Antanas Šimkus SEZONAS BAIGTAS
Kai poetui nesimiega...
Mariui
Jis rašė drebančia ranka,
Kad dar
Nesibaigė sezonas pragare
Ir jam
Ar būti, ar prarasti – vis tas pat.
„Nėra, –
Užrašė jis, – tiesos. Ir tai
Tiesa.“
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Kaimo Neronas
Skiriu visiems nedraugams
Durniau, jie man pasakė,
Nemoki žaidimo taisyklių.
Jos tokios paprastos, kaip takas,
Kuriuo moterys vaikšto į pirtį.
Durniau, jie man pasakė.
Ar būtinai tau reikėjo
Minti savąjį taką,
Kuriuo net moterys neina.
Durniau, norėjo dar man pasakyti,
Bet... aš padegiau pirtį.
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Merginai, kuri vakarais
ne itin padorios reputacijos asmenims
užsakinėja eilėraščius
Gražiausias eilėraštis merginai turbūt yra visai ne eilėraštis.
Visai ne eilėraštis. Ir ar žinau aš, kas jai gražiausia?
Galbūt ta naktis, naktis ta. Kai sekmadienis kambary ir už lango
Tamsa ir minkštas rūkas.
Gražiausius žodžius merginai pasako visai ne poetai. Ir netgi ne vyrai.
Gražiausius žodžius merginai sako sekmadienis kambary, tamsa už lango
Ir minkštas minkštas bučinys. Nors ne man žinot, kas jai gražiausia.
Ne man jos lūpų, akių drėgmė ir visa, apie ką uždrausta netgi rašyti,
Nes gražiausias merginai anaiptol ne eilėraštis.
Kas gražiausia merginai, kas jai gražiausia, kas jai...
Nežinau ir žinoti ar noriu kažin ar žinau,
Štai dėl to turbūt sekmadienis kambary, kai tamsa ir tamsa
Ir tamsa už lango. Kai minkštas bučinys, kai rūkas, kai ji...
Tada suprantu, jaučiu tada. – – –
Juk gražiausias merginai yra visai ne eilėraštis.
Turbūt.
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Šiaurės miestelis
I
Čia liko žiemoti tik varnos
Ir pilkšvas rytojaus dangus.
O plentas? Nebuvo čia plento.
Barakai, bokšteliai, lietus,
Kareiviai, rūdijančios žvaigždės,
Tvora atskirtos nuo miesto,
Negrabios kirilicos raidės
Teisingai liudijo: Dievo
Nėra mums, nėra ir mirties,
Mums duotas įsakymas trauktis,
Nes čia per daug bjaurasties,
Nes čia jau seniai nebe šiaurė.
II
Čia lieka žiemoti ir varnos,
Ir pilkšvas rytojaus dangus.
Per dykvietes driekiasi gatvės,
Namai baigia griaut barakus.
Prekyvietės ir kontoros,
Gyventojai, šunys, mašinos,
Reklamos, beviltiškai orios,
Tačiau niekada nesugrįžta
Tasai, kurs paliudytų esant
Bent mirtį...
– – –
O šiaurė?
Nėra jokios šiaurės.
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Girtas dvasios gangsteris (visą gyvenimą
norėjęs tapti kino aktorium) pasakoja
savo svajonių vaidmenį:
Sekundės tikslumu sugriūva mano karalystė,
Trys ketvirtinės dūmų. Bliuzas puskiemy kavinės.
Krauju dalinas su tamsa lietus,
Ir, juostai trūkus, amžiams pradingstu:
Juk ne aš pirmas, žuvęs šiame filme,
Kai baigės babkės, kulkos ir benzinas...
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Demonai
Mano širdy gyvena viso labo trys dešimtys demonų:
Pirmas atsakingas už degtinę,
Antras viską žino apie moteris,
Trečias išmano taro kortas,
Ketvirtas pažįsta Dievą ir būtent dėl to su juo nebendrauja,
Penktas apsimetinėja, kad viską o viską jau matęs,
Šeštas savo veiklą pradeda ir baigia šeštadieniais,
Septintas visą laiką ilsisi,
Aštuntas sakosi buvęs Marse,
Devintas seka labai daug pasakų, kurios liūdnai baigiasi,
Dešimtas yra dekadentas ir à la Baudclaire‘o bei Poe gerbėjas,
Vienuoliktas gali aplošti Sabonį,
Dvyliktas moka už mano sąskaitą „Suokalbyje“,
Tryliktas man įteikė loterijos bilietą,
Keturioliktas visad mane trukusį įsodina į „Gerosios Vilties“ troleibusą,
Penkioliktas apdovanojo potraukiu į heroiną,
Šešioliktas išmokė daužyti langus,
Septynioliktas dažniausiai apsireiškia Štirlico pavidalu,
Aštuonioliktas leidžia rūkyti ir pūsti dūmus į akis,
Devynioliktas amžinai nieko prieš ir nieko už,
Dvidešimtas, deja, tapo pederastu,
Dvidešimt pirmas nuolat su manimi lošia „akį“,
Dvidešimt antras išrado naujuosius rusus,
Dvidešimt trečias perrašė Naująjį Testamentą timbuktu dialektu,
Dvidešimt ketvirtas privertė mane laipioti stogų pakraščiais,
Dvidešimt penktas kasmet suteikia psichologinę pagalbą,
Dvidešimt šeštas labai primena moterį,
Dvidešimt septintas transliuoja „Nirvaną“ bei „Doorsus“,
Dvidešimt aštuntas nerealiai smūgiuoja kairiąja,
Dvidešimt devintas mėgsta bučiuoti mane sapnuose į nepadorias vietas,
Trisdešimtas kažkodėl itin drovus, nes paskutinis –
Ir vis dėlto, rupūže, ką aš turėčiau veikt vasario mėnesį,
kai jūs nesutelpat?..
