sventickas valentinas       Analizė ir sintezė. Sąveikos ir jungtys. Tai abstrakcijos, kurių galią literatūra, kaip ir kitos gyvenimo sritys, vis labiau jaučia.

       Pasaulyje nebelieka nieko atskiro, gryno, elementaraus. F. Engelsas rašė: „Dialektinei filosofijai nieko nėra galutinio, absoliutaus, švento; visur kur ji mato nykimo žymę, ir niekas prieš ją negali atsilaikyti, išskyrus nenutrūkstamą atsiradimo ir nykimo procesą, begalinį kilimą nuo žemesnio į aukštesnį“ (1).

       Susiliečia be galo tolimi dydžiai. Socializmas ir kapitalizmas, brėždami kiekvienas savo ideologijos liniją, vis dėlto randa bendrą kalbą taikaus sambūvio, ekonominio ir kultūrinio bendravimo klausimais. Abstraktus humanizmas atmestas. Visai ne paradoksas, kad žmogaus kraujas gali būti pralietas dėlei žmonijos pažangos. (J. Požėros romano „Šalnos“ herojus, vykdydamas tarnybinę užduoti, prisideda prie banditų ir lemiamą akimirką rimtai svarsto, ar leista jam, nenorint išsiduoti, šauti į saviškį – komunistą Žarėną.)

       Tiesiog globališkai psichologizuojamas menas, auga tokie mokslai, kaip psichofizika, matematinė lingvistika, skaičiais, lentelėmis ir formulėmis nemaža pasakoma apie literatūros kūrinį. „Skaičių pasirėmę, /Bandysim įrodyti /Žmogaus teoremą“, – juokauja A. Baltakis ,,Skaičių baladėje“, dedikuotoje V. Statulevičiui (kn. „Upės ir tiltai“, 1976, p. 472). Sąjunginė kritika atkreipia dėmėsi į lietuviško romano polikonfliktiškumą. Suartėja, kalbos būdą ar komponavimą viens kitam skolina skirtingi menai. Alf. Bieliausko romane „Ji mylėjo Paulį“, J. Apučio novelėse, R. Lankausko „Netikėtų išsipildymų valandoje“ siužeto išdėstymas, ryškus išorinis vaizdo piešinys primena kinematografą. Pastarasis prozininkas, per ištisą puslapį galintis aprašinėti kasdieniškiausią situaciją (stumdymasis troleibuse ar parduotuvėje), tapo ryškiaspalvius sąlygiško piešinio paveikslus. Jauno prozininko Vydo Asto apsakyme vidinis monologas pereina į ilgą eiliuotą tekstą, primėtytą S. Nėries ir J. Degutytės kūrybos eilučių. Pasirodo prozos, paremtos laiškais, dokumentais, kūrinių publikacijų su autoriaus komentarais, rašomas esėjinis romanas. Teatrologė G. Makarova, pasakodama apie Vakarų teatrą, stebisi: „Jau penkeri metai, kai skirtingi metodai ir stiliai, būdai ir formos, teorijos ir koncepcijos dažniausiai ne paneigia viena kitą, o koegzistuoja; viename spektaklyje gali rasti tai, kas atrodo visai nesuderinama“ (2). Meno upė su netikėta jėga suvirpina savo turinio ir išraiškos krantus bei užtūras iš jos pačios gelmių pakilusia banga – kultūros ir meno vertybės tampa naujų kūrinių faktūra ir pretekstu. ,,Kaip šilkaverpis, ėsdamas lapus, išleidžia šilko siūlą, taip ir literatūra, ėsdama pati save, pagimdo naujus kūrinius“, – rašė V. Kubilius straipsnyje „Kultūra – kūrybos šaltinis“ (3).

       Tai tik menkas žiupsnelis išorinių faktų, rodančių, kaip šiandien gyvenime ir kūryboje viskas siejasi, kokius sudėtingus reiškinius žmogus aiškinasi ir bando apibūdinti, suvienyti ir atskirti. Tik dialektiškas požiūris pakelia šią sudėtingumo naštą ir padeda nubrėžti jų raidos ir perspektyvos liniją. Kuklią atkarpą joje paliks ir aštuntojo dešimtmečio lietuvių lyrika. Kokia ji yra tokios intensyvios apykaitos metu?

