sinkariukas tomas       Vėlyvos nakties meno mylėtoja

 

       Teisės fakulteto studentė, 23 metų, vardu Sesilija (ar Sesilė?), vėlai vakare nuėjo į naktinę meno parodą. Ji nusirengė rūbinėje, perėjo vestibiulį ir ėmė lėtai vaikštinėti po gerai apšviestas ekspozicijos sales. Taip praėjo apie pusę valandos. Ji stabtelėjo prie abstraktaus paveikslo, metė vieną žvilgsnį ir jau ruošėsi žengti toliau, kai už nugaros pasigirdo tylus balsas:
       – Neuronų nuotrauka.
       – Jūs menininkas? – paklausė studentė pakreipusi galvą.
       – Ne, – šyptelėjo aukštas juodaplaukis vyras, stovintis už nugaros. – Aš atėjau atsitiktinai. O jūs? Vėlyvos nakties meno mylėtoja?
       – Taip, – pasakė studentė ir pažvelgė į laikrodį.
       – Sales greit uždarys, – tarė vyras.
       – Argi? – nusistebėjo studentė ir žengė kelis lėtus žingsnius kito objekto link. Nepažįstamasis liko stovėti ten pat ir šypsodamasis žvelgė jai įkandin.
       – Jūs neatsakėte į mano klausimą, – salės tylumoj pasakė jis.
       – Kokį klausimą?
       – Ar tai menas? – ir jis mostelėjo ranka į paveikslą.
       Akimirką studentė buvo pasiruošusi pasiųsti nepažįstamąjį žmogų, bet apsigalvojo ir tarė:
       – Sakote, kad tai nuotrauka?
       – Taip. Mikroskopinis smegenų žievės fragmentas. Padidintas ir nudažytas ryškiomis spalvomis. Nuspalvintas kompiuteriu.
       Studentė vėl pažvelgė į paveikslą.
       – Menininkas ar menininkė pasinaudojo medicinine nuotrauka, – pasakė juodaplaukis vyras.
       – Jūs medikas?
       – Ne. Aš antropologas.
       Netrukus buvo pranešta, kad lankymo laikas baigėsi, ir apie 15 žmonių iš 3 salių pasuko į vestibiulį. Rūbinėje ji nejučia iš toli įsižiūrėjo į nepažįstamojo vyro taisyklingą profilį. Kaip tik tą akimirką jis (stovėjęs eilės priekyje) atsisuko ir pamojo jai. Ji priėjo.
       – Duokite žetoną, – maloniai paprašė Antropologas.
       Padėjęs studentei apsivilkti ir apsirengęs pats jis šyptelėjo:
       – Einam?
       Galerijoje aidėjo paskutiniai išeinančiųjų lankytojų žingsniai, šnabždesiai ir juokas. Ėmė gesti tarnautojų išjungiami šviestuvai. Išėjus snigo, o dangų gaubė tamsi naktis.
       – Ką gi, – tarė studentė. – Man ten.
       – Ir man. Ar jūs nieko prieš, jei paėjėsime kartu?
       – Kodėl?
       – Keletą kvartalų, – nesutrikęs linksmai pasakė Antropologas.
       Po pauzės ji gūžtelėjo pečiais, ir jie nužingsniavo ryškiai apšviesta balta ir girgždančia gatve. Kurį laiką ėjo tylėdami.
       – Reikia siekti grožio. Bet ne vien tai yra svarbu, – staiga prakalbo Antropologas.
       – O kas yra svarbu? – paklausė studentė su pašaipa nužvelgdama savo palydovą.
       Antropologas eidamas tik kartais atsisukdavo į ją, o jo statiškas, susimąstęs veidas keistai nesiderino su greita kalbėjimo maniera. Veidas pradėjo tiesiog lieti žodžius, lyg būtų marmurinio fontano šiek tiek nervinga dalis.
