serelyte renata       Nebenoriu gilintis į man tariamus žodžius. Suprasti juos, saldžius, dvelkiančius vanile, ir tuos, kurie dreskia išpaikintos katės nagais. Noriu būti nebyliu kambariniu paparčiu, ir tegu tik šypsena kartais blykstelės emalės baltumo žaibu tarp lapų.


       Vakar vežė šieną. Usnėtos padraikos, nekantrus arklys, piktos brolio replikos ir tuščias plynas dangus. Subraižytos raudonos blauzdos ir nukeipę katilėliai pievos pakrašty. Ar aš noriu nuo to atsiplėšti?.. – galvojo ji. – Nuo vėsių, tuščių, drėgnais pelėsiais atsiduodančių kambarių, giliomis provėžomis subjauroto kiemo? Jos negijo nuo pavasario, kai laidojo senelę ir automobilių buvo pilnas kiemas. Per laidotuves ji norėjo būti graži ir išdidi: aš nepriklausau šitam moterų ratui. (Jų krūtinės plyšte plyšta po suknelių audiniu.) Aš svetima šitam išbalusių ir abejingų vaikų žiedui, supančiam karstą. Jie lyg šešėliai vandeny. Žiūri ir bijai, kad susidrums vandens paviršius ir jie išnyks.


       O tada!..


       Kas – tada?..


       Gal tai – laimingas pasaulis?


       Jeigu aš išvažiuočiau iš čia, – galvojo ji, – mane greitai pamirštų. Juk kartais neatsimeni net savo veido: su baime žiūri į veidrodį ir klausi savęs – kodėl jis toks?..


       Lina praskleidė užuolaidą.


       Dangus buvo panašus į apverstą taurę su įšalusiais sidabriniais šampano purslais. Niekada nepatikėtum, kad nuo tokio vaiskaus stiklo gali nuriedėti drumzlių lašas.


       Naktis, pasikaišiusi mėlyno švarko skvernus, šile grojo vargonais. Norėjosi užsikimšti ausis, bėgti namo, į savo sudarkytą kiemą, prašyti tamsių aklų langų atleidimo, baugščiu kvėpavimu sušildyti provėžą...


       Bet kam?.. Kodėl?..


       Širdis prisipildo kartėlio.


       Ačiū Dievui, kad dabar – ne ruduo. Iš dangaus nevarva drumzlės ir netyška ant pabjurusių kelių. Sotus dūmas nevirsta iš kamino. Katinas netupi luošas ir nusišėręs prie slenksčio.


       Danguje lyg šiltame vandeny plūduriuoja debesų atplaišos.


       Šypsena tingiai nuslysta nuo lūpų.


       JISAI stovėjo prie lango ir žiūrėjo į dangų. Delčia lyg spindintis dalgis suposi tarp debesų. Gal JAM norėjosi surikti iš visų plaučių: „Vaikai, prilupsiu!.. Kodėl nesusirenkant savo žaislų!..“ Gal JAM norėjosi panirti į juodą, gilų vandenį, tarp debesų. Ašmenys švelniai brūkšteltų per pečius, ir sūrūs lašeliai kapteltų kam nors ant nosies.


       JIS nusisuko ir nuėjo į kambarį žiūrėti televizoriaus. Atsigulė ant sofos, žmona prigludo šalia.


       Lina liko viena.


       Mėlyna naktis kaip katedra. Griežia smuikai pušų viršūnėse, ir rasos krislai krinta ant stygų kaip ėdrios plieno dulkės. „Mes kaip šieno draikanos, sumestos provėžoje, – galvojo Lina, – prisilietimai, bučiniai, švarūs ir nešvarūs, balti priešaušriai ir tokie pat prievakariai... Gal pavyks juos kur nors šiukšlyne užrausti. Lyg puvenas, kurios jau ima dvokti. Kad tik nesudygtų. Dieve, kad tik nesudygtų!..“ Šiukšlyne, tarp saulėgrąžų ir varnalėšų, guli numirę vaikai – somnambulai ir keistuoliai, bjaurūs mutantai, dvasia jų gili ir slėpininga kaip juodas vanduo, ir ji miega po žeme, ir nedūsta.


       Linos šypsena baugščiai nušliaužia ruda virtuvės siena. Ji laiko rankoje stiklelį ir jaučiasi pavargusi. Dangus už lango ima blykšti. švinta. Kaip reiks pareit namo - šitokioje šviesoje?..


       Miegamajame šnarpščia JIE, ir tik ji viena sėdi prie virtuvės stalo. Paveikslas?.. Pustuštis raudono vyno butelis. Nukleiptos šlepetės guli prie slenksčio, balti jų bumbulai – du negyvi purūs balandžiai. Už lango sučirškia ankstyvieji paukščiai, ir jų balsai primena Linai metalofonų skambesį ir mokyklos suolą, ji mato save, prisiplojusią prie jo ir skubiai nusirašinėjančią matematikos namų darbus.


       Pro gėlėtas užuolaidas į vidų sprūsta balkšvas dangus. Naktį jis panašus į stiklo šukėmis nubarstytas grindis. Pilnatis – lyg per stebuklą išlikusi lėkštė.


       Vidurdienį vėl bus slopi kaitra, žodžiai džius ant liežuvio, galva spengs ir bus pasibaisėtinai tuščia, norėsiu būti žuvimi, įsikniaubusia į šaltus maurus lyg į pagalvę.


       Norėsiu palikt atidengtą šulinio viršų, kad pribyrėtų šukių iš dangaus, bet mane subars: uždaryk! Katė įkris, vėl teks ištraukt apipuvusią...


       Vakare niekur nebeisiu. Užmigsiu lyg vaikas, seilė nusidrieks per pagalvę.


       Už lango su perkūnija nugriaudės lengvas lietus. Dangus su žeme susikeis vietomis, šulinys įtrauks pilnatį, o nuspirti batai, parverstas kibiras, dalgis ant obels šakos, medetkų kupstas, katė ant suolelio, pakartas ant skalbinių virvės koštuvis apsups ją lyg išblindusios žvaigždės.


       O kažkas išeis į kiemą, ir kraujo karoliukai raudonuos tarp šalto sidabro šukių lyg nokstančios spanguolės. Pilnatis – lėkštė, pilna karčių uogų.


       1993 m.


       Šerelytė, Renata. Žuvies darinėjimas: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.