Saltenis_Saulius       Trys vyrai, trys barzdoti vyrai baltais chalatais, įbedė savo gilias akis į paprastą ir naivią Laimutės sielą, lyg tuščią prasto popieriaus „Primos“ pakelį, ir padarė aiškią sielos išklotinę... Rugsėjis, lankymo valanda: dega vakaro saulėj raudoni ligoninės korpusai, ir tvoskia perkaitusių smegenų karščiu. Mano vaikystės draugas, persitreniravęs kultūristas iš Utenos su chalatu ant nuogos krūtinės, stovi laikydamas rankoj pasiskolintą iš Laimutės moterišką veidrodėlį ir įdėmiai, lyg trokšdamas atsimint kažką nepaprastai svarbaus, žiūri jau ištisą pusvalandį į savo bicepsus, tricepsus ir kitokius raumenis, kuriais tikriausiai dievas mūsų visai neapdovanojo... Laimutės šliurės numintos, Laimutės pižama sulaistyta neišplaunamom rudom – lyg sutraiškytų vabalų – dėmėm, Laimutės pirštukai nuo „Primos“ gražiai pageltę, ir pati Laimutė graži graži, lyg paskutinis žvėrelis, įvytas biblinio kedro viršūnėn. Mano vaikystės draugas tyli, ir geležiniai, jau spėję taukeliu apaugt raumenys pučiasi ir nemano atsileist, o Laimutė kantriai laukia savo veidrodėlio, prisispaudusi prie krūtinės plastmasinį krepšelį su žydru, dangiškos spalvos užrašu: „Lufthansa“. Liufthanza? – klausiu, matyt, šiaip sau, Laimutė droviai šypteli ir vėl gniaužo „Primą“, nors ką tik baigė vieną cigaretę, bet tuoj nuo tos pačios užsidegs kitą...


       Ak, kai turėjo Laimutė penkiolika su trupučiu metų, pasaulis nušvito dangiškai žydrom liufthanzos spalvom – tada visai netyčia susidūrė prie irklavimo bazės su Janeku, Janeku Rajeckiu, kuris tais laikais mėgo trainiotis arčiau vandens sportų ir varyt, kaip visados, savo miglotas ir slėpiningas prekybas. Janekas, žavusis Janekas Rajeckis, nieko nevalgė, tik kramtomą gumą, kalbėjo lietuviškus ir rusiškus žodelyčius laužydamas vokiškais ar angliškais akcentais, taip kaip šneka dabar ir Laimutė, ir atrodė jis kaip tikras vokiečių treneris ar masažuotojas, todėl ir vaikščiojo jie už rankučių iki vakaro, kol Laimutė šventai įtikėjo liufthanzos žydrumu, gyvenimu, blizgančiu, elegantišku lyg iš spalvotų žurnalų, visai ne tokiu kaip jos sumautas penkiolikinis ir pilkas gyvenimėlis už trisdešimt du rublius per mėnesį. Tada vakare irklavimo bazės sandėly, kai už sienos kažko keikėsi ir plūdosi tikri masažuotojai ir treneriai, žavusis Janekas, Janekas Rajeckis, kramtomos gumos, plokštelių ir atsarginių dalių karalius, pasiguldė Laimutę, paskubom pažaidė su ja, susišukavo savo garbanas, nupūtė nuo šukų ir nuo apykaklės pleiskanas, išvedžiojo užrašų knygelėj turkų italų gamybos parkeriuku Laimutės vardą, padėjo šalia kryželį ir: čiau čiau! – išgaravo visiems laikams, palikęs plastmasinį liufthanzos krepšelį su keliom cigaretėm. Kai viskas iškilo aikštėn, Laimutę iššveitė iš technikumo bendrabučio, svarstė viešai ir ne visai viešai, o ji tik spaudė prie krūtinės žydrą liufthanzą su keliom kvepiančiom cigaretėm ir gynė taip, lyg tuoj pat įžengtų žavingi iki ašarų, nepamainomi treneriai ir masažuotojai ir ištartų žavinga rusiška lietuviška užsienietiška tarme: Laimute, mieloji, eime!..


