HOLOGRAMA

Čia aš su kardu
čia aš be garbės
čia aš ir dar du
čia aš ir jau nieks
čia aš kai klausaus
čia aš kai girdžiu
čia aš kai blaškaus
čia aš kai kenčiu
čia aš tarp žmonių
čia aš tarp kapų
čia aš išeinu
čia aš suklumpu
čia aš kaip galbūt
čia aš kaip vargu
čia nuogas nuogut
čia bent su švarku
čia aš ne bet kas
čia aš kaip kiti
čia aš per bangas
čia aš po lytim
čia aš susidrums
čia aš jau šviesiau
čia aš kur ne jums
čia aš kur ne sau
čia aš kai išsunks
čia aš kai patręš
čia aš toks sunkus
čia aš kaip ten aš.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



NETIKRI SUGEBĖJIMAI

Pirmas
netikras sugebėjimas paklausus užsimerkti, lyg lauktum atsakymo

Kelintą Saturno parą
aikšte pražygiuoja
naktiniai drugiai
ružavais mokasinais.
    Kelintą valandą
spaudžiamo vyno.
 
Kas amžinai
liepia pelėms
po grindimis ieškoti
maisto likučių.
    Kieno nelaiminga ranka
glosto pelėkautus.
 
Kurioj nuotraukoj nukištas
manęs
prie pirmųjų durų rankenos
pakylėjimas.
    Kas mirko saulę
į juodus ryškalus.
 
Kur trylikamečio
į Balkevičiaus akmenį
nubrozdintos
blauzdos.
    Kur kvapas pūvančių
kaulų Saigone.
 
Kodėl tylioji rezistencija
baigias
sulig pirmuoju moters
patyrimu.
    Galva tuoj tyliai
pribyrės pjuvenų.
 
Ko vertos sutrūkinėję
mintys ir karoliai.
Kam liepus siūlų kamuoly
styro virbalas.
    Viešpatie, ko vertas
tavo raudonas megztinis.

 
Antras
netikras sugebėjimas nugirsti mėnulio žingsnius ant sienos

Ant sienos išblukusio rato
ant šiaurės juodos lampados
vaikšto mėnulis girtas
panarinęs skaudančią galvą

akis paslėpęs po skrybėle
mirtino priešo Orlando
vaikšto akivaizdžiai svirduliuodamas
per visą lango perimetrą

sklando mėnulio poemos
mažais nakties deltaplanais
vaikšto mėnulio pėdsakai
pralenkdami šeimininką

keičia senovines literas
skylėtas mėnulio profilis
jisai – ne kas kitas – nugramdo
meilės liekanas nuo kėdės atlošo

per miegus nukirstais vaikšto kumščiais
dilginančiu sliuogia vandeniu
krenta ant moters drabužių
audrinančių vaizduotę

vaikšto kad plunksniniai debesys
saulės dėmes užglaisto
kad muša rėkiantį vaiką
kosminio tuštumo rykštėmis

kad gėlė po automobilio ratais
žino daugiau nei mokslininkai
ir net kad jūreivis Orlandas
ne toks jau mirtinas priešas

ant sienos išblukusio rato
ant šiaurės juodos lampados
vaikšto mėnulis girtas
panarinęs skaudančią galvą.

 
Trečias
netikras sugebėjimas pagauti netyčiomis išsprūdusią frazę

Greit nebebus į ką atsispindėti daiktams
nebent pušų skujos, pavydėdamos,
iki sakų nuspaus
aviečiautojai kojas.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir nuspaus aviečiautojai kojas.

Skruzdės stiklins langus
gydomuoju lygiadienio vandeniu –
nieks, todėl, nepasirūpins užkapoto moliūgo
paplūdusiais viduriais.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir moliūgo paplūdusiais viduriais.

Dangaus našlaičių prieglaudoje, stotyse ir barakuose
paieškomo dievo vertė
prie atvaizdo („šv. Numirėlio iš Karijos žnaibymas“)
pakyla iš karto dviem punktais.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir pakyla iš karto dviem punktais.

Griūva siena nuo mano plunksninio potėpio,
prie įdubusios gatvių plytelės prirakintam
lietui plaunant man
teptukus.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir lietui plaunant man teptukus.