       Poetų kūryba taip pat atsiduria įvairių jungčių lauke. Iškalbingos E. Mieželaičio knygų antraštės – „Aviaeskizai“, „Montažai“, „Antakalnio barokas“, „Monodrama“. Jaunas poetas A. Grybauskas 1977 m. „Poezijos pavasaryje“ išspausdino eilėraščių ciklą „Keli kino terminai“. J. Degutytė eilėraštyje „Peizažas su paparčiais“ (rink. ,,Prieblandų sodai“, 1974, p. 36) nupiešia vaizdą, paskui sako „arba ne“ ir pradeda viską iš naujo; taip veiksmo juostelė atsukama kine ar telereportaže (M. Frišo mėgstama vaizdavimo priemonė). J. Vaičiūnaitės eilėraščiuose situacijos vaizdas dažnai primena nuotrauką ar kino kadrą: „iš aplytų pakalnučių kvapo, /iš marmurinio debesų baltumo, /iš nuorūkų kartaus ir šilto dūmo, /iš numesto nerūpestingo apavo /susiformuoja laimė“ (rink. „Neužmirštuolių mėnesį“, 1977, p. 33). E. Matuzevičiaus rinkinyje „Žalios metų salos“ (1975) randame eilėrašti su paantrašte „Tema paveikslui“ (p. 99). A. Masionis parašė straipsnį „Poezijos ir dailės sankryžos“ (4). Nebe naujiena poetų knygose prozos atkarpos, ir vargu ar tikslinga jas griežtai skirti nuo strofomis surašyto teksto. Lietuvoje nemaža poetų, kurie ne tik eiliuoja, bet ir tapo, kuria skulptūras, rašo prozą ir kritikos straipsnius. A. Maldonis, išleidęs šešias eilėraščių knygas, literatūros vakare prisipažįsta stalčiuje turįs prozos bandymų. Dramaturgai surimuoja savo ankstesnius veikalus, eilėmis kalbama šiuolaikiniame kine („Romansas apie įsimylėjėlius“), o lyrika savo ruožtu draugauja su epo ir dramos elementais.

       Tokios yra išorinės žymės, kritika jas jau yra komentavusi. Jos atspindi mūsų laiko dvasią, kurios svarbia ypatybe tampa dialektikos nuolatinis jutimas, taikomas kartu visam pasauliui ir savo sąmonei. O tai sudėtingiau, negu suvokti tikrovės dialektiką šalia savęs. Taip ir negali būti, tiesiog šio reiškinio individualioji pusė šiandien giliau įsisąmoninama. Dialektikai ne vien paklūstama, ji kartu tampa savistabos būdu. Šie mūsų sąmonės judesiai palieka pėdsakų ir poezijoje.

 
       1

       Sąveikų, ryšių, prieštaringumų pajautimo laikas šį tą išjudino arba aktualizavo eilėraščio viduje. Pasaulis toks sudėtingas, tiek įvairių tiesų skelbiama, kad, norėdamas rasti savąją, turi daug kuo abejoti. „Jaučiu galingą abejonės trauką“, – rašo J. Macevičius rinkinyje „Šauksmas“ (1975, p. 55). Abejonės trauka, keičianti dabartinio eilėraščio poveikio priemones, – argi ji neturi net ir pačios literatūros sąlygotų priežasčių?

       Ko tik neskelbė ir negynė per savo gyvavimo laiką lietuviškas eilėraštis. Ir pagonybę, ir krikščionybę. Ir poną, ir mužiką. Maždaug iki 1905 m. revoliucijos uždara tautinė vienybė buvo jo programinis šūkis. Vėliau vieni poetai įsikimba į nacionalistinius lozungus, kiti stoja revoliucijos tiesų barikadon, aukština tautų draugystę. Karai vienus pastumia į reakcijos, nevilties, pasimetimo liūną, kitus paskatina šaukti į kovą už marksizmo argumentuotus pažangos tikslus. Tarybinių metų poezijoje aukštinamas kosminio ūgio žmogus ir kartu rūpinamasi kasdieniškiausiais dalykais (šiuo požiūriu galima gretinti E. Mieželaičio ir A. Baltakio lyriką). Bauginamasi dėl atominio karo grėsmės, verkšlenama dėl niokojamos gamtos, natūralumo ir kartu pašiepiamos šios nuotaikos kaip istoriškai nepagrįstos, pabrėžiamas tikėjimas šviesia žmonijos ateitimi.

