sinkariukas tomas       Tamsi patalpa panaši į šarvojimo salę. Tvyro prieblanda. Salės centre pakyla numirėliui iš visų pusių apkrauta gėlėmis ir vainikais. Galvūgalyje ir kojūgalyje stovi kandeliabrai su žvakėmis, bet jos dabar nedega. Belangę salę apšviečia keletas blyškių lempų sienose. Ir pakyla tuščia. Ant jos niekas neguli.

       Atsiveria durys ir į salę tyliai įeina elegantiškas Ponas ir jauna Mergina.

       PONAS /užrakina duris, apsidairo/ Taip. Viskas savo vietoj.
       MERGINA /apsidairo/ Kaip čia nyku...
       PONAS /suirzęs/ Ką?
       MERGINA Nieko. Hm...
       PONAS Nemiauksėk. Daryk, ką sakiau ir viskas bus gerai. /apeina salę/ Žodžiu taip... tu viską žinai. /atidaro kitas duris/ Čia... persirengsi ir užsidėsi makiažą, viską, kaip sakiau. Matai, ten veidrodis. Viskas, ko reikia. Visą kosmetiką turi? Tokią kokią sakiau? Turi?
       MERGINA Mhm.
       PONAS Gerai. Baltas veidas... baltas veidas, aišku? Raudonos lūpos. Tamsiai raudonos, vyšninės... Antakiai... ryškūs antakiai, ryškios akys... tamsios švelnios...
       MERGINA Gerai gerai aišku.
       PONAS /šaltai/ Nepertrauk manęs kai kalbu. Ir kūnas... ar tikrai supratai, kaip nubalinti... nubalinti kūną taip, kaip rodžiau... ne vien tik...
       MERGINA Žinau žinau. Atsipalaiduok.
       PONAS /vaikšto/ Ten... ant kėdės... įkapės... matai? Matai?
       MERGINA Tai ne. Gal aš akla?
       PONAS Matavais? Tinka?
       MERGINA Tu pats matei.
       PONAS Taip, tinka idealiai. Aš mačiau... Apgamas ant skruosto. Prisimeni?
       MERGINA Prisimenu. Viskas aišku.
       PONAS /klastingai/ Ant dešinio ar kairio?
       MERGINA Kas?
       PONAS Skruosto. Apgamas.
       MERGINA Kairio.
       PONAS Gerai...Bateliai yra...v iskas... Dabar taip. Aš išeinu. /pažvelgia į laikrodį/ Grįšiu lygiai po dviejų valandų. Pažiūrėk į laikrodį. Taip... Lygiai ketvirtą. Tu turi būti pasiruošusi. Jokio garso, absoliuti tyla. Žvakės uždegtos. Salėj nerūkyti. Ten yra smilkalai. Matai? Juos uždegsi tuoj pat. Ne, po valandos... Po to viskas pagal instrukciją. Viską žinai. Taip?
       MERGINA /šypteli su panieka/ Taip... Nekvėpuoti...
       PONAS /įdėmiai pažvelgia į ją/ Būtų neblogai... Gerai! Viskas. Aha, dar... jeigu kas nors bels, tylėk kaip pelė. Visiška tyla, niekam neatidaryti. Viskas bus užrakinta kol ateisiu aš.
       MERGINA Tu išnuomavai šitą?..
       PONAS Tai ne tavo reikalas. Gerai viskas. Aš išėjau.
    /jis dar delsia/

       MERGINA /su pašaipa šypsosi/ Klausyk, o tu...
       PONAS Kas? Kas dar?
       MERGINA Tu su realiais numirėliais esi daręs?
       PONAS /pro dantis/ Ė, tu... šliundra... neįsijausk... /žengia žingsnį link jos/
       MERGINA /traukiasi/ Gerai gerai, nusiramink... Aš... pajuokavau.
    /niūri tyla/

       PONAS Aš tave ne juokint save nusipirkau... Kai norėsiu juokų... nusipirksiu klouną...

