Saltenis_Saulius       Tada, kai aš gavau savo pirmąsias atostogas, man buvo aštuoniolika, ir aš nežinojau, kad širdžiai nėra jokių atostogų.

       ***
       Aš papasakosiu apie savo draugą šoferį, kuriam atostogos pasibaigė, kai manosios dar nebuvo prasidėjusios.
       Mes susidraugavom prie klubo. Tada mes buvome jau ne vaikai, bet dar ir nesuaugę ir labai mėgdavom eiti į šokius, nes mūsų nenorėdavo įsileisti. Aš stovėjau kartą priešais klubą ir žiūrėjau, kaip jis, mano būsimasis draugas, jau visą pusvalandį ginčijasi su kontrolieriais. Jis tada dar smulkesnis buvo – vaikas beveik atrodė, ir jį pagaliau, netekę kantrybės, paėmė už pakarpos ir išspyrė lauk. Jis ne savo noru nulėkė laipteliais žemyn, pabėgėjo ir išsitiesė ant pilvo. Mergaitės prunkštelėjo, kontrolierius išėjo į lauką ir kvatojosi, įsisprendęs į šonus. Mano draugas tirštai nuraudo, pašoko nuo dulkėtos žemės, pervirto per galvą ir šypsodamasis pliaukštelėjo liežuviu:
       – Olialia!
       Man buvo baisiai gėda, lyg mane patį būtų išspyrę lauk. Aš nuėjau už kampo, jis čiupinėjo kelį ir ašarodamas pasakė:
       – Aš tą diedą vis tiek papjausiu.
       Padaviau nosinę. Jis atsiraitojo kelnes, nušluostė nubrauktą kelį, paskui akis ir apsižvalgęs beveik pašnibždom paklausė:
       – O tos mergičkos... labai juokėsi?
       Mes pasiryžom gerokai pritalžyti tą kontrolierių ir, svarstydami, kaip tai padaryti, ir liedami iš švino kastetus, visai susidraugavome. Bet tas pats kontrolierius kitą šeštadienį praleido mus, ir mano draugas, rodydamas į merginų pusę, garsiai pasakė:
       – Olialia!
       Dabar jis dirbo šoferiu, pūtė dūdą, grojo visur, kur tik reikėdavo, ir nieks nežinojo, kur jam dar teks groti.
       Jis nežinojo, kad kažkur senelių namuose gyvena kvailys, Sodininkas kvailys, kaip žmonės vadindavo, norėdami atskirti nuo kito kvailio. Sodininku jį praminė todėl, kad jis smėlėtoj, akmeningoj pakriaušėj už šiukšlių krūvų augino savo sodą – kelias obelis ir serbentų krūmus. Žmonės juokėsi iš Sodininko, ožkos graužė obelaičių žievę, žemė neaugino nei piktžolių. Jis, alsuodamas kaip mirtinai nuvarytas gyvulys, vilko aukštyn į pakriaušę juodžemį, durpes ir vandenį perkepusiai žemei. Pavasarį, kai pražydo obelis, visi sakė, kad ir Sodininkas pražydo. Jis valandų valandas išstovėdavo savo mažyčiame sode, aukštesnis už obelis, kažką burbuliuodamas panosėje ir su didžiausiu liūdesiu stebėdamas, kaip krenta tik užsimezgę obuoliukai. Ir liko tik vienas obuolys, jis noko, ir Sodininkas neskynė jo, kol jis pats, jam bestovint, nukrito ant žemės. Jis sugriebė jį, ilgai vartaliojo rankose, uostė, paskui, šokinėdamas kaip mažas vaikas, daužydamas šonus rankomis ir šūkčiodamas iš susižavėjimo, pasileido į senelių namus. Ir visi žiūrėjo į Sodininko džiaugsmą, čepsėjo lūpomis, kraipė galvas ir išsiskirstė, širdy pavydėdami jam tos laimės. Bet Sodininkas ir tada nenurimo, mėtė į orą obuolį, šokinėjo, daužėsi, ir obuolys staiga ištrūko jam iš rankų ir ėmė greitai pasišokinėdamas riedėti į pakalnę pro vartus. Sodininkas sustingo pusiau pakeltomis rankomis, jo veidą iškreipė verksmas, ir, sudrebėjęs visu kūnu, pasileido paskui obuolį. Raudonas, nedidelis vienintelis obuolys išriedėjo į kelią, ir tai buvo Sodininko mirtis.

