš viso nebesvajoja apie sunkiai apibrėžiamus ir paslaptingus dalykus, galbūt yra pats laisviausias. Bet aš atsisakau turėti ką nors bendra su tokių žmonių visuomene“, – pabrėžia „Mėnulio vaivorykštės“ autorius.

 

 

       Ištrauka iš apysakos „Mėnulio vaivorykštė“

 

       – VIII –

 

       „Geriau greičiau sutemtų, – galvojo F., muistydamasis savo vietoje ant suolo ir niekaip negalėdamas patogiai atsiremti, įsitaisyti. Kažkas jį lyg spaudė, lyg laikė, lyg dėjo ranką ant peties ir siūlė nusiraminti, tuo tik vesdami iš kantrybės. – Sutemus patogiau ir ramiau atvykti į miestelį, kaimelį, bažnytkaimį, gyvenvietę, vietą... Bet negalima pražiopsoti, – galvojo jis, – negalima pražiopsoti, nors stočių pavadinimai ir pranešami per traškančius traukinio garsiakalbius.“ Aišku, jis atvyks dar šviesiam vakarui leidžiantis, juk dabar temsta vėlai. Pusė kelio jau įveikta ir kelionė vyksta sklandžiai. Visgi ne visai pusė kelio. Traukiniu jis iki vietos nenuvažiuos. Iš miestelio dar teks vykti į tuos namus, tą dvarą, o gal net savotišką butą kur nors laukuose ar pamiškėje. „Juk aš nieko konkrečiai nežinau. Tik tiek, kad ta vieta yra ne miestelyje, o kažkur netoli jo , bet ar tai sodyba, dvaras, ar, kaip juokaudamas pagalvojau, – butas laukuose – kol kas sužinoti neįmanoma.“ Šiandien, kaip jau tvirtai nuspręsta, jis nevyks ten, bet apsistos viešbutyje, užeigoje, nakvynės namuose, atsipūs ir viską apgalvos. F. patenkintas trynė kaktą. „Taip, – galvojo jis. – Taip. Tik taip. Tik taip.“

       Dabar už lango lėkė reti miškai.

       „Kaltės jausmas yra begalinis, – galvojo F. – Aš atpirkinėju kaltę. Bet kokią? Kokią? Ir ar toks būdas, nors aklas, yra efektyvus, ar visiškai niekam tikęs, beviltiškas ir pavojingas? Yra tik du klausimai – apie klaidą ir apie kaltę, – galvojo F. jau pasibjaurėjęs. – Niekingi klausimai, mano problema, mano klausimai, trivialūs ir idiosinkratiški vienu metu. Klausimai, kurių niekuomet negalima kelti geroje kompanijoje, yra klausimai apie kaltę, bet juos galima malšinti veiksmu, bet kuriuo veiksmu, kad ir komandiruote, kad ir ekspedicija, nebūtinai padoria, nebūtinai prasminga. Tai tarsi užtraukti dainą staiga, nei iš šio nei iš to. Bjauru ir nepadoru, bet jei jau pasidavei silpnadvasiškumui – nebeatrodo netikėta.“