Išbadžiau pelėdoms akis.
Dabar asfalto šviesa ryškesnė
nakties dešimtainėmis
padalom.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir nakties dešimtainėmis padalom.

Kur Federiko Garsijos madrigalai,
laukiniai ir dygūs, veik nepasiduodantys skaitymui,
ten ir padėsiu pirmą savo bažnyčios akmenį, kurį motina naudodavo
kopūstam slėgti.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir motina naudodavo kopūstam slėgti.

Skambinsiu varpais.
Pažadinsiu kiemsargius ir jų blyškiąsias sarkomas,
kad lieptų katėms atryti
nuliūdusią balandėlės širdį.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir nuliūdusią balandėlės širdį.

Kiekvienas toks netikras sugebėjimas pagauti
netyčiomis išsprūdusią frazę –
tai ir yra frazė, kurios
niekados nepagausiu.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir niekados nepagausiu.

 
Ketvirtas
netikras sugebėjimas sumaišyti buteliukus

Laivas sudužo lagūnoje, pilnoje palmių, moteriškų smulkmenų, sutrūkinėjusių minčių ir „Spraito“.
Čiabuvės išėjo pasižiūrėti (jas masino nuo jų menamo žavesio sudegęs burės audeklas), gal jūra išmes po lietaus į smėlį medinių bušprito nuolaužų, žalių jūreivio akių ar sužadėtinės dovanotą amuletą. Prieš išeidamos jos užvertė sapnininkus, savo smaližius užkišusios tarp „Abakumo“ ir „Anelės“, ir taip kalbėjo, prisilaikydamos rankomis už sijonų:
– Ar matėt Orlandą? Jam vėjas ant veido skaitė eiles. Jo plaučiuose išsiskyrė trys druskų srovės, neseniai dar skalavusios kilį. Krabas, kuris naktimis smaugia žvaigždes, užmigo prie jo alkūnės.
Tik viena moteris buvo ypatinga. Ji stovėjo viena ant kranto ir pjaustė žuvusio jūreivio sagas su iškaltais admiraliteto rūmais. Išpjaustė visas sagas surūdijusiu skalpeliu:
– Aš tau pašnabždėsiu, kad vakar audra pirko šį laivą – už kiekvieną gyvybę mokėjo po piastrą. Už mirtį atsisakė mokėti.
Laukiau tavęs grįžtančio nemigos mėnesiais, nukraujavusiom nėštumo būsenom, įkalinta aistros boruže, mėlynu atminties pelenu, mėnulio delnais, liečiančiais man krūtinę ekspromtu.
Bet raudonas gėdos jautis pasipurtė. Moterys su sapnininkais ant šlaunų nužvelgė man nuo plaukų sruogos mėlyną peleną. Aš išgėriau ne tą buteliuką, ne tą... Dabar per amžius gyvuos klasikinė Lesbo poezija.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



PASJANSAS

             draugams iš užrašų knygutės

Išnykęs praėjusių dienų dinozauras
sužiaumojo gražiausią oleandrą –
dabar tik tai ir veikiam, kad klausomės,
kaip dirba jo virškinimo traktas.

Pamaniau tik – o jeigu o jeigu –
ir vėl šalavijų lova, jievaro skobnios.
Atleisk, neišgirdau, – kas šalavijų?
Tie dalykai manęs jau seniai nebekaso.

Dabar vienas dėlioju savo pasjansą –
iš visų atimta patariamoji teisė.
Pro sukąstus dantis skaitau eilėraščio ištrauką.
Ironiškai ištuštinu kantrybės bokalą.

Šią akimirką, būdamas pats sau draugas,
neprisiimčiau jokių įsipareigojimų –
suplanuotos savaitgalio iškylos užmiestyje
(kas pasirūpins užkanda, kiek vyno paimsim?),

Šią akimirką, būdamas pats sau draugas,
džiaugiuos, kad manęs niekam nėra ir nebus –
esu, matot, palaidotas lig paskutinės pleiskanos.
Sekretorė: „Jis šiuo metu išvykęs į cechą“.

Būdamas pats sau draugas, negaliu atsistebėt,
kaip stumdosi prie registratūros tie,
kurie norėtų užsirašyti į pažįstamus, bičiulius ar gimines:
viskas, piliečiai, šeštas langelis uždaromas pietums.