       Analitiškas, ironiškas, į savarankišką galvojimą linkęs šių dienų žmogus, prisiskaitęs ir vienokių, ir kitokių poetinių skelbimų, vargiai betiki poeto žodžiu taip, kaip anksčiau. ,Jeigu aš tikiu, vadinas, taip ir yra“, – tvirtino viename eilėraštyje J. Vinokurovas („Izvestija“, 1961.IX.8). Tikėk į sveikatą, skeptiškai šypteli šiandien skaitytojas ir ieško literatūros, kuri įtikintų ne tik patosu, įtaiga, autoritetu (tų žymių poetų dabar tiek daug), bet ir argumentais, einančiais iš tvirtos pasaulėžiūros ir savito tikrovės suvokimo. Abejojimas, nepatiklumas tapo siena, kurią eilėraštis turi kažkuo pramušti.

       Betgi nieks nesiima aklai jos daužyti. Menininkas pirmas pagauna tai, kas dar tik plevena ore. Abejojimas, ginčas, prieštaravimai, loginiai argumentai tampa poezijos kasdienybe. Literatūros tyrinėtojas G. Pospelovas paryškina naują aspektą lyrikos apibrėžime: meninio tipizavimo objektas čia yra socialinės sąmonės charakteringumas5. Tokia koncepcija (nors joje, man rodos, per maža dėmesio skiriama poeto asmenybei) smarkiai praplečia lyrizmo supratimo ribas, nurodo raidos vagą. Visuomenės sąmonės pakitimai ar atskirų jos pusių aktualizavimas tampa lyrikos transformavimosi priežastimi. Hegelis poezijai patarė laikytis kaip galima atokiau nuo mąstymo kategorijų, filosofinio samprotavimo formų ir proto sąryšingumo6. Bet gyvenimas, nuo kurio dėsnių Hegelio estetika šiuo požiūriu atšlijusi7, lyrikos raidą kreipė savaip. Lyrika neatsisakė nei minties, nei filosofinės sentencijos, nei energijos, glūdinčios pasaulėžiūroje. Ar dialektiška šiandien, sąveikų laikais, tokiu būdu ginti lyrikos žanrini grynumą; ir kas gi tai yra – subjektyvi saviraiška, jausmas, nuotaika? Ir viskas? Ko pagaliau norime – ar turėti „gryną“ lyriką kaip žanrą, ar tiesiog gerą literatūrą?

       Lengva paklausti, sunku atsakyti. Nes absurdiška yra paistyti apie „nežanrinį“ literatūros reiškimosi būdą. Nes turi būti žymės, aiškiai rodančios kūrinio žanrą. Keblu teorijai, kai praktika griauna jos tiesas; ir nepasakysi, kad ji bloga. Bet tai dėsninga. Ir jeigu mintis šiandien vis daugiau vietos užima mūsų sąmonėje, kuriems galams, pasakytų G. Pospelovas, mąstymo būvius slėpti nuo lyrikos?

       Ir eilėraštis imasi šitos naštos. Kraštutiniai poetiniai skelbimai, kuriuose kontrargumentai apeinami, mums jau atrodo riboti, mažai tepasakantys. Psichologinio įvykio vieta – skirtingų pradų traukos laukas, santykių, jungčių, susikirtimų situacijos:

       Greta giesmė, greta auka,
       Greta pradžia ir pabaiga.
       Blyškių svajonių maišatis
       Po apakimo, smilgų gaisro,
       Ir atsisakymo, ir geismo
       Dar tebeplėšoma širdis...

       A .  M a l d o n i s .   „Pilnatvė“. – „Pergalė“, 1976, Nr. 8, p. 3.

       Just. Marcinkevičius deda brūkšnį – santykio ženklą – tarp žodžių, stumiančių ir traukiančių kits kitą:

       artimas – tolimas – savas –
       kartu – atskirai – pro tave
       – – – – – – – – – – – – – –
       pažinti – atmesti – priimti –
       ir mažai – ir per daug –

       „Žodžiai“.– Kn.: Eilėraščiai, Mažosios poemos, 1975, p. 299.

