Iš ciklo „Kelionė su klasiku“

       Knietėjo šią vietą pavadinti žemės išange, nors tai buvo raistas, į kurį atsibeldėme mes, keturi keliautojai, staiga vieną dieną pabudusiu noru pamatyti tai, kas už horizonto. Ne už kordono, kaip daugeliui vilties pilnų ar prakutusių lietuvaičių, o čia pat, gal dvidešimt kilometrų nuo pagrindinio kelio, kuriuo esame įpratę važinėti maksimaliai leistinu greičiu be nenumatytų sustojimų ar posūkių į šalutinius kelelius. Nebent ten dalintų laimę. Pageidautina veltui. Bet taip nebūna, todėl kasdienybės tėkmėje lekiame tuo greitkeliu, kol vieną dieną sakome: stop! Laikas sukti šalikelėn, kur garsi didžiausia, kaip dabar mėgstama sakyti, Europoje pelkė. Taip čia ir atsidūrėme mes, žymus plunksnos meistras su pačia ir aš su savąja, abu nežymūs, kitų šlovės spinduliuose besimaudantys.

       Kodėl knietėjo tą vietą pavadinti tiesmukai, bet mįslingai: žemės išangė? Gal kalta tos dienos nuotaika: nuo pat ankstyvo ryto susiniovijau su pačia. Ar reikia aušinti burną, jog dėl niekų? Pakako vieno žodžio, kuris, sudrebinęs orą, pataikė į ausį. Net ne į jautrią vietą, bet abstrakčiai, į ausį. Tiesiog buvo pasakytas ne laiku. Minutę vėliau ar minutę anksčiau, būtų prasprūdęs pro ausis neužkliudydamas nežinia ko. Skamba beprasmiškai, bet tokie ginčai ir barniai irgi neturi prasmės, nes atsipeikėjęs po mirksnio bandai atspėti konflikto priežastį. Spėlioji tarsi spręsdamas kryžiažodį. Bjauriau už barnį be priežasties gali būti tik kvailumas – vienintelė neišgydoma liga. O dažni barniai be priežasties – neišgydomos ligos požymiai.

       Žymus plunksnos meistras Jeronimas irgi buvo pametęs pakeliui nuotaiką ir dėl to sutrikęs, nors priežastis pasirodė ta pati – ginčas su pačia. Tokia diena, aiškinomės, atmosferos slėgis, žemės gelmėse vykstantys procesai, saulės blėsimas, užteršta atmosferos ir, ak, ar visas priežastis, kurios nepataisomai suknisa nuotaiką, išvardinsi? Neminint žmonų, pridūrė Jeronimas ir abu nusikvatojom. Ėjome kietai sutremptu takeliu vinguriuojančiu pelkės pakraščiu. Pačios gyvai kažką aptarinėdamos, buvo atsilikę per gerą pusšimtį metrų. Daugybės kojų sutremptą takelio žemę vietomis kilnojo pušų šaknys, primenančios gyvates, kurių, anot šaltinių, čia turėtų būti devynios begalybės. Pelkės, kemsynai, reti krūmokšniai, tarp kurių vietomis blyksėjo vandens akys, pilkšvame ūkuojančiame horizonte susiliejo į vientisą liniją. Raisto plotas, perskaitytas žinyne, pasimetė vienoje iš atminties raukšlių.

       Jeigu užmiršti sukernotą nuotaiką, tai liktų nuo pelkės sklindantis salstelėjęs gailių kvapas ir ta iš ūkanotų tolių sielon besiskverbianti migla, ne balzamas, gebantis užglostyti atviras, pūliuojančias ir paslėptas žaizdas, bet iš tolių patininį pilkšvumą praradęs dūmelis, kuris netrukdo nei kvėpuoti, nei gyventi. Tarsi jo nė nebūtų. Iš pirmo kvėptelėjimo, jei galima taip išsireikšti. Čia kaip liga, pajunti ne iš karto, tuo momentu, pagavęs pavojingą užkratą, bet praėjus kuriam laikui. Migla, ne tokia kaip ją siaubo romane nupiešė Kingas, kur kas bloznesnė savo galią parodė, kai mes, priėję lentinį taką, pasukome į raistą ir pasinėrėme joje. Tada ji tapo ne tik matoma, bet ir girdima – atrodė, kad šalia, galbūt po žeme, burzgia galingas variklis. Panašiai jaučiausi vaikystėje, kai mokytojas buvo nuvedęs į hidroelektrinę. Salė pilna gaudesio ir milžiniški pasiutišku greičiu besisukantys skriemuliai. Šis gaudesys buvo ne girdimumo zonoje, bet tarsi šalia. Sunku tai nupasakoti, be to, kelbendriai, sprendžiant iš elgesio, nieko panašaus nejautė: pačios, įnikę į pokalbį, nesidairė nei į šalis, nei po kojomis, nei į tolį, Jeronimas, susiraitęs savo minčių kriauklėje, arba gimdė naujus siužetus, arba sugrįžo ten, nuo ko prasidėjo šis rytas – nuo beprasmiško ginčo su antrąja puse. Neklausiau ir neklausinėjau, ar jaučia galingą gaudesį, kurį, be jokios abejonės, sukelia motoras, gaminantis iš tolių slenkančią miglą. Galvą galėjau guldyti, kad nuskambėtų neigiamas atsakymas, nes pastaruoju metu mano pojūčiai ėmė ryškiai skirtis nuo aplinkinių. Ne todėl, kad ūmai paaštrėjo, ak, ne todėl.

