serelyte renata       Asociacijų trauka man primena Scilės ir Charibdės nasrus.
       Pavyzdžiui, ką bendro turi giedras spalio rytas, kai nukritusių lapų geltonis primena nebe audinį, o metalą, ir nykus tarpsnis tarp Kalėdų ir Naujųjų – miręs laikas, kai nesinori išsiblaivyti, sniegui storai klojant žemę?..
       Spalio mėnesį, žinoma, kiek šilčiau, ir išgerti, rodos, nėra didelių progų, nebent pagerbiant Policijos dieną, bet kas gi ryšis dėl to mirtinai nusilakti?.. Geriu iš neaiškaus sielvarto, tebūnie tai tragedijos, kaip žanro pagerbimas, žanro, kurį baigia praryti virtuali tikrovė.
       Spalio rytas, gruodžio vidurnaktis, tai jau net ne praėjęs laikas, o metafora.
       Mirusiųjų sniegas, žiema, kuri niekados nesibaigia.
       Metai neturi mėnesių, savaitės – dienų, vasara primena girto miegą, o Kalėdos, užuot buvusios vaiskios kaip mėnesiena, spokso iš vitrinų fosforinėmis gelmių padarų akimis.
       Ak, Pjeró, niekas mūsų nebesujungs ir niekas neišskirs, mes esam bekraštės žiemos dalis.
       Gruodžio vidurnaktis – kibiras ant rentinio, pilnas ledinio vandens ir mėnulio druskos.
       Kibiro dugne kaip pilkas akmenėlis glūdi vaikystės miestelis tylint vandeniui ir dar tyliau besileidžiant ištirpusiai druskai.
       Kol dangaus skliautas pavirs išdžiūvusia akimi, praeis dar daug laiko. Gyvenimas, kad ir neamžinas, vis dėlto bekraštis.
       Į puspilnį „Starkos“ butelį įkištai rožei taip neatrodo – ji tuoj mirs.
       Po karaokė ekranu ant grindų sėdi kritikas Julijus ir visa gerkle baubia „Walsing Matilda“. Ir kas dabar iš to, kad jis vokiškai skaito Heideggerį?.. Nieko. Nepatikimi nei mūsų pojūčiai, nei instinktai.
       Nelaukdama, kol jis ims daužytis kumščiais krūtinę ir lyg babuinas nuliuoksės stalais, išsvirduliuoju į koridorių ir užsidarau tualete. Pasižiūriu į raudoną veidrodžio stiklą – ar jame dar neatsispindi tas baisus tikrasis veidas, kuriuo taip gąsdina psichiatrai ir populiarūs psichologiniai romanai, nekalbant jau apie muilo operas.
       Veidas, nors ir padėrusiomis akimis, vis dar tebebuvo mano. Tualetiniu popieriumi nusivaliau juodus pėdsakus ant skruostų.
       Išlipau iš taksi į spengiančią naktį. Kažkur atminties dugne fosforu švietė juoda mirusi rožė.
       – Tsi... prašau, – suveblenau tiesdama vairuotojui pingus. – Gal kiek per daug iš... išgėriau. I–ik!..
       – Labai gerai! Taip ir reikia! – nusikvatojo šis, linksmai čiupo banknotėlį ir užtrenkė duris, automobilis šoko iš vietos, pažerdamas sniego dulkes.
       Dauguma civilizacijos veidų mandagūs. Ypač abejingumas.
       Priešais blokinį penkiaaukštį plyti nedidelė pievelė. Neseniai snigo, todėl nesimato nei šunų išmatų, nei beprasmiškai spalvingų traškučių pakelių. Pieva panaši į balta popieriaus lapą.
       Tai, ką ant jos parašysiu, perskaitys turbūt tik Dievas nes vėl ruošiasi snigti.
       Raitau sniege raides, trepsėdama aulinukais, o ant plaukų leidžiasi nauji tušti puslapiai.
       „I can't help falling in love with you...“ Ne, frazė per ilga, neužteks pievelės. Geriau eisiu namo.
       „O kodėl angliškai?.. Kodėl angliškai?.. – nebylus sniegas kloja raides. – Gal manai, kad Dievas supranta visas pasaulio kalbas? Tai netiesa. Kalba, kurią Dievas suprato, jau seniai slypi po giliu druskos ir sniego sluoksniu...“
       Šiandiena – nešvarūs puslapiai, jungiantys mus su gyvenimu. Kritikas Julijus, karaokė ekranas, raudonos kokteilio taurės. Tai, kas po sniegu, jau paslėpta ir nuo Dievo akių.
       Kai į Paskutinįjį teismą paknopstomis lėks mano kūnas ir siela, barstydami kaulus ir kibirkštis, nepažindami vienas kito, ar juos slėgs prisikėlusi atimintis – begalinė sniego knyga?..
       Šunų išmatos, traškučių pakeliai.
       Suanglėjusi rožė.
       Angliškas užrašas – angliškas todėl, kad lietuviškai ištarti „myliu“ arba „nekenčiu“ man paprasčiausiai per sunku.
       Šie žodžiai nepripažįsta menkiausio melo šešėlio.
       Štai ir dabar, užuot ėjusi namo ir, užsitraukusi antklode ant galvos, galvojusi apie Pjeró, stoviu ir žiūriu, kaip tyliai sninga minkštas sniegas.