       Jo eilėraštyje „Įkvėpimas“ (ten pat, p. 278) menininkas kantriai neša kūrybos golgotą, regėdamas aukštai žvaigždelę stebuklingą. Bet ne, šitaip jau negalima užbaigti eilėraščio, ir jo paskutinėse eilutėse išgyvenimas sustingsta abejonės judesyje: „nejaugi ji seniai užgesus ir šalta, <...> nejau ir ši auka daugiau nereikalinga?“ Arba paliekamas tarp dviejų priešingų krantų, o neperkertamas deklaracijos užtvanka. Ten, kur anksčiau buvo jos vieta, šiandien skaitome:

       sukurkit šūkį, kurs mane
       išgelbėtų – – – –
       – – – – –ir tyli medis,
       ir tyli paukštis ir žmogus.

       „Kas girdi tylintį“. – „Literatūra ir menas“, 1977.V.28.

       Būk sveikas, – sako poetas liūdesiui, nes žino, kad, apsivalęs jo ugnyje, išnirs į naują paviršių. Tokios pilnatvės pajautimo akimirką gimsta priešingybes jungiantys pasakymai: „juodoji žvaigždė“, „džiaugsmingas pelenas“; jie itin būdingi M. Martinaičio, O. Baliukonytės lyrikai (,,priimdamas – atsisakau“, „dvelkia nuo saulės šalčiu“; „tamsi šviesa“, „tas pragaras – žmonių dangus'...). Įstabi A. Žukausko „Ramovės“ pabaiga: „Smagu, kad linksminamasi, kad valgoma ir geriama /Romovėje – vulkano kratery!“ (rink. „Atabradai“, 1975, p. 458).

       Prieštaringumų lauke patikrinta eilėraščio idėja įtikina atsižvelgimu į viską; abejoti neleidžia loginiai, faktiniai ir lyriniai argumentai:

       ...Suspigo bombos, kosminės raketos,
       nutaikytos vėl tiesiai į mane...
       Bet manyje pažadintas poetas
       kartojo – ne,
       kartojo – ne
       ir ne...

       ...Tu sakai:
          gražus pasaulis miršta...
       Laukia nebūtis ir nežinia...
       – – – – – – – – – – – – – –
       Senas miršta?
                 Miršta... Taip, tačiau
       žemės įsčiose jau gema naujas...

       E .  M i e ž e l a i t i s .  ,,Apokalipsinis dialogas“. – Kn.: Aleliumai, 1974, p. 539–540.

       Čia matome ir ginčo būseną, kuri šiandien tampa dažno turiningesnio eilėraščio ar poeto pasisakymo komponentu. E. Mieželaičio „Servanteso metuose“ Jis ir Aš polemizuoja esminiais kūrybos klausimais (kn. „Horizontai“, 1970, p, 147–158). Dėl meno prasmės ginčijasi Jis ir Aš V. Rudoko „Dialoge su skeptiku“ (rink. „Rugių šviesa“, 1975, p. 9–11). Tikslingai, nuosekliai visus „už“ ir ,,prieš“ surikiuoja panašios sandaros eilėraštyje „Jaunimas. Polemika“, išspausdintame 1977 m. „Poezijos pavasaryje“ (p. 199–201), V. Reimeris ir A. Maldonis „Reportaže iš mažo miestelio“ (rink. „Pėdsakai“, 1971, p. 44–46). Rašoma daug eilėraščių, kur oponentas nedalyvauja, bet jį jauti. Taip A. Baltakis eilėraštyje ,,Eksperimentai in vivo“ iš rinkinio „Duona ir debesys“ (1973, p. 13) ironizuoja buržuazinės Lietuvos himną.

       „O, nebijokite – /į didvyrius netaikau“; „Nesakykite, /kad mes perdaug griežti“ – tai būdingos J. Macevičiaus eilėraščių pradžios. Taip pradedama ir A. Maldonio „Gyvosios žolės“ (rink. „Pėdsakai“, p. 15) pirmoji strofa. Pašnekovą gerai jauti jo eilėraštyje „Skrydis“ (ten pat, p. 10); šis poetas dažnai polemizuoja su savimi ankstesniu arba atidžiai užrašo visą minties bei išgyvenimo kelią – su teiginiais, kontrargumentais, išlygomis ir apibendrinimais („Atoslūgis“, „Delčios peilis“, – ten pat, p. 9, 67). Panašūs geresnieji R. Keturakio eilėraščiai rinkinyje „Atspindžiai“ (1974).