       /vėl žengia prie jos ir griebia už rankos, bet tuoj vėl atitraukia su pasibjaurėjimu lyg nuo dvėselėnos/

       MERGINA Negąsdink manęs. Mano širdis nesveika.
       PONAS /palinksta prie jos/ O man pochui tavo širdis... Viskas...

       /Išsitraukia piniginę, išima 50 eurų banknotą, paduoda/

       PONAS Še dar viršaus... Bet, bliat... kad viskas būtų perfekt... /tyla/ Aš išėjau. Dvi valandos.

       /Išeina pro duris. Girdisi kaip spragteli užrakinama spyna/

       Likusi viena mergina pasivaikšto po salę, dairosi, apeina aplink pakylą. Išsitraukia iš rankinuko plokščią buteliuką, gurkšteli. Po to užsirūko cigaretę. Prisimena, nusikeikia ir gesina ją. Tada žiebtuvėliu uždega smilkalus prie pakylos ir dingsta persirengimo kambaryje uždarydama duris.

       --- --- --- --- --- --- --- ---

       Persirengimo kambaryje (irgi be langų) ji atsisėda prie stalo su veidrodžiu ir pradeda krauti ant jo kosmetiką. Kambarys nykus. Viskas padengta dulkėm. Ji atidaro stalo stalčių. Jame guli dvi negyvos musės.

       --- --- --- --- --- --- --- ---

       Gatvė. Ponas išeina pro stiklines ofiso duris ir pažvelgęs į laikrodį sėda į juodą automobilį. Jis važiuoja gatvėmis. Pagaliau sustoja prie gėlių parduotuvės, išlipa ir nueina į ją.

       --- --- --- --- --- --- --- ---

       Salėje dar didesnė prieblanda. Lempos užgesintos. Tik abejose pakylos pusėse, kandeliabruose dega daug ilgų žvakių. Tvyro smilkalų kvapas. Žvakių šviesa mirga įvairiaspalviuose gėlių žiedlapiuose. Ant pakylos guli numirėlė balta įkapių suknele, dailiai sušukuotais plaukais papuoštais trim geltonų rožių žiedais. Lūpos vyšnių spalvos, siauri tamsūs antakiai, ant kairio skruosto mažas dailus apgamas. Veidas blyškus ir sustingęs. Bet lūpos putlios ir gyvos, o blakstienos kartais vos pastebimai virpteli.

       Tyliai spragteli durų užraktas ir įeina Ponas. Rankose jis nešasi viskio butelį ir baltų lelijų puokštę. Užrakina duris ir sustoja žvelgdamas į apšviestą pakylą. Ilgai žiūri nejudančiu žvilgsniu, po to pauosto lelijas ir žengia į salę.
       Šalia pakylos jis pasistato kėdę. Butelį pastato ant grindų. Nueina į pakylos kojūgalį, pastovi sustingęs, žvelgdamas į mirusiąją ir atsargiai padeda lelijas prie jos kojų, apautų dailiais juodais bateliais.
       Ponas nusivelka apsiaustą ir atsisėda ant kėdės. Atsuka butelį ir nugeria kelis gurkšnius iš kakliuko. Pastato ant žemės, užsirūko ir sėdi nuleidęs galvą, žiūrėdamas į grindis. Kartais jis pakelia galvą ir žvelgia į mirusiosios profilį. Pataiso vieną vainiką. Vėl atsigeria iš butelio.

       --- --- --- --- --- --- --- ---

       Ponas lėtai eina aplink pakylą, kaip voras aplink savo auką. Kiekvieną kartą apėjęs ratą jis nugeria mažą gurkšnį iš butelio dabar stovinčio ant kėdės ir vėl suka ratą. Vienu metu ištiesia ranką ir nukrato pelenus ant numirėlės krūtinės, ant baltos suknelės, tiesiai virš sunertų rankų. Jis eina ratu. Sustoja. Perbraukia lengvai virpančia ranka per numirėlės šlaunį vos liesdamas baltą audeklą. Vėl eina ratu. Pasilenkia prie veido. Pauosto geltoną rožę plaukuose. Pasitraukia, nusisuka. Išsitraukia nosinę.

