– Niekad nenorėk per daug, – sakydavo motina tiems, kurie ieško teisybės, garbės ir galios, – tiems vis per mažai, kad ir ką jie pasiektų, vis per mažai.
       Apie tokius dar senose knygose rašoma. Matai, kokios mes ramios, tarsi bylodavo jos į sterblę subruktos rankos, skalsios kaip darbai, kaip duona. Tėvas tylėdavo, bet jis vis skubėdavo, tarsi ujamas, jam nuolat stokojo laiko, jis vis negalėjo nurimti, sakytumei kažkas jį vis ragino, vis skubino, neleido nė akimirkos pailsėti, vis gujo į priekį, be atvangos, kur jis ėjo, buvo vis mažiau ir mažiau žmonių, vis reikšmingesnė darėsi tyla, vis rimtesni veidai, kol pasijuto pagaliau visiškai vienas, lyg būtų visus palikęs už savęs, ir dabar tarsi lūkuriavo, žvalgydamasis aplinkui, tarsi kažką šaukė, nors niekas nesekė įkandin, niekas jo negirdėjo. Reikėjo eiti – jam bent atrodė, kad jis eina pirmyn, retesnis čia buvo oras, dangus padvelkdavo šalčiu ir prisiminimais. Ir girdėtas vaikystės juokas, ir rūpesčiai, ir saugus, vienodas, ilgas būriavimasis dabar buvo toli, tarsi prisisapnavę. Retkarčiais jis sugaudavo save bežiūrintį į sodiečius, jų namus, laukus, jų nugaras, linguojančias rugių baruose...
       „Štai ir atėjai!“ – pasakė jam kartą kažkada pažįstamas balsas, jį atnešė vėjo gūsis, kai jis stabtelėjo ant kalvos priešais ramias, apleistas kapines – ten kažkas kasė duobę, sunkios drėgnos smėlio krūvelės šmėkščiojo tarp žydinčių alyvų krūmų skaidriame ore už keliolikos žingsnių nuo jo ir nesubyrėdamos lipdavo prie krūvos, kuri vis augo, augo čia pat, prie kojų. Rodės, jos pačios pakyla, nors saulėje ir blykčioja kastuvas. Tarpais pasimatydavo aptrinta kepurė. Žmogus atsmaukė ją, nusišluostė prakaituotą kaktą ir vėlei kibo darban. Rodės, kad dabar pats brandos, vaisių rinkimo metas. Dangus spinduliavo šilumą, buvo skaidrus ir mėlynas kaip ežero vanduo, į horizontą kalvomis bangavo ilgas baltas vieškelis. Kasė duobę jo motinai, kuriai jis nespėjo įsižiūrėti kaip reikiant į veidą, ir ji vis sakydavo: „Neskubėk, sūneli, pailsėk, suspėsi“. Staiga jis suprato, kad šitų žodžių jam daugiau niekas nebepasakys, nesvarbu, skubėsi tu toliau, ar ne, jis jautėsi vienišas. Toks dabar bus visuomet. Jos rūpestingas šešėlis jį paliko. Stovėjo priešais sodybą, veidu į tuščią kelią, kuris bėgo į gryną kaip skausmas horizontą, ir jautė, kad dabar nebereikia skubėti, nėra kur daugiau skuba, nors žinojo, kad skubės kaip ir anksčiau, ir niekas nebeįstengs jo sulaikyti. Akys, kurias jis matė kartą, susitaikiusias, žinančias, kad nieko nebegali pakeisti, iškilo jo vaizduotėje ir dabar, tarsi su tuo pačiu beviltišku susitaikymu kalbėjo: „Na, eik. Dabar tu esi laisvas. Šito, rodos, tu ir norėjai“. Vėjas iš pradžių atsargiai, švelniai, sakytumei nedrąsiai stūmė jį į priekį, tačiau jis delsė, ir tada jis įsismaginęs laukuose bloškė visa jėga į nugarą, į veidą... Jis tarsi ginė jį, kaip genamas nukritęs nuo medžio lapas...

       Radzevičius, Bronius. Žolė po šerkšnu: Apysaka. Novelės. – Kaunas: Varpas, 1994.