       Priėjome liepto galą. Tiesiogine prasme, nors priežodžiui virtus realybe, pasidaro juokinga. Per raistą nutiestas lentinis lieptelis baigėsi kvadratine platforma, aptverta pradėjusiais pūti turėklais. Tarsi šokių aikštelė vaikystės sanatorijoje. Tik čia tarp lentų kyšo žolės kuokštai, aplink kiek akis užmato kemsynai, krūmokšniai, rachito suraityti medeliai ir tas gaudimas ausyse, nepanašus į tų laikų melodijas. Keista ar ne, bet Mėnulio ar Marso peizažas kartu su man vienam girdimu garsu ūmai pataisė nuotaiką. Tarsi išplovė smegenis, visus užkaborius ir visas per dienų dienas susikaupusias sąnašas. Betrūko muštis į krūtinę: ak, koks buvau mulkis, kad pykausi dėl niekų!

       Bet neaiškus, neįvardijamas nerimas ėmė smelkti iki pakūnės. Jaučiausi pakliuvęs į spąstus, nes link kietos žemės vedė nepatikimas lentinis lieptas, aplink palios ir kinys, kur žengęs žingsnį atsidursi pragaro prieangyje (gal iš ten tas gaudimas?).

       Juokas juokais, bet jei kas atkerta kelią į žemyną, ką tada? Pasiraitojus kelnes klampoti, tykštant iš po kojų vandeniui ir burti, kur pataikysi atsistoti? Neurozė, numojau, bet tuo metu sudundėjo lieptelio lentos ir tarp krūmų išniro dvi žmogiškos figūros. Neatrodė grėsmingai, vyras ir moteris, nešina ant rankų katinu. Tiesą sakant, dabar nežinai, iš kurios pusės slypi grėsmė, nes seniai praėjo laikai, kai plėšikai tykodavo pakelėse ar patiltėse, iš čia ir priežodis (nenugalima semantikos trauka), todėl teiginys, kad porelė atrodė taikiai, nieko nereiškė. Mat pamiršau pasakyti, jog raistas, kaip svarbus gamtos paminklas nebuvo lengvai prieinamas kiekvienam to norinčiam, net mes čia pakliuvom tik Jeronimo pažinties, o tiksliau, jo žinomo vardo dėka: raisto administracijoje davė raktą nuo šlagbaumo, kurį atsirakinom, įvažiavom į aikštelę, ten palikom mašinas ir pėstute atėjom iki žemės išangės. Taigi taiki porelė su katinu ant rankų, atrodytų, pakliuvo čia nelegaliai, nes šlagbaumą mes užrakinom, o nuo jo iki aikštelės geras kelio galas. Atėjūnai priartėjo. Tai buvo tamsaus gymio vyriškis, apžėlęs vietomis pražilusia barzda, mūvintis išblukusius šortus, trumparankovius marškinukus, su chaki spalvos kuprine ant nugaros. Jo palydovė buvo tarsi be veido, figūros, rūbų, tik su katinu. Be mistikos, bet joje buvo kažkas, kas neleido atminčiai fiksuoti išorės. Tik katiną, kuris, vos jiems suėjus į platformą, paleistas iš rankų, movė į palias ir ten, įsitaisęs spanguolynuose ir vaivorynuose, budriai mus stebėjo. Tai dar labiau suneramino, nes dabar viena akimi stebėjau atėjūnus, kita – katiną. Tuo tarpu vyras užmezgė gyvą pokalbį su Jeronimu, kurį pažino, nesuprasi, ar iš išsilavinimo ar iš charakteringos plikės. Moterys tarytum susitarusios tylėjo. Lyg musulmoniškoje šalyje, kur jos žino savo vietą.