       PONAS Atleisk... /nusišnypščiau nosį/

       Vėl grįžta prie pakylos. Stovi užsimerkęs. Atsimerkia. Ištiesia ranką ir pirštu paliečia numirėlės lūpas. Ant piršto lieka dažų dėmelė. Jis nulaižo dažus. Atsidūsta. Apeina dar vieną ratą. Atsistoja ten pat. Pasilenkia. Pūsteli pelenus gulinčius ant jos krūtinės. Po to kelis kartus pūsteli jai į veidą. Atsitiesia. Atsidūsta. Apeina ratą. Atsisėda ant kėdės. Gurkšteli viskio. Nuleidžia galvą. Nusijuokia. Sukūkčioja. Vėl nusijuokia. Gurkšteli viskio. Apeina pakylą. Atsistoja galvūgalyje. Patraukia į šoną kandeliabrą. Žiūri į apverstą mirusiosios veidą. Atsargiai paglosto plaukus. Po to pasilenkia lyg ruošdamasis pabučiuoti į lūpas, bet du centimetrai iki jų staiga sustingsta.

       PONAS Kvapas... kvapas... /lėtai atsitiesia/ Tu kvėpuoji... tu ne ji.

       Apeina ratą. Nugeria kelis didelius gurkšnius. Vėl atsistoja galvūgalyje.

       PONAS Tu ne ji... tu ne ji? Tu kvėpuoji...

       Pasilenkia prie jos, žiūri į vieną užmerktą akį, po to į kitą. Pauosto rožę plaukuose. Atsitiesia.

       PONAS Aš ne ji... ji ne čia...

       Apeina ratą. Užsirūko. Vėl atsistoja galvūgalyje.

       PONAS Mes ne čia, mes ne čia. Tu ne ten...

       Atsistoja prie pakylos krašto, atsargiai paliečia ranka nėrinius ties krūtimis. Prispaudžia ranką ir staigiai atitraukia kaip nuo ugnies.

       PONAS Širdis, bliat...

       Nueina prie kėdės. Kilsteli butelį sveikindamas kažką nematomą.

       PONAS Širdis, dukrele!

       Nusikvatoja ir išgeria. Atsisėda ant kėdės. Pradeda linguoti.
 
       PONAS Ne...ne...ne...ne...
    Ne...ne...ne...ne...
Ta – ta – ta – ta...
Ra – ta – ta – ta...

       Pašoka, nueina prie pakylos. Užsideda vieną nedidelį vainiką ant galvos. Eina aplinkui. Eidamas nusiriša kaklaraištį, nusivelka ir numeta švarką, po to marškinius. Lieka nuogas iki juosmens, su vainiku ant galvos.

       PONAS /koketiškai/ Kaip aš atrodau, dukrele? Ne? Jo?
    /eina ratu/

       PONAS Jeigu liepei man palaikyti formą, aš taip ir darau. Kodėl dabar tau nebepatinka?
       /įtempia raumenis/ Ar nebesvarbu? /užrinka į erdvę/ Aš taaaaip ir daaarau!!!
    /eina ratu/
 
       PONAS /tyliai/ Man nesunku...
    Metinės yra metinės...
Aš turėjau ateiti...
Nesutinki?

       Staiga baleto žingsniu nubėga prie tamsios sienos ir pradeda ją bučiuoti ir laižyti.
       PONAS /bandydamas apkabinti sieną/ Laikas yra beprasmis...
    Tu tai žinai...
Niekas nepasikeitė...
Laikas beprasmis...
Niekas niekada nepakeis mūsų...
     
/atsitraukia ir paglosto sieną/
     
Supranti?