       Minties siužetu, intriga, kai sąmoningai paleidžiamos į kovą šviesios ir tamsios jėgos, grindžiami ištisi E. Mieželaičio knygų skyriai ir ciklai. „Išmoningame idalge“ (kn. „Horizontai“, p. 160) rašoma:

       Bet kam to reikia, senas vaike?
       Labai čia, kūdiki, manai,
       Tų riterių pasauliui reikia?
       Kam šie beprotiški planai?

       Ir kitame to paties ciklo eilėraštyje:

       Jie akli – donkichotiško sakalo
       Neapkenčia, nes kurmių kukli
       Filosofija kurmių nepakelia
       Net malūnų sparnais; jie akli...

       p. 165

       Panašaus, nebūtinai tokio tiesioginio eilėraščių gretinimo šiandien rastume daugelio poetų knygose. Poeto pozicija neužsibaigia vienu kūriniu, jis vis grįžta prie sau svarbių temų, praplečia jas arba suabejoja, pasižiūri iš kito taško. M. Martinaitis, iškėlęs į 1974 m. pasirodžiusios knygos antraštę programines eilutes „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, kuriose širdies byla priešpastatoma regimo pasaulio patikimumui, rinkinio pabaigoje vėl susimąsto: „Negi ta akių šviesa tikra, – /jai žaizda gyvybės atvira?“ (p. 83). E. Matuzevičius minėtame rinkinyje „Žalios metų salos“ eilėraštį, prasidedantį žodžiais „Iš lėto žemėj senka upės, jūros, ežerai... /Seklėja žodžiai, polėkiai ir mintys“ (p. 31), užbaigia nerimo gaida. O sekantis knygos puslapis – pati ramybė, išmintis, tai, kas kasdienybėje pastovu. „Žinau, kad stebuklų nebūna“, – rašo poetas eilėraštyje „Mėnesiena“, o rinkinį užbaigia žodžiais: „Atsimenu ir atsiminsiu visada /Netyčia man /Likimo dovanotus stebuklus“ (p. 152).

       Mintis nelinkusi pasitraukti iš lietuviško eilėraščio. „...Nuo minčių /perdien neatsiginu“, – guodžiasi A. Churginas 1976 m. išėjusiame rinkinyje „Blyksniai“ (p. 8). Tvirtą jos karkasą jaučiame E. Mieželaičio poezijoje. Mintis čia tokia greita ir pasitikinti savimi, kad kartais nebėra kada tobulinti poetinę kalbą ir šalia įdomių poetikos naujovių – „Ru (bliovas – Vrubeli) sai, vadinas, atėjo čia aplankyti“... (kn. „Horizontai“, p. 50) – atsiranda profesionalaus, bet automatiško eiliavimo. Mąslumas, taurus vėtyto ir mėtyto žmogaus kalbėjimas vyrauja E. Matuzevičiaus, A. Žukausko, A. Miškinio lyrikoje. J. Šiožinys į rinktinę „Rogių kelias“ (1976) deda prieš ketvertą dešimtmečių parašytus žodžius: „Raumenis ir protą /Jeigu kas pabandytų /Uždaryti už grotų – /Gyvenimo pažanga sustabdyta!“ (p. 80). „Eisim, spręsim ir mes /Mįslę painiąją laiko“, – žada S. Anglickis, vienas vyriausių mūsų poetų (kn. „Suvirpa žemės pilnatis“, 1975, p. 30). Saviraiška, nusiteikimu, žodžio magija, rodos, viską galėtų pasakyti Just. Marcinkevičius, bet ir jis, žiūrėk, išgyvenimą sutvirtina minties grandine: paukščiai, miegantys tavyje, pilni rytmetinių žarų – bet kas rudenį vienas po kito jie išskrenda – į jų lizdus sutupia vakaro paukščiai (kn. „Eilėraščiai. Mažosios poemos“, p. 289). M. Martinaitis taip pat atremia išgyvenimą į tvirtą loginę formulę: „Širdis mana – Šalis mana, /kaip vienas aš – tu man viena“ (rink. „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, p. 8). Frazė, kuria išsakoma abejonė proto galia, – „Kad suprasčiau – proto netenku“ (ten pat, p. 81) – smogia kaip tik minties spyruokle.

