Saltenis_Saulius       Žmogau, sakau, – nepatinka... gerbiamas kolega, sakau. Kokie mes kolegos, žmogus man sako. Drauge, tada, sakau, nors, be abejo, mes kartu sunkiais laikais kiaulių neganėm; pone, sakau, nors man jaunystė, o jums alkoholis neleidžia pasidaryt ponu; tamsta, sakau, galit kiek norit sukiot ar net išraut mano švarko sagą, bet netampykit gyslų ir nereikalaukit, kad aš dabar – be beretės ar kiaunių kepurės, šlapiam sniegui krintant ant mūsų galvų, Vilnelei bėgant į upelę Viliją, o Vilijai savo kanalizacijos srutom, sulūžusiais vežimėliais, netirpstančiais vandeny gumos dirbiniais ir šviežia gamtos mylėtojų duona maitinant žiemojančias antis, pats, priremtas prie medžio vaikystės prisiminimų, literatūrinės mugės erzelio, amžinos iki mirties meilės trūkumo ir indėniškų vaikystės prerijų ilgesio, – pasakyčiau tamstai, kas yra per žvėris tas mūsų sumautas gyvenimas? Ak, sakot, gyvenimas yra žolytė, prasikalusi pro išdaužytą asfaltą, – ir dar ties geležinkelio pervaža! Cha, tai kas, kad pervaža, bet žolytė prasikalė, tai kas, kad cukrinių runkelių pilnos mašinos pervažiavo ją, bet aš sakau jums, priremtas alkoholio kvapo iš tamstos burnos, nebesugrąžinamai prabėgančio gyvenimo maudulio, susimaišiusio su bizonų kanopų sukeltom prerijų dulkėm, kad šita žolytė, jei ne dabar, vėlyvą rudenį, tai bent prieš šventas kalėdas ir laimingus Naujus metus prisikels ir pražys geltonais mano mylimiausių gėlių – saulašarių – žiedais... Ponas rašytojau!..


       Aš ne ponas, sakau...


       Tada atsiprašau, bet jūs, jaunuoli pablyškęs, nesukiokit nosies į šalį: laimingi Nauji metai dar toli, o šventos kalėdos dar toliau, todėl aš jums parduodu siužetą už tris rublius ir vieną taloną troleibusui.


       Man negaila! – šaukiu grieždamas dantimis, nes pasiilgau laukinių ančių, nes pavargau nuo siužetų, nes nieko gyvenime daugiau nebetrokštu kaip tik žolytės, vienos vienintelės, pražydusios nepamirštamais geltonais žiedais ant asfalto prieš pat laimingus iki pasiutimo Naujus metus. Man negaila nei trijų rublių, nei trijų milijonų, jeigu tik jie sutrinti dar liko mano kelnių, švarko ir kiaunių kepurės kišenėse, – taigi varyk, brangusis, taip, lyg pasakotum man pirmą, o ne dešimtą jau ar dvyliktą kartą, varyk siužetą už tris rublius ir taloną troleibusui... Nors aš jau žinau, kaip buvo prie pervažos, kur retkarčiais mėgina kai kas prasikalt ir kur prieš dryžuotą šlagbaumą sustoja cukriniais runkeliais pakrautos ar perkrautos mašinos... Jonas Ardinskas, jūsų ir mūsų visų vaikystės draugas, mūsų širdies brolis su švarkeliu ant nuogo kūno, sėlina prie sustojusios runkelių mašinos šypsodamasis taikia ir mieguista šypsena, linkčiodamas į kairę ir į dešinę savo praplikusia didele galva, lyg atleisdamas iš anksto savo ir viso pasaulio nuodėmes, įsiropščia į kėbulą ir, prisidėjęs pirštą prie lūpų, grūda runkelius sau už kelnių, už švarko ir po pažastimi, nes žmogui, kuris yra užstatęs net marškinius kartu su siela, cukriniai runkeliai yra paskutinė viltis ir išsigelbėjimas, nes šituos runkelius, išpūtusius jo švarką ir kelnes, galima paverst bjauriu alum, verčiančiu iš kojų.


       Ponas rašytojau, jeigu negėrėt tokio alaus, tai, vadinasi, sėdit dramblio kaulo bokšte, sergat mažakraujyste ir visiškai nepažįstat gyvenimo!..


       Kaltas, sėdžiu, sergu, nepažįstu!.. Taigi, o sunkvežimis tikriausiai galingas, su priekaba ir veidrodėliu, dviem tiltais varomas, o šoferis, tai yra vairuotojas, sėdi šiltoje, pasitikėjimą keliančiu – benzino ir odekolono – kvapu dvelkiančioj kabinoj, o Vanda Bzežinska, Jūratė Mainelis ir Ala Hofman, priklijuotos ant garso signalo, šviečia jam į akis savo neįtikėtinai didelėmis ir mūsų eiliniam gyvenime nepasitaikančiomis krūtimis. Taškuota kaip tikro tigro striukė maloniai raukšlėjasi vairuotojui žemiau juosmens ir šiek tiek aukščiau klyno, ties pažastimis ir nugara, ir jis seka veidrodėlyje taikiai ir palaimingai besišypsantį Joną Ardinską su dviem runkeliais po pažastimis ir pats lygiai taip pat šypsosi, ir atleidžia savo ir artimo buvusias ir būsimas nuodėmes.