       – Niuansas, maskavimas ir artistizmas... reikia pratęsti dvejonę... atmesti atgrasų tikslą... kvepiančia pirštine... neišsitepus rankų... neapsijuokus prieš klastingą tylintį amfiteatrą. Metapublika tik ir laukia, kol galės išjuokti mus angažavimosi akimirką... nes griebimo judesys visada nerangus ir vulgarus, kokia aistra, proto jėga ar abejingumu jis bebūtų dangstomas... – varė Antropologas, o studentė kreivai šypsodama stebėjo jį. – Neatsilaikymas prieš geismo objektą, vulgarus rankų nesuvaldymas visada šlykštus ir komiškas, o atsisakymas ir atsiribojimas visada įspūdingas. Dvasia pavaldi artistizmo dėsniui. Ji visada veikia ją stebinčios metapublikos akyse. Tik jai ji nori įtikti. O aš, histrionas, vaidinu save tokį rafinuotą, atsisakantį nuplėšti vadinamosios tiesos kaukę... ir atsisakau ne todėl, kad bijau, ir ne todėl, kad nujaučiu kas bus po ja... aš atsisakau nuplėšti tiesos kaukę ne todėl, kad nenoriu pamatyti vadinamosios tiesos veido, o todėl, kad toks niekingas užsiėmimas, kaip tiesos kaukių plėšymas, kelia man pasibjaurėjimą. Artistiškas žmogus, tikrasis histrionas turi sugundyti save patikėti, kad jis yra atsparus beskonybei. Juk reikia siekti elegancijos, ar ne? – paklausė Antropologas ir nutilo žvelgdamas į studentę.
       – Aišku, – atsakė studentė.
       – Protas ir dvasia turi atsisakyti geismo spoksoti į atvirą vadinamosios tiesos veidą. Juk ne godus artėjimas yra tikras ir vienintelis malonumas...
       Studentė slystelėjo ant ledo, bet Antropologas spėjo ją atsargiai sugriebti.
       – Lengvas visagalybės svaigulys, kylantis iš žinojimo, kad jau pažįsti tą geismo objektą... kad reikia ištiesti ranką ir jis besąlygiškai atsiduos tau... bet jeigu tik pabandysi tai padaryti, viską pamatys metapublika ir demoniškoji kritiko akis... tuoj būsi demaskuotas, išjuoktas ir nušvilptas... žmogui įvaizdis yra viskas... jis sukuria jo žavesį ir gimdo troškimus... Personažas gimdo atlikėją o ne atvirkščiai. Didis histrionas įtikina save, kad užmaskavimo, neišsakymo ir niuanso menas yra gilesnis už demaskavimo ir išsipildymo techniką...
       Studentė klausėsi su malonumu, nes Antropologo kalba, nors ir nesąmonių kratinys, tekėjo sklandžiai ir juokingai. I'm having fun, galvojo studentė. Ir dar ji pagalvojo, kad Antropologą reikėtų pastatyti ką tik apžiūrėtos parodos salėje, tik ne kaip žiūrovą, o kaip vieną iš eksponatų.
       – Atsisakymas būti komišku akivaizdaus troškimo įkaitu... niekada nepamiršti, jog esi histrionas, vaidinantis didžiajame metateatre, net jei vienintelis žiūrovas esi tu pats... niekada nepamiršti savo vaidmens ir savo absoliučia tuštybe pripildytos artistiškos dvasios, galinčios žėrėti ir išlikti čia, vienatvės scenoje, tik ignoruojant vulgarią tiesą ir svaiginantis tarp šešėlių besislapstančios palaimos žaismu...
       – Ir ką tai reiškia? – paklausė studentė, kai Antropologas nutilo.
       – Nieko.
       Studentė pažvelgė į „eksponatą“ linksmom akim. Paroda tęsiasi, pagalvojo ji ir nusijuokė.
       Antropologas paklausė, ką ji veikia. Studentė pasakė studijuojanti teisę. Antropologas nieko nepasakojo apie savo darbą. Jis vėl pradėjo kalbėti apie meną. Tačiau kalbėjo trumpai, nes staiga pasakė:
       – Matote, čia jau mano langai.
       – Kur?
       – Ten, – Antropologas parodė į seno daugiaaukščio namo juodus langus.
       – Tai nepakenčiama, – pridūrė jis.
       – Kas?
       – Išeina, kad jūs mane lydėjot, o ne aš jus.
       – Nieko, – nuramino jį studentė. – Aš gyvenu netoli.
       – Bet jūs turite pamatyti mano senovinių graviūrų kolekciją, – pasakė Antropologas.
       – Ne, ne. Kitą kartą. Aš jau einu.
       Antropologas puolė ją įkalbinėti. Ir atsitiko juokingas dalykas. Juodaplaukis Antropologas jai pasirodė toks malonus (geras?), kad ji nejučia ėmė ir sutiko pažiūrėti jo senovinių graviūrų kolekciją.