       ***
       Jis atėjo pas mane, aš paklausiau, kaip jam dabar. Jis skėstelėjo rankomis ir liūdnai pasakė:
       – Olialia...
       – Tau reikia užsimiršt, – pasakiau ir pasiūliau, kaip senais gerais laikais, nueiti į šokius. Jis beviltiškai papurtė galvą:
       – Man, supranti... po visų tų velnių... ir nepatogu... Argi, sakai, jau galima?..
       – Galėsi nešokt.
       Aš irgi nešokau, ir mes susėdom dviese ant vienos kėdės.
       Merginos ateina, kviečia jį šokti, jis žvilgteli į mane, aš sėdžiu susimąstęs, tada jis apgailestaudamas išskečia rankas ir liūdnai šypsosi.
       – Tau sunku čia? – klausiu, – tau liūdna čia?
       Jis nusišypso merginai, pažiūri į mane, patrauko pečiais, paskui linkteli galva:
       – Liūdna... o jie šoka laimingi...
       – Tu kalbi todėl...
       – Aš ir taip nebuvau laimingas... visai laimingas. Tu irgi... nieks nebuvo...
       Aš pakylu, jis seka mane, ir mes einame iš salės. Jis šypsosi kažkam ir skėsčioja kažkam rankomis. Mes braunamės durų link, mus stumdo alkūnėmis, kažkas priešaky juokiasi, kažkas patenkintas spragsi pirštais. Aš stengiuosi prisimint, kada buvau laimingas, bet neprisimenu. O gal išleistuvės mokykloj? Ne, aš tada jaučiau liūdesį, nors dainavau ir šokau. Tada sargas, niaurus bekojis, kažko įsiutęs, visų akivaizdoje kirviu sukapojo skambutį ir išėjo iš mokyklos.
       Aplink svetimi, savim patenkinti veidai, kurie tikriausiai niekada nejaučia skausmo, kurie nežinia ką galvoja, ir man labiau dabar patinka toks liūdnas ir sukrėstas mano draugas, negu tas kasdieninis.
       Taip, aš niekada nebuvau laimingas. Gal būt, mes buvom laimingi vaikystėj. Bet mes augom, ir liūdesys įsiskverbė į mus, nes mes ėmėm galvoti, ir dabar sunku atgauti pranykusį džiaugsmą. Mano draugas liūdnas, ir kartais atrodo, kad jis niekada nesijuoks po to, kai jis suvažinėjo Sodininką.

       ***
       Sodininkas gulėjo kruvinas, ištrauktas iš po mano draugo mašinos, nepavijęs savo vienintelio obuolio. Ir žmonės, tylūs ir rūstūs, stovėjo ratu aplink Sodininką ir žiūrėjo į mano draugą. Jis buvo baltas, be lašelio kraujo ir svyrinėjo kaip girtas, paskui suklupo prie Sodininko ir vos girdimai sumurmėjo:
       – Aprišt... man... aprišt...
       Jis pakėlė galvą į žmones (jie stovėjo kaip siena nebylūs) ir staiga drykstelėjo savo marškinius, ir ėmė jais vynioti kruviną Sodininką. Jo alsavimas trūkčiojo, ir žmonės suprato, kad jis rauda viduje. Jie, lyg kažko susigėdę, pasakė:
       – Nereikia... nevyniokit... nereikia...
       Atvažiavo milicija, greitoji, ir žmonės, iki šiol stovėję nebylūs ir tarytum visai be jausmų, ėmė šaukti:
       – Paleiskit šoferį... jis nekaltas... nekaltas!
       Sodininkas, senas ir nepilnaprotis, buvo jau nebe gyvas, o jaunas, beveik dar vaikas šoferis turėjo gyventi, ir jie gynė jį, ir jie gailėjosi jo jauno, užmušusio savo kely senį.

       ***
       Kai Sodininką nešė paprastučiame karste, atėjo jis ir jo draugai su varinėmis dūdomis, nors jų nieks nekvietė. Ir lydėjo dūdos Sodininką, kol užkasė jį po žeme, ir grojo mano draugas be perstojo, ir aš mačiau mėlynas gyslas, išsišovusias jo smilkiniuose, grojo tada, kai kiti nuvargę nutildavo, ir jo viena triūba skardeno virš aukštų kapinių medžių, – ir nieks nebuvo girdėjęs jį taip grojant. Ir žmonės jautė tada, kad lydi ne pusprotį senį, o žmogų, Sodininką lydi. Virš medžių buvo pilkas dangus, ten laukė mūsų nauji pasauliai – o dūdos lydėjo žmogų, nespėjusį pasiekti tų pasaulių.
       Ir kai mes mirsime tolimose, šviesmečių atskirtose nuo gimtosios Žemės planetose, jausdami nepasotinamą Žemės alkį, Žemės, vienos vienintelės beribėj žvaigždynų sietuvoje, tegu mus palydi į paskutinę kelionę senos varinės dūdos. Ir jose bus viso mūsų gyvenimo apibendrinimas, ir tada visai kvailai atrodys tas nuolatinis „būti ar nebūti“.

       ***
       – Tu gražiai grojai, – pasakiau aš.
       Mes vaikščiojome gatvėmis, ir žmonės sakė jam:
       – Gražiai grojai.
       Aš noriu, kad visiems grotų varinės dūdos...
       O tu išėjai, tėve, pilka miline, ir nieks tau negrojo, kai nušovė tave. Aš nežinau, ir nieks nežino, kur tu, bet tavo kapas visur, ir žemė visur šventa, ir žmonės, kurie vaikšto žeme – šventi, ir aš, tavo sūnus, šventas.