       PONAS /grįžta prie pakylos/ A, tu čia. Tu čia jau seniai?
       Staigiai pasilenkia ir įsikniaubia veidu į numirėlės pilvą, bučiuoja rankas. Atsitiesia. Šypteli. Eina prie kėdės. Išsiima cigaretę. Grįžta. Atsistoja galvūgalyje. Prisidega nuo žvakės. Pučia dūmus numirėlei į veidą.
       PONAS Kas gali mums padėti?
    Kas gali mums trukdyti?
Ką?
Kas gali mums sutrukdyti?
       Gesina nuorūką į geltoną rožę mirusiosios plaukuose.

       PONAS /padrikai/ Kas... gali... pasikeisti...

       Ilga tyla. Ištiesia ranką ir atsargiai įspraudžia pirštą numirėlei tarp lūpų. Pirštas atsiremia į dantis.
       PONAS Tu šilta, kurva...
    Aš matuoju tau temperatūrą...

       Pasitraukia, nueina prie kėdės, atsigeria iš butelio ir staiga, klaikiai rėkdamas, sviedžia jį į sieną. Butelis sudūžta.

       PONAS Kelkis. Kelkis. Viskas. Basta! Nieko nebus!
    /tyla/

       PONAS Tu negirdėjai? Kelkis! Viskas baigta. Kelkis ir nešdinkis!

       Jis prišoka prie numirėlės. Pradeda ją kratyti ir tampyti.

       PONAS Kelkis! Kelkis! Girdi?!

       Merginos galva nusvyra jo rankose.
       PONAS /šnabžda/ Viskas... /daužo delnu jai per veidą/ Atsibusk. Miegančioji gražuole...
    /taip ją pakrato, kad išsileidžia plaukai, galva lieka nusvirusi / Viskas... viskas...

       Grubiai nustumia ją šalin ir grįžta prie kėdės. Atsisėda, susigūžia. Ilgai juokiasi. Po to sukūkčioja.
       PONAS /tyliai/ Nu ir ką?
    Ko tu nori?
Ko jūs, bliat, norit, išsigimėliai?

       Ilga tyla. Jis pakelia akis ir nustėręs spokso į pakylą. Ant jos Mergina, pasisukusi ant šono ir pasirėmusi smakrą ranka, su panieka, bet linksmai žvelgia į jį.
       MERGINA Ir viskas? Pasakos prince... /nusijuokia/
    Nu tu ir pavarai... beprotis...
Gal gali duot cigaretę?
Ei.
/tyliai/ Miega atmerktom akim...

       Ponas atsistoja ir prieina. Ištiesia pakelį. Mergina ima cigaretę. Ponas griūva ant jos, užšoka ant pakylos kaip voras ir pradeda smaugti. Smaugia ilgai. Kūnai rangosi tarp gėlių vainikų. Mergina dūsta, priešinasi, po to kriokia ir nurimsta. Įsivyrauja tyla. Tik Ponas šnopuoja. Jis nulipa nuo pakylos, užsideda ant galvos vainiką ir atsisėda ant žemės. Pradeda linguoti.
       PONAS Ne...ne...ne...ne...
    Ne...ne...ne...ne...
Ra – ra – ra – ra...
Ta – ra – ra – ra...
       Pašoka ir apeina ratą aplink pakylą lengvu šokio žingsniu. Vėl atsisėda ant žemės.
 
       PONAS Ką?
    Atleisk man...
Ne?

       Tyla. Atsistoja, apsisuka vietoje, užšoka ant pakylos ir perplėšia mirusiosios suknelę. Po to numauna ilgas kojines ir kelnaites.
       Ponas atsisega kelnes ir dar plačiau perplėšia mirusiosios suknelę ties krūtine. Vienas kandeliabras nuvirsta ant žemės uždegdamas pakylos užtiesalo kraštą.

       PONAS Dukrele – – –

       Jis užgula kūną.

       2007 m.

       Tomas Šinkariukas. Šokis: novelės, dramos. – Kaunas: Kitos knygos, 2008.