Kartais gali atrodyti, kad atvirlaiškių menas, kuris dažniausiai vadinamas pašto menu (angliškai mail art) šiandienos kultūroje sutinkamas kaip praeities kultūros rudimentas. Ričardas Šileika yra vienas iš tų, kuriam rūpi atrakcijos pobūdžio meno kūrimas. Kiekviename kasdieniame reiškinyje, nuolatinės ir paprastai banalios rutinos tėkmėje Ričardas sugeba įžvelgti žaidimo galimybes. Kaip ir FLUXUS kūryboje, taip ir menininko kasdienybėje viskas, kas sutinkama, gali būti eksponuojama kaip meno kūrinys, tad pati kasdienybė virsta gyvu ir atviru muziejumi. Nuo mums dažnai suvokiamo klasikinio muziejaus, kuriame negalima liesti eksponatų, kur turi būti išlaikoma tyla ir pagarba kūriniui bei kitam kūriniu besidominčiam asmeniui, atvirasis Ričardo muziejus skiriasi niekada nesibaigiančiomis muziejaus darbo valandomis, niekada iki galo nesukuriamais kūriniais ir begalinėmis galimybėmis juos interpretuoti.
Viena esminių Ričardo kūrybos sričių yra pašto, šiuo atveju, atvirlaiškių menas. Tokios kūrybos atsiradimo ir egzistavimo ypatybės rodo glaudžius meno ir socialinės erdvės ryšius. Tiek kūrinio autorius, tiek jo žiūrovas netikėtai ir betarpiškai yra įtraukiami į atvirą iš pirmo žvilgsnio be griežtų išankstinių taisyklių evoliucionavusį žaidimą. Sukurtas atvirlaiškis ne tik dedikuojamas kitam – konkrečiam asmeniui, bet tuo pačiu ir nebegrąžinamas menininkui. Pagrindinis šio meno tikslas ir yra pagaminti negrąžinamą dovaną. Atvirlaiškis yra kuriamas ir rašomas galvojant apie konkretų asmenį, tad galima teigti, kad paštas legitimuoja menininko ir kūrinio adresato erdvėje bei laike išsitęsusį intymų ryšį.
Atvirlaiškio siuntimo metu atsiskleidžia pagrindinis paradoksas. Terminas atvirlaiškis, aišku, nurodo į atviro laiško buvimo galimybę. Kadangi atvirą laišką gali skaityti kiekvienas prie jo prisilietęs asmuo, adresanto ir adresato intymus ryšys
Koks šio žaidimo finalas? Kai atvirlaiškis pasiekia kelionės tikslą, intymus menininko ir adresato ryšys, priklausomas nuo kelionės,
Taigi atvirlaiškių medija save tikrai atskleidžia kaip niekada nebaigiamą individualios sociakultūrinės komunikacijos sąlygą.
Remigijus Venckus
Diena, kai sulauki Ričardo atvirlaiškio, panaši į tokią lyg būtum nusipirkęs
Reklaminiai lapeliai, bilietai, bukletai, fotonegatyvai, etiketės, medicininės kortelės, kvitai, brūkšniniai prekių kodai, ekslibrisai, dokumentų, laikraščių ir dar dievažin kokių popierių popierėlių iškarpos ar „išplėšos“, seni ir nauji, tikri ir netikri pašto ženklai, metalinės sąsagos, ypač nuotraukos, jų fragmentai ir t. t. – visa performuojama, sukomponuojama, sinchronizuojama ir palydima rankraštiniu, rečiau spausdintu, mėlynu, rečiau kitų spalvų, lietuvišku, rečiau kitų kalbų tekstu. Toks lyg žaidimas kartono bei fotografinio popieriaus lakštelių plokštumomis ir plokštumose, atvirlaiškių nuotraukose bei koliažuose atspindimų daiktų paviršiais, natiurmortais, peizažais, žmonių veidais, figūromis ir… žodžiais. „Taigi: pergręžiau ir persvirbiau,“ – pradeda Ričardas vieną 2008 metų rudens atvirlaiškį, ir visas tas Ričardo lyg žaidimas pergręžia ir persvirbia kasdienybės plokštumas, paviršius, kiekvienąkart, kiekvienu laišku pranešdamas naują žinią apie seną tiesą: žiū – svarbiausi dalykai yra čia pat!
Vigmantas Butkus
Ši knyga – pirmas leidyklos kitos knygos leidinys, apipavidalintas naudojant autorinę technologiją Čiabukai. Čiabukas – tai Tomo S. Butkaus vario burnų idėjų dirbtuvėse 2000 m. sukurta originali technologija, derinanti industrinės leidybos ir autorinės knygos principus.
Ričardo Šileikos atvirlaiškiai, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ir tolimiems bendraminčiams. K. Kitos knygos, 2009