       ***
       Iš šviesios vaikystės aš atėjau iki savęs, ir dabar, žingsniuodamas gatve, pliaupiant lietui, iš naujo atradau save.
       – Pasaulis labai didelis, – pasakiau aš kartą vaikystėje, kai, prisirovęs morkų, iškeliavau dulkėtu ir nežinomu keliu tolyn ir, nuvargęs, seniai sugraužęs morkas, ilsėjausi pagriovy. Ir baltos dulkės ant mano basų kojų buvo ne paprastos dulkės, kuriose gali kapstytis vištos, – jos dvelkė kažkokiu lengvu ilgesiu ir tolimais kilometrais, nutįsusiais per žemės lygumas ir kalnus. Ir pasidarė gera, kad yra namai ir mano gimtasis miestas, pasiklydęs tuose neaprėpiamuose žemės plotuose, ir aš buvau laimingas, kad gimiau čia, o ne kitur. Ketverių metų mane operavo, aš vos nenumiriau. Anksčiau didžiuodavausi tuo, bet dabar nebūčiau galėjęs girtis vaikams savo operacija ir rodyti melsvą pjūvį ant pilvo, nes aš supratau, koks platus pasaulis ir kad labai gera, jei jame gyveni.
       Aš žingsniavau dabar, grįždamas iš savo vaikystės, aštuoniolikmetis, jaunas, stiprus, per miestą, paskendusį lietuje, ir klausiausi vandens kriokimo užsikimšusiuose vamzdžiuose, ir mačiau žmogų, parimusį už patamsėjusio, lietaus plakamo lango. Aš jutau tuos nematomus, širdim tesuvokiamus ryšius, kurie jungė mane ir tą žmogų, susimąsčiusiomis akimis žiūrintį į lietų, ir neišsenkančią šilumą, kuri apgaubia mus ir kiekvieną mūsų paliestą daiktą. Mano širdis tyliai dainavo, be žodžių, kaip dainuoja smuikas, ir jaučiau, koks aš esu geras ir kokią beribę meilę nešioju savyje.
       Po mėlynu dangum mano miestas. Kai užlipu ant kalnų, visada išgirstu jo giesmes: darbininkų, skambias ir nekaltas berniukų ir mergaičių, iškilmingas saulėlydiškas senių giesmes. Žmonės dirba, juokiasi, valgo, mylisi, rašo laiškus ir įmeta juos į mėlynas pašto dėžutes. Ir nieko daugiau nereikia, ir viskas prasminga...
       Aš žiūrėjau į pašto dėžutę už alinės kampo, o gatvės dar tebedžiūvo po vakarykštės liūties, ir veržėsi pro skylę iš mėlynos pašto dėžutės lyg iš garlaivio tiršti dūmai: jaunas, toks, kaip aš, žmogus, apsižvalgęs ir gudriai šyptelėjęs, įmetė rusenančią nuorūką į dėžutę ir lyg niekur nieko nuėjo. O, aš tave visada pažinsiu!..
       Grįžau namo, atsiguliau ir užsimerkęs dar ir dar mačiau mėlyną pašto dėžutę, pro plyšį lyg iš garlaivio virstančius dūmus ir pats fiziškai aiškiai jutau, kaip raitosi nuo karščio laiškai ir virsta pelenais. Aš nenorėjau, draudžiau sau galvoti. „Miegot, miegot“, – tikinau save per jėgą, pagaliau užsnūdau ir, neramiai vartydamasis, sapnavau, bet ne pašto dėžutę, o baisų, įniršusį žmogų, mokyklos sargą, kirviu kapojantį skambutį Pabudau, kai kambary jau plaukiojo prieblanda, nuvargęs, lyg visai būčiau nemiegojęs. Į stiklą beviltiškai daužėsi musė. Aš pagiežingai šyptelėjau ir, vis taip pat šypsodamasis, ėmiau priekabiai apžiūrinėti kambarį. Už lango kieme kažkas nematomas atsikrenkštė, kažkas staiga plonai idiotiškai sukikeno. Baisi neapykanta užplūdo mane, ir man atrodė, kad, nutvėręs automatą, galėčiau šaudyti aukštyn, žemyn, visur, į viską aplinkui. Aš mažai, tik retkarčiais rūkiau, bet dabar ėmiau traukti cigaretę po cigaretės iki apsinuodijimo, išsekau, nuilsau, ir mane apėmė gailestis sau, nesuprantamas liūdesys ir skausmas, aš norėjau verkti kaip nuskriaustas vaikas.
       Aš nepažįstu savęs ir, gal būt, ieškosiu savęs ir nespėsiu rasti. Dar vakar, kai pylė lietus, aš buvau šventas, ir pasaulis, ir žmonės buvo šventi, ir aš tikėjau tada, kad taip bus visados, kad iki tol aš be reikalo gyvenau kankindamasis, per jėgą. Atrodė, kad tereikia suvokti, jog mūsų gyvenimas šventas, ir mes, ir viskas mūsų bus gaubiama meilės ir šilumos.
       Bet ateina su rusenančiais papirosais žmonės, kuriems gyvenimas – lengvas, spalvotas filmas, ir sudegina viską.
       Kieme rėkia primuštas vaikas, trinksi priebučio durys, kažkas atkaukši link mano kambario, barbena ir klausia:
       – Gal tamstom žuvies reikia... Šviežia...
       – Ak, nekiškit jūs savo žuvų...
       Taip, nereikia, mums nieko nereikia, mes visko turim, draugų, ir tų daugiau, negu žuvų. „Tai ko tau, sakyk, gerbiamasis, trūksta?“ Aš įsiklausiau į save. Kažkur giliai širdies gelmėse skambėjo senas atsisveikinimo valsas, ir atėjo seniai žuvęs mano tėvas, susimąstęs, pilka miline. Lėkė kažkur juodas dangus, ir varinės triūbos gaudė seną valsą, lėtai sukosi žmonės pilkomis milinėmis, padėję galvas vienas kitam ant peties... Tėvas žiūrėjo į mane, ir aš jutau jo milinės ir šautuvo kvapą. Paskui užtrimitavo kelionėn, ir visi nužygiavo vienodai rūstūs ir susimąstę, ir aš negalėjau atskirti: visi jie buvo mano tėvai...

