strielk



PABUDIMAS


       Iš vaikystės

Pasaulį pastebi – įkaltą sienon vinį,
Ir kailinius kertėj, ir katiną ant pečiaus
Pasaulį, įprastą, mažytį, kasdieninį.
Bet ir pasaulis mažas greitai plečias.

Dangus medinis – tamsios lubų lentos,
Asla – žemynas molio, tik keliauk.
O tarp langų paveikslas (dar ne šventas,
Kaip nebe šventas bus jis daug vėliau).

Ateina dėdės, dėdinos, kaimynai.
Jų kalbos pilnos prievolių, karų.
Karščiuoja kaimai – atskiri žemynai,
Paklydę tarp rytų ir vakarą.

Neramios naktys langines klabena.
Kas bus ir kas yra – suprast nelengva.
Bet jau išmokai pirmo savo meno –
Sutikt saulėtekį pro atveriamą langą.

Strielkūnas, Jonas. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.




***
Motinų naktys – pilnos mėnulių.
Rūpesčių pilnos – zyziančių, musių.
Tarp sąsiuvinių mėlynųjų –
Senų aritmetikų – ieško jos mūsų.
Rašalo dėmės, brūkšnys raudonas,
Dėl ko ne sykį keldavo rykštę,
Dabar atminimai, graudžiai malonūs,
Kai sūnūs negrįžta, tik nemiga grįžta.

Mergaičių naktys – žvaigždynų kekės,
Vynuogių kekės prie laukiančių lūpų.
Žiūri į tamsą didelės akys –
Skausmas ar laimė staiga užklupo?
Ir, mėnesienai šaligatviais vaikštant,
Paukščius baltuosius po širdį gaudo,
Rašo per naktį nesiunčiamus laiškus
Ir vis tiktai tikis atsakymą gauti.

Išauga mergaitės, ir sensta mamos,
O mus pasigrobia laikrodžiai, laikraščiai.
Reti atvirukai, laiškai, telegramos
Ne viską pasako nuotrauką laikančiai.
Bet jos nesiskundžia. Į kelią palydi
Ir grįžta per lietų, su skėčiais, be skėčių.
Jos žino, kad žemė be jų nežydi,
Jos žino, kad žvaigždės be jų nešviečia.

Strielkūnas, Jonas. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.



***
Jau laikas rimtu būt. Jau laikas.
Bet liovęs liūdėti ir pykti,
Juokiuos kaip vidurnaktį vaikas,
Kurs niekaip negali užmigti.

Juokiuos be prasmės ir be tikslo,
Nes reikia juk vienąsyk juoktis.
Saulėlydy laikrodžiai tiksi,
Ir karias ant gonkų vijoklis.

Pabūkim, pabūkim laimingi,
Išėję ir vėlei parėję.
Palaukim pailsę, aptingę,
Kol mamos paruoš vakarienę.

Kol, grimztant beržynams į naktį,
Susėsim prie stato lyg šventėj,
Išmokę liūdėt ir netekti,
Išmokę kovot ir gyventi.

Strielkūnas, Jonas. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.



BIRŽELIO NAKTYS

Kiekvieną naktį – po mėnulį,
Geltoną tokį ir apvalų.
Kiekvienąnakt šešėliai guli
Ant palikto vienatvėj stalo.

O mes išeiname, mes ieškom
Dažniausiai to, ko nė nebūna.
Keistu alyvų lapų prieskoniu
Apkartiname karštą burną.

O ilgos gatvės – tarsi lieptai
Į tolimą, į lauktą krantą.
Ten į kažką – nuo mūsų slėptą –
Per naktį karkvabaliai skrenda.

Ten būsimasis vaisius brinksta,
Kurį ir tau gal teks ragauti.
Ten pasaka ta – apie princą,
Kuris paukščius mėnuly gaudė.

Eini namo. Nešies apvalų
Mėnulį. Pameti. Jau švinta.
Šešėliai nulipa nuo stalo
Ir sulenda po spinta.

Strielkūnas, Jonas. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.



TĄ NAKTĮ

Tą naktį sukosi žvaigždynai
Kaip karuselėje vaikai.
Tą naktį brendo atradimai
Be klausimų kodėl ir kaip.

Per žemę ėjom lyg per širdį,
Lėtai, laimingai, sukauptai.
Ir gera buvo neatskirti,
Kur mes, kur žvaigždės, kur daiktai.

Ir vėl pasaulyje nebuvo
Kalėjimų, ligų, karų.
Tyli šviesa vienodai sruvo
Mums iš rytų ir vakarų.