       Pagavau save mintijant, kodėl neatsipalaidavus, nepasidžiaugus vasaros malonumais bei galimybe pabuvoti ten, kur, nugyvenęs daugiau nei pusę gyvenimo ir važiavęs pro šalį keliolika tūkstančių kartų, pirmą kartą atsidūrei. Pirmą ir, be abejonės, paskutinį, nes savo gyvenimo dienoraštyje būsi ties ta vieta padėjęs kryžiuką. Taigi, kas trukdo atsipalaiduoti ir džiaugtis? Atėjūnai, kurie elgėsi taikiai ir nekėlė aiškios, apčiuopiamos grėsmės, išskyrus vaivorynuose tūnantį katiną ir suvokiman netelpančią moters išvaizdą? Barzdočiaus kalbos, rodančios išmanymą apie raistą: vandens kiekiu, sukauptu 7 metrų storio durpių sluoksnyje maitinasi 4 upės, pustomas kopas, spanguoliautojų eibes – gilias brydes ir raisto arealui nebūdingų augalų užnešimą, gaisrų pavojų, kažkada klestėjusį geležies rūdos gavybos verslą, jo augalus, praeitį, ir, svarbiausia, ateitį. Visa tai kėlė šiokį tokį pavydą, nes nežinojau nė pusės tiek, kiek erzino, nes kalbėjo neprašomas ir nepasidomėdamas, ar mums įdomu. Jeronimas, lengvai užmezgantis pažintis – geras rašeivos bruožas, klausėsi, klausinėjo, net pasiginčijo. Ne veltui sakoma, o gal pats sugalvojau, kad rašytojas pažįsta dvigubai daugiau žmonių nei normalus pilietis, mat įskaičiuotini ir jo sukurti personažai, neminint jų prototipų? Nesileidau į kalbas, tiesą sakant, vyrukas į mane nekreipė jokio dėmesio, nors kažkas trukdė įterpti trigrašį. Gal netylantis gaudimas? Dabar prisiminiau, kažką panašaus esu patyręs didelės ligoninės operacinių koridoriuje. Gaudesys, kurio kiti negirdi arba nekreipia dėmesio. Gal ultra garsas? Bet pasirodė, kad moterys, įskaitant ir atėjūnę, besižvalgančią katino, girdėjo gaudimą, nes irgi sėdėjo lyg pagautos.

       Durpės raiste kaupėsi metų metus lyg nuosėdos sieloje, bet, anot barzdočiaus, jas iškasus ir pardavus, galima būtų išmaitinti visą Lietuvą. Neaišku, ar ilgam. Tai ne nuosėdos sieloje, kurių niekam nereikia, todėl ir nėra būdų jas iškasti ar išplauti, juo labiau paskui kam nors iškišti.

       Jeronimas pašiaušė paskutinius plaukus ant pakaušio ir atgrasiai perklausė: kaip tai iškasti? Barzdočius buvo tarsi raisto velnių prisiėdęs, todėl tyčia erzino užkietėjusį gamtos globėją. Ekonominiai interesai yra viso ko pagrindas ir taip toliau – iki muštynių trūko tik Marytės plauko, bet išgelbėjo katinas, gailiai sumiauksėjęs vaivorynuose. Barzdočiaus moteris isteriškai sušuko, kad jam tikriausiai bus įgėlus gyvatė arba katinuką įtraukė kinis. Mane paėmė juokas, nors aiškiai prisiminiau priežodį: juokas be priežasties – kvailumo požymis. Mūsiškės moterys sujudo tarsi pabudusios iš letargo. Supliuško Jeronimo pasiryžimas ginti gamtą. O atėjūnas nuspyrė batus ir nubrido per kemsynus vaduoti katino, kuris, dėl neaiškių priežasčių vengdamas mūsų, pakliuvo į bėdą. Kokią, nesužinojome, nes aš pasiūliau nešdintis. Eidami lentiniu liepteliu dar ilgai girdėjome gailų kniaukimą, kurį bent mano ausyse lydėjo vientisas miglos prisodrintas gaudimas.

       Klaipėda, 2005 03 30