Dinkit, niekieno devynakės, leiskit išsituštinti sielai.
Skundikas: „O bartukai prie damų nelimpa“.
Ir nemainyčiau garantuotos jūsų senatvės pižamos
į slidų savo dabarties soliterį.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



VAKAR MAN BUVO UŽĖJUSI DIEVIŠKA...

Vakar man buvo užėjusi dieviška nuotaika:
lašą Bizantijos kelneris taurėn įpylė,
viskas šoko aplinkui Hip–Hop ir sparnuotą kadrilį,
povinėjo ištvirkus našlė, godžiai meldėsi nuotaka.

Ką čia Natalja Sergejevna Oberlut veikia?
Ką ji dėvi – chi chi – skrybėlaitės išblukusį modelį.
Jei save tik išvystų suknelė, pridengus tą moterį,
ji su ašarom bėgtų skandintis į šaltą Vileiką.

Baliuj krenta poetas – mirtis jį ištinka ne sykį.
Kaukės apvelka veidus žuvėdo, igaunio ir krievo.
Aš slapčia išgirdau – tiktai niekam šiukštu nesakyki, –
kad vonioj išsimaudęs Volteras sugrįžo prie dievo.

Aplaižytas margų dalmatinų svetainę apleis greit mėnulis,
anekdotą užbaigs makaroniniu distichu Lenskis.
Nesuvirškinti ikrai rūgščiam „De Chateau“ jį sukruvins
ir nukąstas liežuvis per salę ilsėtis ridensis.

Ar nematėt kur nors nelaimingojo piktžolės žiedo?
Krėvos bokšte supūdyto kartais nematėt Kęstučio?
Kas šiame šurmuly pastebės vieną mirtį poeto:
Besa me, besa me, besa me, besa me mucho.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



SENIAMS PAMALONINTI

Užgyveno dorą kapeiką,
nebenori su ja skirtis –
taip, neišleista,
ji ir atiteks numizmatams.

Sakėm jiems, sakėm, –
ką čia bepritaupysi:
eikit, iškeiskit į kruopas,
eikit – į rundeliuką medaus.

Kad kvaksi abu nuleidę rankas:
tam to trūksta, tam to, o dar –
be reikalo Jovaišui skolinom
tą glėbį malkučių.

Jovaišai, kai tu sugrįši iš Kauno,
grąžink malkutes
(po suolu užgrūstas pilniausias balionėlis
propano dujų).

Palikit ramybėj tas malkas.
Juk turit kažkiek pagarbos ir meilės po čiužiniu?
(Žiūri į mazgelį nosinėj.)
Argi? Kad jau ir nebežinia.

Pažiūrėkit gal kur... (jie patikrina mazgelį)
... ne čia ne čia, po čiužiniu.
Raskit visko dešimteriopai – pagal testamentą
už ateičiai atidėliotą bandelę.

Raskit nuo dukros vestuvių
užsilikusios rūkytos žuvies,
laiko pelių su lašiniais susidorojimo pėdsakų
ir gabaliuką šakočio po čiužiniu.

Raskit visko: kiaušinio auksu, sidabro litais,
raskit riekę su įkeptu šiaudu,
dėkit viską į terbą – neškit į bunkerį:
belst dviem trumpais vienu ilgu.

Raskit neradę – viską susikiškit į burną,
tempkit vidun kas papuola,
te gieda pro stemplę gaidys
iš mielių ir cemento.

Vakar trenkė į galvą alus, ir du šunys kapstė bunkerį
užpakalinėmis letenom.
O, pušų susivijusios šaknys, jūs senos keberdos,
kodėl, eidama į bunkerį, už jūsų neužkliuvo mirtis.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



PALYGINIMAI

Ir nieko nėra atviresnio už jūrvėjy paliktą baržą,
ir už lašą poeto stiklinėje nieko sausesnio nėra,
nėr liūdnesnio dalyko už prakalbintą patvorio garšvą,
o už kosmoso skylę erdvesnė tiktai aula.

Nėr didesnio pasaulio už tuos pabelius Baltimorėj,
ir už Vytauto skeptrą jau nieko tikresnio nebus,
dar už tą kilometrą, kurį paskutinį sukorei,
nieks labiau neprailgo. Ir kas gal prailgti kapus?

