Accessibility Tools


sinkariukas tomassinkariukas tomasBeveik jaunas (33 metų) vyras vardu Orestas (žemiau bus vadinamas tiesiog O.) sėdėjo prie stalo virtuvėje ir laukė.

– Po velnių! – staiga suriko jis, trenkė abiem kumščiais į stalą ir pašokęs nuėjo prie lango.

O. laukė savo draugės Aldutės, kuri vėlavo jau visą valandą. Išlepintas ankstesnio jos punktualumo O. nesitvėrė savo kailyje ir niršo. Jau 45 minutes jis jautė nesilpstantį hard on ir, iš pradžių malonus laukimo jausmas, dabar peraugo į pasipiktinimą. O. negalėjo paskambinti savo draugei, nes nežinojo jos telefono numerio. Su ja susipažino prieš du mėnesius, ir nuo tada ji reguliariai lankydavosi pas jį sekmadieniais ir kartais trečiadieniais. O. iš anksto nupirkdavo vyno arba brendžio ir lengvų užkandžių (crackers and cheese, salotų etc.). Dažniausiai jie iš pradžių žiūrėdavo teliką, išgerdavo ir tada užsiiminėdavo meile. Vakarėjant Aldutė išeidavo. Ji buvo labai nešneki, nekaprizinga, kartais net nuolanki, o svarbiausia, minkšta, balta, patraukli ir keistai išradinga lovoje. Jai buvo apie 40 metų. Tikslaus amžiaus O. nežinojo. Jis nei kiek neabejojo, kad ji visiškai neturi smegenų. Bet tai nieko nereiškė. Ji niekada nieko neklausinėjo apie jo asmeninį gyvenimą ir biografiją. Kalbėdavo tik apie labai paprastus dalykus. Kad salotos skanios arba neskanios, kad muzika graži arba negraži etc. Taip pat ji niekad nekalbėdavo apie jį, pavyzdžiui, „aš tavęs noriu“ arba „tu gražus“, arba „tu bjaurus“, arba „kodėl tu šiandien liūdnas?“. Tokių dalykų ji niekada nesakydavo. Ir O. niekada nesakydavo jai jokių komplimentų ar antikomplimentų. Jie niekada nesikreipdavo vienas į kitą vardais (nors vienas kito vardus žinojo). Jie sakydavo „Ei, klausyk...“ arba „Žinai (tu), nueik ten, uždaryk langą... etc.“ Artėjant savaitgaliui, O. visada labai užsinorėdavo Aldutės ir, išaušus sekmadienio rytui, nenustygdavo vietoje kaip eržilas. Grynas seksualinis potraukis yra puikus jausmas. Ir Aldutė buvo puiki, nuostabiais, vilnijančiais kaštoniniais plaukais, tamsiom akim, baltam ovaliniam, vos vos strazdanotam veide. Jos kūnas radiavo tą nepakartojamą minkštumo, švelnumo ir liūdno, saldaus gašlumo mixą, kurį turi tik gražios 40-metės moterys ir kurio niekada neturi jaunos ožkos. Kai O. susimąstydavo (o tai būdavo nedažnai), jis džiaugdavosi, kad ji neturi smegenų ir (kaip jam atrodė) jokios aiškios individualybės, nes kitaip –­ neišvengiamai būtų ją įsimylėjęs. Savo rendez vous metu jie niekur niekada neišeidavo iš O. buto. Nei į kiną, nei į barą, niekur. Ji niekada nepareiškė tokio noro. Ir tai be galo patiko O. Bet šiandien Aldutė pirmą kartą vėlavo, ir tai žiauriai nepatiko O. Tarp kojų jis jautė maudulį, o širdyje –­ pyktį. Jis atsidarė brendžio butelį, įsipylė pusę taurės, o butelį kažkodėl įdėjo į šaldytuvą. Tuo metu į duris paskambino. O. išmaukė brendį ir nuėjo į prieškambarį.

– Kur tu dingai?! – sušuko jis atverdamas duris.

Už durų stovėjo Aldutė, bet ne viena. Kartu su ja buvo žilaplaukis vyras. Jis pirmas ir įėjo į butą nepaklausęs O. leidimo. Jis nenusiavė batų, nenusišluostė kojų, bet nusivilko apsiaustą, numetė O. į glėbį ir, nuėjęs į virtuvę, atsisėdo prie stalo. O. pabandė sugauti Aldutės žvilgsnį, bet ji, žvelgdama į šalį taip pat nuėjo į virtuvę. Tą akimirką, jiems prasilenkiant, jis pajuto nuo jos dvelktelint ne erotinę šilumą, o keistą poliarinį šaltį. O. pasuko į virtuvę. Žilasis Senis linksmai jį nužvelgė.

