Accessibility Tools


sinkariukas tomassinkariukas tomas       Vienvietė palata ligoninėje. Didelio lango užuolaidos atitrauktos ir palatoje šviesu. Lova stovi statmenai langui prie kairiosios palatos sienos. Lovugalyje stovi TV, bet jis išjungtas. Ligonis pusiaugulom sėdi lovoje ir žiūri į sieną.

       Į palatos duris pabeldžia.

       LIGONIS Įeikit.

       Įeina lankytojas.

       LANKYTOJAS /gana tyliai/ Sveikas, Vladimirai.
       LIGONIS /garsiai/ Sveikas, Alfredai. Užeik užeik. Nekalbėk pašnibždom ir nedaryk tokio veido.
       ALFREDAS /įeina/ Kokio veido?
       VLADIMIRAS Kaip atėjęs į mirties teritoriją.
       ALFREDAS Baik tu ---
       VLADIMIRAS Sėsk. Nu. /jie paspaudžia rankas/

       Alfredas atsisėda ant kėdės šalia lovos.

       VLADIMIRAS Galvojau, tu nepasirodysi. Dabar vasara, visi atostogauja. Tai kas gero? Ką veiki?
       ALFREDAS Nieko ypatingo. Kaip ir anksčiau.
       VLADIMIRAS Kaip draugė?
       ALFREDAS Gerai.
       VLADIMIRAS Tai gerai. O aš likau vienas. Visi, žinai, labai greit atšoka, kai prasideda tokie dalykai. Kaip nuo sergančio vilko.
       ALFREDAS O Karina?
       VLADIMIRAS Kas?
       ALFREDAS Nu tavo Karina.
       VLADIMIRAS Aaa. Aš ją pasiunčiau nachui.
       ALFREDAS Kodėl?
       VLADIMIRAS Pajutau, kaip jai sunku čia vaikščioti ir nusprendžiau išlaisvinti nuo kančių. Pasiunčiau nachui ir viskas. Tikiuosi, kad ji apsidžiaugė.
       ALFREDAS Gal tu neteisingai supratai?
       VLADIMIRAS Klausyk, kai ji čia ateidavo, taip nuobodžiaudavo ar kankindavosi, net nežinau, kaip pasakyti, kad atrodydavo, jog ji mirtinai serga, o aš ją lankau.
       ALFREDAS Turbūt ji dėl tavęs jaudinosi.
       VLADIMIRAS Jo, dėl manęs... karoče, užtenka, nebekalbėkim apie ją. Aš likau vienas. Zajebis, kad tu atėjai, Alfredai. Man labai malonu. /ištraukia konjako butelį/ Davai, atnešk antrą stiklinę iš vonios.
       ALFREDAS Tau nekenkia?
       VLADIMIRAS Man jau nieks nekenkia.

       Alfredas atneša antrą stiklinę

       VLADIMIRAS Ir užrakink duris. Landžioja čia visą laiką ---

       Alfredas užrakina duris.

       ALFREDAS Nu, už tave, kad greit pasveiktum.
       VLADIMIRAS Davai.

       Abu išgeria. Vladimiras užsikosti, po to susiriečia, sustingsta ir griežia dantimis. Alfredas pašoka.

       ALFREDAS Vladimirai, tau blogai? Tuoj pakviesiu gydytoją.
       VLADIMIRAS /pro dantis/ Kur, bliat... sėsk..
       ALFREDAS Bet jis---
       VLADIMIRAS Sėsk! Tuoj praeis.

       Jam iš tiesų praeina.

