zole po serksnu



       Tarp visokių meilės griuvėsių, tarp buvusių vilčių ir ketinimų stoviu perdien aš prie lango. Miestas skendi šviesoj, nors saulė jau į vakarus. Šykščiais spinduliais nušviesta namo siena, bloškia aštriu jausmu. Gatvės, aikštės, už miesto ribos prasideda laukai, žali pušynai ir byrantis geltonas pakriaušės smėlis atokaitoj. Jis byra po žaidžiančių vaikų kojom, byra po kopiančių į kalną medžių šaknim. O šlaitą skalauja vanduo, saulės atšvaitai krinta ant žvejojančio berniuko veido, jį aptaškė drumzlinu vandeniu šokinėjusi žuvis, baltu nesustingstančiu ruožu kyla ir leidžiasi jo liesa figūrėlė. Kojos jau įmerktos į vandenį, pirmų basų pėdų žymės pakrantės smėly. O žuvėdros bijo sparnais paliesti vandenį. Saulės nušviestos laimingos akys vaikų. Balandis – kiek daug jis žada prie upės susispietusiems vaikams. Kiekviena kalva, pušynas ir karklų pažaliavusi žievė. Neaiškūs ir todėl taip džiugina, viltim dvelkia saulėti tilto turėklai, šaligatvis ir geltonas šiaudas ant tako. Aš žinau, aš prisimenu, kaip džiugino pirmasis žolės aksomas pievutėj, kaip laukiau kažkada šio mėnesio. Kaip tolimos vaikystės aidas, kaip neaiškus prisiminimas, stovi dabar basi vaikai ant upės smėlio, ir vanduo skalauja jų kojas, siūbteli bangom į kranto smėlį ir palieka jį žvilgėti atokaitoj.
       Išsklaidytos dingo akimirkos, sklidinos neaiškaus laukimo, jos sustingo ant namų, medžių ir miško kontūrų ir, blykstelėjus saulei, išryškėjo kaip klyksmas daiktų, kurie saugo prisiminimą apie tave ir kviečia ilgam, bet beviltiškam pokalbiui. Gal todėl taip mažai, išskyrus vaikus, žmonių prie upės. Vienas kitas stabteli ir skuba tolyn, tarsi bijodamas pastebėti smėlėtą šlaitą pavasarį, nors jis kiekviena savo smiltim šaukiasi jo. Kaip nepageidaujamas praeivis ar buvęs draugas trukteli už alkūnės, kviečia, prašo, galbūt net maldauja žvilgtelti į jo suvargusį veidą. Bet niekas nenori stabtelti, skuba savais keliais ir tarsi prašymas, tarsi maldavimas, tarsi skundas per mašinų ūžesį, per žmonių balsus, per savo paties žingsnių aidą, smelkiasi į mane tas garsas, tie nesuprasti žodžiai.
       Blausi prietema kambary. Per baltas užuolaidas krinta šviesa, spindulių ruožas ant parketo, ant moters batų. Mažai ir šviesos, ir šešėlių. Tyla. Per retkarčiais neįprastai reikšmingai nuaidinčius žingsnius koridoriuj skverbiasi balandžio popietės kvietimas. Bet aš dar sėdžiu, aš dar delsiu, nors knyga jau numesta ant stalo, ir žvilgsnis sustoja ties ant vinies kabančiu švarku. Retkarčiais pasigirsta skardūs vaikų balsai nuo upės. Ar ne mane jie tik kartais šaukia? Aš įsiklausau nesąmoningai, galbūt net viliuosi išgirsti savo vardą – kuo gi kitaip paaiškinsi šį mane apėmusį laukimą. Visai įmanoma, kad atgimė many vaikystė. Kitaip – ko gi aš, nežymiai praskleidęs užuolaidą, tarsi bijočiau būti pastebėtas, žiūrėčiau ir žiūrėčiau pro langą.

 

       Radzevičius, Bronius. Žolė po šerkšnu: Apysaka. Novelės. – Kaunas: Varpas, 1994.