O višta ir kiaušinis, o Brailio taškai ir kableliai,
arba dviratis koks, stipinais išmaltais pagalių:
sprendžia ilgas lygtis Diofano ir žiežirbas skelia
vargšė poeto galva, prikimšta vien žalių kirmėlių.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



VIENO ARTISTO MINČIŲ SEKA

Aš jau esu jums pažįstamas
kaip artistas,
žinomas savo mirimais.

Šiuo metu jau esu sumerkęs galus,
nors iš suflerio pusskliaučio:
patempk dar kelias minutes.

Numirti – tai reiškia:
kristi iš karto ar per priklupimą
(galima sukelti vienkartinį epilepsijos priepuolį).

Tai naivus kaklo judesys,
kuris išslysta iš rankų
ir pataiko į kremą, pagražintą sagute.

Tai riktelti be garso scenos darbininkams:
„duok uždangą,
Vladziūnia.“

Mirimas vyksta per tai, kad stiklas į sausgyslę,
o išvakarėse sapnuojamas
išrautas dantis.

Kad blakstienai iškritus gauni
užnuodytą laišką.
Kad smėlis, kad molis, kad kastuvas, kapas.

Labai pavojingi spektakliai,
kur nėra letalinių scenų –
atrodo, kažką slepia.

Jei žinočiau, kad šiame gyvenime
tai jau paskutinis mano išėjimas ant rampos –
per antraktą išgerčiau kavos.

Pasmerkti galima žalia lempele,
Įtaisyta tarp radiatorių.
Jos šviesoje akvariuminių žuvelių choras:

„Skirkis, Abeli Viliki, nuo pramotulės, pastoriau, liupės,
o vej vir, žydprūsi, nuo žaibo jau kiaura eglinė staltiesė.
Nusitempk liupės papą, Viliki, liakties triūbyk upes,
Abeli, tau juk patinka nešiot vilkenas, abli.“
                    (antistrofa Abeliui Viliui iš operos „Vilkenos“)

Jei kur nors čia ir sumelavau,
tai tik kaip tikras artistas,
parodijuojantis gyvųjų padermę.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



BUROKĖLIŲ KRAUJAS

Jo kraujo suradau indų emalės inskripcijoje,
ant aštuoneto cezarių tunikos,
ant menoros ir ant geto šaligatvių bordiūrėlio.
Titaniškas kaip Hefaisto bicepsas turėjo būti šis burokas.

Ko Jurga guli užversta palaidinuke?
Ko burokėlių sunka apkrapytos šlaunys?

Jo kraujo suradau ant spalio demonstracijų,
raudonam tranzistoriaus ar dagilio balse,
lango pravirumo smilkiny.
Burokas dumia akis: kraujas turbūt maždaug nesumeluotas.

Was ist los, Gefreiter Rupke, ko jūsų rankos raudonos? –
Vėl stenėjot, vėl kraujas iš nosies.

Jo suradau iškarpoj argentinietiško tango
(paskui – paikas dantų užkalbėjimas, nuotykis laukiant autobuso,
absentas su ledu, čiužinys ir gesinamos šviesos).
Bet kur iš skerdyklų nuteka vandenys, burokas lengvai pamainomas.

Herr Leutnant, vietinė šunvotė čia į mane burokėliais:
Čečkavojimo gelda andai apversta ant kantelių.

Septynetas dagilių (skaičiais patogu užrašyt vienišumą),
po estradinės muzikėlės pamušalu,
po akių kuloniukais, paširdžių medaliais, lūpų užtrauktukais
stengias restauruot burokratiją.

Lango šviesą pakelk, rėmo šešėlį pakelk, Jurga, nuo žemės:
tai Inocento bulės sustabdytas ir vėl sukeltas
šitas pasaulio vilkeliu sukimasis.

Tegu, Vegai gęstant, centurija demonų
nurenka nuo burokėlių lapų amarų nimfas
baltomis akimis.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



***
Visur žmonės dviejų rūšių:
gyvi – jie niekados nemiršta,
o mirę – niekados ir negyveno.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



NEW YORK IN A POET (triptikas)
NUO AUTORIAUS

Ant ko stovi Niujorkas? –
ant širdies mano obuolio formos.
Jei kas nors atsikąstų obuolio,
dalelę atkastų miesto.