       ***
       Aš mažai pažinojau savo kaimynus. Dažnai ilgai ir atkakliai galvodavau apie kokį nepažįstamą, kartą sutiktą žmogų ir visai nepastebėdavau šalia esančių. Pirmame aukšte gyveno storas, raudonas žmogus. Jis buvo mėsininkas; dieną dirbdavo, o vakare kentėdavo – taip sakydavo visas namas, kai matydavo jį su sūnum ant suoliuko. Aš irgi sėdėdavau kartu, ir, turbūt, jam būdavo geriau, kai kas nors klausydavosi jo, kenčiančio balsu:
       – Jos kraujas sugedęs... Jie pila naują... Bet iš kur jie ima tiek... Kai aš įsikirtau, beveik stiklinė pribėgo...
       Jo žmona gulėjo klinikose, jis dažnai ten važinėdavo, ir jam kartą aiškiai pasakė: viskas... po dienos... kitos... gali rūpintis karsto.
       Tą vakarą jis beveik nekalbėjo, retkarčiais sukūkčiodavo, paskui, matyt, mintyse palaidojęs savo žmoną, su švelniu priekaištu pasakė:
       – Kraujas tas visur... taigi... Nereikėjo, sakiau... Kam mums tie vaikai...
       Mes kartu nuėjome namo, mėsininkas išsitraukė raktą, atsiduso ir ėmė rakinti tuščio buto duris:
       – Ech, kraujas... taigi... ir karstą užsakiau... tegu dirba... ech...

       ***
       Šiandien radau ant suoliuko kažkieno užmirštą apiplyšusį „Robinzoną Kruzą“, geriausią pasaulio knygą, kaip sakydavau vaikystėje. Aš norėjau, kaip anomis geromis dienomis, pasinerti į knygą ir pajusti tą žavesį, kuris spinduliuodavo iš kiekvienos eilutės, bet bijojau rasti vien nučiupinėtus lapus. Nežiūrėdamas atsivožiau knygą ir ėmiau skaityti.
       „ ... atsisėdau ant žemės, žiūrėdamas į jūrą, kuri buvo tiesiai prieš mane, labai rami ir lygi. Taip besėdint, man kilo įvairių minčių, kaip antai: kas yra ši žemė ir jūra, kurios tiek daug mačiau – iš kur jos kilo, ir kas aš esu ir tie visi kiti padarai... Aš atsikėliau susimąstęs ir nuliūdęs nuėjau atgal į savo užuolandą...“
       Vaikystėje aš nesupratau, kad Robinzonas – tai aš, dabar ir aš pergyvenau tą žmonių ilgėjimosi jausmą, kuris kaip nesuprantama gėla persmelkdavo visą kūną, ir atrodė, kad visas mano gyvenimas tebuvo vien nesibaigiantis žmonių ilgesys.
       Temo, mėsininko vis nebuvo, aš atsilošiau į medį ir pro lapus pamačiau žvaigždėtą dangų. Kažkur tarp šakų buvo lizdas, ištirpęs tamsoje, ten buvo tylu – paukščiai miegojo su paukščiais šonas prie šono savo namuose, žmonės uždegė šviesas, valgė vakarienę, gerdami pieną ir riekdami nuo vieno kepalo duoną, ir gulė, jausdami vienas kito alsavimą. Mano langas buvo tamsus: ten niekas neraikė duonos ir negulė kartu miegoti. Tėvas užsimetė ant peties šautuvą ir išžygiavo visam laikui, ir motina, kai buvo gyva, dažnai bedirbdama staiga sustodavo ir imdavo pasakoti, tarsi kalbėtųsi su savimi. Aš daug ką užmiršau – nereikia pykti ant manęs, mažas tada buvau.
       Aš gimiau sušaudytoj, apdegusioj ligoninėj išdaužytais stiklais. Motina pagalve užkimšo langą, bet vis tiek pūtė šalti skersvėjai. Kitoj gatvės pusėj degė vaistinė, vėjas nešė dūmus, ir aš ėmiau kosėti.
       – Tu smarkiai kosėjai... Saugokis bronchito, – visada sakydavo motina, pertraukusi prisiminimus.
       Aš ir dabar dažnai kosčiu, matyt, tie prakeikti karo dūmai giliai įsigraužė į mane.
       Visi motinos prisiminimai nejučiom sueidavo į tėvą. Jis ir atsisveikino su mumis paskubom, nenusiimdamas šautuvo, o aš rėkiau ir stūmiau šalin savo tėvą, apsivilkusį šiurkščia miline.
       Paglosčiau ir palikau knygą po medžiu su paukščiais ir žvaigždėmis, ir nuėjau vienas miegoti.
       Aš įpratau, man pasidarė lyg kokia pareiga sėdėti po medžiais su mėsininku ir jo sūnumi.
       Mėsininkas, kaip visada, padūsauja apie blogą kraują ir eina namo. Berniukas, matyt, bijo tuščių, seniai netvarkomų kambarių ir sėdi tylėdamas, sunėręs pirštus ant pilvo kaip senis. Su juo dar sunkiau, negu su jo tėvu. Aš juokinu jį, net mėginu vaikščioti ant rankų. Jis žiūri į mane nemirksėdamas, išplėstom akim ir tyli, nesišypso. Aš klausiu jį:
       – Ką tu mėgsti? Na, ką tu mėgdavai?
       – Pasakas...
       Aš nežinau gerai nė vienos pasakos, niekas man jų nesekdavo, bet man nesunku visur matyti pasaką. Aš žiūrėjau į iškritusį iš lizdo paukštytį ir pasakojau berniukui apie jį, bet taip, kad jis gyvas būtų.
       – Taip, paukščiukas gyvas, ir bus jis visada gyvas. Paukščiai irgi gimsta, kaip žmonės. Aš ir tu, mes visi gimėm, – bet sakoma, kad paukščiai prasikala. Mažas paukščiukas prasikalė, motina jį apgaubė sparnais, ir jis dabar žinojo, kad visa, kas gera ir šilta, vadinasi motina. Jis išlindo iš po motinos sparno ir krūptelėjo: buvo tamsu, girdėjosi kažkokie baisūs, bet įdomūs garsai. Jis sužinojo, kad tai jų namai – medžiai šniokščia...
       – Tau įdomu? – paklausiau berniuką.
       Aš galėjau pasakoti visą naktį.
       – O jų namai – medžiai? – atsakė berniukas.
       – Na taip, ir jie gyvena...
       – O medžiai kapinėse patys auga ar juos sodina? – paklausė mėsininko sūnus.
       Aš pakilau, nieko nesakydamas, beveik šiurkščiai paraginau berniuką, atidaviau jį mėsininkui ir ėmiau kopti tamsiais laiptais, kabindamasis turėklų, į savo kambarį.