       F. pažvelgė pro langą. Kakta nubėgo prakaito lašas. Atsirėmus į stiklą liko drėgna dėmė.

       F. prisiminė niūrius mėnesius prieš išsikeliant iš savo senojo buto. Tuomet jis gyveno miesto pakraštyje, penkiaaukščio daugiabučio namo ketvirtame aukšte. Artėjo žiemos pabaiga. Slinko viena iš begalybės pilkų, niūrių dienų. Jis sėdėjo virtuvėje ir nieko neveikė. Žiūrėjo į savo nykščius. Paskui atsistojo ir priėjo prie lango. Tolumoje ant apsnigto tvenkinio ledo vaikai leido į dangų juodą aitvarą. Vaikai iš tiesų leido juodą aitvarą, stovėdami apsnigto tvenkinio pakrašty. O F. stovėjo virtuvėje ir žiūrėjo pro langą. Į didžiulį sustingusį tvenkinio ovalą ir už jo plytinčius laukus, jų baltas tolumas. Bet pirmiausia F. žiūrėjo į pilkame danguje plazdantį aitvarą. Jis buvo panašus į gigantišką vabzdį, gal praying preying mantis. Arba į milžinišką deformuotą juodą spermatozoidą su septyniomis uodegomis. Nes aitvaras turėjo daug besiraitančių uodegų, vabzdiškų galūnių. Dvi mažos vaikų figūros stovėjo tolimame tvenkinio plokštumos pakraštyje ir tampė virves. Aitvaras šoko vėjyje, kybodamas aukštai virš horizonto. F. turėjo vyno. Išgėrė šiek tiek, apsirengė ir išėjo iš buto. Perėjo kiemą ir užlipo ant tvenkinio ledo. Tada atsisuko atgal ir pažvelgė į penkiaaukštį namą, į langą ketvirtame aukšte, lyg tikėdamasis ten pamatyti save, žiūrintį į tvenkinį. Perėjęs tvenkinį, prisiartino prie vaikų ir tik tada pažvelgė aukštyn. Aitvaras tikrai buvo juodas. Vaikai – du berniukai – pasižiūrėjo į F., bet nepratarė nė žodžio, vėl užvertė galvas ir toliau manipuliavo virvėmis. Jie mūvėjo juodas kepures ir jų žandai buvo įraudę nuo šalčio (spaudė penkiolikos laipsnių šaltis). Bent jau F. akivaizdoje tarpusavyje vaikai nesikalbėjo ir atrodė rimti. Jie visą laiką žiūrėjo aukštyn. F. apsisuko ir grįžo atgal prie daugiabučio. Apačioje prie laukujų durų kažkodėl pastovėjo minutę ar dvi. Grįžęs į butą nusirengė žieminius rūbus, nuėjo į virtuvę, įsipylė vyno, išgėrė, užsirūkė cigaretę, įsijungė radiją ir tik tada pažvelgė pro langą. Aitvaro ir vaikų nebebuvo. Už lango plytėjo tik tuščias baltas tvenkinys ir tuščios baltos tolumos. Vaikai nuėjo kitur. F. niekada nematė haliucinacijų. Vaikai žiemos pavakarę tiesiog leido į dangų juodą aitvarą. O F. teko garbė tapti liudytoju. Po kelių mėnesių jis išsikraustė iš buto visiems laikams.

    

       – IX –

    

       F. laikrodis rodė šešias. Vagone vėl sėdėjo žmonės su ryšuliais. Jų buvo daug, gal dešimt. F. užmigo ir vėl susapnavo sapną. Sapnuodamas nujautė, kad sapnuoja.

    