Kokia kalba kalba Niujorke –
negi ta kurią emigrantai atsivežė lagaminuose,
negi ta kuria meldžias juodukas Džimpas ant elektros kėdės,
negi ta kuria ėjo šaukiniai virš Belgrado?

Ar Niujorkas užstoja mėnulį? –
taip, kiek vienas šviesulys gali užstoti kitą.
Ar gervės ten dirba? Kas jas pamokė to amato?
Kam klausi – prispaustas dangoraižių greit pats visko išmoksti.

Eidamas Braitonu pradėjau niūniuoti
kažkokią muzikėlę:
„labanakt, mažyte, leisk paglostyt tave,
nes mano autobusas išeina po ketvirčio“.

Aš gimiau Niujorke,
ir netgi ten, kur iš tikrųjų gimiau,
nebus didesnės man
tėvynės.

Viskas priklauso tau,
kas kinų restoranėly prilipo prie rankų,
ko nepamatysi tarp skurdžios Grynvičvilidžo augmenijos,
ką paspirsi trainiodamasis po šaligatvį.

Šitas keistuolis su žandenomis nėra tipiškas niujorkietis,
greičiau koks nors turistas, belgas, nešioja akinius su lipniomis juostelėmis,
kurios, kaip įrodyta, neapsaugo nuo saulės,
ir burgerį kanda ne iš tos pusės, apsilaižo dar kečupą.

Pereinu tiltą. Lyja. Brukline išmirė visos varlės.
Čia tiek vargo su moterimis:
jų oda šalta, gliti ir kvarkia jos apie kvailus,
varliškus reikalus.

Pas mus metų laikai nesikeičia.
Visada kažkas mišraus – truputis rudens truputis pavasario.
Kai per Kalėdas visus gerokai užpusto, Kevas ginasi:
„Yes, but I didn't mean it“.

Nešiau kaip ant sparnų tingėjimą balandžių,
lesinamų grybelių sporomis,
seną, sustingusį indėną, garantuotai mirusį
nuo pasipūtimo.

Šį vagilė, karininke, atėjo nekviesta.
Išsimaudė po dušu, atčiulpė, pasiėmė „Rolexą“ ir išėjo –
keturi gabalai už dešimt minučių.
Niujorkas prakeiktas Niujorkas!

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



BASAS POETAS TRYPIA KOLUMBIJOS UNIVERSITETO MAKETĄ

Nieko nevyksta!

O maniau, kad bulvarai patogūs
stikliniams sapnams žudyti,
ir prirašyti medžių puslapiai –
tinka akmens askezei.

Tikėjaus, kad po senatvės
bus dar viena pjautuvo pusė,
ir užsislaptinę dangaus morfinistai
pakvies į savo pasipliurpimus.

Bet nieko nevyksta!

Tad sutirštinsiu kraują –
te kupranugariai rupšnos
sausą knygų žolę
ir apkerpėjusius dvylikos lentelių įstatymus.

Paspirsiu šitą maketą
basomis kojomis,
kad karalienė Margo nebeslėptų
savo vulkaniškos prigimties.

Ir įvyks daug stulbinančių pasikeitimų!

Saulė mergaitės širdies
išdžiovins mirtiną askezės gyslą –
akmuo užmaus jai žiedelį su mylėjimosi
mineralu.

Žilasis universiteto proktorius
galės naktimis kankintis,
stebėdamas tai pro rakto
skylutę.

Niekas nebeatsimins.

Šiandien niekas nebeatsimins,
kas buvo vakar,
o rytoj –
kas šiandien.

Ir nereikia. Nereikia –
tik šitaip drugeliai laimingi
vieną vienintelę
dieną.

Nebijokit.

Nebijokit, kad šitaip trumpai –
ilgiau ir nebūna.
Tie, kas žada nors vieną papildomą dieną,
neišgyvens netgi tiek.

Jei paklaustų, kodėl taip beatodairiškai,
                                                beprotiškai,
                                                       žmoniškai,
viską suverskite man.
Antrąkart jiems nesudegint
manų pelenų.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Skaityti toliau