– Tai gal vaišink svečius, – pasakė Senis kimiu balsu.

Senis atrodė baisus, žilas ir galingas. Jis tiesiog spinduliavo nuožmia galia, brutalumu ir idiotizmu. Jo antakiai buvo vešlūs. O galvos plaukai augo nuo pusės kaktos, vos 2 cm virš antakių.

– Gal arbatos? – pasiūlė O.

– Kokios arbatos? – nusijuokė Senis. – Juk jūs čia geriat. Tai duok, ką turi.

O. pažvelgė į Aldutę, kuri sėdėjo ir žiūrėjo į stalą. Laisvai krentantys plaukai dengė pusę jos veido. Baisi neapykanta užplūdo O. širdį. Fuckin’ bitch viską pasipasakojo šitam nuožmiam kažkam – patronui, tėvui arba vyrui.

O. pastatė ant stalo brendžio butelį.

– Įpilk, – įsakė Senis.

O. pastatė taurę ir įpylė.

– Ir jai, – įsakė Senis.

O. pastatė kitą taurę ir įpylė. Senis įsispoksojo į jį kreiva akim. Žiūrėjo ilgai. Paukštiškoj jo aky O. matė brutalumą, džiugesį ir idiotizmą.

– Ir sau įsipilk, – pasakė Senis ir nusijuokė.

O. įsipylė brendžio.

– Dabar išgerk, – tarė Senis.

– Išgersiu, kai norėsiu, – ramiai pasakė O.

– Išgerk, – pakartojo Senis žiūrėdamas O. į akis.

O. išgėrė.

– Dabar atidaryk langą. Karšta, – tarė Senis.

O. atidarė langą.

– Plačiai atidaryk. Labai karšta.

O. plačiai atidarę langą. Senis atsistojo, praėjo pro O. ir, nuėjęs prie lango, apsidairė, pažiūrėjo žemyn, persisvėrė, pasižvalgė į šalis po kiemą ir sugrįžęs vėl atsisėdo ant kėdės. Jo judesiai buvo tvirti, kampuoti ir, jeigu galima taip pasakyti, konstruktyvūs – greiti, skuboti, bet tikslingi. „Jis nieko nedaro be reikalo“, – pagalvojo O.

– Kodėl dulkini mano dukrą? – paklausė Senis.

O. pažvelgė į ją ir susimąstė.

– Man atrodo, jūs išeikit. Abu, – pasakė jis.

– Ar žinai kiek jai metų? – paklausė Senis.

– O kiek jums abiems metų, kartu sudėjus? – paklausė O.

Senis nieko nesuprato ir šyptelėjo.

– Aš noriu pasilikti vienas, – tarė O.

– Vienas? Gerai, tuoj būsi vienas.

– Tai gal jūs eikit, – vėl ramiai pasiūlė O.

– Ir visaip dulkinai. Iškreiptais būdais, – pasakė Senis.

O. pažvelgė į jį, po to į Aldutę. Ji sėdėjo ir spoksojo į stalą. Bjauri nykuma užplūdo O. širdį.

– Tu žydas? – paklausė Senis.

O. neatsakė.

– Tu negras babuinas? Tu šiukšlė?

O. prisidegė cigaretę, su nepasitenkinimu stebėdamas, kaip dreba pirštai. Tą akimirką jis kontempliavo abiejų jo virtuvėje sėdinčių individų nužudymo galimybę, pvz., sunkia keptuve arba virtuviniu peiliu, bet nuo tokios minties šlykšti nykuma pasidarė visai nepakeliama. Tą pačią akimirką (Oh, the disgusting moment! Oh, loss of illusions! Oh, lack of practice and experience in life! Ooo, beskonybės triumfe!..) Aldutė pakėlė savo šlykštų snukutį (snukį) ir tarė:

– Gal bent nuoširdžiai pasikalbėk su tėčiu. Tėtis nori tik gero. Aldutė žino. Nebūk šlykštus kaip visada.

Aha! Čia reikia paminėti vieną dalyką. Aldutė ir anksčiau, būdama su O., mėgdavo kalbėti apie save trečiuoju asmeniu. Kartais ji sakydavo – „Aldutei šitas kinas nepatinka.“, „Aldutė žino...“ ir pan. Bet tai pasitaikydavo retai, nes ji kalbėdavo mažai ir O. jos beveik nesiklausydavo.