       GENESIS. Aš einu per molėtą dykynę, palikęs fermą, kurioje keletą dienų dirbau ir iš kurios mane ištrenkė, nes buvau nepakankamai uolus. Vietovės reljefas nelygus. Tenka perkopti nedideles kalvas, kurių papėdėse auga man nežinomi spygliuoti krūmai, nuberti mažais tamsiai raudonais žiedais. Perbrendu seklų upelį, kurio vanduo visiškai neskaidrus, rudas. Visas šito nykaus krašto žemės paviršius – rusva suskeldėjusi molio pluta. Pažvelgęs į laikrodį matau, kad iki vidurdienio liko valanda. Aš einu ieškodamas plento, kurio niekur nematyti. Nešuosi kelionmaišį, butelį vandens ir kuklų užkandį. Kalva seka kalvą (nė viena ne aukštesnė kaip trisdešimt ar keturiasdešimt metrų, bet kaskart užkopus atsiveria vis tas pats rusvas suskeldėjęs kraštovaizdis, o reti tamsiai raudonai žydintys krūmai atrodo kaip kruvini įdrėskimai iškamuotame kūne. Aš nei kamuojuosi, nei jaučiu troškulį. Karštis nesekina. Galbūt įdienojus bus karščiau. Be to, einu dar tik pusę valandos. Vis tiek pradėjau baimintis, nes plentas, mano apskaičiavimu, jau seniai turėjo pasirodyti. Aš, kvailys, sumaniau užuot ėjęs vingiuotu fermos keliuku kirsti šitą kalvotą dykvietę ir sutrumpinti kelią iki plento. Tikriausiai paklydau. Velkuosi toliau švilpaudamas ir kartais nusikeikdamas. Stebiu driežus, kurių čia šmirinėja daugybė. Jų akys žydros bejausmės, jie nepaprastai greiti ir moka žaviai sustingti, pakreipę galvą ir pakėlę vieną priekinę leteną su išskėstais gražiais pirštais. Jie, mano galva, nėra laisvi. Neapdovanodama pakankamu protu, arba, priešingai, apdovanodama kaip tik pakankamu, gamta atėmė iš jų galimybę tai suvokti. Man gamta suteikė gebėjimą neapkęsti ir grožėtis pasauliu. Tai ir darau, vilkdamasis per kalvotą dykvietę, įsiutęs ir mėgaudamasis. Saulė slenka dangaus skliautu ir oras kaista. Jeigu nuklydau nuo plento, popieriai prasti. O plento negirdėti. Žinau, kad juo bent kas keliolika minučių pravažiuoja automobilis. Vadinasi, turėčiau girdėti, net iš toli. O gal šitos žemos idiotiškos kalvos kaip nors ypatingai sugeria garsą? Atsakymo nežinau. Sudrėkinęs skarelę užsirišu ją ant galvos ir užlipu ant kalvos. Apačioje matau krūmus ir nepaprastą daubą, lyg plokščiadugnį duburį stačiais dviejų metrų aukščio šlaitais. Maždaug trisdešimties metrų skersmens. Vienoje jo pusėje telkšo ruda kelių kvadratinių metrų bala. Kita duburio pusė visiškai sausa, bet ne tokia suskeldėjusi ir, matyt, vėsesnė negu aukščiau plytintis dykvietės paviršius. Todėl duburio sausojoje pusėje auga skurdi žolė. Aplink balą vien molis. Sunku pasakyti, ar duburys iškastas, ar atsirado savaime. Be abejo, profesionalus geologas akimirksniu atsakytų į šį klausimą. Man rūpi duburio kilmė, nes jo centre styro aprūdijęs metalinis stulpas. Nuo stulpo eina ilga sunki grandinė, prie kurios kito galo matau prikaustytą žmogų. Kai pirmą kartą pažvelgiau į apačią nuo mažos kalvos viršūnės, žmogus miegojo ar tiesiog gulėjo nejudėdamas sausojoje duburio pusėje. Pesmelkė mintis, kad jis nėra miręs. Aš nusileidžiu žemyn, prisiartinu prie duburio krašto ir įsižiūriu į jį. Tikrai miega, gulėdamas ant šono, vieną ranką pasikišęs po galva, saulės atokaitoje. Plaukai ilgi ir juodi. Tokia pat juoda, susivėlusi barzda. Veidas gražus, labai įdegęs. Nosis kumpa, dar vadinama ereliška. Jis neatrodo mirtinai išsekęs, nors labai liesas. Kūną dengia skarmalai. Jis basas. Prie balos, molyje matau daug pėdų įspaudų. Iš akies pamatavęs ant žemės gulinčios grandinės ilgį suprantu, kad jos užtenka laisvai judėti ir siautėti visoje ovalo formos duburio teritorijoje, o ties siaurąja ovalo dalimi grandinės ilgio pakaktų net išsiropšti, užlipti stačiu šlaitu ant krašto, vadinasi, išlipti ir dar paropoti keletą metrų. Bet jokių lipimo žymių nematyti. Duburyje nėra nieko, kas būtų reikalinga žmogui ar gyvūnui. Jokios pašiūrės, jokio televizoriaus, jokios būdos ir net dubenėlio maistui. Nematyti maisto liekanų, ekskrementų. Absoliučiai jokių knygų, apie kompiuterį nėra net ko kalbėti. Taip pat nėra pintos kėdės ar šezlongo. Nei kavos, nei sulčių spaudimo automatų. Žinoma, jokio šaldytuvo, jokio šalto alaus ir jokio automobilio. Kaip tik tada galvoju, kad jei duburyje gulintis žmogus turėtų galingą visureigį milžiniškais ratais, galintį įveikti aukštą duburio šlaitą, tai sėstų į jį, suriaumojęs varikliu rautų į priekį ir geležinis grandinės antkaklis kaip mat nutrauktų jam galvą. Metalo stulpas duburio centre atrodo įspūdingai. Pasaulio centras. Aš pasičiupinėju skarelę. Ji sausa ir įkaitusi. Saulė svilina man viršugalvį. Iš krūmo išlenda driežo galva. Jis ją komiškai pakreipia ir į mane atsimuša bejausmis jo melsvos akies žvilgsnis, tarsi sakantis: „Keistos mintys, draugeli! Kepina galvą saulelė! Susidrėkink skarelę!“ Šnabždėdamas tiksliai pakartoju driežo žodžius ir ištraukęs butelį atsargiai sudrėkinu galvą. Gurkšteliu vandens ir butelį vėl įsidedu į krepšį. Driežas jau seniai dingo krūme, o žmogus duburyje vis dar miega. Apeinu patyrinėti balos iš kitos pusės. Prisiartinęs prie krašto pažvelgiu į ją. Bala atrodo vandeninga ir virš molio matyti skaidraus vandens sluoksnis. Centre jos gylis galėtų būti apie dvidešimt centimetrų. Nusprendžiu, kad ten kažkur į paviršių iš žemės gelmių turėtų trykšti šaltinis. Ir tikrai, kitame balos gale ties pat duburio kraštu matyti kita neaiški ertmė, kur vanduo tikriausiai vėl suteka, o gal tiesiog susigeria į gruntą. Taigi, bent viena iš paslaugų duburyje vis dėlto teikiama. Tiekiamas vanduo. Grįžtu prie sausosios duburio pusės ir atsitūpiu ant krašto.

