Susitiko senamiesčio pakraštyje, gatvelėje šalia restauruotos bastėjos, kuri XVIII amžiuje naudota ir kaip arsenalas. Iškart už pylimo žemyn leidosi šlaitas, apačioje palei gatvę tekėjo siaura, srauni upelė, tolėliau raudonais čerpių stogais švietė menininkų ir pasiturinčių snobų rajonas. Bet miestas išgyveno dinamiško, audringo vystymosi laikus - keturių žvaigždučių viešbučio paradinį įėjimą, kurio stiklinės durys atvėrė praeiviui solidų holą su reception, respektabiliu pasitikėjimu švytinčius biurus, restoranų iškabas vos už kokio šimto metrų keitė apšnerkštame kieme supiltos šiukšlių krūvos. Audringai besivystantis miestas viliojo istorija, nenuspėjama raida ir pavojais.
Miestą gaubė bobų vasara, buvo penktadienio pavakarė, šiltas, švelnus vėjelis lengvai kedeno kailiukus. Jiedu iš pradžių ramiai pastovėjo ant šlaito krašto, po to pasuko į kiemus kitapus gatvės. Buvo laisvi, sugebėję nemažai išlošti, bet ir patyrę praradimo kartėlį, galbūt truputį pavargę, tačiau nepraradę budrumo, visada pasiruošę veikti - ji, šviesrudė su gelsvu ochros atspalviu, ir tiesus tarsi nulietas, išdidaus žvilgsnio jis su vos vos regimu sidabrišku atspalviu palei snukutį ir ausis. Susitiko ką tik, penktadienio pavakarę, ir iškart suprato, jog neverta gaišti laiko susipažinimo ritualams, labiau pritinkantiems senamadiškiems nevykėliams. Buvo dviese, laukė nuostabus savaitgalis.
- Žinau neprastą tūsą netoliese, - tarstelėjo jis.
- Skersgatvy šalia to nevykusio Vokiečių bulvaro... - atitarė ji, abu supratingai šyptelėjo. Judėjo kiemu, jis laikėsi budriai, tuo pat metu išlikdamas nenusakomai, žaviai atsainus. Paslapčia prisipažino, jog tas jo atsainumas ją vežė. Vos tvardėsi, kad nepradėtų glaustytis, tačiau tvardėsi. Ne dabar - turės pasistengti ir jis.
Kiemo pakrašty neramiai dairydamiesi ir nuobodžiaudami trynėsi keli vietiniai, iš neturėjimo ką veikti tingiai ritinėdami suglamžyto popieriaus gniužulėlius, uostydami šunų išmatas ir paniekinančiai čiaudėdami. Tiesą pasakius, padugnės, silpnadūšiai, kurių kasvakarinis tikslas - prisitarčialinti bet kuria kaina. Pamačius atėjūnus, kilo nedidelis šurmulys, jie mikliai persigrupavo, ir pora stambesnių atsiskyrę nuo būrelio ėmė artėti.
- Ė, čiūvas... - pradėjo tas, kur iš kairės. Jis vos sulėtino žingsnį, metė į juos trumpą, kietą atgrasantį žvilgsnį, ir toliau traukė savo keliu, patikimai užstodamas ją korpusu. Anie buvo visai arti, įsitempę, pasiruošę, tačiau jam net neprireikė atsigręžti - žaibiškas, vos pastebimas užpakalinės dešinės kojytės judesys, ir kairysis aiktelėjęs nuo tikslaus mavashi smūgio nuskriejo atgal 36 centimetrus bruko akmenimis. Tas, kuris iš dešinės, sudvejojo, stabtelėjo, matyt, laukdamas bendrų pagalbos.
- Gal eikim iš čia - jei neprieštarauji... - sušnibždėjo, atsigręžęs į priešininkus, laikydamas ją už nugaros ir grėsmingai šiepdamasis. Galėjo nesunkiai iškirsti ir likusįjį, tačiau nusprendė nesivelti, ką žinai, gal kuris turi kastetą, peilį ar net dujinį pistoletą bus iš ko pavogęs. Būtų nedovanotina prieš ją pasirodyti subjaurotam.
- Truputis adrenalino. - tarstelėjo pusbalsiu, kai jau buvo gatvėje visiškai saugūs. Ji patenkinta sumurkė. Šį nereikšmingą nutikimą abu pamiršo akimirksniu. Prie nights club, garsėjančio neprasta šokių muzika ir demokratiškomis kainomis, būriavosi nedidelė minia. Čia buvo galima neblogai paūžti, trokšdami relakso kabako apsaugą atakavo darbo savaitės išvarginti biržos makleriai, pradedantys auditoriai, notarų padėjėjai, pardavimų vadybinkais dirbantys studentai - sava, pažįstama publika. Jis mandagiai ir įžūliai prasibrovė pro likusius, patikimai laikydamas ją už letenėlės, ir atsidūrė prieš apsauginį.
- Vadybininkas Augis šiandien nedirba? Gaila, esame seni bičiuliai - tikiuosi, perduosite sveikinimus. üinote, mes tik dviese... - šelmiškai šyptelėjo. Techno keitė regis, pastarąjį hiphopas, atrodo, skambėjo ir senas geras disco - tiesą sakant, abu dorai ir neprisiminė, iš tūso ištrūko gerokai po pusiaunakčio, pailsę ir apsvaigę. Buvo daugiau nei pažįstami, visą vakarą šokę, glaustęsi, alsavę vienas kitam į snukutį. Jis sugavo taksi, nuvykę pas jį, jie aistringai užsiėmė tuo, kol visiškai išsekę užmigo vienas kito glėbyje.
Rytą jis virė kavą, ji tingiai raivėsi plačioje, patogioje jo lovoje. Jį erzindama, galando nagučius į pagalvę, bet jis nesusinervino, atlaidžiai pabučiavo į nosį, ėmė masažuoti paausį. Ji sumurkė iš pasitenkinimo, nekantraudama jį prisitraukė, nuvilko puikų, gėlėtą šilko chalatą, ir jiedu vėl aistringai užsiėmė tuo. Po to gėrė kavą, neskubėjo keltis, dar lovoje pažiūrėjo "Ameliją iš Monmartro", truputį paplepėjo, paskui vėl aistringai užsiėmė tuo.
Popietę praleido užmiestyje. Klajojo po parką, nuo kalvos susimąstę žvelgė į slėnyje išsitiesusį miestą, net užėjo į nedidukę priemiesčio bažnytėlę, kur atsipalaidavę, susikaupę, gerbdami žmogeliukų religinius jausmus, paklausė garbaus amžiaus klebono laikomų mišių - klebonas ir visa pagyvenusi bažnyčios bendruomenė vis smalsiai žvilgčiojo į jų pusę.
Po to buvo dar viena nuostabi naktis - be abejo, jie vėl užsiėmė tuo. Rytą ji skubėdama pasidažė, pakštelėjo į paausį ir išbėgo su reikalais. Jis nusprendė dar pamiegoti. Kai dieną jai paskambino, ji atsiprašė esanti užimta. Jų pažintis gražiai, nepastebimai užgeso, išsiskyrė berods net neatsisveikinę - abu per daug nesigilino. Matsi gatvėje porą kartų, pasisveikino, tačiau paplepėti kažkaip neatsirado laiko. Laikas nelaukė - jie skubėjo paskui naujus iššūkius.
Arūnas Spraunius. SPRAUNIUS PRIEŠ SPRAUNIŲ. – V.: Versus aureus, 2007.