       ***
       Vakare atėjo mano draugas, pasakė „olialia“ ir nusijuokė. Buvo gera, suoliukas stovėjo tuščias – mėsininkas, matyt, buvo pas žmoną, ir atrodė, kad jokios mirties negali būti šiame puikiame pasaulyje. Aš mylėjau medžius, ir mes atsisėdome po jais, kur kiekvieną vakarą kentėdavo mėsininkas. Aš nekentėjau ir galvojau, kad ir mano draugas negali kentėti tokį puikų vakarą.
       Vos spėjom prisėsti, kai pamačiau mėsininką su sūnum už rankos. Jis atsisėdo greta mano draugo, ilgai dūsavo, šnarpštė, paskui pasakė, pirma taikydamas man, paskui mano draugui:
       – Kraujas, taigi... O tu labai gražiai grojai...
       Mano draugas žvilgterėjo į mėsininką ir ėmė batu knisti žemę.
       – Kraujas tas... taigi... o ji, vargšelė, kamuojasi... nemiršta, – pasakė mėsininkas ir pakartojo su tokia baisia širdgėla ir neviltim, kad mano draugas atsitraukė nuo mėsininko.
       – Nemiršta... jie dirbtuvėse karstą padarė... nieks nemėgsta karstų... ir turėjau pasiimt...
       Mėsininkas palietė mane prakaituota ranka ir, persilenkęs per mano draugą, ėmė šnibždėti.
       – Tu žinai... taigi... jis sandėliuke stovi dabar... ten ir buhalterės kartu malkos ir viskas... bijo moteriška, supranti, tokie jau žmonės... Tai laikinai... laikinai... ar galėčiau perkelti į jūsų... taigi...
       – Ak, darykit, kaip jūs...
       Man buvo gaila vakaro.
       Mėsininkas sušilęs tempė karstą pro malkinės duris, sūnus stovėjo šalia ir nemirksėdamas žiūrėjo į karstą, aš irgi žiūrėjau, bet nenorėjau padėti mėsininkui.
       Paskui jis vėl prisėdo prie mūsų, šluostydamasis kaktą, su lengvu pasitenkinimu atsiduso, skubiai išleido dar vieną atodūsį, sunkų ir kenčiantį, kažką galvojo, paėmė už rankos mano draugą ir pasakė:
       – O, tu gražiai grojai... labai gražiai... Man, matai, supranti... gera ji buvo... Ar negalėsi pagrot, kai... Noriu, supranti, kad laidotuvės...
       – Aš negrosiu.
       – Ne, tu ne taip... aš užmokėsiu ir...
       – A, pasilik tuos pinigus... man ne tiek duodavo, ir tai... – jis atsitraukė nuo mėsininko, bet mėsininkas vis tiek bandė pagauti jį už rankos, ir man atrodė, kad jis pašoks ir išrėks jam į veidą:
       „Atitrauk velniop savo karstuotas rankas!“ Bet jis tik nekantriai pasakė:
       – Na, ko tu prikibai... ir, be to, gyvą žmogų... nemyli, kad taip... O aš negrosiu... užtenka man jau...
       Mėsininkas pabalo ir ėmė giliai traukti orą. Berniukas staiga prišoko prie mano draugo, ėmė jį daužyti kumščiukais.