Mes augom taip, kaip žolės auga,
Tylėjome kaip ežerai.
Ir gera buvo nesisaugot,
Nebūkštaut, kad ne tai darai.

Išnyko metai, mokslai, eilės.
Ir buvo leista tau ir man
Priglust prie žemės ir prie meilės,
Nuskriet erdvėn, nugrimzt dugnan – –

Strielkūnas, Jonas. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.




ARTĖJANT MIESTUI

Šešėlių virtinė greita
Pilkajam stiklo ekrane.
Kaip traukinys, kaip raketa
Atskrieja miestas į mane.

Visų kvartalą
šiluma –
             į mane.
Visų portalų
sutema –
             į mane.

Visų statybų
gaudesys –
             į mane.
Visų tautybių
kuždesys –
             į mane.

Visų maldyklų
praeitis –
             į mane.
Visų mokyklų
išmintis –
             į mane.

Visų balkonų
vakarai –
             į mane.
Visų flakonų
kvepalai –
             į mane.

Visų nakvynių
žiburiai –
             į mane.
Visų kavinių
juokdariai –
             į mane.

Visi pasiutusiai jie lekia.
Ir niekas jų nesustabdys.
Tiktai mergaitė pilkaakė
Sukuls stiklinę į grindis.

Ir, tarsi maldai atsiklaupus,
Rinks neskubėdama šukes.
Manęs nemačius ir nelaukus,
Manim gyvens, manim tikės.

Strielkūnas, Jonas. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.



TA ŠALIS

Ta šalis, kur susitinka vėjai keturi
Ne grumtynėms – pašnekesiui pievoj.
Ta šalis, kurios tu neturi
Taip, kaip neturi namų ir dievo.

Ta šalis, kurioj negyveni,
Bet kurios tau nuolat reikia baisiai.
Ta šalis, kurion kasdien eini
Ir kurion tu niekad nenueisi.

Strielkūnas, Jonas. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.



SVETIMI

Lietaus ir nakties šešėliai atšliaužia.
Mes du, bet abu atskirai – po vieną,
Sudeginom linksmąjį vasaros laužą,
Suvalgėme medų, išgėrėme pieną.

Ir nieko neliko? Dar liko! Žiūrėk tik:
Mums šypsos linksmai obuoliai plačiaveidžiai
Ir kepamos bulvės… Kiek galim turėti!
Bet kas gi to viso turėti neleidžia?

Tu duodi, imu aš – prasilenkia mūs rankos,
Žiūriu tau į veidą – prasilenkia mūs žvilgsniai.
Abu mes žiūrovai, ir abu mes už rampos
Klounados margais skudurais apsivilksim.

Žiūrėsim – vaidinsim, vaidinsim – žiūrėsim,
Ir viskas be galo, nes galas jau buvo.
Po obuolį sau atskirai nusikrėsim.
Iš atvėsusio laužo išridensim po bulvę.

Ir valgysim viską, ir mesim į šalį,
Supratę, kad jau nebejuntame skonio…
O degs dar šermukšniai, o degs dar berželiai,
Raudoni raudoni, geltoni geltoni…

Strielkūnas, Jonas. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.




***
Ar pabus, ar pabus dar kartą
Paukščių lyrika su mumis,
Kai tave tarsi medį kerta,
O tu spjaudai piktai skiedromis?

Vėl kartojam: „Nelūšiu! Nelūšiu!“
Nors ir žinom, kad lūžti reikės.
Virš sudegintų mūsų lūšnų
Naujos saulės žmonėms patekės.

Ir mūs žodžiuos, šaltai išklausytuose,
Pagaliau išryškės esmė.
Po mirties tarsi medžiai kasyklose
Pastovėsime ramsčiais gelmėj.

Strielkūnas, Jonas. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.




***
Aš neilgai su tavimi pabūsiu.
Su tavo atvaizdu – gal kiek ilgiau.
Skambės sekundės, skildamas per pusę.
Sakydamos, ko aš nepasakiau.

Sapnuosiu kalnus, užpustytą taką,
Žvaigždynų rimtį virš baltos tylos.
Gal ir ne viską ta tyla pasako,
Bet viena tikra – ji nesumeluos.

Ilgų kalbų barikadas nuvertus,
Lyg negatyvas išryškės tiesa.
Ir tai, kas buvo gero žodžio verta,
Gal taps poezija, gal taps šviesa.

Strielkūnas, Jonas. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.