– Ką tu nori pasakyti, sakydama šlykštus kaip visada? – paklausė O.

– Šlykštus ir baisus, – pasakė Aldutė ir vėl nuleido galvą.

O. atsisuko į tėtušį:

– Klausyk, seni, juk čia idiotizmas. Baikit savo paradą. Eikit namo.

Senis pašoko. Nepaprastai stiprios rankos sugriebė O. (visi jo jaunystės sportai ir treniruotės staiga kažkur išgaravo prieš brutalią senatvinę jėgą), jis nuplaukė prie lango ir išskrido pro jį iš antro aukšto į žalią vystančią lapiją, į rugpjūčio pabaigos kiemą ant sausos žolės. Po to – smūgis, skausmas ir tamsa.

O. nubudo naktį, prasimerkė, pabandė apsidairyti. Bet jam nelabai pavyko, nes kaklą veržė kažkas kietas – galva įstatyta į tvirtą apykaklę, į cementinį žabo, kaip storas kaktusas į siaurą vazoną. Kai O. norėjo atsisėsti, kūną nutvilkė nestiprus skausmas. Judėti neleido riterio šarvai, aplieti jau sukietėjusiu betonu. Abi rankos styrojo sustingdytos keistose pozicijose – dešinioji grakščiai nuleista, lyg ką tik veržliai atidavus pagarbą nežinomam generolui, kairioji – pusiau sulenkta per alkūnę 90 laipsnių kampu ir pakelta aukštyn.

Plaštakos laisvos, todėl pirštais galima rodyti bet kokius ženklus. Tačiau rankas laisvai judinti atrodė neįmanoma. Krūtinę irgi veržė tvirtas šarvas. Buvo sunku giliai įkvėpti. Ant galvos užmaukšlintas riterio šalmas spaudė smegenis. Šį įspūdį sukėlė panikos akimirka. O. nebuvo praradęs proto ir netrukus suvokė, kad jis sugipsuotas. Vėliau paaiškėjo, kad ir šalmo nėra. Tiesiog galva tvirtai subintuota. Tik kojos ir juosmuo atrodė visiškai laisvi, be jokios mundiruotės.

O. suprato esąs bejėgis riteris be kelnių ir truputį pasispardė po antklode.

Patalpos durys šiek tiek pravertos. Pro jas sklido blyški šviesa. Sienos aplinkui net tamsoje švytėjo baltai. Jis buvo ligoninėje ir gulėjo palatoje. Šalia stovėjo dar viena tuščia lova. O. kankino troškulys. Kęsdamas skausmą jis pasisuko ant šono ir patraukė vandens pro šiaudelį iš stiklinės, pastatytos patogioje vietoje. Jam pasirodė, kad vanduo lengvai atskiestas džinu. Jis nusprendė laukti ryto, užsimerkė ir užmigo.

Sapnavo Aldutę. Ji turėjo straublį, uodegą ir vaidino cirke dramblį. Jis – O. –­ buvo žvėrių tramdytojas ir vilkėjo juodą, tvirtai kūną aptempusį triko, bet visi žvėrys, ir tigrai, ir liūtai, atrodė maži, maždaug katės dydžio, visiškai jo neklausė, chaotiškai lakstė ir myžčiojo, kur papuola. Cirko direktorius buvo George W. Bushas. Jis vilkėjo perplėštą smokingą, gėrė alų ir be galo kartojo tris frazes: „Mes sutvarkysim šitą bestiariumą. Tai namiokas liaudžiai. Per telefoną jį man numetė Dievas.“ Kaskart, pasakęs užkeikimą, Bushas šniodavo bizūnu Aldutei per nugarą ir atsigerdavo alaus.

– Mušk Lorą, o ne žvėrį, – pasakė jam O. ir tuoj pat gavo bizūnu per snukį. Tada nubudo.

Jau išaušo rytas. Palatoje šviesu. Prie lovos stovėjo Daktaras ir nemaloniai, tiriamai žvelgė į O.

– Kas mane atvežė? – paklausė O.

– Kur?

– Kas mane čia atvežė?

– Dėdė.

– Koks dėdė?

– Tavo dėdė.

– Neturiu jokio dėdės.

– Girtas iškritai pro langą, vyruti.