       ***
       Visur buvo mirtis... Vaikystėje, kai pradėjau galvoti, aš buvau nemirtingas, ir mano mylimi žmonės turėjo būti nemirtingi. Bet jie netikėjo tuo ir todėl mirė. Tada manyje dar gyveno dievas, jis buvo kuklus ir primindavo save tik vakare, kai reikėdavo melstis. Aš jau tada buvau maištininkas, skaičiau Baironą ir neapkenčiau jokio nusižeminimo. Tad kaip aš galėjau klauptis ant kelių? Ir aš ėmiau melstis gulėdamas, ir buvau lygus su dievu.
       Paskui atėjo mirtis – vaškinės žvakės, vaškinis motinos veidas ir kvapas, mirties kvapas. Aš pirmąkart, stingdamas nuo atsivėrusios prieš mane klaikybės, suvokiau, kas yra mirtis, ir supratau, kad dievas – tai mirtis, ir ėmiau neapkęsti jo. Naktį kartą pabudau ir ilgai žiūrėjau į tamsą. Langai buvo ne juodi, o juodai mėlyni, švytintys su baisia įtampa. Kažkur toli griaudė, švokštė medžiai ir kaukė šuo, paskui nutilo, ir kauksmas pasigirdo arčiau.
       Pajutau šąlant širdį ir instinktyviai susiriečiau į kamuoliuką – aš žinojau, kad čia ateina dievas, neapkenčiamas mirties dievas. Man pasirodė, kad išgirdau durų girgždėjimą ir žingsnius link mano kambario.
       Aš sukandau dantis, man atrodė, kad šaltos rankos grabinėja po patalą. Aš verkiau:
       „Dieve, palik mane, leisk man gyventi... kam tu pasiėmei mamą... aš niekam netrukdau, ir tu niekam netrukdyk... ir tegu gyvena visi, kuriuos aš myliu, tegu visi nemiršta...“
       Aš maldavau, o jis piktai juokėsi. Man stingo širdis, bet, beprotiškos drąsos apimtas, pasakiau jam:
       – Aš nesimelsiu!
       Jis užspringo juoku, ir aš, virpėdamas, sulaikęs raudą, ėmiau grasinti:
       – Aš nušausiu tave... aš užmušiu tave... aš nebijau tavęs... ir kam tu visiems trukdai!
       Paskui išgirdau burzgiančią kieme mašiną ir besikeikiantį šoferį ir daugiau nebebijojau. Kambary buvo šviesu nuo mašinos prožektorių, ir dievo nebebuvo: jis pabėgo ir niekada nebegrįžo.
       Aš kūriau tada planus susprogdinti visas bažnyčias ir kapines, atimti iš senių, besigardžiuojančių mintimis apie mirtį, visas lazdas ir ramentus, išvesti į saulę ir priversti juos juoktis, šokinėti, būti sveikais ir pasakyti tada žmonėms:
       – Žmonės, mes nemirtingi!
       Dabar stebiuosi, kad manęs visai nebejaudina vaikystės nemirtingumas. Nejaugi aš pasidariau mirtingas, kaip tie žmonės, kurių nekęsdavau, ir man darosi baisu, kad mano širdis gali išsekti ir aš negalėsiu gyventi neramiai ir audringai. Aš nenoriu būti panašus į tuos vadinamus subrendusius, aš noriu būti vaikas, kuriam viskas prieš akis ir viskas neaišku.

       ***
       Kiemu eina gražioji laiškanešė. Prieš mano langą ji susikaupia. Aš užrakinu duris ir spūdinu į tamsųjį koridoriaus galą. Ji lipa laiptais, spaudžia durų rankeną, ilgai stovi ir nueina, nepalikusi jokio laiško.
       Kai pradėjau dirbti, man buvo sunku, aš neturėjau draugų, ir būdavo gera šnekėtis su draugišku žmogumi. Ji ateidavo, baigusi išnešioti paštą visai gatvei. Aš drybsodavau tuo metu lovoje, nusisukęs į sieną. Ji klausdavo:
       – Tau vis nesiseka?
       Man visiškai tada nesisekė, ir gamykla rytais, kai eidavau į darbą, pasitikdavo kaip urzgiantis žvėris.
       Aš sekdavau tylius jos žingsnius: štai ji pataisė kažką ant stalo, kažką pastatė į vietą, aš jos visai nesivaržydavau ir kalbėdavau, kas ateidavo į galvą: apie darbą, apie tai, ką aš galvoju ir kas mane kankina. Ji klausydavosi tylėdama, nenuleisdama nuo manęs akių.
       O vėliau aš ėmiau jos vengti.
       Dabar, kai man atneša laiškus, jų neskaitau: juos rašo ji pati ir pati nešioja.

       ***
       Mano draugas nuo ryto važinėdavo mašina, ir aš slampinėjau be tikslo po miestą. Prieš akis buvo visa diena, kišenėje turėjau pinigų, ir aš nutariau pasigerti. Alinėje pradžiai užsisakiau tik alaus, ieškodamas vietos atsisėsti. Jauni barzdoti žmonės užmerktomis akimis lėtai siurbė alų. Aš laukiau, kada jie atsimerks, bet jie, tikriausiai, nieko nenorėjo matyti. Kažkoks apygirtis linkterėjo man, aš atsidusau ir prisėdau prie jo. Jis buvo gerokai įgėręs, padeklamavo kažkokį eilėraštį ir prisipažino, kad myli mane. Aš užsakiau vyno, jam daviau tik truputį ir gerdamas susilyginau su juo.
       Jis žiūrėjo į mane nemirksėdamas ir ėmė mūriai į taktą linguoti galvą:
       – Eina dienos, eina, eina...
       Paskui kimiai su ašaromis akyse uždainavo:

       Naktis be mėnulio,
       Kaip širdis be meilės.

       Aš atsilošiau ir girtai nusijuokiau:
       – Nėra jokios meilės... pasaka, ir tu dar, seni...
       Jis ėmė gintis rankomis, pridėjo pirštą prie lūpų:
       – O, nekalbėk, nekalbėk... Tu jaunas dar... duok, pabučiuosiu...
       Jis norėjo apkabinti mane, kai staiga susigūžė.
       – Nejudėk... ten už lango... duktė... aš nenoriu... nejudėk.
       Aš pamačiau už stiklo mergaitę ilgais puikiais plaukais. Jos veido gerai neįžiūrėjau, bet ji man pasirodė liūdna ir graži. Ji pastovėjo kiek ir nuėjo. Aš atstūmiau girtą jos tėvą ir išbėgau į gatvę. Aš buvau drąsus ir pasisiūliau palydėti. Paskui staiga atsiminiau, kad gėriau išsivilkęs, paprašiau lukterėti ir kaip viesulas nukūriau į alinę pasiimti švarko. Grįžau, bet jos jau nebebuvo, ir spyriau į alinės duris.
       Paskui kažkas apsikabino mane ir išvedė iš alinės, aš ėjau kažkur ir miegojau nuvirtęs kažkur. Kai, ramstydamasis sienų, pasikėliau, buvo naktis. Nusvyrinėjau atgal į alinę. Ant durų kabojo sunki spyna. Atsistojau prie didelio stiklinio lango taip, kaip stovėjo ta liūdna ir graži mergaitė, ir pamačiau savo veidą. Ta pati įgrisusi nosis, tos pačios kiauliškos akys, nešiojama nenunešiojama burna, raukšlėta rūkoriaus ir alkoholiko kakta, kur barška kelios mintys ir daugiau nieko. Ir nėra jokios žmogaus didybės, o jeigu kas taip sako, tegu pasižiūri į alinės langą, ir medžiu, tada atrodys, būti geriau, negu žmogumi.

