***
dienų naktų grandinės veržia
laikas klausos mūsų dantų griežimo
kai nusibosta deda tašką
karstadirbiai uždirba degtinei

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
mirties raštu
išmargintas dangus
mums taip kartu kartu
skaityt kartot žodžius
kurie nereiškia laisvės

sielos gruodas
šypsena plieninė
kaip sunkiai alsuojam
lyg sunykę vynuogynai
šauktųsi bausmės
už šeimininką
jo sudegintus namus

o aš miniu nesuprastų tiesų
vardus
o aš minu neužmintų mįslių
takus
gal jūs
atspėsit
gyvenimą

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
šūktelk gyvenimą
vardan gyvenimo
ten už posūkio
jis tik ką dingo

dar dvelkia
degtine ir tabaku
visai ne dievišku pradu

jo tyliai verkia
beprotybės naktimis
suvedžiota moteris
mirtis

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
traukiniai vėluoja vėlinėm
perone girti velniai
lukštena saulėgrąžas ir moteris

pažįstami vardai vargai
juodas tęžtantis sniegas
sušalusi sąžinė ir jos šnibždesiai

sutrikęs deguos cigaretę
praneša kad traukinys nuo bėgių nuvirto
kažkur tarp manęs ir teisybės
priekaištai tyla
taip taip
ši naktis tebūnie paskutinė
kai aš vėl sugrįžtu
moterie
tik pasišildyt

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
ką žaidžia mėnulis
dangstydamas šešėliais
mirtingumo akiduobes
į vieną aš
į kitą tu
kvailai girti įgriūsim
raudosim
susišūkausim išpažintim
pasmerkti
neklausim tik
ką žeidžia mėnulis
neklausim

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
broli
ne mūsų ši šalis
jos laimė pyktis
o mums gi neviltis

čia tokie juokingi esam
pilki bereikšmiai žvirbliai
šešėly pakeistų žiaurių stabų
nauji dievai įgriuvę į senus namus
laiką pasuka atgal
godžiu žvilgsniu

eime broliuk
teisybės aukso juk neturim
priešais mus begalybė kelių
be skyrybos ženklų
krauju nesurašyti žodžiai

tebus jie vardas
tai bevardei šaliai
kurią atrasim
kaip nelaimėj laimę

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
rašyti laiškus mirusiems
dar viena ilgesio kvailystė
kam mes tuos žodžius rinkome
taip sunkiai
lyg brastą begalybės
upėj

nusekęs gyvybės jausmas
degtinė šleikštus dumblas
veidai kažkur ir niekur
juose kaip rūkas
anaiptol ne skausmas
tik abejingumas

dievas palaidūnas
miega savo medy
ji tenai įvijo amžiams
pasmerkti kūriniai kaliniai
rudeniu žvelgia pro langą
plyti liūdesio aikštė
dar vienas laiškas
vakar šiandien rytoj

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
visas pasaulis
vilki budelio tunika
geliančiais garsais kirvius galanda
bet pagrindo neranda
tos grįstos nerimu mėnesienos gatvės
kuria patektų į mano bažnyčią
ten naktim aš dirbu angelu sargu
prie penktos kolonos
visas atlygis
man yra leista kartais pažvelgti
į nuodėmes į moteris
į pragarą į ašaras
bet uždrausta
           žadinti mirusius
sapnuojančius jog
           gyvena
ir jokio teismo nebėr

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
ir mes grįšim namo
karstai seks vienas paskui kitą
išmirę sodai skęs tyloj
juk visi žodžiai stoja kryžium
kai ieškoma kaip pasakyti
jog šis pasaulis tuščias ir netikras

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



POETO PRANAŠYSTĖ,
PO KURIOS VALDOVAS
UŽDRAUDĖ AKMENŲ
PORNOGRAFIJĄ IR PLATINIMĄ
(DAUGINIMĄSI)

                                         skiriu M. V.

Tik tas valdovas išgyvens,
Kuris kaip doras poetas ištars:
„Tegul piemenė būna prie piemens,
Tačiau aš (A. Š.) nepaliksiu akmens ant akmens...“

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



POETAI = POPIERIUS = ŠUNES

Poetai – savižudžiai popieriniai, –
Plėšosi kaip šunes ant grandinių.