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Sezonas baigtas
Sezonas baigtas,
Suteneriai išsiveža kekšes,
Raguotus vyrus į lagaminus pakuoja žmonos,
Turistų piniginių tuštuma
Jau liudija, kad vietiniai kapitalistai sotūs.
Sezonas baigtas,
Tik vėjas paskutines plaštakes
Paversti bando vakarykščiais lapais kalendoriaus:
Tačiau stebuklams tinka dykuma –
Tvarkingiems buržua netinka netvarka kurorte.
Sezonas baigtas,
Vienišystė gaubia gatveles,
Šešėliais dengiasi skveriukai, barai, paviljonai,
Sugrįšite namo. Čia liks dykra
Poezijai plytėti. Balius baigės, ponios, ponai.
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Litabra kadabra
priešaušrio vieškeliai link debesijos
arbata penktą valandą ryto
žvaigždė paukščio pėdoj
žalčio žvilgsnis altorių
šešėly stiklo šalis – – –
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Užrašų knygutės atplaišos,
rastos dienai gimstant
Vėjo skonio pirmadienis brėkštant
Užrašai pavėlavusią spalvą
Trim kryžiukais į širdį
Šviesos slopsta akligatviuos lieka
Tik ženklai tarsi būta per tamsą
Tarsi nebūtį švinta
Laisvė moti į debesis niekam
Netrukdai tegu ras tavo kelią
Tegu mano jog klydai
Tie iš proto tie šnekasi mirę
Jų sakiniai akyse aidi labas
Bet argi jie girdi
Ir užgroji kas grojasi kaip ir
Traukiniai išlaikinti transliuoja tuščią
Stotį lietaus šniokštimas
Štai ligoti pavasariai sniego
Patalai o palatoje juosvas
Liūduo ir jo žvilgsnis įskilęs
Per vėjo
širdį
švinta
dangus – – –
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Gyventi
Varnos kraustos iš vieno kvartalo į kitą,
Nerimą krankia. Vadinasi, švinta.
Vadinasi, dar viena šventė
Ištiko netyčia:
Gyventi...
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Sapno korektūra
Šermukšninio kartumo laiškuos
Šermeninio lengvumo klaida –
Kur rašai „tik mirtis išvaduos“ –
R raidė vietoj n įbrukta.
Nėr ko ieškoti laisvės.
Tai tik stotelė miegamajam rajone.
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Kartais nėra
Tėve mūsų,
Iš prieglaudos prieglaudon,
Iš rudens į rudenį, o lapai pernykščiai
Jau tris dešimtis metų,
Tu sakytum – tik tris,
Bet man užtenka.
Visos stotys panašios.
Skanios moterys, graži degtinė.
Neskanios moterys, negraži degtinė.
Tuštybių tuštybė. Giesmių giesmė.
Ilgesių ilgesys.
Visos stotys lyg seserys,
Tu sakytumei – Kristuje,
Bet man užtenka.
Pašnibždom iškošiu
Kartais,
Tėve, mūsų nėra.
Man to skradžiai užtenka.
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Knygyne
Eurikai
Melodijų tatoo, vinilo rievės,
Ir žodžiai, arbata, vanilės kvapas,
Kai per senamiestį už lango lietūs
Vis šnara melancholijom Monmartras
Iš Amelijos, lyg iš lentynų – knygos,
Dar slapstosi dėžutėse ir dėžėse.
Dar lyja? Lyja. Sidabrinėm gijom.
Kas naujo? Nieko. Driekias paprasta kalba,
Kaip laiškas elektroninis mažosiom raidėm
Didžiajame tinkle užtikęs adresatą.
Vadinasi, dar niekas amžiams nesikeičia.
Diena lyg dovana – taip iš kartos į kartą –
Vinilinė tatoo, vanilė ir Monmartras.
Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Antanas Šimkus SEZONAS BAIGTAS