       O svarbiausia – draugas Rakauskas... draugas Rakauskas iki išnaktų direktoriaus kabinete tardys Laimutę, spaus savo storais, sardelių pavidalo pirštais, glamžys jos sielą ir prieš šviesą iki pačių reikšmingiausių smulkmenų mėgins suskaičiuoti ir išsiaiškinti, kokius autografus ten paliko įvairūs užsienio treneriai ir masažuotojai, aštuonviečių irkluotojai ar šiaip kokie karlikai iš gastroliuojančio buriatų cirko, ir kai Laimutė, nepražiojusi nė karto burnos, nepraliejusi nė vienos ašaros, staiga jau po vidurnakčio lyg nei iš šio, nei iš to pakels aukštai savo graudžiai trumputį sijonėlį, draugui Rakauskui išsprūs papilkėjusi Laimutės siela iš pirštų, jis susimąstys, dėl viso pikta užtrauks užuolaidas ir nusiaus batus... Draugas Rakauskas dėvi dryžuotas kojines, draugo Rakausko dryželiai trenkia ožiu – ir ne todėl, kad jis iš Merkinės, ir ne todėl, kad Merkinėj daug ožkų, ir ne todėl draugui Rakauskui įkando Laimutė į kulną vidurnaktį direktoriaus kabinete. Vis dėlto plačiai nuskambėjo draugo Rakausko apmąstymai apie šiuolaikinio jaunimo kelius ir klystkelius su tikrais Laimutės vardais ir pavardėm, ir net fotografijom, parašyti be jokio nereikalingo silpnadvasio šlubčiojimo... Rakausko namuose žydi dryžuoti kulnai - dvi nuomininkės studentės lituanistės kaip dvi drovios pelės laukia nakties, kad galėtų šmurkštelt į vonią, – Rakauskas geria virtuvėj prieš miegą kefyrą su maike ir melsvais triusikais (ak, palikim taisyklingas glaudes ir vasarinius marškinėlius kalbos specialistams ir įvairiems katedrų vedėjams...), Rakauskas tiki savo ilgaamžiškumu ir kefyru, naikinančiu puvimo bacilas ilgoj dvylikapirštėj žarnoj bei kitose mažiau reikšmingose žarnose, Rakauskas žiūri pro nuosavą langą, ir viskas, kas už lango, ypač lietui lyjant, – net upė ir peršlapęs šuo – atrodo amoralu ir verta kritikos...


       Trys vyrai, trys barzdoti vyrai baltais chalatais, išskleidžia ir lygina, lygina Laimutės sielą, rugsėjo saulė tvoskia į raudonus ligoninės mūrus ir sublykčioja Laimutės veidrodėly, išblukindama geležinius mano vaikystės draugo bicepsus, – jis prisispaudžia prie pilvo mano atneštus sūrelius, slyvų kompotą ir pyragaičius su rausvo kremo įdaru, o penkis apelsinus man kažkodėl baisiausiai norisi atiduot Laimutei, bet mano vaikystės draugas staiga praveria burną ir niūriai klausia: tu manęs aplankyt atėjai ar šitos?.. Tavęs, sakau, bet... Atiduok! – sako persitreniravęs vaikystės draugas, atstumia Laimutę, rimtai, ūkiškai atima iš jos apelsinus ir susikiša į chalato kišenes. O ji juk pasileidus... Jai gerai ir be apelsinų... Laimutė varto ir trina veidrodėlį į rudom vabališkom dėmėm išmargintą pižamą, lyg kažkur į veidrodžio gelmes netyčia būtų įkritęs koks bicepsas, ir aš tada sakau, kaip visada, matyt, šiaip sau: jeigu man būtų aštuoniolika... ar bent dvidešimt keleri. Palaukit, Laimute!.. Jeigu būtų galima atgal sugrįžt... Jeigu? – suklūsta Laimutė. Jeigu... -sakau, tai aš pasiimčiau tave ir išsivežčiau... ne, ne ten, ką padarysi! – gūžčioju pečiais, rodydamas į liufthanzą, kur nors arčiau... Kur nors kitur... į Uteną kokią nors... Ji staiga išsitraukia iš krepšelio, matyt, vienintelę, matyt, ne mėnesį, ne du kažkam saugotą amerikonišką cigaretę ir ištiesia man. Po velnių! – sakau sau... O pati, matau, traukia trupančią aukščiausios rūšies „Primą“. Rūkyk, sako Laimutė keistai nušvitus. Rūkyk!.. Ir staiga kietai iki skausmo įsikabina man į alkūnę, bet paskui ima neramiai dairytis į šonus ir sunerimus klausia; jeigu?.. Kodėl jeigu?!


       Jeigu, jeigu... jeigu man būtų aštuoniolika ar pagaliau nors dvidešimt keleri ar jeigu aš turėčiau bent geležinius bicepsus kaip mano persitreniravusio vaikystės draugo, geležinius nervus, geležinius, geležinius... Jeigu būčiau geležinis, geležinis... O kol kas draugas Rakauskas tvirtai tebestovi dryžuotais Laimutės prakąstais kulnais, smaugia sardeliškais pirštais kefyro butelį ir žiūri į amoralų, ypač lietingom dienom, gyvenimą už nuosavo lango, o kol kas Janekas, žavusis Janekas Rajeckis, atsarginių dalių ir optimizmo pilnom kišenėm, deda net nemirktelėjęs ant mažos mūsų Laimutės sielos – ir ant mūsų visų nepraktiškų, ir ant plačiųjų liaudies masių – ir ženklina, įžūliai šaipydamasis, mūsų blyškias kaktas savo kryželiais...


       Šaltenis, Saulius. Atminimo cukrus: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1983.