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
         skiriu J. K.

Jonelis kvailelis skaičiavo stipinus
To ratelio, kuris šviečia danguj,
Ėjo kiaurus metus per gyvenimą,
Kol, išvydęs savo kiaurus batus,
Suprato, kas yra begalybė...

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



Pavasaris

I.

Ištrykš iš venų pavasaris,
Šiltai šiltai pabučiuos,
Apkabins kaip beprotybė
Kilpoj ant sausos sakos,
Judas seks pasaką saldžią
Apie teisybės mirtį,
O aš patikėsiu, aš noriu tikėti –
Ir seksiu paskui jį
Į mano šuntakių Romą,
Į amžinąjį miestą,
Kur padovanosiu savo sielą
Pirmam sutiktam Kaligulai,
Ieškosim kartu beprasmiško mėnulio
Tol,
Kol
Netekęs kantrybės dangus
Suriks Dievo žvilgsniu:
„Kas ieško, tas randa!“
. . .
Ir mūsų regėjimo laukas
Virs kapo duobe paryčiui,
Saulei tekant,
Pavirsim jos dalimi...

II.

Susprogs galvoj pavasaris,
Kai paukštis burkuos balandžiu...
Sumiš Vakarai ir Rytai,
Traukiniai gyvuliniais vagonais į rojų
Vienybės vardan,
Kerzinių batų įspaudai
Ant motinos kapo
Sujungs brolius amžinai
Po puolusio angelo vėliava,
Abelis švystels paskerstą aviną
Dievui į langus –
„Pasprink, tėtuši, savo kūrybos vaisium!“
Užsitrauks akivaras aukštybėj,
Nugrumės griaustinis širdim...
Ir vartysis kryžius – čia diena, čia naktis,
Čia lietus, čia kraujas,
Čia meilė per gerklę
Po kaukių baliaus
Išlįs pasigėrėti savo tikrumu...
Juk tikrai, tai juk viskas iš nieko, ar ne?
Pratrūks votis,
Kuri, rodės, kamuos amžinybę,
Pasipils kaip iš sapno šventoji teisybė...
Vidur pavasario
Ims snigti cinkuotais karstais,
Nekaltybės vainikėliai išplauks pasroviui,
Užsikimšus vamzdžiams, kils potvynis,
Ir surambėjusios širdys šokinės paeiliui
Iš devintojo aukšto į devintąjį ratą,
Velniop, velniop, velniop...
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

O kai nieko neliks,
           visko nereiks,
           žmogus ne žmogus,
           mirtis ne mirtis,
           viltis ne mirtis,
           tikėjimas ne laisvė,
           meilė ne gyvenimas.
O kai pakvips taika Viešpaties virtuvėj,
Verks broliai beprasmybės tyloj,
Jungiami savo bejėgiškumo,
Jie pasklis vaivorykšte,
Paskutine vaivorykšte pavasario teisybėj...

III.

Suliepsnojusiuose pykčio miestuose
Vėjas šokdina pelenus ir kaulus sukūriais.
Neranda širdys vietos čia.
Nėra motinos žemės. Tik apanglėję pakraščiai
Pavasario.
Garuoja juoduma, kvėpuoja, plečias
Ir smaugia, smaugia, smaugia
Bandantį atgyti želmenį,
Įšaldytą kančios dainos,
Paliktos dar tada,
Kai laikrodis neišmušė amžinojo vidurnakčio,
           nesugriovė pjedestalo ateičiai
           ir neatvedė iš niekur chaoso,
           paskelbusio visuotinę drakono dantų sėją...

Išaugus baimei,
Nuėmus derlių,
Jau nebebuvo klausimo,
Kam klausti nebebuvo –
Gaisras apėmė, išlydė, sunaikino
Visus kelius pasirinkimo link...
Beliko bėgt ir rėkt...
Bėgom, rėkėm,
Kol po vieną atkirto, iškirto, nutildė,
Išmėtė po visą pasaulį
Ir paliko rusenti savo pačių beprasmybėj.