       – ...! – tyliai pašaukiu aš. – ...!

       Man pasirodo, kad tamsusis žmogus sujudėjo. Bet ne, jis tebemiega. Juodus apdulkėjusius plaukus lengvai šiurena karštas vėjas. Kumpa nosis pasukta į rudojo molio žemę, ant kurios auga reta skurdi žolė.

       Plaštaka pakišta po skruostu. Kojos pusiau suriestos, kita nuoga ranka (nes skarmalai, turintys ją dengti, visai suplyšę) ištiesta išilgai liemens. Kiek jam metų? Gali būti trisdešimt. Tikrai gali būti trisdešimt. Ar jis iš Mesopotamijos? O gal iš Afrikos? Staiga matau, kad gulintis žmogus jau pabudęs, nors net nesujudėjo ir viena gili, tamsi akis žiūri į mane. Kita akis uždengta ranka.

    

       Nubudęs F. pamatė, kad vagonas vėl beveik tuščias, tik viena sena moteris su nedideliu raudonu ryšuliu ir tokios pat spalvos skarele ant galvos sėdi kitame vagono gale ir žiūri į žemę.

       „Genesis, – vangiai mąstė F., – niekas nežino, kur ir kas yra Genesis. Čia tik sapno sąvokų atšvaitai...“ O sapno patirtis jau blėso, greitai nyko ir byrėjo kaip smėlis, nebesugriebiamas atminties pirštais.

       „Ką sau pasakysi miręs, nepasakysi sau gyvas“, – idiotiškai galvojo F., žiūrėdamas į seną moterį vagono gale, bet nieko nematydamas. Pagaliau miego kerai išsisklaidė ir jis. vėl pradėjo mąstyti aiškiai. Visiškai nubudo. Pažvelgė į laikrodį, pažvelgė pro langą. Laikrodis rodė 6.49. Saulė dar aukštai. Dangus mėlynas. Medžiai, krūmai, laukai. Elektros stulpų linijos. Kartais namai, sodybos tolumoje. Už lauko ir tolimo miško šmėstelėjo bažnyčios bokštas skardiniu stogu. Paskui vandens bokštas, irgi apkaltas skarda. Ir iš karto po jo, dar toliau, gaisrų stebėjimo bokštas, sukaltas iš medžio, labai toli tarp tolimų pušų masyvo, plytinčio ten už laukų, glostomų vėjo ir nušviestų vakaro saulės. „Nepakenčiamas siaubas! –pagalvojo F. – Nepakenčiamas siaubas! – ir nusišypsojo pasvarstęs. – Juk tai nieko baisaus... Aš visada mėgau užmiestį. Mane visada traukė gamta, tyluma ir nepatiko miestas. Tai nieko baisaus. Kaip tik gerai! – galvojo jis. – Tai neabejotina atgaiva.“

       Atsistojęs F. pabandė atidaryti langą ir įkvėpti laukų oro. Bet langas neatsidarė. Mechanizmas užrūdijęs. Galima pabandyti kitą langą. Bet F. nebesivargino. Jis vėl atsisėdo, susmuko į savo vietą ant suolo. F. norėjo šlapintis, bet nelabai. Iki kelionės pabaigos turėjo būti likę ne daugiau kaip valanda. Gal pusantros. Galima pamyžti sandūroje tarp vagonų. Galima pamyžti tualete, bet ten gal dvokas. F. nuėjo ir nusišlapino sandūroje tarp vagonų, gaubiamas dundesio. Kai grįžo, sena moteris raudona skarele kažkodėl atsistojo, pasiėmė savo raudoną ryšulį ir išėjo į kitą vagoną. Ji išėjo į kitą vagoną per sandūrą, trankydama sunkiomis durimis, ir F. kažkodėl nusprendė, jog ji išėjo todėl, kad jo nebyli kompanija jai tapo nebepakenčiama. „Trenkta boba, – pagalvojo F., netikėtai įniršęs, – arba ji tiesiog išėjo pas savus...“

       Jis vėl liko vienas ir pabandė patogiai atsilošti į suolo atramą. Bet suolas buvo nepatogus, o atsigulti jis bijojo – juk galėjo vėl užmigti ir šįkart pražiopsoti savo stotį. „Kur ji? – galvojo F. – Kur ji? Kur ji? Ar ji artėja? Žinoma, artėja.“

       Jis išėjo į tambūrą. Ten tvyrojo rūkalų ir pigaus odekolono kvapas. Jis grįžo į savo vietą.