Kupinas paniekos kreipinys „vyruti“ nuskambėjo ypač šlykščiai ir absurdiškai. O. pradėjo nekęsti Daktaro. Pagavo jo žvilgsnį ir pastebėjo ten atgrasios beprotybės liepsnelę. Gal jam pasivaideno, nes Daktaro akys buvo įsodintos labai arti viena kitos. Žiūrint prisimerkus, blausiu ligonio žvilgsniu, jos susiliedavo į vieną labai ilgą akį.

– Aš neturiu jokio dėdės! – suriko O. ir užsikosėjo.

– Nepasprink, – tarė Daktaras, išsitraukdamas švirkštą. Atvertė apklotą ir sugriebė O. koją. Apimtas siaubo, O. nesipriešino. Gal tai buvo metafizinis siaubas. Be to, Daktaro gniaužtai spaudė kaip replės. „Patekau stiprių žmonių globon“ – pagalvojo O. Daktaras suvarė adatą į šlaunį.

– Kas čia? – paklausė O.

– Čia, kad neliūdėtum.

– Kas tu?

Daktaras neatsakė. Suleidęs injekciją, jis ištraukė švirkštą ir, nepatepęs spirituota vata, užmetė apklotą.

– Dezinfekuokit dūrio vietą.

– Kaip, kaip?

– Dezinfekuokit dūrio vietą.

Daktaras smalsiai pažvelgė į O.

– Tikrai? Tuoj mes tave visą dezinfekuosim.

Vokai apsunko, pradėjo lipti akys. Tačiau smegenys degė. Kaip priešmirtiniam košmariškam sapne O. stebėjo į palatą ar kambarį įeinantį žiląjį Senį. Jiedu su Daktaru atsistojo kojūgalyje ir žiūrėjo į jį.

O. nubudo automobilyje. Jis sėdėjo ant galinės sėdynės, o iš abiejų pusių – po vyrą. „Vėl pagyvenę stiprūs žmonės. Iš kur jų tiek daug?“ – mąstė O. Kairėje sėdintis praplikęs vyras atrodė ypač nuožmus. Jis nužvelgė O. ir vėl nusisuko į langą, už kurio plytėjo laukai, dangumi slinko balti debesys. Automobilis didelis, su trim sėdynių eilėm. Vidurinėje eilėje viena sėdėjo Aldutė, o priekyje, šalia vairuotojo – jos tėtušis. Aldutė piešė pasidėjusi popierių ant kelių. Po to padavė piešinį tėvui ir paklausė:

– Ar gražiai Aldutė nupiešė?

– Labai gražiai, – tarė senis jautriai žvelgdamas į piešinį. Tada atidavė jį dukrai, o ši – į galinę eilę.

– Ar gražiai Aldutė nupiešė? – vėl paklausė ji.

Abu vyrai apžiūrėjo piešinį ir pritariamai nusišypsojo.

Staiga ji griežtai įsispoksojo į O:

– Ar gražiai Aldutė nupiešė?!

Praplikęs vyras pakišo piešinį O. po nosim. Jis pažvelgė žemyn. Popieriaus lape negrabiai pavaizduotas kibiras pilnas kažkokių apvalių daiktų, lyg obuolių, lyg slyvų. Šalia nupieštas snukis, o virš jo – namas.

– Šūdinai Aldutė nupiešė, – tarė O.

Plikagalvis griebė jam už galvos, o kitas vyras pražiodė ir sugrūdo popierių į burną. O. priešinosi, kiek leido jo menkos galimybės. Aldutė nusisuko ir pradėjo piešti naują piešinį. Praėjo apie dešimt kelionės minučių ir staiga ji prakalbo. Pradėjo tarškėti visai netikėtai. Sėdėjo nusisukusi, bet akivaizdu, kad kreipėsi į O.:

– Žinai, tu sakei, kad gali man bet ką padaryti. Sakei, kad gali mane mušti, bet nemušei. Viską taip darei, kad aš bijočiau, bet aš nebijojau ir dabar tavęs nebijau. Aš nieko nebijau. Ir gali čia man neaiškinti. Kodėl taip sakei?

– Aš niekad tau nieko nesakiau, – niūriai sušvogždė O.

– Negras babuinas, – tarė Senis priekyje ir nusikvatojo.

– Gausi tu!.. – kaprizingai spygtelėjo Aldutė ir pagrasė O. pirštu.

– Eik n...ui, – pasakė O.

– Davai, užmuškim jį čia, – pasiūlė praplikęs vyras.