Rusenam ir bandom gesinti,
Tai geriam, vis geriam, mes geriam,
O skausmas nemąžta, nemalšta,
Egzistencija – spiritus vini?..
Cha, cha, cha! Egzistencija trenkia spiritu,
Dangaus mėlynė paakiuos –
Visas palikimas mums, išeiviams, –
Nei mirt, nei dainuot,
Griaut nėra ką...
„O pavasario neatstatysi!“ –
Kvatojas iš mūsų lemtis...
 
IV. (KRYTIS)

Iš gyvenimo pakraščio
Aš.
Iš bekraštės erdvės.
Ten galima jausti pavasarį
Tarp savęs ir mirties.

Kiekviename kelyje į teisybę
Visada atrasi aukos lavoną
Ir sklidinas klaiko balas
Dar nuo paskutiniojo beprotystės viešpatavimo
Laiko tvane,
Išgraužusio griovelius dievo veide,
Kad būtų kur nutekėti netekčiai
Lašas po skausmo,
Skausmas po žodžio
Žemyn,
Rasa iškritus –
Rytoj bus giedra...
Rytoj saulė,
Išsprūdus iš mano sapno glėbio,
Vėl patekės, ištekės už kito,
Susijungs su dangum,
Ir mirtis neišskirs,
Tik nakčiai sugrįš
Purvina, kruvina, tolima
Kaip ir aš, kaip visi svetimi
Ir sapnuoją dažnai kritimą,
Sudužusį langą tamsoj,
Skersvėjo dejonę širdy...

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



DAR(DUR)NUMAS

Kiekvienam mano miestui – sutemų karūną,
Smunkančią nuosmukio karūną ant gatvių kaltūno...
Viešieji darbai ir namai – nualinti kūnai...
Kiekvienam mano mieste darniai žygiuoja durniai
Link katedros, alubario – ten, kur gimė, kur supuvo
Protėvių kaulai, apgaulė ir tiesa, kurios nebuvo...

Kiekvienam mano miestų globėjui –
Šūdvežio kilmę ir kunigaikščio gėlą –
Belangės balandžiai nemoka skristi prieš vėją,
Todėl kiaurus metus jie pasilieka
Pavasario balandžiais – nušiurusiais, dulkėtais...
Kiekvienas mano miestų globėjas
Miršta, kai jo apnuogintą sielą
Sutrypia šventraščiais darniai žygiuojantys durniai.
Sapnuojantys tikėjimą, sapnuojantys esą nubudę
Ir atskyrę tiesą nuo apgaulės, kurios nebuvo...
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Tik jie nežino, darniai žygiuojantys durniai,
Kad mirę (negyvi) niekados negali nubusti...

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



NETEISKITE IR NEBŪSITE – ČIA

Teiskite ir būsite – čia.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Kur Tėvas ir Sūnus šventai pragėrinėja Dvasią,
O ši, išmušus langus ir išvertusi duris, namus apleidžia,
Kur viens kitam duobių jau kasti nebegali, –
Visi į jas seniai susmegę ir prakeikę
Bausmę, bet ne nusikaltimą, –
Virš kaltės gaisrų taip ilgesingai tvyro
Karstų cinkuota nekaltybė.
Nusilpęs šliaužia laikas: taikingi metai, nuotaikingi –
Kvatojas karo būgnas – muša taikos ritmą.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Teiskite ir būkite – čia,
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Veiskite vaisingus žalčialankių sodus,
Kolektyvinius, tvarkingus rojaus sodus,
O viltį bailią,
O viltį kvailę
Apšaukite, nušaukite,
Nuaukite ir kaukite,
Padėję ant visko
Bei brolį ant aukuro,
Raudokit lig ryto.
Žodžiu – nušaukite,
O paskui atnašaukite.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Teiskite ir būkite – čia,
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Laidokite artimus – dievus – tolimus,
Atsiduokit smailiakrūtėms bažnyčioms lovoj sutemų,
Bet išaušus, bėdoms ataušus,
Kaip velniai užgiedoję, kaip angelai nusikeikę,
Spjaukit į ištiestą elgetos ranką –
Tiesos prakeiktos po Viešpaties langu
Šaukias nebūties, šaukiasi melo...
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Ir iš viršaus pabyra šventraščio lapai,
Tarsi negrėbstyti tūkstančius metų...
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Kiekviename jūsų yra kapas, –
Mirusio sodininko kapas...
Teiskite ir būsite – čia.