       Žydi geltona pervažos budėtojo vėliavėlė, vairuotojas paima į rankas suvedamąjį raktą, išlipa iš kabinos ant purvu apnešto ir nuobodaus asfalto, nutraukia Joną Ardinską, jūsų ir mūsų vaikystės draugą, žemėn už kairės kojos kartu su šešiais runkeliais, kurie iš saulės, lietaus ir amoniakinio vandens sukaupė savy tikriausiai šešis kilogramus cukraus, ir tvoja suvedamuoju raktu jam per veidelį. Tačiau Ardinskas, be abejo, yra mano arba jūsų amžiaus, ir todėl jis nebėgs kaip vaikėzas paknopstom, plasnodamas skvernais ir susiėmęs už nosies, o pasiliks stovėt su vienu runkeliu kelnių kišenėj ant asfalto, nulydėdamas galingą dviejų tiltų, tigro kailiu apmuštą sunkvežimį, svyrinėjantį į šonus per geležinkelio bėgius, ir labai nustebintas, lyg būtų su marškiniais ar net kaklaraiščiu, stengsis užrašyt delne pirštu, padažytu į pakrypusią šonan ir išplatėjusią nuo suvedamojo rakto nosį, nutolstančios mašinos numerį...


       LICH – šitaip prasideda šitos mašinos vardas, šitaip vadinasi mūsų siužetas už tris rublius ir taloną troleibusui.


       Ponas žmogau, sakau, sužeistas hieroglifų, rašomų pirštu iš nosies ant delno, ponas kolega, nemokat pasakot, magijos ir stebuklo kvapo jūsų siužetui trūksta... Žinoma, galit pasakot tą patį ir tryliktą kartą, tik, prašyčiau, ne kaip už tris rublius ir taloną troleibusui, o kaip už tris milijonus suglamžytų, devintam rate dėl mūsų ir tamstos kaltės žūstančių sielų... Todėl tegu būtinai grįžta Jonas Ardinskas namo per lauką, per išraustą žemę, kanalizacijos griovius, pro įspūdingus šilko arba pliušo kombinato gelžbetonius, augančius ne dienom, o valandom į viršų, tegul grįžta -mažutis ir susigūžęs kaip finaliniam kino kadre – namo su vienu runkeliu ir smarkiai pasikeitusia nosim! Tegul neištirpsta jo figūrėlė kinematografinėj migloj, tegul grįžta jisai – užkeikiu jus, ponai, – namo, tegul žmona atidaro jam duris, tegul ji tyli ir dvelkia visišku abejingumu ir bitumu kaip asfaltas ties pervaža, bet tegul tiktai jinai įsileidžia Joną Ardinską, mūsų vaikystės draugą, mokykloj per pamokas svajojusį nugalėt vėžį, TBC, venerines ligas, svajojusį išrast miltelius nuo pleiskanų ir vakciną prieš mirtį, tačiau netyčia jaunystėj pakliuvusį į kiną ir ryškią jupiterių šviesą, į dvi šiek tiek teigiamas recenzijas centrinėj ar kitokioj spaudoj, o paskui į užmarštį, alkoholį ir žmonos glėbį, kuriai, matyt, ilgai tebešvietė tie kino ir kitokie jupiteriai ir kuri, ačiū dievui, tebetiki nors tuo, kad jos duktė, Jono Ardinsko kūnas ir kraujas, yra ne šiaip sau, ne eilinė, o visa galva peraugus pirmą „C“ klasę ir kvailą mokytoją. Gerai gerai, aš sutinku, kad išgerta visa sielvarto taurė – ir ne dvi, o net tūkstantis – ir kad nebėra daugiau jėgų nei pykt, nei bartis, nei kalbėt, bet jeigu Jono Ardinsko duktė, kaip mano ir jūsų visų vaikai, yra nepakartojama, tai tuo pačiu ir mes patys - vieninteliai, nepamainomi, nepaprastai geri ir labai labai reikalingi šeimai, meilei, gatvei, tautai ir valstybei, nes be mūsų pasaulis pasidarytų darganas ir purvino asfalto spalvos...


       Ir todėl naktį, kai J.Ardinskas gulės vaikiškoj dukters lovelėj, o žmona, apkabinusi dukterį, – plačioj jų vestuvinėj lovoj, kai jis riesis į kamuoliuką kaip kirminas, pritrėkštas baisios vienatvės, ir kartos inkšdamas: lich lich ir tūkstantį kartų lichchch, – lyg negailestingo ir abejingai žiauraus savo viešpaties dievo vardą - paslapčiom, pirštų galais, gelsvomis gėlytėmis išmargintais naktiniais marškinėliais atslinks Jūratė Ardinskaitė, pirmos „C“ klasės ir mūsų visų pasididžiavimas, ir pro lovelės groteles su šaukštu maitins jį atšalusia manų koše ir, be abejo, prasidės didžiulis stebuklas: Jonas Ardinskas sustiprės, galės atsisėst ir nulaikyt sunkią galvą, paskui išmoks vaikščioti ir ištart ne tik tris garsus, bet ir daugybę kitų, įdomių ir labai būtinų žodžių, ir paskui užaugs labai didelis, labai gražus, labai reikalingas ir vienintelis kaip mes patys ir visi mūsų širdies broliai...


       Šaltenis, Saulius. Atminimo cukrus: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1983.