       VLADIMIRAS Taip būna. Nieko baisaus. Nekreipk dėmesio. /pila gėrimą į stiklinę/
       ALFREDAS Negerk.
       VLADIMIRAS Pirmoji visą laiką blogai nueina. Nieko nepadarysi. /įkala vienu šūviu/ Matai? Dabar jau gerai. Hūūū...Viskas gerai.
       ALFREDAS Kai pasveiksi nuvarysim į Varšuvą pagert, kaip senais gerais laikais, atsimeni?
       VLADIMIRAS Jo. Pani Valevska... tada buvo linksma, ar ne? Ir mūsų lenkės buvo zajebis ir viskas buvo gerai.
       ALFREDAS Nepergyvenk. Važiuosim būtinai.
       VLADIMIRAS Tu važiuosi vienas.
       ALFREDAS Kodėl? Kai tave išrašys, po to dar atsigausi porą mėnesių ir ---
       VLADIMIRAS Nepizdelink, Alfredai. Tu viską žinai.
       ALFREDAS Nieko aš nežinau.
       VLADIMIRAS Viską žinai.
       ALFREDAS Klausyk, vis tiek išgysi. Pamatysi. Viskas bus gerai.
       VLADIMIRAS Mano daktaras normalus. Aš jį prispaudžiau. Pasakiau, aš stipraus charakterio, paaiškink viską kaip prieš Viešpatį Dievą, man reikia žinoti.
       ALFREDAS Ir ką?
       VLADIMIRAS Ir jis paaiškino. Viską pasakė.
       ALFREDAS Nu?
       VLADIMIRAS Viskas. Pizdec.
       ALFREDAS Nesąmonė.
       VLADIMIRAS Ketvirta stadija. Mėnuo, du maksimum. Viskas.
       ALFREDAS Žinai, niekad nereikia ---
       VLADIMIRAS Ir dar jis man sakė, kad tu kalbėjai su juo telefonu ir, kad jis viską tau pasakė. Taip, kad man optimizmo nebevaryk, gerai? Geriau įkalam.
       ALFREDAS Būna kad ---
       VLADIMIRAS Stebuklais aš netikiu. Valios triumfu irgi ne.
    /pauzė/

       ALFREDAS Skausmai... dažnai užeina?
       VLADIMIRAS Kartais. Vėliau bus dažniau. Leidžia morfijų. Tikiuosi pidarai nepagailės. Vėliau, kai reiks daugiau. Kitaip ligoninę nachui sudeginsiu.
       ALFREDAS Vis tiek nepulk į desperaciją. Visos tos diagnozės ---
       VLADIMIRAS Kas puola į desperaciją? Niekas nepuola. Tik tu daugiau manęs neguosk, gerai? Palik man mano paties protą, gerai?
       ALFREDAS Gerai.
       VLADIMIRAS Nu. Davai. Už senus gerus laikus. /jie išgeria/
       ---- --- --- ---- ---
       --- --- --- --- --- ---

       Praėjo šiek tiek laiko. Butelis beveik tuščias. Abu rūko.

       ALFREDAS Žinai, aš pagalvojau, jeigu tau ko nors reikia---
       VLADIMIRAS Ko?
       ALFREDAS Bet ko.
       VLADIMIRAS Ko man gali reikėti? Norėčiau išsikviesti taksą ir dingt iš čia.
       ALFREDAS Tai davai. Aš su mašina.
       VLADIMIRAS Ir kas iš to?
       ALFREDAS Į Varšuvą nuvarysim ar dar kur nors.
       VLADIMIRAS Baik. Nieko nebus. Aš jau galvojau. Kartais taip blogai pasidaro, kad ant kojų nebepastovėčiau. Kelionė būtų groteskiška. Ir greit pasibaigtų.
    /pauzė/

       ALFREDAS Bet vis tiek, jeigu tau ko nors reikia, tai sakyk.
       VLADIMIRAS O tu viską gali padaryti? Dėl draugo?
       ALFREDAS Aišku, kad taip. Jokių problemų.
       VLADIMIRAS Aš norėčiau vieno dalyko.
       ALFREDAS Kokio?
       VLADIMIRAS Tai tu viską gali dėl draugo padaryti?
       ALFREDAS Jau sakiau.

       Vladimiras parodo į kalendorių ant sienos. Ten didelė nuotrauka su palmių ir jūros peizažu.