       Lyrikoje daugėja abstrakčių sąvokų (būtis, buvimas, lemtis, amžinybė, visuma), vis rečiau poetai imasi atskleisti būseną, vis dažniau ji lakoniškai apibūdinama (vienatvė, pastovumas, ramybė, atvirumas). Visa tai keičia eilėraščio sandarą. Informacijos, analizės amžiaus pasėka... Ką nors pajautus, tuoj pat ateina į galvą dešimtys girdėtų žodžių, kuriais tarsi viskas pasakyta. Reikia gilaus savitumo, gebėjimo atsiriboti nuo regėto, girdėto, kad apgintum nuo štampų išgyvenimo individualumą. Abstrakcijas, lyg ir netinkančius poezijai apibūdinimus taip pat galima atgaivinti, kaip, pavyzdžiui, padarė su žodžiu „atgyvena“ A. Žukauskas eilėraštyje apie žodžių ir vaizdų pikiu mumifikuotą pelę (p. 33).

       Tokia tendencija. Abejojimo, ginčų, argumentavimo dvasia, pastangos įtikinti palietė eilėraščio pobūdį. Bet ar tai nauja? Sąmonės vaizdo požiūriu – taip. Poetikos – ne itin; tiesiog paimta iš tradicijos tai, ko šiandien reikia. Loginiai sprendimai, objektyvus žinojimas yra lietuviško eilėraščio būdingi bruožai, išryškėję jau mūsų šimtmečio išvakarėse, – tvirtina V. Kubilius straipsnyje „Lietuviškoji lyrikos samprata“9. Nemaža dalis poetų jais remiasi ir šiandien, tų ypatumų nenustūmė į antrą planą psichologizavimo polinkis ir dvasinių būsenų savaimingumas. L. Ginzburg teigia, kad nėra kitos žodžio meno rūšies, kurioje tradicija būtų taip sunkiai įveikiama, kaip lyrikoje10. Betgi lietuvių lyrikams nebuvo ir ypatingo preteksto tą tradiciją kraipyti. Poeto žodžių ir liaudies sąmonės sutapimas sukūrė eilėraščio tipą ir poetiką, kuri, įveikus nacionalinį uždarumą, ne vienu atveju atitiko ir revoliucinių lūžių, ir mūsų laiko reikalavimus.

       Tokia tendencija. Poezijos kryptis, ne visuma. Ne visi ir ne viskas jos paliesta. Net neramu, kad taip ramiai apie ją čia kalbama. Nepasitenkinimui pagrindo yra. (Minties įsigalėjimas apskritai keltų abejonių, jeigu neturėtų tolygaus jausmo atsvaro; bet jis yra, apie tai vėliau.) Abejojama, viskas ginčijama ir komplikuojama be perstojo, kasdien; ir pasimetama, kai reikia pasakyti ką nors aiškaus, konstruktyvaus. (Poetų pokalbiai apie kolegų knygas kartais virsta nesibaigiančiais priekaištais kritikai, apie pačią kūrybą nieko kontraversiško nepasakant.) Ne viską eilėraštyje galima palikti priešingų jėgų susikirtimo aikštelėje. Kas tokiu atveju pasirenkama? Deklaracija, kurios nepajėgiama atnaujinti – ramiausiai (ką padarysi...) arba su bejėgišku įtūžiu kartojamos stereotipinės frazės. Kuo jas bandoma pakeisti? Žaisminga didaktika, metafora, žyminčia pageidaujamą išgyvenimo kryptį. O čia jau viskas priklauso nuo poeto individualybės ir meistriškumo. Tikras išganymas – filosofinio mąslumo akimirkos, vedančios idėją į tvirtą perspektyvos ir apibendrinimo kelią. Belieka išvengti niveliacijos, pakartojimų; o iki jų netoli: „Senas miršta? /Miršta... Taip, tačiau /žemės įsčiose jau gema naujas“ (E. Mieželaitis. „Aleliumai“, p. 540); „Bet kol mes kosim, /įlindę į kampą, /Kiti ateina, /linksmi ir gražūs“ (A. Baltakis. „Duona ir debesys“, p. 35); „...iš nukritusio obuolio /Sėklos turi išdygti“ (V. Rudokas. „Rugių šviesa“, p. 44); „Ir sulaužytos ietys iš žemės vėl pradeda dygti“ (J. Strielkūnas. „Vėjas rugiuos“, 1971, p, 6)... Koks ryškus šiose citatose braižų individualumas, o išgyvenimo kryptis – ta pati. Ginčo ir argumentų poetika nebus įtaigi, kol neatsisakysime elementaraus, seklaus priešpastatymo (,,O baldai? O kilimai /Paties nedomina?“ – ,,niekinu tą vienadienę garbę“). Anokia čia polemika, jei Aš žavus teisuolis, o Jis nepataisomas miesčionis. Jeigu jau skolinamės dramos elementus, imkime ir tikrą dramatizmą. O tai jau mažiausiai dvi galingos jėgos, jų priešprieša; lyg ir neįvardintos, bet nuolat jaučiamos jos J. Strielkūno eilėraščiuose. Kiek jėgos, atvirumo ir jaudulio dramatizmas duoda naujai J. Macevičiaus lyrikai! Ar mažiau to būtų minėtame aistringame V. Reimerio eilėraštyje „Jaunimas. Polemika“, jeigu neatsitrenktume į prastos publicistikos frazes? Ironija ir rimtumas nesiriša A. Maldonio „Reportaže iš mažo miestelio“.