    

     – X –

    

       Laikrodis rodė 7.13.

       „Kvepalai nuo amžių gelmių reikalingi, kad išlaisvintų ir pakylėtų žmones viršfiziologijos ir buities kvapų į transcendencijos begalybę, į dieviškos estetikos ir erotikos begalybę“, – mąstė F.

       Laikrodis rodė 7.18.

       „Šunys nekenčia kvepalų“, – toliau galvojo F. ir vėl pažvelgė į laikrodį. Paskui pro langą.

       Laikrodis rodė 7.21.

       „Gamta ryja aklai“, – toliau mąstė F. – O Aktyvios Psichinės Tuštumos Dievybė ryja smilkstančios aukos kvapą, linksmą potlatcho siausmą, linksmai vėjais paleistą gyvenimą, arba aukos kraują ir riksmą. Įvairiomis formomis. Įvairiais būdais. Taigi, pasirinkimas platus. O jeigu aš paaukosiu šį bei tą... gyvenimą, tam, kad nereikėtų...“ – čia jo mintys apsiblausė ir jis nustojo galvoti.

       Laikrodis rodė 9.30.

       Išvargintas laukimo F. liūdnai stebėjo, kaip dangus pamažu įgauna gilėjantį vakaro melsvumą, kaip ilgėja praslenkančių medžių šešėliai, o dar nenusileidusią saulę horizonto tolumoje uždengia ir pagaliau visiškai praryja tamsūs nakties debesys. Nors dar šviesu, slenkantys pro šalį laukai dabar atrodo pilki, visiškai tylūs ir bejausmiai, lyg už lango tvyrotų vakuumas. Bet tai tik šviesa. Tik vakaro šviesa.

       F. atsilošė ir užsimerkė, tramdydamas nuobodulį ir nekantrumą. Pagalvojo, kad tuoj atidarys bet kurį užrūdijusį langą. „Su nežmoniška jėga, – galvojo jis. – Su herakliška jėga, galinčia sustabdyti traukinį.“ Bet traukinys pats pamažu pradėjo stabdyti. F. atsimerkė. Iš pradžių matė vis tą patį slenkantį gamtovaizdį. Paskui pasirodė viena kita trobelė, lūšnos, po to kažkokie sandėliai, praslinko plytinė ir kitas mažas fabrikėlis su dideliu aprūkusiu kaminu, dar vėliau vis daugiau namų, tvenkiniai, lyg žuvų veisyklos – joms slenkant pro šalį (jau gana lėtai) F. pastebėjo prie kranto iš vandens kyšančią ir žiopčiojančią tepaluotą galvą, tik nespėjo įžiūrėti, ar tai buvo žuvis. Atrodė panašesnė į driežo. Dar daugiau namų ir gatvės. Jau buvo matyti gatvės, šaligatviai ir palei juos susodinti medžiai. Traukinys įvažiavo į nedidelę stotį ir sustojo prie mūrinio raudonų plytų pastato. F. pamatė savo pavadinimą, griebė kelionmaišį ir beregint išlipo. Pastovėjo perone, kol durys už nugaros užsidarė ir traukinys vėl pajudėjo, tada įėjo į stotį, perėjo mažą salę ir pro kitas duris išėjo tiesiai į miestelio stoties aikštę. Dabar jau lyg ir niekas nebegalėjo jo sulaikyti. Bet F. neskubėjo. Laikas – tai amžinybės vaistai, kuriuos reikia vartoti saikingai. Kaip alkoholį arba kvapiuosius aliejus. Geras gyvenimas turėtų praslinkti kaip ramus, net šaltakraujiškas ir nepretenzingas savęs balzamavimo ėdriosiomis rūgštimis veiksmas.

    

       Tomas Šinkariukas. Mėnulio vaivorykštė. K.: Kitos knygos, 2013.

 

       Sinkariukas - Menulio vaivorykste - virselis