       ***
       Pabundu staigiai, lyg kieno stuktelėtas, akimirką nesąmoningai priešinuosi tai naujai būsenai, bet miegas jau nušvilpė nuo manęs kaip vienišas automobilis naktį, ir aš dar užsimerkęs pamatau šviesą. Man regis, kad net jeigu būčiau aklas, visada pabusdamas matyčiau šviesą, ir aš dalelę sekundės būnu lyg kūdikis, kurio širdis ir protas vien lygūs balti laukai. Bet tuoj griaudėdamas užlieja mane kažkoks pilkšvai juodas nerimas, per akimirksnį gerokai pasenstu, viduje viskas įsitempia, ir aš visai pabundu lyg žvėris, pasiruošęs mirtinam šuoliui.
       „Jeigu žmonės šaudytų, manęs neužkluptų netikėtai“, – pagalvoju kas rytą ir nulydžiu pilka miline žygiuojantį per širdį tėvą. Tai tapo man kaip malda, ir šiandien dundėjo juodas, rūstus dangus, kaleno kulkosvaidžiai ir ėjo tėvas mano širdies laukais. Galvą slėgė vakarykščio girtavimo drumzlės, ir man ypatingai sunku buvo jausti tėvo milinės šiurkštumą ir šautuvo svorį, ir aš sėdėjau nuleidęs galvą.
       – Koks tu, sūnau?..
       Tėvas žiūrėjo į mane, ir raitėsi juodi karo dūmai. Aš tik tylėjau, parėmęs galvą kumščiais, ir jis nužygiavo, nes jo laukė sunki ir amžina kelionė.