       Tendencija yra tendencija. Su savo pliusais ir minusais. Su savo naujumu ir galinga tradicijos jėga. Beje, dar apie tradiciją. Ką čia nuolat minėjome? Minties valdžia. Žiūrėjimas į reiškinių prieštaringumo gelmę. Aiškinimosi svaigulys. Bet juk tai sąvokos, ėjusios iš lūpų į lūpas, kai buvo kalbama apie mūsų intelektualiosios lyrikos suklestėjimą. Iš tiesų čia aptartąją kryptį galime pavadinti intelektualiosios lyrikos tąsa. O šioji – ar iš dangaus nukrito? Kodėl, kalbant apie ją, apeita V. Mykolaičio-Putino arba A. Venclovos lyrika? Intelektualus eilėraštis – ar tai ne tasai senas ir tradicinis (,,loginiai argumentai, objektyvus žinojimas“), tik kaip lauktą svečią priėmęs dabarties žmogaus sąmonės pakitimus (pažinti, susikaupti, apmąstyti) ir mintį iš gilumos pastūmęs į pirmą vietą, atidengęs patį mąstymo būdą?.. Jis kinta ir toliau. Pažinimo siekis, tapęs jo impulsu ir atspara, pasuko į kitas sritis. Dingo turistiškai paviršutiniškos lyrinės kelionės po visą pasaulį. Planetos miestų ir socialinių konfliktų židinių bėglų išvardijimą keičia atidesnis žvilgsnis į save, į kasdieninę aplinką, į konkretų objektą ar įvykį. „Apėjęs žemę, /Prieisiu save“, – užbaigia eilėraštį ,,Kelionė“ A. Baltakis (rink. „Duona ir debesys“, p. 41). Kūrinio pretekstas – ne kas pamatyta, o kas širdimi išgyventa.

       Širdies šviesa. Štai kas atgaivina protingą sentenciją, dedamą dažno programinio eilėraščio pagrindu.

       ____________________
       1 F .  E n g e l s a s .  Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga. V., 1967, p. 8.
       2 «Teaтp», 1976, Nr. 11, p. 119.
       3 „Literatūra ir menas“, 1977, VIII.13.
       4 Žr. kn. Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai. V., 1969, p. 449–506. (Atgal>>>)
       5 Г .  П о с п е л о в .  Лирика. M., 1976, p. 34.
       6 Г .  B .  Ф .   Г е г е л ь .  Эстетика, T. 3. M., 1971, p. 390.
       7 Šį teiginį reikia priimti su išlygomis, prisimenant, pvz., tokią jo mintį: „poezijos menas neturėtų siekti absoliučiai izoliuotos padėties konkrečios tikrovės atžvilgiu, būdamas patsai gyvenimiškas, jis turi eiti į gyvenimo tankmę“; ten pat, p, 379.
       8 Kadangi iš kitų A. Žukausko knygų necituosime, toliau bus nurodomas tik puslapis.
       9 LTSR MA darbai. A serija, t. 2 (36), 1971, p. 200.
       10 Л .  Г и н з б у р г ,  O лирикe. Л., 1974, p, 11.

       Sventickas, Valentinas. Eilėraščio keliais: Kritikos straipsniai. – Vilnius: Vaga, 1978.

       Skaityti toliau