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



NEBĖK

Nebėk, nors ir griūva dangus
Ir žvengia obuolmušės naktys,
Šaltas prakaitas laša stiklu, gal lietus, –
Šaltas prakaitas – stingstantis baimės vaškas...

Nebėk švininėm kojom karo ledu,
Abipus krantų atsivėrusios regėjimų eketės akys,
Kaulai tavyje, po žeme, po ledu, čia šaltis nekaltas,
Kad aplink tiek daug balto nukirsto beržo...
Po amžiną pernykštį sniegą kapstosi baltos varnos...
Kažko ieško – neranda, ieško neranda...

Nebėk paskui tą, kuris turi sparnus;
Nebėk – visi dangūs ir ikarai krenta –
Auštant, kai pritrūksim tiesos ir maldų,
Auštant, kai į griuvėsių kalną be tikslo kopia saulė...

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



RUDENS VIZIJA (I)

Kiekvienas saulėlydis siunčia
Tūkstančius atodūsių mirtim...
Kiekvienas saulėlydis siunta –
Tūkstančių metų senatvė ir jis,
Tas karstais apsikarstęs ruduo,
Gęstančių sielų ir miestų piemuo,
Lošia su velniais kauliukais,
Mūsų kauliukais, mūsų akutėm.

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



RUDENS VIZIJA (II)

Prakeiktais keliais, pasibaidžiusiais žirgais,
Purvo ratais, išlūžusiais dantim ir stipinais,
Posūkiais, properšom, širdperšom –
Kalva, galva, kalba – paknopstom –
Žemyn, greityn – pašvilpt – velniop!

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



SUDIE (MEDŽIU)

Kai visas gegutes atgal į laikrodžius sugrūs,
Kai pilnaties moterys taps medum, o dangus – degutu,
Kai sužaliavusi kampe lazda išgriaus namus gyvybės
           medžiu,
Kai vėl galės nudžiūvusiom rankom prakeiktas sūnus
Springdamas ryti beržinę košę,
Auginti neužmirštuoles ir aguonas
(Ir augti) ant tėvų kapų,
Kad turėtų stiprybės prakeikti savus,
Kad atrastų silpnybės mylėti tokius
Kaip jis pats, Pats, PATS savo vaikus...
Atleisti ir leisti pasroviui
Tarsi laiškus niekur, išlanksčius iš jų popierinius
           karstus...
Ir sudie, po velnių! teeinie...
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Ir po velnių mes eisim sudie,
Kur viltys po kojom –
Toli gražu
Medinėm kojom
Žarijų keliu
Išsprūsta tarsi keiksmas –
(Toli gražu –
Mediniais keliais
Ant žarijų grindų)
Tikiu!
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Ir kaltė (po velnių) sudie...

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



LIEKANA

Paliks tave ir moterys, ir mirtys,
Išsinešdamos plieninius dalgius ir pūkines širdis...
Nebepulsi ropštis ant savo popierinio kryžiaus,
Nebepulsi į glėbį pirmos pasitaikiusios laiptinės,
Tik stebėsi, kaip už lango tavo sniegą trypia,
Tavo purviną, tirpstantį puslapių sniegą trypia ir ryja
Alkanais prasižiojusiais batais springstančios
Plikos ir tikros, svetimos prisiminimų minios.
Ak, kad taip į jas įsimaišytum,
Bėgtum ir klyktum, springtum ir rytum
Ašarų degtinę nuo vakaro lig teismo paskutinio,
Kad tik nepaliktų, kad tik nepaliktų...
P. S. O kai paliktas grįši
Ir norėsi ropštis į viršų,
Ant savo kryžiaus rasi kitą...
Pirmąjį ir paskutinį (popierinį).