       VLADIMIRAS Pažiūrėk. Laisvė, bliat, gyvenimas...
       ALFREDAS Tai ko tu nori? Sakyk, Vladimirai. Nesikuklink.
       VLADIMIRAS Norėčiau tave padaryti.
       ALFREDAS Ką?
       VLADIMIRAS Tave.
       ALFREDAS Nesuprantu.
       VLADIMIRAS Nu, per šikną.
       ALFREDAS /nusijuokia/ Jo.
       VLADIMIRAS Aš rimtai. Visai rimtai.
       ALFREDAS Tau kokius vaistus duoda?
       VLADIMIRAS Visokius. Kodėl klausi?
       ALFREDAS Gal jie reaguoja su alkoholiu.
       VLADIMIRAS O kas?
       ALFREDAS Tu kliedi. Ar čia toks bajeris?
       VLADIMIRAS Ne. Čia paskutinis mano noras. Juk sakei, kad viską padarysi.
       ALFREDAS Kas tau yra?
       VLADIMIRAS Nieko. Tai kaip?
       ALFREDAS Aš, karoče, einu... gulėk. Pailsėk.
       VLADIMIRAS Pailsėsiu grabe. Tai kaip? Tau ką, gaila? Sunku?
       ALFREDAS Eik tu nachui. Tau aptemo smegenys.
       VLADIMIRAS Neaptemo.
       ALFREDAS Tai kas yra? Kame reikalas?
       VLADIMIRAS Nieko. Toks mano paskutinis noras.
       ALFREDAS Pasakyk, kad čia bajeris.
       VLADIMIRAS Ne.
       ALFREDAS Tu ką, pidaras pasidarei?
       VLADIMIRAS Ne. Sunku paaiškinti.
       ALFREDAS Pabandyk.
       VLADIMIRAS Neišeis paaiškinti. Tai, sakyčiau, komplikuota---
       ALFREDAS Chuli tu mekeni. Paaiškink paprastai. Komplikuota, bliat...
       VLADIMIRAS /mąsliai rūko/ Komplikuota.
       ALFREDAS Nori aš tau kurvą rytoj atvesiu?
       VLADIMIRAS Ne.
       ALFREDAS /atsistoja/ Aš einu. Davai. Sveik.
       VLADIMIRAS Taip ir išeisi?
       ALFREDAS O ką?
       VLADIMIRAS Negi tau sunku? Būk tikras draugas. Juk man pizdec. Po mėnesio. O gal dar anksčiau. Nebegersim daugiau taip. Bus viskas.
       ALFREDAS Graudini, ne?
       VLADIMIRAS Konstatuoju.
       ALFREDAS Ko tu nori?
       VLADIMIRAS Aš jau sakiau. Tik vieną kartą.
       ALFREDAS /užsirūko/ Bliat, pizdec, tu nesveikas...
       VLADIMIRAS Liga neužkrečiama. Juk žinai.
       ALFREDAS Beprotis, bliat...
       VLADIMIRAS Tik vieną kartą. Tai užgaida. Mirtininko užgaida. Tu būsi šventasis ---
       ALFREDAS Pizdasis nachui.
       VLADIMIRAS Nesinervuok. Jeigu tau atrodo negarbinga, gali po to mane ---
       ALFREDAS Eik nachui.
       VLADIMIRAS Būtent. Giltinė.
       ALFREDAS Ką giltinė?
       VLADIMIRAS Stovi man už nugaros su dalgiu. Aš nusižeminęs tavęs prašau. Supranti? Tai labai svarbu. Nori atsiklaupsiu ant kelių?
       ALFREDAS Tu beprotis.
       VLADIMIRAS Taip. O tu būk tikras draugas. Tai svarbiausia. Tik tai svarbiausia.
       ALFREDAS Nu pizdec bliat...
       VLADIMIRAS Tai mistika. Tai esmė. Angelų choralai skamba. Fanfaros aidi.
       ALFREDAS Tave gi, kurva, švitina. Tau turi būti jau ---
       VLADIMIRAS Ne, man gerai. Man gerai.
       ALFREDAS Ne, bliat, aš negaliu.
       VLADIMIRAS Gali. Tu tikras draugas.
       ALFREDAS Kaip akys dega. Kaip pamišėlio.
       VLADIMIRAS Tai mistika. Aš žinau. Tai kaip?
    /pauzė/