       Su Pjeró susipažinau spalio mėnesį, kai nukritę lapai nebeprimena audinio, veikiau rūdžių suėstą varį, paukščiai jau išskridę į šiltuosius kraštus, pasilikusios tik inertiškos sielos, kurios, nors ir turėdamos teisę laisvai keliauti po pasaulį, trinasi apie kioskus, bananų pardavėjas ir Vasaros gatvės sodus, nesibjaurėdamos nei karbolio, nei gendančios mėsos, o gal pūvančių obuolių – kvapo.
       Pjeró neturėjo nei marškinių ilgomis rankovėmis, nei parauktų apie kulkšnis baltų kelnių, nesirgo nei šizofrenija, nei paranoja; neaiškus liūdesys – ne liga, nors ir glumina prasmingai užsiėmusius žmones. Dėl to liūdesio jis visuomet man išliks Pjeró, nors nė karto nepavadinau jo šiuo vardu, dabar jis reikštų ne melancholiką, o nevykėlį, gi nevykėliu būti kur kas baisiau, jo realybė – skaidri kaip plonas ledas.
       Nors Pjeró įkalbinėjo nueiti į cirką (vakar, besišlaistydami po barus, susipažinome su jaunu ir plepiu žonglieriumi), aš tik purčiau galvą ir sunkiai dūsavau. Išgertuvės iki šešių, o paskui, pusę vienuoliktos, cirkas – jausiuos lyg numirėlis, prikeltas ne arkangelo, o mugės dūdų.
       Pjeró daugiau nebeprašė, tik dar labiau nuliūdo, susikišo sugrubusias rankas į striukės kišenes ir tyliai tarė „sudiev“.
       Mūsų troleibusai nuvažiavo skirtingomis kryptimis, nulėkė kaip dvi strėlės, iššautos vienu metu, neturinčios ne taikinio, nei tikslo.

       Spalio mėnuo, be Policijos, žymus dar ir Konstitucijos, Pašto, Psichinės sveikatos bei Mokytojų dienomis. Kalendoriuje pilna minėtinų datų, bet visos jos nuplaukia su vasaros debesimis ir išskrenda su žiemos nepakenčiančiais paukščiais, lieka juodos vėlės, nutūpusios ant elektros laidų ir reklaminių skydų, tamsūs sodai, dvokiantys karboliu ir beprotybe, kitoj upės pusėj miegantis cirko kupolas, panašus į gaubtą kanarėlės narveliui.
       Kalendoriuje nėra nei tarptautinės savižudžių, nei paranojos, nei keisto liūdesio dienų, apie jas nešneka nei politikai, nei žmonės iš gatvės, o sinoptikai nežada amžinos žiemos.
       Tik psichiatrų veidai mįslingi kaip sfinksų, bet televizija juos retai rodo. Nejauku žiūrėti į žmogų, kuris reikalingas vos ne kiekvienam TV žiūrovui.
       Spalis – slenkstis į žiemą. Vis ryškesnės žvaigždės ir vis baltesnė priemiesčių tyla, pilnaties akis ir sniegas, drėgni vatos gumulai, tai panašu į ligoninę, apleistą gydytojų ir gyvybės.
       Belieka tikėtis šiaurės vėjo gailestingumo, kliautis ledinės krušos švelnumu ir viltis, kad amžinas šaltis išgydys.

       Šerelytė, Renata. O ji tepasakė miau: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.