– Patylėk! – suriko žilasis Senis. – Baigt kalbas!

– Ot ir nebaigsiu! – sušuko Aldutė. – Jis laikė mane pusprote ir vaikė po kambarį kaip gyvulį, bet nemušė. O sakė, kad muš! Gyvulys... Aldutė neverkė ir niekad neverks. Gyvulys neturi proto ir daug gyvulių reikia užmušti.

– Užsičiaupk! – pasakė jai Senis.

– N e u ž s i č i a u p s!! – užriko Aldutė. Ji atsisuko į O:

– Kodėl nemušei?

– Reikėjo įkrėsti? – paklausė O.

– Reikėjo!

Senis atsisuko, sugriebė dukrą už plaukų ir tyliai tarė:

– Aš tau tuoj pats įkrėsiu.

– Ne tu…

– Piešk! – Senis nusisuko ir įsivyravo tyla.

Praėjo dar pusvalandis ir didysis limuzinas ar hell rover įsuko į neasfaltuotą šalutinį kelią. Po kurio laiko jie privažiavo bekraštėj plynėj stovinčią apgriuvusią bažnyčią, panašią į liuteronų. Visi išlipo ir pasuko prie durų. Du vyrai tempte nutempė O., nors jis galėjo eiti savo kojom ir nesipriešino. Senis ėjo pirmas. Po to O. su eskortu. Už jų – vairuotojas ir šlubuojanti Aldutė. Velkamas O. atsisuko ir nustebęs paklausė:

– Kodėl šlubuoji?

– Šiandien aš šlubė! – sušuko Aldutė ir nusijuokė. – Žiūrėk, kokia aš bjauri! Mušk mane!

Jos plaukai plaikstėsi tyrlaukių vėjyje, veidas degė, o akys spinduliavo. O. nusisuko ir jį įvilko į bažnyčią. Interjeras atrodė panašus į statybvietę. Visur kalkės, šiukšlės, kažkokių lentgalių ir žvyro krūvos. Tik pro langus krito rami dangaus šviesa. O. paguldė ant grindų, ant pilvo uždėjo cemento maišą, jis vos galėjo kvėpuoti. Kairiojoj ausy pasigirdo plaktukų kaukšėjimas. O. pasuko galvą ir pamatė, kaip jie iš dviejų lentų kala kryžių. „Two by four, – nužiūrėjęs lentas pagalvojo kažkada Amerikos statybose dirbęs O.: – Kažin ar išlaikys“.

Tada jis pradėjo rėkti. Ilgai ir pratisai, liūdnai ir piktai, baimingai ir tūžmingai. Bjaurus riksmas aidėjo, sukosi ir siautė tarp aukštų pilkų bažnyčios sienų spirale kildamas aukštyn.

Kai jį kalė prie kryžiaus, O. neberėkė. Garsiai jis sudejavo tik kartą, kai jam į šonus atlaužė sugipsuotas traškančias rankas. Kai kalė vinis, jis neišleido nė garso ir nesakė nė žodžio (tik kažką nebyliai vapėjo). Matyt ypatingo skausmo ir nejautė. Kryžių pakėlė ir įsmeigė į žvyrą ne prie altoriaus, o bažnyčios viduryje, pagrindą sutvirtinę dideliais akmenimis ar betono luitais. Pro aukštus langus netikėtai susmigo saulės spinduliai ir atmosfera bažnyčioje pasikeitė, staiga viską apgaubė šventės, švelnaus švytėjimo ir lengvo idiotizmo nuotaika. Kabėdamas ant kryžiaus, O. dar kažką vapėjo, o jo galva tabalavo iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę kaip senų skudurų ryšulys ar vandens pripildytas balionas. Visiškai nusilpęs, beveik aptemusia sąmone, jis žinojo, kad miršta, bet niekaip negalėjo tuo patikėti.

– Reikėjo nupjauti jam kiaušus, – pasakė kažkas apačioj ir užsidegė cigaretę.

Praėjo dar kokios 8 minutės. Tada nuožmus praplikęs vyras paėmė ietį (???), užkabino ant jos kažką ir pakėlė į viršų prie O. veido. Tai pasirodė besančios žilagalvio Senio dukters kelnaitės (panties).

– Uostyk! Atsigaivinsi! – suriko kažkas.

Bet O. jau nebeturėjo sąmonės ir merdėjo.

2007 m.


Tomas Šinkariukas. Šokis: novelės, dramos. – Kaunas: Kitos knygos, 2008.