       ***
       Vaikščiojau gatvėmis, ir keistas nerimas stūmė mane. Aš žinojau, kad turiu sutikti kažką, ir žiūrėjau į visus praeinančius žmones – bet ne jų man reikėjo. Nuvargau, nuėjau į Didžiąsias pievas, dribau į žolę, užsimerkiau ir staiga aiškiai pamačiau melsvai pilką alinės langą, gražią ir liūdną mergaitę už jo, ir ilgesys suvirpino mane:
       – Ateik tu, liūdna ir graži, ateik į šias Didžiąsias pievas...
       Atsimerkiau, dangumi, vydamiesi viens kitą, lėkė balti debesys, vėjas siautė virš pievų, ir gulint žolės atrodė kaip tankus ir aukštas miškas. Aš išgirdau, greičiau pajutau miegančio žmogaus alsavimą. Žolėje, už vienišo krūmokšnio, veidu į mokyklą gulėjo tas baisus, bekojis žmogus, sargas, kirviu sukapojęs mokyklos skambutį. „Jeigu jis turėtų šautuvą, puikiai galėtų apšaudyt mokyklą.“
       Jis pabudo staiga, persivertė kniūpsčias ir paklausė, durdamas į mane pirštu:
       – Tu mokeisi mūsų mokykloj?
       Aš linktelėjau galvą. Jis atsisėdo, ištiesė abiem rankom savo koją ir susijuokė:
       – Tai durnas sutvėrimas ta koja... seniai nupjovė, o vis ramybės neduoda.
       Atsiduso, stuktelėjo protezu į žemę ir niūriai burbtelėjo:
       – O aš dar jūrininku norėjau būt...
       Jis man nepasakė nė dvidešimties žodžių, bet aš mačiau visą jo gyvenimą, aš kūriau jį, ir visa tai, ką šis bekojis sargas turėjo bjauraus, nereikalingo ir šlykštaus, man savaime atkrito, ir liko žmogus, kurio visas gyvenimas tebuvo vienas didelis troškimas, viena didelė svajonė.
       Jis labai norėjo būti jūrininku ir būtų buvęs. Išsiruošė, atsibučiavo, nusigėrė, ir tą pačią dieną malūnas įsuko jį, – ir sudie, jūra. Prieš tuos keliolika metų jis atėjo į mokyklą, išvargęs ir susenęs, su puikiu senovišku skambučiu. Ir priėmė jį sargu daugiausia dėl to skambučio, ir davė kambarį pusrūsy, šalia katilinės. Atpjaudami koją, žmonės kartu atpjovė nuo jo kažką daugiau, jis užsisklendė savy, tapo atšiaurus, ir niekas per tuos ilgus metus nežinojo, kas dėjosi jo širdy. Jis įprato niekinti ir nekęsti visa, ką jis gaudavo iš žmonių, ir jam atrodė, kad, priimdami jį į mokyklą, žmonės duoda jam išmaldą, nors iš tikrųjų jis buvo stiprus ir geras darbininkas. Jis niekada nebuvo matęs jūros, bet ji užgriuvo jį – šviesi, sklidina laimės, o ne vandens, kai jis ruošėsi tapti jūrininku, ir – kažkokia karti, deginanti kaip nuoskauda, bet vis tiek geidžiama, kai jam nupjovė koją. Jis gulėdavo savo kambarėly prie katilinės, ir naktimis kankindavo jį jūra, spėjusi pavirsti kažkuo gyvu, ir jis geisdavo jos, kaip geidžiama moters. Ir kai retkarčiais kas nors, prisiminęs jį, pasiūlydavo važiuoti kartu su ekskursija prie jūros, jis blykšdavo ir, kietai sučiaupęs lūpas, staigiai nusisukdavo. Jis nežinojo, kad nejučiomis mokykla jam tapo laivu, kuriuo jis vagojo jūrą, laiko jūrą. Ir jis kūrendavo ne mokyklos katilinę, o laivo mašinas ir, iškeldamas vėliavas, vaikščiodavo ne mokyklos stogu, o laivo deniu, ir jis jau būdavo nebe sargas, kuris skambina pamokoms, renka šiukšles ir kūrena netikusia anglim katilinę, o vairininkas, atsakingas už savo laivą, tegu ir eilinis vairininkas. Jis neaiškiai pajuto tą tik tada, kai sukapojo skambutį ir visam laikui išėjo iš mokyklos. Jis, o ne kas kitas turėjo skambinti paskutinį kartą tiems, kurie paliko mokyklą, jis, o ne kas kitas matė, kaip vaikai virto vyrais, ir kai jam neleido šito, kai net jėga norėjo atimti skambutį, jis suspaudė jį ir pasakė:
       – Aš atsinešiau, aš išsinešiu, – ir, kietai sučiaupęs lūpas, visų akivaizdoje užsimojo kirviu.
       Saulė pasisuko ir plieskė mums į veidą.
       – Ta saulė šiandien kepina, – pasakė sargas.
       Kepina... Ir ten prie jūros saulė jį kepino. Kai jis išėjo iš mokyklos, ilgai bastėsi be vietos, ir dienos pasidarė pilnos irzlumo. Jis pasiėmė su savim viską, net sukapotą skambutį, nenorėdamas mokyklai nieko palikti, ir nežinojo, kad palieka viską. Jis dabar turėjo daug laiko, ir jūra, kaip niekada, jį kankino, ir jis neištvėrė. Autobusas vežė jį visą dieną, o jis sėdėjo sustingęs kaip lavonas, nenusivilkdamas net savo storo švarko. Paskui jis brido per pajūrio kopas, nuvargo, ir jam atrodė, kad nėra jokios jūros – žmonės išsigalvojo ją, kad jį kankintų.
       Bet pagaliau jis pamatė jūrą. Ji buvo rami, kaip didelis ežeras, saulė kepino, ir visas paplūdimys buvo nugultas žmonių. Tai vadinosi jūra. Jis ėjo pačia pakrante, vienintelis juodas ir nerangus tarp nuogų, įdegusių žmonių, palikdamas gilias pėdas. Ėjo, įsmeigęs žvilgsnį kažkur priešais save, ir raukšlės, sugulę prie lūpų, buvo lyg kirviu iškapotos.
       – Kur jūra?.. – sumurmėjo jis, į nieką nesikreipdamas, bet jį išgirdo tie nuogi, besivoliojantys smėlyje žmonės, kažkas nusikvatojo:
       – Čia jūra...
       – Kur?.. – pakartojo jis.
       – Čia, seni, čia...
       Jis nuėjo per Didžiąsias pievas ir paliko tylų, visur esantį gerumą, kažkokią meilę, persunktą gėlos.

       ***
       Aš galvoju apie tą bekojį žmogų, sukapojusį kirviu skambutį, ir jaučiu dar didesnį dirginantį ilgesį ir nerimą. Kai vaikštau gatvėmis, man ima atrodyti, kad ieškau ne tos mergaitės už alinės stiklo, o kažko liūdno ir gražaus. Ir aš, kaip niekada, aštriai juntu laiko svorį, valandas, minutes, akimirkas, kurios ne šiaip sau laikas, slenkantis laikrodžių ciferblatais, o mūsų gyvenimo gyva, neiškertama dalis. Aš buvau tikras, kad rasiu, ko ieškau. Ir kai pagaliau gatvėje sutikau tą gražią ir liūdną mergaitę, ji juokėsi, ir aš nežinojau, ar prieš mane tai, dėl ko aš jaučiu nerimą ir ilgesį ir bastausi gatvėmis. Aš žiūrėjau į ją, šypsojausi susimąstęs, kalbėjau apie pirmą mūsų susitikimą, apie švarką, paliktą alinėje, siūliau susitikti dar kartą, nors ne tą tuo metu galvojau. Aš ilgai žiūrėjau į ją, užmiršau šypsotis, ji irgi staiga liovėsi juoktis, ir pasakiau susimąstęs, beveik niūriai:
       – Vis tiek ateik.
       Ji valandėlę tyrinėjo mane, apsisuko ir nuėjo. Aš ėjau šalia jos ir žiūrėjau jai į veidą. Ji stabtelėjo, ir aš paklausiau:
       – Ateisi?
       Ji apsidairė aplink, lyg šaukdamasi pagalbos, žvilgtelėjo į mane, nudelbė akis, o aš vėl paklausiau:
       – Ateisi?
       Ji skubiai, tartum netekusi kantrybės, nežymiai linktelėjo ir beveik bėgte nubėgo. Aš staiga nusijuokiau ir niekaip negalėjau suprasti, kur manyje tūnojo šitokia daugybė linksmumo.
       Dangus buvo baltas, žmonės geri, medžiai galingi, ir aš buvau galingas.

 

       Šaltenis, Saulius. Atostogos: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1966.

 

       Skaityti toliau