       – O gal iškviesti jums taksi? – pasiūlė Antropologas. – Išgersim arbatos, pažiūrėsim graviūras ir aš iškviesiu jums taksi, gerai?
       – Nereikia, – pasakė studentė.– Aš gyvenu visai netoli.
       Antropologas pravėrė sunkias seno namo duris, ir jie pradėjo lipti tamsiais laiptais.
       – Atsargiai, nesuklupkit, – pasakė Antropologas visiškoje tamsoje.
       – Kelintas aukštas?
       – Aš parodysiu.
       Lipdama studentė klausėsi žingsnių už nugaros. Tamsoje ji užlipo per aukštai, nes vienu metu žingsniai nutilo, ir ji išgirdo, kaip apačioje, tamsioj tuštumoj, žvanga raktai ir girgžda durys. Po akimirkos šviesa iš praviro buto įsiveržė į laiptinę. Antropologas stovėjo tarpdury ir kvietė ją lipti žemyn. Studentė nulipo laiptais ir įžengė į butą. Antropologas nuvedė ją į kambarį ir pasodino į fotelį, o pats atsisėdo ant kėdės tarp lovos ir sienos ir uždegė šalia savęs stalinę lempą. Jis nenusirengė apsiausto ir nepasiūlė nusirengti jai. Tiesiog sėdėjo šalia savo lempos ir žiūrėjo į studentę. Antropologas nepasiūlė jai arbatos. Nepasiūlė jai nieko.
       – Kur graviūros? – paklausė ji.
       Antropologas pakėlė rankas, suspaudė pirštais smilkinius ir taip sėdėjo kurį laiką nejudėdamas šalia savo lempos, tarp lovos ir sienos.
       – Tu teisininkė. Kokią bausmę man paskirtum?
       – Už ką? – ramiai paklausė studentė.
       – Kad padarysiu tave nelaimingą per amžius.
       Studentė greitai atsistojo ir išėjusi iš kambario skubiai perėjo tamsų koridorių durų link. Bet durys buvo užrakintos. Ji grįžo atgal iki kambario ir iš tarpdurio pasakė:
       – Greit atrakink duris!
       Antropologas nuėmė geltoną stalinės lempos gaubtą ir kambarys nušvito balta 200 vatų šviesa.
       – Pasakiau, atrakini duris! – piktai pakartojo studentė jausdama šviną kojose ir besidaužančią širdį.
       – Ne. Iš pradžių pasižiūrėk čia, – Antropologas parodė į komodą. – Viršutinis stalčius. Atidaryk ir pažiūrėk. Tada gausi raktus.– Ir jis parodė rankoje raktus.
       Studentė tarpduryje nejudėjo.
       – Pažiūrėk, prašau, – paragino Antropologas. – Kodėl bijai?
       – Staigiai duodi raktus!
       – Iš pradžių pažiūrėk. Nebijok.
       Studentė vienu truktelėjimu atidarė komodos stalčių ir pažvelgė į jį. Ten buvo plaukų. Netvarkingi plaukų gumulai (galbūt tai buvo vilna, o gal natūrali žmogaus vilna). Tarp jų gulėjo sąsiuvinis, papuoštas spalvotais ornamentais.
       – Atversk! – griežtai pasakė Antropologas.
       Studentė atvertė pirmą puslapį. Ten buvo užrašytas vienas sakinys: Kai Dievas mus užverz
       Ji atvertė antrą puslapį ir perskaitė: Kai Dievas muz užvaurz devourz
       Ji atvertė trečią puslapį ir perskaitė: Kai Dieva muė uz-varlah
       Studentė pasuko galvą ir pažvelgė į prie sienos stovintį Antropologą. Raktai iškrito jam iš rankos ir jis paspyrė juos grindimis link jos. Studentė pakėlė raktus ir greitai dingo koridoriuje. Prietemoje desperatiškai rakindama duris už nugaros išgirdo Antropologo balsą. Jis kreipėsi į ją iš kambario:
       – Tu žinai 999 slaptus Dievo vardus. Bet visi jie deformuoti.
       Nei vienas raktas netiko.

 

       2007 m.

 

       Tomas Šinkariukas. Šokis: proza, pjesės. - Kaunas: Kitos knygos, 2008.