       ALFREDAS Aš galvoju. /įsipila gėrimo/
       VLADIMIRAS Kartais naktį sapnuoju sapnus. Žinai kokius sapnus? Šamaniškus, bliat. Per raudoną dangų drakonai skrenda, monstrai, ugnikalniai spjaudo, lava teka, verda vandenynai, šaudo asteroidai, meteoritai, kometos, juda visa žemės pluta, žemynai... karoče, pasaulio sukūrimas. Gal čia dėl vaistų.
       Arba, pavyzdžiui, sapnuoju, kad susitinku save, visiškai juodą ir niekur nebegaliu dingt. Niekur. Ir baisu. O po to pabundi ir ką, prisimeni, kad tuoj mirsi. Ir viskas, nori grįžt atgal į košmarą. Supranti, normalūs sveiki žmonės atsibunda iš košmaro ir jiems tuoj palengvėja. A, čia buvo tik sapnas... O man atvirkščiai, man taip chujovai, kad pabudus ir atsidūrus realybėj norisi sugrįžti atgal į baisiausią košmarą, kad tik pabėgti, pabėgti nuo šitos tikrovės, nuo šitų minčių ir žinojimo. Tu negali įsivaizduoti kaip chujova. Niekas negali. To įsivaizduoti neįmanoma. Tai supistas pragaras. Paskyriau sau dvi savaites. Dar pagalvoti. Reikalus sutvarkyti. Po to viskas. Pabaigos nelauksiu. Nachui tempti gumą. Prasidės baisūs skausmai. Nesąmonė. /pauzė/ Nu, ką nusprendei?
       ALFREDAS Mesim monetą. /išsitraukia monetą/ Herbas – tavo. Skaičius – mano.
       VLADIMIRAS Okei.

       Alfredas meta monetą. Abu žiūri.

       VLADIMIRAS Herbas. Mistika. Džiaugsmo triumfas. Juodasis pavasaris.

       --- --- --- --- --- --- --- ---

       Sueitis ant kilimo tęsiasi kurį laiką. Bet staiga Vladimiras sustingsta ir pasigirsta keistas švogždimas, po to konvulsijos. Ir tyla.
       Alfredas lėtai pasisuka ir Vladimiras jam už nugaros nuvirsta ant šono.
       Alfredas atsistoja, užsimauna kelnes ir nuėjęs užsirūko cigaretę, tada grįžta ir žiūri į Vladimirą gulintį ant kilimo. Po to pasilenkia ir prideda ranką prie kaklo arterijos. Vladimiro veido raumenimis perbėga greiti traukuliai. Alfredas atitraukia ranką, bet po to vėl prideda ir ieško pulso. Paima kūną už pažastų ir sunkiai tempia į lovą. Užkėlęs ant lovos, pasodina pusiaugulom, atremia galvą į pagalves ir užkloja antklodę. Tada atsisėda ant kėdės ir įsipila į stiklinę paskutinį konjako gurkšnį. Išgeria. Nueina prie lango. Rūko. Žvelgia pro langą. Užtraukia užuolaidas. Grįžta prie lovos. Vladimiro akys pusiau pramerktos. Labai lėtai iš abiejų nosies šnervių pradeda tekėti tirštas, tamsesnis už kraują skystis, palengva perkopia lūpas ir pasiekia smakrą.
       Alfredas išsitraukia iš kišenės savo tamsius akinius nuo saulės ir uždeda juos Vladimirui.
       Tada pakyla nuo kėdės ir nuėjęs atrakina palatos duris. Tarpduryje dar kiek pastovi, žiūrėdamas į figūrą tamsiais akiniais abejingai sėdinčią lovoje. Pro šviesias spalvotas užuolaidas skverbiasi saulės spinduliai ir palatos erdvė atrodo žaliai geltona.
       Alfredas uždaro duris ir nueina tuščiu ligoninės koridoriumi.

       2007 m.

       Tomas Šinkariukas. Šokis: novelės, dramos. – Kaunas: Kitos knygos, 2008.