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
Mirtininkų filosofija
           keturioms sienoms
Tėvynės gražios formos
           kaip pasenusios moters
Optimizmo herojai turi pilnas kelnes
           rytojaus vardan.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Ir jis išauš
           įkaitę kūnai atauš
Pagiriom pagiriais
           skaudanti galva
Pasiėmęs kirvį skaldyt malkas ir mintis
           žiemą šalta jau nebebus.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

O kai atsimerksiu
Į vyną įmerksiu
           širdį
           saulę
           pasaulį
Viskas bus žalsva ir kvaila.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Mėnulis pro langą
           įlips į lovą
Tarp manęs ir tavęs.
Įsikeros nepasitikėjimas sapnais
           dienom ir naktim
           žodžiais ir akim
Ieškosiu ugnies
           cigaretei pridegt
           gyvent
           gyvent
           gal dar mylėt.

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



POZA

Kai nusibosta švilpt ir rėkt
Dievuliui po langais,
Tereikia susipratus išeit,
Kur daugiau niekas neateis,
Kur geltonsnukė saulė nusileis
Ir liks mėnulis bei naktis
Amžinojo jausmo speigo šaly –
Jūs būsit toli,
Tokie kvaili
Ir netikri.

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



VELNIOP JUODAS KATES!

Sukabint visus ant virvučių –
Turbūt vienintelė viltis,
Kad naujam vadui paplotų katučių
Ir jis pasiryžtų paskelbti dieną naktim;
Juk visos katės ir tamsoj mato,
O labiausiai juodos, perbėgančios kelią
Nieko nesuprantančiai tautai,
Nesugebančiai nusispjaut triskart per petį,
Nes viską stebinti dangaus akis nepriimtų
Vado į rojų, kuriam niekad neplojo katučių.

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



MORALAS LIETUVIŲ TAUTAI
IR KITIEMS

Geri ketinimai, vaiskūs rytai.
Šaukia tėvynė art ir akėt
Savo artimo veidą!

Protingos kalbos, nušvitus saulutė.
Lyja lietutis, džiaugias lietuviai
Priešo krauju!

Spalvotos nuotraukos, spalvingas rojus.
Visi išsigelbėjo nuo blogybių tvano.
Kiekvienas yra Nojus.
Kiekvienam po sūnų Chamą,
Tokį kaip A. Š.,
Tokį kaip tu.

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



KOVO 11-AI ATMINTI

Sumindžiotos gėlės, pernykščiai lapai,
Tuščias pjedestalas purvinoj aikštėj,
Seni žodžiai, nauji šūkiai –
Visa tai Kovo 11-ai atminti.

Juodos gatvės, sušalusios mintys,
Virš drumzlinos upės pilkas tiltas,
Ant kalno trys besityčiojantys kryžiai –
Visa tai Kovo 11-ai atminti.

Nudrengti batai ant pageltusio laikraščio,
Suodini namai su prispjaudytom laiptinėm
Ir pavargęs žvilgsnis, palaidotos viltys –
Visa tai Kovo 11-ai atminti.

Išniekintos kapinės, nuvirtęs medis,
Šešėly pasislėpęs šuo benamis,
Abejonėse ir saulės šviesoje paskendusios širdys –
Visa tai Kovo 11-ai atminti.
Cha cha cha – ir mirti...

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



TYRAI APIE TYRUS

Velniop dangus, velniop tėvynė
Ant dviejų tūkstančių idealų ir septynių
           nepriklausomybės kalvų,
Mums nėra ir nereikia tiek metų, bergždžių paskutinės
           vakarienės kalbų.
Pralietas kraujas, pralietas vynas –
Anksti iš ryto, slogaus nekylančios saulės ryto,
Išeisim į tyrus
Tyrų tyrus, tyrus tyrus.

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



SKRADŽIAI I

Devyni amatai, devynios jūros marios, –
Ir kas gi pasiekta – už vieną muštą dešimt...
Neprasivers po kojom žemė. Nebent kartais
Norėtųs nuskraidinti žodį skradžiai pradžion...

Dar viena tylos savaitė, –
Septynios juodos našlės pirmadienio gedi...
Aš septynmyliais batais vejuosi pažinimo skardžiais
Klaidingą tiesos aidą...

Pasigirdo? Ne. Vėl kažką susuko tarsi...
Kai tiesos badas – šaknys melo saldžios,
O vaisių nėr – todėl nekartūs...
Nebent kartais, kai skardžiais skradžiai pradžion.

Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.